Civilinė byla Nr.2A-1916-390/2010
Pirmosios instancijos teismo teisėja Vida Agurkienė
Procesinio sprendimo
kategorija 11.9.5; 114.11
(S)
KAUNO
APYGARDOS TEISMAS
nutartis
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gruodžio 21d.
Kaunas
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Algimanto Kukalio, kolegijos teisėjų Leono Jachimavičiaus, Arvydo
Žibo, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant
ieškovams V. N., Z. V., A. Č., jų atstovei advokatei Daivai Jurevičienei, Kauno
troleibusų vairuotojų profesinės sąjungos pirmininkui P. B., atsakovo atstovui
Daliui Mecelicai, viešame teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės Z. V.
ir atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinius
skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo
civilinėje byloje pagal ieškovų V. N., Z. V., A. Č. ieškinius atsakovui AB
„Autrolis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, bylinėjimosi
išlaidų priteisimo.
Kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
nustatė:
Ieškovai V. N., Z. V., A. Č. prašė
pripažinti neteisėtu jų atleidimą iš darbo, grąžinti į darbą dirbti troleibuso
vairuotojais už atsakovo 2009-07-15 įsakyme Nr. V-135 nurodytą 9,63 Lt dydžio
valandinį tarifinį atlygį Z. V. ir A. Č.,
o V. N. – 9,44 Lt dydžio valandinį tarifinį atlygį bei už
darbo valandą mokamą 2,50 Lt dydžio skatinamąją atlyginimo dalį visiems
ieškovams, sprendimą dalyje dėl grąžinimo į darbą vykdyti skubiai, priteisti
darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė Z. V. taip pat prašė grąžinti ją į darbą anksčiau
turėtomis darbo sąlygomis, t.y. dirbti troleibuso vairuotoja su 031 garažinio
numerio „Soliaris“ modelio troleibusu arba su kitu jam prilygintu troleibusu,
jei pastarasis būtų nepataisomai sugedęs (1t. b.l. 3-5; 2t. b.l. 3-5; 3t.
b.l. 69-71). Ieškovė V. N. taip pat prašė priteisti iš
atsakovo nepagrįstai iš jos darbo užmokesčio išskaičiuotą 106,69 Lt dydžio
sumą. Tačiau bylos nagrinėjimo metu šio reikalavimo atsisakė (4 t. b.l. 44).
Ieškovė V. N. paaiškino, kad pas atsakovą dirbo troleibuso vairuotoja
nuo 2008 m. gruodžio 4 d. Ji
viena augina du nepilnamečius 12 ir 15 metų amžiaus vaikus, todėl 2009-07-21
gavusi pranešimą dėl darbo užmokesčio mažinimo per nurodytą 14 dienų terminą sutikimo dirbti už mažesnį
darbo užmokestį nepateikė, nes galvojo, jog nepajėgs išlaikyti vaikų. Vėliau terminas buvo pratęstas iki
rugsėjo 1 d. tačiau ir šiuo terminu sutikimo ji nepateikė, nes jau buvo
prasidėjęs streikas. Sustabdžius streiką, 2009-10-02 ji parašė sutikimą dirbti
už mažesnį darbo užmokestį, po kelių dienų gavo atsakymą, jog pavėlavo. Mano,
kad atsakovas nepagrįstai atleido ją iš
darbo, nes dar nebuvo nuspręsta dėl streiko ir jame iškeltų reikalavimų.
Ieškovė Z. V. paaiškino,
jog AB „Autrolis“ dirbo nuo 1982 metų, iki atleidimo išdirbo 28 metus.
Turi keturis vaikus, vienas iš jų nepilnametis, 7 m. amžiaus, o kiti
pilnamečiai, tačiau du dar mokosi. Pranešimą dėl darbo užmokesčio mažinimo gavo 2009 m. liepos mėnesį, jame
buvo nurodytas 14 d,. terminas pateikti sutikimą. Ji per nurodytą 14 dienų terminą sutikimo
nepateikė. Terminas buvo
pratęstas iki rugsėjo 1 d., tačiau ir šiuo terminu sutikimo ji nepateikė, nes
jau buvo prasidėjęs streikas. Sustabdžius streiką, vairuotojai nešė sutikimus
dirbti už mažesnį darbo užmokestį, tačiau jų jau netenkino, sakė, kad tie
vairuotojai jau pavėlavo ir yra nereikalingi. Tai žinodama ji sutikimo nenešė.
Lapkričio mėnesį sirgo. 2009-12-24 nunešė sutikimą, tačiau už kelių dienų gavo
atsakymą jog jos sutikimas yra pavėluotas. Iš darbo buvo atleista nuo
2010-02-17. Mano, jog atsakovas ją atleido nepagrįstai. Pranešime nurodytos
informacijos rimtai nevertino, nes netikėjo, jog atsakovas tikrai yra
nusprendęs mažinti darbo užmokestį, nes tuo metu situacija darbe dar buvo
normali, nebuvo sumažėjusi rida, buvo tie patys grafikai. Vairuotojai netgi
nesuspėdavo dirbti, kviesdavo iš poilsio dienų papildomam darbui. Tik po Naujų
metų, vasario mėnesį, pradėjo keisti maršrutus, nuėmė grafikus savaitgaliais,
kai kuriuos maršrutus panaikino, tačiau jos 14 maršrutas nepanaikintas,
troleibusas „Soliaris“ 031, kuris buvo jai paskirtas nuolatiniam darbui,
važiuoja, tik juo dirba kitas žmogus. Pripažinus jos atleidimą iš darbo
neteisėtu, prašo grąžinti į darbą dirbti su nuolatiniam darbui jai
priskirtu 031 garažiniu numeriu troleibusu „Soliaris“.
