Civilinė byla Nr. e2A-103-585/2021

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00057-2020-3 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. individualios įmonės, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Tavix“, ieškinį atsakovui A. P. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė A. P. individuali įmonė (toliau – IĮ), atstovaujama nemokumo administratorės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Tavix“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo A. P. 4 776,36 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi A. P. IĮ yra iškelta bankroto byla, o 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių sąrašas ir jų 4 776,36 Eur finansiniai reikalavimai. Atsakovas, būdamas įmonės savininku ir vadovu, nesielgė rūpestingai, atidžiai bei apdairiai ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl jam civilinė atsakomybė kyla pažeidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnį ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau –ir ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalį.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino ir iš atsakovo A. P. ieškovei bankrutavusiai A. P. IĮ priteisė 4 776,31 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos 4 776,31 Eur sumos nuo 2020 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo valstybei priteisė 107 Eur žyminį mokestį.

4.       Teismas nurodė, kad ieškovė reikalavimo priteisti žalos atlyginimą faktiniu pagrindu nurodo imperatyvios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos pažeidimą. Nemokumo administratorė įrodinėja, kad A. P. IĮ įsiskolinimo kreditorei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV) susidarymo pradžia yra 2000 m. Atsižvelgiant į tai, kad vertinti įmonės finansinės padėties pagal balanso duomenis nėra galimybės, kadangi VĮ Registrų centro duomenimis įmonė Registro tvarkytojui nėra pateikusi metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, atsakovas ieškovės nurodytų aplinkybių neneigė, priešingai, atsiliepime taip pat nurodė, kad 2000 m. buvo apvogta jo parduotuvė, todėl likus be pragyvenimo šaltinio, jis emigravo į Portugaliją. Todėl teismas darė išvadą, kad įmonės nemokumas prasidėjo pirmos skolos susidarymo laikotarpiu.

5.       Iš VSDFV Klaipėdos skyriaus prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje, atsakovo kartu su atsiliepimu pateikto 2015 m. liepos 13 d. šio kreditoriaus rašto Nr. (7.4)SI-35981 (reg. Nr. DOK-4237) nustatyta, kad savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – VSD įmokos) skola atsirado 2000 m. gegužės 21 d.; savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – PSD įmokos) skola atsirado 2010 m. sausio 1 d.; VSD įmokų už apdraustuosius skola – 2000 m. rugsėjo 14 d. Šios sumos nuolat didėjo ir pagal 2019 m. spalio 10 d. duomenis sudaro 4 776,31 Eur (4 462,38 įmokų ir 313,93 Eur delspinigių).

6.       Nesant duomenų apie ieškovės turėtą turtą, pradelstas skolas iki 2000 m. gegužės 21 d., teismas darė išvadą, kad būtent nuo šio momento įmonės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio pradedami skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai. Ieškovė žalos atlyginimo reikalavimo dydį grindžia teismo patvirtintais VSDFV Klaipėdos skyriaus reikalavimais, atsiradusiais nuo 2000 m. gegužės 21 d. Teismas neturėjo pagrindo nesutikti su šiais ieškovės argumentais, nes žala didėjo dėl atsakovo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

7.       Civilinė atsakomybė (deliktinė) atsiranda tik esant priežastiniam ryšiui tarp asmens veikos (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Atsakovas, turėdamas pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), pažeidė teisinę pareigą, dėl kurios pažeidimo tiek įmonė, tiek įmonės kreditoriai patyrė 4 776,31 Eur žalą. Dėl teisinę pareigą pažeidusio atsakovo veiksmų (neveikimo) žala atsirado tiesiogiai. Tarp atsakovo neveikimo ir padarytos žalos nenustatyta kitų pašalinių įvykių, kurie nutrauktų priežastinio ryšio grandinę. Atsakovo kaltė preziumuojama vadovaujantis CK 6.248 str. nuostatomis. Atsakovas savo kaltės nenuneigė. Atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai dėl jo teisinio neišprusimo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti jo veiksmų. Esant nustatytoms visoms civilinės atsakomybės sąlygoms, teismas ieškinį tenkino.