Ieškovas A. Č. paaiškino, kad AB „Autrolis“ dirbo
nuo 1996 metų, troleibusu „Škoda“, 16 maršrutu. Pranešimą apie darbo
užmokesčio sumažinimą gavo 2009-07-16 ir tą pačią jo įteikimo dieną parašė, jog
sutinka dirbti pranešime nurodytomis darbo apmokėjimo sąlygomis. 2009-07-22
duotą sutikimą atšaukė. Rugpjūčio mėnesį atostogavo, atostogos baigėsi
2009-09-03. Grįžęs po atostogų perskaitė skelbimą, jog pranešime nurodytas 14
d. terminas sutikimui pateikti buvo pratęstas iki rugsėjo 01 d. Kadangi apie
tai sužinojo jau po šio termino, nes jo atostogos baigėsi po šios datos, mano,
jog jam terminas apsispręsti prasitęsė automatiškai 30 dienų, t.y. iki spalio
03 d., nes jis atostogavo 30 d. Tačiau nunešus sutikimą 2009-10-02, jo
nepriėmė, o priėmė tik pakartotinai nunešus 2009-10-05. Mano, jog atsakovas iš
darbo jį atleido nepagrįstai, nes turėjo žiūrėti pirmenybes. Iš darbo jis buvo
atleistas 2009-12-01, išmokant 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio
kompensaciją. Tačiau kitas darbas jam nebuvo pasiūlytas. Jau po atleidimo,
sužinojo, jog nuo 2009-12-17 atsirado laisva galinio punkto remontininko vieta,
nes ten dirbęs žmogus išėjo į pensiją. Kadangi jis turi reikiamą kvalifikaciją
tokiam darbui, siūlėsi į šį darbą. Bet atsakovas jam atsakė, kad darbuotojo
nereikia, žmonės yra atleidinėjami, o ne priimami. Tačiau 2010 m. vasario mėn.
į tą vietą priėmė kitą žmogų.
Kauno miesto
apylinkės teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu ieškovų V.
N. ir A. Č. ieškinius tenkino pilnai, ieškovės Z. V. – iš dalies.
Pripažino neteisėtu ieškovės V. N. atleidimą iš
darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2010-01-29 įsakymu Nr.
P-40. Grąžino ieškovę į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoja.
Priteisti ieškovei iš atsakovo AB „Autrolis“ vidutinį darbo užmokestį po 127,60
Lt (priskaityta suma) už priverstinę pravaikštą kiekvieną darbo dieną, nuo
2010-04-03 iki teismo sprendimo įvykdymo, 300 Lt išlaidų advokato teisinei
pagalbai apmokėti. Sprendimą dalyje dėl grąžinimo į darbą ir dėl vieno mėnesio vidutinio
darbo užmokesčio (2705,12 Lt priskaityta suma) priteisimo vykdant skubiai.
Pripažino neteisėtu ieškovės Z. V. atleidimą iš
darbo atsakovo AB „Autrolis“ generalinio direktoriaus 2010-02-12 įsakymu Nr.
P-62. Grąžino ieškovę į ankstesnį darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoja.
Priteisė ieškovei iš atsakovo AB „Autrolis“ 300 Lt išlaidų advokato teisinei
pagalbai apmokėti. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Sprendimą dalyje dėl
grąžinimo į darbą vykdant skubiai.
Pripažino neteisėtu
ieškovo A. Č. atleidimą iš darbo atsakovo AB „Autrolis“
generalinio direktoriaus 2009-11-27 įsakymu Nr. P-474. Grąžino ieškovą į ankstesnį
darbą AB „Autrolis“ troleibuso vairuotoju. Priteisė ieškovui iš atsakovo
vidutinį darbo užmokestį po 120,16 Lt (priskaityta suma) už priverstinę
pravaikštą kiekvieną darbo dieną, nuo 2010-05-02 iki teismo sprendimo įvykdymo,
300 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Sprendimą dalyje dėl
ieškovo grąžinimo į darbą ir dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio
(2535,38 Lt , priskaityta suma) priteisimo vykdant skubiai.
Priteisė iš atsakovo valstybei 553 Lt žyminio mokesčio ir 23,60 Lt
procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nustatė,
kad ieškovė V. N. nuo 2008-12-04 dirbo atsakovo
įmonėje. 2009-07-21 gavo 2009-07-15 darbdavio pranešimą, kad nuo 2009-09-01
mažės jos valandinis darbo užmokestis, kuris bus 9,35 Lt už valandą ir 2,50 Lt
per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą darbą (1t. b.l. 38). Pranešime
buvo nurodyta, kad ieškovė ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo
pranešimo gavimo dienos turi pateikti raštu savo sutikimą ar nesutikimą dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis, o negavus tokio sutikimo, bus laikoma, kad ji
nesutinka su darbo užmokesčio mažinimu ir bus atleista iš darbo pagal LR DK 129
str. 2009-07-31 atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr.V-151 nustatytas
naujas terminas sutikimui pareikšti– iki 2009-09-01 (4t. b.l. 5). Ieškovė su
šiuo įsakymu pasirašytinai buvo supažindinta 2009-09-12 (4 t. b.l.18).
2009-09-02 ieškovė gavo įspėjimą, kad po 4 mėnesių darbo sutartis su ja bus
nutraukta vadovaujantis LR DK 120 str. 1 d. ir 3 d., 129 str. 1 d. ir 2 d., bei
130 str. nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad dėl kritiškos bendrovės
ekonominės būklės buvo priimtas sprendimas mažinti bendrovės darbuotojų darbo
užmokestį ir šiuo pagrindu jai buvo įteiktas pranešimas dėl darbo užmokesčio
pakeitimo, tačiau ji nesutiko dirbti už sumažintą darbo užmokestį. (1t. b.l.
39). 2009-10-05 ieškovė sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą (1t. b.l.10).
2009-10-08 jai buvo pranešta, kad darbdavys dėl ekonominių ir organizacinių
priežasčių neturi galimybės patenkinti jos 2009 m. spalio mėnesio pareiškimo.
(1t. b.l.11). 2009-12-31 pranešimu ieškovė buvo įspėta, kad įspėjimo apie darbo
sutarties nutraukimą terminas pratęsiamas jos atostogų laikui ir jos atleidimo
iš darbo diena bus ne 2010 m. sausio 4 d., o vasario 2 d. (2 t. b.l. 46). 2010-01-29
atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-40 ieškovė buvo atleista iš
darbo nuo 2010-02-02 pagal DK 129 str. (1t. b.l.40).
Ieškovė Z. V. nuo 1999-11-02 dirbo atsakovo įmonėje troleibusų
vairuotoja. (2t, b.l. 39-45). 2009-07-16 ieškovė gavo 2009-07-15 darbdavio
pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės jos valandinis darbo užmokestis, kuris bus
9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai atliktą
darbą (2t. b.l. 36). Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovė ne vėliau kaip per 14
kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi pateikti raštu savo
sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, o negavus tokio
sutikimo, bus laikoma, kad ji nesutinka su darbo užmokesčio mažinimu ir bus
atleista iš darbo pagal LR DK 129 str. nuostatas. 2009-07-31 atsakovo
generalinio direktoriaus įsakymu Nr.V-151 nustatytas naujas terminas sutikimui
pareikšti– iki 2009-09-01 (4t. b.l. 5). Ieškovė su šiuo įsakymu supažindinta
2009-08-04 (4 t. b.l.17). 2009-09-02 ieškovė gavo įspėjimą, kad po keturių
mėnesių darbo sutartis su ja bus nutraukta vadovaujantis LR DK 120 str. 1 d.
ir 3 d., 129 str. 1 d. ir 2 d., bei 130 str. nuostatomis, atsižvelgiant į tai,
kad dėl kritiškos bendrovės ekonominės būklės buvo priimtas sprendimas mažinti
bendrovės darbuotojų darbo užmokestį ir šiuo pagrindu jai buvo įteiktas
pranešimas dėl darbo užmokesčio pakeitimo, tačiau ji nesutiko dirbti už
sumažintą darbo užmokestį. (2t. b.l. 37). 2009-12-24 ieškovė sutiko dirbti už
mažesnį atlyginimą (2t. b.l. 9). 2009-12-28 jai buvo pranešta, kad darbdavys
dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti jos 2009
m. gruodžio mėnesio pareiškimo. (1t. b.l.10). 2010-02-09 ieškovei įteiktas
pranešimas, kad įspėjime nurodytas jos atleidimo iš darbo terminas pratęsiamas
dėl ligos ir jos atleidimo iš darbo diena bus ne 2010 m. sausio 4 d., o vasario
17 d. (2 t. b.l. 49). 2010-02-12 atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr.
P-62 ieškovė atleista iš darbo nuo 2010-02-17 pagal DK 129 str. (2t. b.l. 38).
Ieškovas A. Č. atsakovo įmonėje įsidarbino 1997-10-31. Priimtas galinio
punkto šaltkalviu –remontininku, nuo 1999-11-02 perkeltas elektros įrenginių
remonto šaltkalviu – elektriku, o nuo 2002-08-01 perkeltas į troleibusų ūkį
troleibusų vairuotoju. (3t, b.l. 45-51). 2009-07-16 ieškovas gavo 2009-07-15
darbdavio pranešimą, kad nuo 2009-09-01 mažės jo valandinis darbo užmokestis,
kuris bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą skatinimas už kokybiškai
atliktą darbą (3t. b.l. 41). Pranešime buvo nurodyta, kad ieškovas ne vėliau
kaip per 14 kalendorinių dienų nuo pranešimo gavimo dienos turi pateikti raštu
savo sutikimą ar nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, o negavus tokio
sutikimo, bus laikoma, kad jis nesutinka su darbo užmokesčio mažinimu ir bus atleistas
iš darbo pagal LR DK 129 str. nuostatas. Tą pačią įteikimo dieną ieškovas su
tokiu darbdavio pasiūlymu sutiko. (3 t. b.l. 41). 2009-07-22 sutikimą atšaukė. 2009-07-31
atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr.V-151 nustatytas naujas terminas sutikimui
pareikšti– iki 2009-09-01 (4t. b.l. 5). Ieškovas su šiuo įsakymu pasirašytinai
nebuvo supažindintas. (4 t. b.l. 16). 2009-08-03 komisija, susidedanti iš
keleivių vežimo tarnybos viršininko pavaduotojo A. R.,
maršrutų viršininkų K. B. ir E. M. surašė
aktą, kad ieškovas 2009-07-31 buvo supažindintas su atsakovo generalinio
direktoriaus 2009-07-31 įsakymo Nr. V-151. (3 t. b.l. 31). 2009-09-04 ieškovas
gavo įspėjimą, kad vadovaujantis LR DK 120 str. 1 d. ir 3 d., 129 str. 1 d. ir
2 d., bei 130 str. nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad dėl kritiškos
bendrovės ekonominės būklės buvo priimtas sprendimas mažinti bendrovės
darbuotojų darbo užmokestį ir šiuo pagrindu jam buvo įteiktas pranešimas dėl
darbo užmokesčio pakeitimo, tačiau jis nesutiko dirbti už sumažintą darbo
užmokestį, po dviejų mėnesių darbo sutartis su juo bus nutraukta ir 2009-11-06
jis bus atleistas iš darbo (3t. b.l. 13). 2009-10-05 ieškovas sutiko dirbti už
mažesnį atlyginimą (3t. b.l. 7). 2009-10-08 jam buvo pranešta, kad darbdavys
dėl ekonominių ir organizacinių priežasčių neturi galimybės patenkinti jo 2009
m. spalio mėnesio pareiškimo. (3t. b.l.8). 2010-11-05 ieškovui įteiktas
pranešimas, kad įspėjime nurodytas jo atleidimo iš darbo terminas pratęsiamas
ligos laikui ir jo atleidimo iš darbo diena bus ne 2009 m. lapkričio 6 d., kaip
nurodyta 2009-09-04 įspėjime, o 2010 m. gruodžio 1 d. (3 t. b.l. 58).
2009-11-27 atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-474 ieškovas
atleista iš darbo nuo 2009-12-01 pagal DK 129 str., išmokant jam 5 mėnesių
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. (3t. b.l. 26).