III.                      Apeliacinio skundo argumentai

8.       Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą; pritaikyti senaties terminą VSDFV skoloms; likviduoti A. P. IĮ. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Atsakovas nesutinka su jam pateiktais kaltinimais, kad jis pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu padarė žalą.

8.2.                      Teismas padarė neteisingą išvadą dėl atsakovo įmonės nemokumo – 2000 m., kai atsakovas išvažiavo į Portugaliją, jo įmonė nebuvo nemoki, ji tiesiog nebevykdė veiklos, nes atsakovas išvyko į užsienį užsidirbti investicijoms. Įmonės registracijos adresu jokių laiškų dėl įsiskolinimų negauta, atsakovas deklaravo išvykimą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), pateikė ataskaitas.

8.3.                      Visą įmonės skolą sudaro savininko mokesčiai ir sveikatos draudimo įmokos, priskaičiuotos, kai įmonė jokios veiklos nevykdė, o atsakovas dirbo užsienyje. Tai atsakovas įrodė, pateikęs pažymas VSDFV, todėl jis laiko šią skolą nepagrįsta.

8.4.                      2012 m. VSDFV atsiuntė laišką į Portugaliją, siekdama išieškoti iš atsakovo skolą, o 2015 m. – informaciją, kaip galima nurašyti skolą. Atsakovas pristatė visus reikiamus dokumentus iš Portugalijos socialinio draudimo įstaigos, tačiau VSDFV nebuvo suinteresuota nurašyti skolą ir padavė atsakovo įmonę į teismą dėl bankroto.

8.5.                      Atsakovas nebuvo aplaidus, nes 12 m. nebuvo jokių pretenzijų dėl skolos ir augančios žalos. Įstatymai nustato senaties terminus, todėl ir šiuo atveju turėtų būti pritaikyta senatis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl prašymų taikyti ieškinio senatį ir likviduoti įmonę

10.       Apeliantas prašo taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas tokio prašymo ir su tuo susijusių argumentų teismui neteikė. Pažymėtina, kad apeliacijos paskirtis – neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). CPK 312 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas nagrinėjant teismo sprendimo priėmimo metu buvusias aplinkybes ir pagal byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėdamas tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Kadangi prašymas taikyti ieškinio senatį nebuvo teiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šis apelianto prašymas ir jį pagrindžiantys argumentai aukščiau nurodyta prasme laikytini naujais. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija plačiau dėl pastarojo prašymo nepasisako.

11.       Apeliantas taip pat prašo likviduoti A. P. IĮ. Pastarasis prašymas taip pat nebuvo pateiktas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl dėl šios nutarties 10 punkte nurodytų priežasčių minėtas prašymas nenagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12.       Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jo žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija su tuo sutinka. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. tik suinteresuotas asmuo sprendžia, ar kreiptis į teismą dėl pažeistų civilinių teisių gynimo, ir tik jis turi teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą bei nustatyti bylos nagrinėjimo dalyką. Asmuo, nutaręs kreiptis į teismą pažeistai ar ginčijamai teisei ar įstatyme saugomam interesui apginti (CPK 5 straipsnis), ieškinyje privalo nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoti reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu prašo apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-695/2016).

13.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Išdėstant ieškinio dalyką turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis). Civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį, ir asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-695/2016). Taigi, kai įstatyme nustatytas konkretus civilinės teisės gynimo būdas, ieškovo teisė pasirinkti gynybos būdą yra apribota.

14.       Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 straipsnis), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 straipsniai), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012).

15.       Ieškovė reikalavimo priteisti žalos atlyginimą faktiniu pagrindu nurodė imperatyvios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, pažeidimą, reikalavo priteisti žalą, remdamasi ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi. Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų įmonės vadovui, yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Iki 2008 m. liepos 1 d. ĮBĮ nebuvo įtvirtinta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atsižvelgiant į įmonės vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, specifinį santykį su juridiniu asmeniu, grindžiamą pasitikėjimu ir lojalumu, net ir nesant ĮBĮ nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo (ĮBĮ redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., ĮBĮ 8 straipsnis papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

16.       ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą atsiradimą. Todėl civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).