Teismas
konstatavo, kad šioje byloje visi ieškovai yra pareiškę raštu savo sutikimą
dirbti už mažesnį atlyginimą, tačiau jų sutikimai gauti praėjus atsakovo
pranešimuose nurodytam, o vėliau įsakymu nustatytam terminui, t.y. po 2009 m. rugsėjo 1 d. Teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovai, pareiškė savo sutikimą
dirbti už mažesnį atlyginimą jau po atsakovo nustatyto termino, savaime negali
būti laikoma svarbia priežastimi nutraukti su jais darbo sutartis. Atsakovui
jau rugpjūčio mėnesį buvo gerai žinoma, kad visi darbuotojai sutikimų dirbti už
mažesnį darbo užmokestį iki rugsėjo 1 d. nepateiks, nes vykstant streikui,
daugelis vairuotojų, priklausančių profesinei sąjungai, tame tarpe ir ieškovai,
tikėjosi, jog jis atšauks priimtą įsakymą dėl darbo užmokesčio mažinimo. Tačiau
nepaisant to, duoto termino nepratęsė, ir jau rugsėjo 2 d. pradėjo atleidimo
procedūrą įteikdamas įspėjimus (2 t. b.l 37), o suėjus įspėjime nurodytiems
terminams, nutraukė darbo sutartis su ilgamečiais, gerai ir sąžiningai
dirbusiais, drausminių nuobaudų neturinčiais darbuotojais. Vien dėl šių
aplinkybių, teismo vertinimu, atsakovo duotas terminas negali būti laikomas
sąžiningu ir protingu. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog atsakovas 2009-07-15
pranešimuose buvo nurodęs 14 d. terminą sutikimams pateikti, tačiau 2009-07-31
įsakymu Nr. V-151, t.y. jau pasibaigus anksčiau nustatytam 14 d. terminui,
nustatė naują terminą – iki rugsėjo 1 d., tuo pats sudarydamas pagrindą
ieškovams tikėtis, kad atsakovas juos tik gąsdina atleidimu, daro psichologinį
spaudimą greičiau apsispręsti, bet realiai tokių veiksmų vykstant streikams
nesiims. Esant tokioms aplinkybėms ieškovo nurodytą pagrindą nutraukti darbo
sutartis su ieškovais pagal DK 120 str. 1 d. ir 2 d., vertino tik kaip formalų.
Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas sprendė, kad klausimas dėl
nereikalingų darbuotojų skaičiaus mažinimo atsakovo bendrovėje iškilo ne
atsitiktinai. Realiai buvo susiklosčiusios gamybinės ir ekonominės priežastys,
dėl kurių pradėti įgyvendinti darbo organizavimo pakeitimai. Įvertinęs valdybos
nutarimą, konsultacijų protokolą, pranešimą darbo biržai, įrodymus apie
blogėjančią atsakovo finansinę padėtį, mažėjančią ridą ir mažėjantį vairuotojų
poreikį, nustatė, kad ne vėliau kaip 2009-09-01 atsakovui iškilo būtinybė
mažinti darbuotojų skaičių įmonėje, ne mažiau kaip 88 etatais. Konstatavo, jog
esant tokiai situacijai atsakovas tai turėjo paskelbti darbuotojams ir pradėti
vykdyti darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūrą, atitinkamai laikydamasis DK
129, 130-135 str. reikalavimų. Ieškovų nesutikimas dirbti už mažesnį darbo
užmokestį iki darbdavio nustatytos datos nebuvo tikroji jų atleidimo iš darbo
priežastis, nes ir sutikus dirbti per nustatytą terminą, vairuotojų skaičiaus
mažinimas buvo neišvengiamas. Bendrovėje vyko ne tik darbo apmokėjimo sąlygų,
bet ir darbo organizavimo pakeitimai, susiję su darbuotojų skaičiaus mažinimu,
nes sumažėjus ridai, keitėsi eismo organizavimas, išleidžiamų į liniją ir
eksploatuojamų troleibusų skaičius. Teismas pripažino, jog atsakovo įvykdyta
atleidimo iš darbo procedūra dėl nepateikimo per nustatytą terminą rašytinio
sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, neatitiko tikrosios atleidimo
priežasties – keičiamo darbo organizavimo, dėl kurio mažėjo etatų skaičius. Konstatavo,
kad šiuo atveju atsakovas privalėjo laikytis Darbo 135 straipsnyje numatytų
reikalavimų – patikrinti, ar norimas atleisti darbuotojas neturi pirmenybės
teisės būti paliktas dirbti, tačiau atsakovas, užuot aiškinęsis eiliškumo
klausimus, atleidimo iš darbo klausimą padarė priklausomą nuo darbuotojo
atsakymo į darbdavio užduotą klausimą iki darbdavio nustatyto termino. Konstatavo,
kad dėl didelio atleistųjų troleibusų vairuotojų skaičiaus ir didelio paliktųjų
dirbti troleibusų vairuotojų skaičiaus, šioje byloje nėra galimybės nustatyti,
ar ieškovai turėjo pirmenybės teisę būti palikti dirbti ar priešingai, turėjo
būti atleisti iš darbo. Teismas ieškovų atleidimą iš darbo pripažintino neteisėtu
dar ir dėl to, kad pradėjus atleidimo procedūrą, nebuvo valdybos sprendimo
atleisti iš darbo nesutikusius su darbo užmokesčio mažinimu darbuotojus. Dėl
atsakovo atstovo prašymo net ir pripažinus ieškovų atleidimą iš darbo
neteisėtu, jų realiai į darbą negrąžinti, teismas sprendė, kad ieškovių
negrąžinus į darbą nebūtų pilnai apgintos jų pažeistos teisės, nes išnyktų
galimybė darbdaviui išspręsti ieškovų pirmenybės teises būti paliktiems dirbti
prieš kitus darbuotojus. Ta aplinkybė, kad ieškovus ir kitus darbuotojus
atleidus iš darbo buvo periodiškai naikinamos likusios laisvos darbo vietos,
nesudaro kliūčių grąžinti jų į darbą. Nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas
nustojo verstis keleivių pervežimo troleibusais veikla. Be to, iš atsakovo
pateiktos pažymos (3 t. b.l. 180) matyti, kad įmonėje yra dirbama didelis
skaičius viršvalandžių, todėl teismas nematė kliūčių grąžinti ieškovus į
darbą. Taip pat nurodė, kad esant darbuotojų skaičiaus pertekliui atsakovui
neužkertamas kelias pradėti ir tinkamai įvykdyti darbuotojų skaičiaus mažinimo
procedūrą. Ieškovės Z. V. prašymo grąžinti ją dirbti su tuo
pačiu troleibuso, su kuriuo ji dirbo iki atleidimo dienos netenkinto, kadangi
troleibusų priskyrimą vairuotojui, nepaisant, kad tas pats troleibusas buvo
skiriamas ilgesniam laikui, laikė tik darbo organizavimo būdu, o ne darbo
sutarties sąlyga, kuri šalims tapo privaloma. Teismas nustatė, kad net ir
ieškovams sutikus dirbti už mažesnį valandinį atlygį, atsakovas jiems ir toliau
iki atleidimo iš darbo dienos mokėjo didesnį atlyginimą, todėl sprendė, kad
atsakovas atsisakė savo ketinimų mažinti ieškovams atlyginimą ir ieškovus
grąžino į darbą esant tokio dydžio vidutiniam atlyginimui, koks buvo atleidimo
iš darbo dieną. Ieškovams atleidimo iš darbo dieną sumokėtas kompensacijas
įskaitė į darbo užmokestį, todėl ieškovei V. N. priteisė
vidutinį darbo užmokestis po 127,60 Lt už priverstinę pravaikštą kiekvieną
darbo dieną, nuo 2010-04-03 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, A. Č. priteisė vidutinį darbo užmokestį po 120,16 Lt už
priverstinę pravaikštą kiekvieną darbo dieną, nuo 2010-05-02 iki teismo
sprendimo įvykdymo, ieškovei Z. V. vidutinio darbo užmokesčio
už priverstinę pravaikštą nepriteisė.
Apeliaciniu
skundu ieškovė Z. V. prašo pakeisti 2010-06-23 sprendimą
dalyje dėl atsisakymo grąžinti į darbą su iki atleidimo iš darbo turėtu
troleibusu ir įpareigoti atsakovą grąžintą į darbą ieškovę Z.
V. skirti dirbti su SOLARIS modelio 031 garažinio numerio troleibusu,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pas atsakovą troleibuso vairuotojo
darbas organizuojamas taip, jog troleibuso vairuotojai dirba su konkrečiais
nuolatiniam darbui paskirtais troleibusais. Lietuvos Aukščiausias teismas
2010-10-30 nutartimi civ.byloje Nr. 3K-3-1106/2000 yra išaiškinęs, kad nuolatiniam
darbui priskirta konkreti transporto priemonė yra viena iš vairuotojo darbo
sąlygas apibūdinančių veiksnių, net tuo atveju jei ieškovas į darbą būtų
priimtas dirbti su visų tipų ir bet kokio talpumo pas atsakovą esančiomis
transporto priemonėmis, pavedimas dirbti su kita (nenuolatiniam darbui paskirta
transporto priemone) yra laikytinas ieškovo darbo sąlygų pakeitimu.
Apeliaciniu skundu atsakovas AB „Autrolis“ prašo Kauno miesto apylinkės
teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti ir ieškinius visiškai atmesti,
priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone pirmosios instancijos
teismas neteisingai nustatė ginčo esmę, netinkamai taikė ir aiškino
materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo užmokesčio sąlygų keitimą
ir darbuotojo nesutikimo pasekmes, darbdavio teises dėl būsimos laisvos darbo
vietos, po to, kai darbuotojas atsisako dirbti už mažesnį darbo užmokestį bei
pažeidė procesinės teisės normas, susijusias su įrodymų vertinimu. Teigia, kad
įstatymo keliamas reikalavimas darbdaviui apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas
raštu pranešti darbuotojui ne vėliau kaip prieš mėnesį, laikytinas įstatymo
nustatytu protingu terminu, per kurį darbuotojas privalo apsispręsti ar jam
dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Įstatymas nenumato darbuotojui teisės
reikalauti atkelti nustatytas naujas darbo apmokėjimo sąlygas, ar pratęsti
terminą apsisprendimui. Teismas nepagrįstai ir neteistai pripažino ieškovams
teisę besąlygiškai išreikšti sutikimą iki įspėjimo apie darbo sutarties
nutraukimo laikotarpio pabaigos. Jokia LR Darbo kodekso nuostata nedraudžia
darbdaviui panaikinti darbo vietą, kuri atsirado darbuotojui nesutikus dirbti
už mažesnį darbo per protingą terminą. Protingu terminu laikytinas terminas,
numatytas LR DK 203 str. Teismas privalėjo pripažinti, kad darbdavys, negavęs
darbuotojo sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį yra laisvas nuspręsti ką
daryti su ta darbo vieta, dėl kurios nėra gautas darbuotojo sutikimas. Pažymi,
kad atsakovas 2009-07-31 įsakymu NR. V-151 pratęsė sutikimams išreikšti terminą,
kadangi ankstesniuose pranešimuose atsakovas buvo nurodęs pernelyg trumpą
laikotarpį, t.y. 14 dienų. Įstatymas nedraudžia darbdaviui pratęsti įspėjimo
apie mažinamą darbo užmokestį termino. Todėl atsakovo veiksmai nelaikytini
nesąžiningais. Priešingai – ieškovų elgesys vertintinas kaip nesąžiningas.
Ieškovai, turėdami ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą apsisprendimui, raštu
neišreiškia jokios nuomonės, siekdami sutrukdyti atsakovui sumažinti darbo
užmokestį visiems troleibusų vairuotojams, dalyvauja neteisėtuose streikuose,
dėl ko atsakovas patiria nuostolių. Atsakovas negavęs sutikimo, buvo priverstas
jiems mokėti didesnį darbo užmokestį, sutikimai buvo išreikšti tik po to, kai
teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, nutraukdamas ir ieškovų dalyvavimą
neteisėtuose streikuose. Teismas visiškai nepasisakė ar ieškovų elgesys
nepripažintinas kaip nesąžiningas, neprotingas ir neteisingas atsakovo
atžvilgiu, todėl netinkamai aiškino ir taikė LR DK 35 str. Atsakovo nuomone
šioje byloje nenustatytina, jog ieškovai sutiko dirbti už mažesnį darbo
užmokestį. Atsakovui priėmus sprendimą panaikinti ieškovų darbo vietas, ieškovų
sutikimai laikytini pavėluotais, o ieškovų atleidimas pagrįstas ir teisėtas.
Atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti
atlyginimus visiems darbuotojams, o atleisti nereikalingus darbuotojus. Byloje
esantys įrodymai patvirtina atsakovo tikruosius tikslus, t.y. sumažinti darbo
užmokestį visiems darbuotojams, o ne atlikti neteisėtą darbuotojų skaičiaus mažinimą.