17.       ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą; 2 dalyje – kad įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (toliau – įmonės), išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Lietuvoje teisės aktais nustatyta ne viena juridinių asmenų forma, įskaitant individualią įmonę, uždarąją akcinę bendrovę, akcinę bendrovę, viešąją įstaigą, mažąją bendriją, kita. Nors, kaip minėta, ĮBĮ yra taikomas visų išvardintų juridinių asmenų formų atžvilgiu, kiekviena iš šių formų pasižymi savo specifika, kas, atitinkamai, turi atsispindėti ir šių juridinių asmenų bankroto procese. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra individualios įmonės steigėjas, vadovas ir savininkas. Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, o šio straipsnio 4 dalis – kad juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis; jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

18.       Nuo 2020 m. sausio 1 d. netekęs galios ĮBĮ nustatė specialias individualios įmonės kreditorių patvirtintų kreditorinių reikalavimų patenkinimo taisykles, kai neužtenka įmonės turto tokiems reikalavimams tenkinti arba teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dal

19.       Lietuvos apeliacinio teismo praktika patvirtina, kad teismas būtent individualios įmonės bankroto byloje sprendžia dėl sąlygų leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą egzistavimo, t. y. aiškinasi, ar įmonės turto nepakanka prievolėms įvykdyti, vertina taikos sutarties nesudarymo aplinkybes. Šias sąlygas nustatęs bei atitinkamai įvertinęs, teismas leidžia arba neleidžia nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-712-450/2019; 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-576-330/2019; 2019 m. lapkričio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1358-881/2019, kt.)

20.       Taip pat svarbu ir tai, kad teismų praktikoje plečiamai aiškinamos nuostatos, kurios reglamentuoja su bankroto teisiniais santykiais susijusių bylų priskyrimą nagrinėti įmonės bankroto byloje. Vyrauja apėmimo principas, pagal kurį iš esmės visi su bankroto teisiniais santykiais susiję teisiniai ginčai nagrinėjami bankroto byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2712/2011). Taigi esant galimybėms nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko (savininkų) turimą turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jei įmonės turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis), tai ir turėtų būti daroma. Toks procesinis elgesys dera tiek su apėmimo, tiek su kitais fundamentaliais bankroto proceso principais. Tuo tarpu ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, individualios įmonės kreditoriams siekiant patenkinti savo reikalavimus, nemokumo administratoriui pareiškiant ieškinį individualios įmonės savininkui dėl žalos atlyginimo, paprastai neturėtų būti taikoma, nes įstatyme yra įtvirtintas kitas jų teisių gynimo būdas (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis).

21.       Nustatyta, kad A. P. IĮ Juridinių asmenų registre įregistruota 1999 m. gruodžio 2 d., jos savininkas – A. P. Juridinių asmenų registro tvarkytojui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti nėra. 2011 m. lapkričio 25 d. A. P. deklaravo išvykimą į Portugaliją. 2015 m. liepos 30 d. Juridinių asmenų registre įregistruotas prašymas dėl A. P. IĮ likviduojamo teisinio statuso įregistravimo ir savininko sprendimas dėl bendrovės likvidavimo ir likvidatoriaus paskyrimo, likvidatore paskirta A. R. A. P. IĮ Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų 4 776,36 Eur finansiniai reikalavimai, vienintelis kreditorius – VSDFV Klaipėdos skyrius. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gruodžio 20 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