2009-07-10 posėdžio protokolas Nr. 4 patvirtina, kad valdyba nusprendė pritarti
bendram darbuotojų atlyginimų mažinimui ne mažiau kaip 15 % ir įpareigojo
direktorių teikti pranešimus dėl darbo užmokesčio mažinimo. 2009-08-21 posėdžio
metu valdyba balsavo už esamų ir būsimų laisvų pareigybių panaikinimą, kai
generalinis direktorius turi teisę, atsiradus laisvai pareigybei ją panaikinti
be atskiro valdybos pritarimo. Dėl šio protokolo teismas visiškai nepasisakė,
nors atsakovas juo grindė savo atsikirtimus. Nesutinka ir su teismo išvada, kad
ieškovai buvo atleisti, nes atsakovas mažino darbuotojų skaičių. Ieškovai per
nustatytą terminą neišreiškė sutikimo dirbti už mažesnį darbo užmokestį, byloje
nėra duomenų, kad atsakovas būtų atleidęs bent vieną darbuotoją, kuris buvo
sutikęs dirbti mažesniu darbo užmokesčiu. Nurodo, kad teismo teiginys, jog
valdyba nebuvo priėmusi sprendimo, kuris leistų atsakovui atleisti ieškovus yra
nepagrįstas. Atsakovas pateikė 2009-08-21 posėdžio protokolą Nr. 5, kuriuo
leista generaliniam direktoriui panaikinti laisvas pareigybes be atskiro
valdybos pritarimo, tačiau teismas šio sprendimo nevertino. Tokiu būdu, buvo
pažeistas LR CPK 270 str. 4 d. 4 punkto reikalavimas, nustatantis teismo
sprendimo motyvacinėje dalyje nurodyti įstatymus ir kiti teisės aktus, kuriais
teismas vadovavosi, bei kitus teisinius argumentus. Byloje nėra pateikta
įrodymų, kurie leistų padaryti išvadą, kad atsakovo vadovas negalėjo priimti
sprendimų atleisti darbuotojus ir naikinti atsiradusias darbo vietas po
atsisakymo dirbti už mažesnį darbo užmokestį. Nesutinka, kad atsakovas turėjo
įstatymu nustatytą pareigą patikrinti ar norimi atleisti darbuotojai neturi
pirmenybės teisės būti palikti dirbti, kadangi atsakovas siekė ne sumažinti
darbuotojų skaičių, o tik sumažinti darbuotojų darbo užmokestį, panaikinant atsiradusias
laisvas darbo vietas. Mano, kad teismas neturi teisės spręsti kokį sprendimą
darbdavys privalo priimti vienoje ar kitoje įmonės valdymo situacijoje ar
finansinėje būklėje. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo
neteisėtumo, neįgalintas tirti ir nustatyti darbovietės struktūrinių padalinių
pertvarkymų tikslingumą ir pagrįstumą. Todėl teismo motyvai, vertinant ar buvo
tikslinga atsakovui mažinti visiems darbuotojams darbo užmokestį yra neteisėti
ir nepagrįsti. Teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 297 str. 4 d.
nuostatas. Ieškovai yra konfliktinės asmenybės, kadangi dalyvavo neteisėtame
streike, todėl pripažintina, kad santykiai tarp ieškovų ir atsakovo yra
konfliktiški. Ieškovai nesutiko dirbti sumažintu darbo užmokesčiu, o vėliau dėl
to, kreipėsi į teismą, todėl darytina išvada, kad dėl nepavykusio darbdavio ir
darbuotojo bendradarbiavimo dėl galimo darbo santykių pratęsimo, ieškovų
grąžinimas į darbą yra apsunkintas, nes jai nebus sudarytos palankios sąlygos
dirbti. Kadangi jos darbo vieta panaikinta atsakovo sprendimu, todėl ieškovės
prašymas grąžinti ją į pirmesnį darbą neturėtų būti tenkintas. Teismas gali
pripažinti ieškovės darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti vidutinį
darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo
pas atsakovą dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio
4 dalis). Toks teisų gynimo būdas nepažeidžia darbuotojo teisų. Taip pat
nurodo, kad sprendimas negali būti realiai įvykdomas dėl objektyvių priežasčių,
t.y. bendrovė yra sumažinusi darbo užmokestį visiems darbuotojams.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai V. N.,
Z. V., A. Č. prašo 2010-06-23
sprendimą dalyje dėl ieškovų atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir
grąžinimo į darbą bei atstovavimo išlaidų priteisimo – palikti nepakeistą,
apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad
teismas, priešingai nei teigia apeliantas, atskleidė ginčo esmę ir priėmė
objektyvų, teisingą ir teisėtą sprendimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad
ieškovių darbo apmokėjimą sąlygas atsakovas ketino pakeisti 2009-07-15 įsakymo
Nr. V-135 pagrindu, t.y. vienašališkai ir ne dėl DK 120 str. 3 d. numatytų
priežasčių. Todėl ir atsakovo 2009-07-15 įsakymas ir jo pagrindu ieškovams įteikti
2009-07-15 pranešimai apie atlyginimo sumažinimą DK 120 str. 3 d. prasme gali
būti vertintini tik kaip atsakovo siūlymas susitarti dėl darbo už mažesnį
atlyginimą šalių susitarimu, o ieškovių nuomonės šiuo klausimu nepareiškimas
iki atsakovo nurodytos datos – tik kaip pateikto siūlymo atmetimas be jokių
neigiamų teisinių pasekmių joms, darbo sutarties tęstinumo prasme. Tais atvejais kai vienašališkas sprendimas mažinti atlyginimą yra priimtas tik darbdavio
asmeninės iniciatyvos pagrindu, o ne dėl būtinumo įmonės valdymo grandims
nepriskirtinų kitų atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų (kaip Seimas ar
Vyriausybė) priimtus sprendimus ir ne dėl susitarimų su darbuotojų atstovais
įgyvendinimo, DK apibūdinta darbo sutartyje nustatyto atlyginimo dydžio keitimo
tvarka nesuteikia darbdaviui teisės nepareiškusį sutikimo dirbti už mažesnį
atlyginimą darbuotoją laikyti atsisakiusi dirbti pakeistomis darbo sąlygomis.
DK 120 str. 1 d. nurodyta, jog esant teisėtam darbo sutarties sąlygų pakeitimo
pagrindui, iš darbo gali būti atleistas tik sutikimo dirbti pakeistomis
sąlygomis nepareiškęs darbuotojas ir, kad tai gali būti padaryta tik DK 129
str. pagrindais ir tvarka. DK 129 str. nustatyta, jog atleisti darbuotoją iš
darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti
jo sutikimu į kitą darbą. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog šią
pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo
įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną. Čia apibūdintos
darbdavio pareigos išlikimo laikotarpį privalu laikyti analogija DK 120 str.
numatytos darbuotojo teisės pareikšti sutikimą laikotarpio trukmės vertinimo
prasme. Teigia, jog byloje esantys įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog
atsakovas turėjo tikrąjį tikslą ne sumažinti atlyginimus visiems darbuotojams,
o sumažinti darbuotojų skaičių, ir tikroji ieškovų atleidimo priežastis yra
atsakovo siekis sumažinti darbuotojų skaičių. Jokių kitų sprendimų dėl įmonės
darbo organizavimo pakeitimų, išskyrus atsakovo valdybos 2009-08-31 posėdžio
protokole Nr. 6 fiksuoto sprendimo mažinti darbuotojų skaičių nebuvo. Nesutinka
su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas neturėjo teisės ieškovų grąžinti į
darbą vien todėl, kad atsakovas panaikino laisvas (neužimtas) troleibuso
vairuotojo darbo vietas. Kadangi laisvos (neužimtos) darbo vietos panaikinimas
juridine prasme nereiškia ieškovų darbo vietų panaikinimo, bet reiškia tik pas
atsakovą esančių darbo vietų sumažėjimą, sumažėjus darbo vietų skaičiui dėl
laisvų darbo vietų panaikinimo, visi su darbo santykiais ir ginčo santykyje dėl
neteisėto atleidimo iš darbo su atsakovu susiję darbuotojai turi vienodą teisę
pretenduoti į išlikusias darbo vietas pagal DK 135 str. nustatytą tvarką.
Atsakovas nepakeitė savo veiklos rūšies, veiklos pobūdžio, t.y. keleivių vežimą
ir toliau atlieka troleibusais, o ne kitomis transporto priemonėmis, su
kuriomis ieškovė negalėtų dirbti.
Atsiliepimu į ieškovės Z. V. apeliacinį skundą atsakovas
AB „Autrolis“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad darbo
sutartys patvirtina, kad atsakovas ir ieškovė susitarė, jog ji dirbs troleibuso
vairuotoja. Kadangi atsakovas nežino kokios transporto priemonės bus po keleto
metų, atsakovas negali garantuoti pastovios transporto priemonės visam
darbuotojo darbo laikui, todėl atsakovas su visais darbuotojais, kaip ir su
ieškove, tarėsi, kad jie dirbs troleibuso vairuotojais, nenurodant transporto
priemonės požymių ar kitų duomenų. Troleibusų vairuotojų darbas organizuojamas
taip, kad transporto priemonė kiekvienam vairuotojui yra priskiriama kiekvieną
dieną, kadangi tai siejasi transporto priemonių eksploatavimo specifika, t.y.
gedimais, neapibrėžta remontų trukme ir pan., bei dėl kitų objektyvių
aplinkybių, t.y. darbuotojų sergamumu, atostogomis, išėjimu iš darbo ir pan.
Kadangi atsakovas su ieškove nesusitarė dėl darbo priemonių t.y. konkretaus
troleibuso, ieškovė negali reikalauti to, dėl ko nesitarė. Ieškovės apeliaciniame
skunde nurodyta LAT nutartimi nesivadovautina, nes ši nutartis nebuvo paskelbta
teismų praktikoje. Vėlesnė teisminė praktika dėl darbo sutarties sąlygų
aiškinimo yra aiški - abiems darbo sutarties šalims yra privalomos sąlygos,
įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet
nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administraciniuose aktuose,
tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje
yra nuoroda į konkretų aktą, t.y. abi šalys susitarė tokio akto nuostatas
laikyti sutarties sąlygomis (LAT 2007-06-27 nutartis civ. byloje Nr.
3K-3-300/2007).
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro
apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo
pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės
instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik
apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo,
kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir
pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus
argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo
ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus
įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos
teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl ieškovės Z. V. apeliacinio skundo.
Apeliantė ginčija teismo sprendimo dalį, kuria teismas atsisakė
grąžinti ją į darbą dirbti iki atleidimo iš darbo turėtu troleibusu. Apeliantė
teigia, kad pas atsakovą troleibuso vairuotojo darbas yra organizuotas
taip, jog troleibuso vairuotojai darbą atlieka su konkrečiu troleibusu bei, kad
apylinkės teismo ginčijama teismo sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2000m. spalio 30d. nutarties išaiškinimams nagrinėjant civilinę bylą Nr.
3K-3-1106/2000. Teisėjų kolegija tokius apeliantės apeliacinio skundo
argumentus laiko nepagrįstais ir juos atmeta.
Pirmosios instancijos teismas
įvertinęs byloje pateiktus troleibusų priskyrimo nuostatus bei kitą bylos medžiagą,
o taip pat ieškovės Z. V., atsakovo atstovo paaiškinimus
nepadarė išvados, kad ieškovei priskyrimas dirbti tam tikru troleibusu buvo
šalių sutarta darbo sutarties sąlyga. Teismas nustatė, kad troleibusas ieškovei
buvo skiriamas ilgesnį laiką, bet kartu pažymėjo, jog tai nėra darbo sutarties
sąlyga, kuri tapo šalims privaloma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės
teismas darydamas tokią išvadą pagrįstai laikėsi nuostatos, jog abiems darbo
sutarties šalims – darbdaviui ir darbuotojui yra privalomos sąlygos, kurios yra
įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet
vietiniuose administracijos priimtuose aktuose, tampa neatskiriama darbo
sutarties dalis tik tada, kai darbo sutarties šalys susitaria tokio akto
nuostatas laikyti darbo sutarties sąlygomis. Byloje nėra rašytinių įrodymų,
kurie patvirtintų, jog konkretus troleibusas buvo paskirtas ieškovei ir tai
atsispindi sudarytoje su darbdaviu darbo sutartyje. Tokių aplinkybių
nenustačius nėra pagrindo konstatacijai, kad šalys buvo susitarę dirbti
konkrečiu troleibusu ir tai buvo šalių sudarytos darbo sutarties sąlyga.
Apeliantės apeliaciniame skunde nurodytos kasacinės bylos Nr. 3K-3-1106/2000 ir
nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, be to paminėta nutartis
nebuvo publikuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“,
todėl teisėjų kolegija šioje nutartyje nurodytais išaiškinimais nesivadovauja (
Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 27 straipsnis).