22.       Iš ieškovės su ieškiniu pateikto 2019 m. spalio 11 d. kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus prašymo patvirtinti jo finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje nustatyta, kad 2019 m. spalio 11 d. apelianto skola kreditoriui sudarė 4 776,31 Eur, t. y. 4 462,38 įmokų ir 313,93 Eur delspinigių (iš kurių 3 308,61 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų (VSD įmokos) ir 227,91 Eur delspinigių, 373,41 Eur savarankiškai dirbančio asmens sveikatos draudimo įmokų (PSD įmokos) ir 20,17 Eur delspinigių, 349,86 Eur VSD įmokų už apdraustuosius ir 42,58 Eur delspinigių, 430,50 Eur PSD įmokų ir 23,27 Eur delspinigių). Iš apelianto kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikto 2015 m. liepos 13 d. šio kreditoriaus rašto Nr. (7.4)SI-35981 (reg. Nr. DOK-4237) nustatyta, kad savarankiškai dirbančio asmens valstybinio VSD įmokų skola atsirado 2000 m. gegužės 21 d. ir laikotarpiu nuo 2000 m. gegužės 21 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 2 914,41 Eur, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. – 396,20 Eur, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – 473,40 Eur; savarankiškai dirbančio asmens privalomojo PSD įmokų skola atsirado 2010 m. sausio 1 d. ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 24 d. sudarė 475,44 Eur, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – 535,41 Eur; VSD įmokų už apdraustuosius skola atsirado 2000 m. rugsėjo 14 d. ir laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 14 d. iki 2001 m. sausio 14 d. sudarė 349,86 Eur; delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens valstybinio VSD įmokas, atsirado 1999 m. gruodžio 14 d. ir laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 14 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 215,39 Eur, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. – 12,52 Eur, laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 2 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – 10.62 Eur; delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas savarankiškai dirbančio asmens privalomojo PSD įmokas, atsirado 2010 m. rugpjūčio 2 d. ir laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2012 m. liepos 2 d. sudarė 19,11 Eur, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2015 m. birželio 30 d. – 23,79 Eur; delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas VSD įmokas už apdraustuosius atsirado 2000 m. rugsėjo 14 d. ir laikotarpiu nuo 2000 m. rugsėjo 14 d. iki 2002 m. sausio 14 d. sudarė 42,58 Eur. 

23.       CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta viena iš principinių civilinių santykių reglamentavimo nuostatų: asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teisminę gynybą. Pagal šį principą civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti dėl civilinių teisių įgijimo, jų įgyvendinimo bei jų gynybos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šioje teisės normoje įtvirtinta asmens teisė nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 18 punktą).

24.       Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad egzistuojant ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam specialiam kreditorių teisių gynimo būdui – teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų išieškojimo individualios įmonės bankroto byloje nukreipimui į įmonės savininko turtą, įskaitant turtą, kuris yra jo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, jei įmonės turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, kartu negali būti naudojamas ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytas teisių gynimo būdas – nemokumo administratoriaus įmonės savininkui reiškiamas reikalavimas individualios atlyginti įmonei padarytą žalą. Todėl nemokumo administratoriaus ieškinys ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu negali būti tenkinamas, kaip pareikštas pasinaudojus netinkamu teisių gynimo būdu. Priešingu atveju ieškovo veiksmai ne tik prieštarautų įstatymui, bet ir galėtų lemti situaciją, kai tuo pat metu būtų vykdomi du teismo sprendimai iš to paties asmens, nukreipti į tą patį turtą bei siekiant patenkinti tą patį kreditorinį reikalavimą – vienas vykdymo procesas, kilęs iš bankroto bylos, priėmus nutartį dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininko turto, kitas – kilęs iš bylos pagal teismo sprendimą dėl žalos iš individualios įmonės savininko priteisimo, abiem atvejais siekiant patenkinti tą patį kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus kreditorinį reikalavimą, sudarantį 4 776,36 Eur. Tokia teisinė situacija yra nesuderinama nei su civilinio proceso, nei su bankroto proceso, nei su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

25.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas apelianto apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teisėjai                                                                        Artūras Driukas

                                                                                        Dalia Kačinskienė 

                                                                                Vytautas Zelianka