Dėl atsakovo AB „Autrolis“ apeliacinio skundo.
Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atmeta apelianto apeliacinio skundo
argumentą, kad apylinkės teismas priimdamas sprendimą tinkamai neįvertino visų
įrodymų ir surašydamas teismo sprendimą pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 4
punkto reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos
teismas nagrinėdamas bylą įvertino joje esančius įrodymus ir išdėstė teisinius
argumentus, kuriais remdamasis nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes.
Savo išvadas teismas sprendime pakankamai motyvavo ir argumentavo (CPK 270
straipsnis ). Teismas vertindamas įrodymus visumoje įrodymų įvertinimo
taisyklių nepažeidė (CPK 185 straipsnis). Taigi, nėra teisinio pagrindo
pripažinti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos procesinės teisės normos.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad ieškovė V. N. nuo 2008m. gruodžio 4d.
dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoja pagal šalių sudarytą darbo sutartį Nr.
2966. 2009m. liepos 15d. ieškovei buvo įteiktas pranešimas, kad nuo 2009m.
rugsėjo 1d. mažės valandinis darbo užmokestis ir bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50
Lt per valandą bus skatinimas už kokybiškai atliktą darbą. Šiame pranešime buvo
nurodoma, kad ieškovei nesutikus su darbo užmokesčio keitimu ji bus atleista iš
darbo pagal D K 129 straipsnį ir buvo ieškovės prašoma apsispręsti per 14 dienų
nuo pranešimo gavimo dienos. 2009m. liepos 31d. atsakovo direktoriaus įsakymu
Nr. V-151 ieškovei buvo nustatytas naujas terminas apsispręsti iki 2009m.
rugsėjo 1d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kad ieškovė 2009m. rugsėjo 2d. gavo
įspėjimą, kad po 4 mėnesių su ja bus nutraukta darbo sutartis vadovaujantis LR
D K 120 straipsnio 1d.ir 3d., 129 str. 1d. ir 2d. bei 130 str. nuostatomis. 2009m.
spalio 5d. ieškovė sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą. Atsakovas tokio
ieškovės pareiškimo netenkino ir ieškovės atostogų laikui pratęsdamas terminą
ją 2010m. vasario 2d. atleido iš darbo pagal D K 129 str. (darbo sutarties
nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).
Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė Z. V. nuo
1999m. lapkričio 2d. dirbo pas atsakovą troleibusų vairuotoja. 2009m. liepos
15d. ieškovė gavo pranešimą, kad nuo 2009m. rugsėjo 1d. mažės valandinis darbo
užmokestis ir bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą bus skatinimas už
kokybiškai atliktą darbą. Šiame pranešime buvo nurodoma, kad ieškovei nesutikus
su darbo užmokesčio keitimu ji bus atleista iš darbo pagal D K 129 straipsnį ir
buvo ieškovės prašoma apsispręsti per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos.
2009m. liepos 31d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. V-151 ieškovei buvo
nustatytas naujas terminas apsispręsti iki 2009m. rugsėjo 1d. Kaip matyti iš
bylos duomenų, kad ieškovė 2009m. rugsėjo 2d. gavo įspėjimą, kad po 4 mėnesių
su ja bus nutraukta darbo sutartis vadovaujantis LR D K 120 straipsnio 1d.ir
3d., 129 str. 1d. ir 2d. bei 130 str. nuostatomis. 2009m. gruodžio 24d. ieškovė
sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą. Atsakovas tokio ieškovės pareiškimo
nepatenkino ir dėl ligos ieškovei pratęsdamas atleidimo iš darbo terminą
ieškovę nuo 2010m. vasario 17d. atleido iš darbo pagal D K 129 straipsnį (darbo
sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės).
Nagrinėjant
bylą nustatyta, kad ieškovas A. Č. nuo 2002m. rugpjūčio1d.
taip pat dirbo pas atsakovą troleibuso vairuotoju. 2009m. liepos 16d. ieškovas
gavo pranešimą, kad nuo 2009m. rugsėjo 1d. mažės valandinis darbo užmokestis ir
bus 9,63 Lt už valandą ir 2,50 Lt per valandą bus skatinimas už kokybiškai
atliktą darbą. Šiame pranešime buvo nurodoma, kad ieškovui nesutikus su darbo
užmokesčio keitimu jis bus atleistas iš darbo pagal D K 129 straipsnį ir buvo
ieškovo prašoma apsispręsti per 14 dienų nuo pranešimo gavimo dienos. Kaip
matyti iš bylos duomenų, kad ieškovas su tokiu darbdavio pasiūlymu 2009m.
liepos 16d. sutiko, o 2010m. liepos 22d. savo sutikimą atšaukė. 2009m. liepos
31d. atsakovo įsakymu Nr. V-151 ieškovui buvo nustatytas naujas terminas iki
2009m. rugsėjo 1d. sutikimui pareikšti. Ieškovas 2009m. rugsėjo 4d. gavo kitą
įspėjimą, kad su juo bus nutraukta darbo sutartis nuo 2009m. lapkričio 6d.
2009m. spalio 5d. ieškovas sutiko dirbti už mažesnį atlyginimą. Atsakovas tokio
ieškovo pareiškimo netenkino ir dėl ligos ieškovui pratęsdamas atleidimo iš
darbo terminą ieškovą atleido iš darbo nuo 2009m. gruodžio 1d. pagal D K 129
straipsnį, išmokant jam 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę
išmoką.
Pirmosios instancijos teismas pripažindamas ieškovų atleidimus iš darbo
neteisėtais nurodė, kad visi ieškovai buvo pareiškę raštu savo sutikimą dirbti
už mažesnį atlyginimą, tačiau jų sutikimai buvo gauti praėjus darbdavio
pranešimuose nustatytiems terminams, t. y po 2009m. rugsėjo 1d. Teismas
konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovai, pareiškė savo sutikimą dirbti
už mažesnį atlyginimą jau po atsakovo nustatyto termino, negali būti laikoma
svarbia priežastimi nutraukti su darbuotojais darbo sutartis. Teismas nustatė,
kad atsakovui jau 2009m. rugpjūčio mėnesį buvo gerai žinoma, kad visi
darbuotojai sutikimų dirbti už mažesnį darbo užmokestį iki 2009m. rugsėjo 1d.
nepateiks, tačiau nepaisant to terminų nepratęsė ir darbuotojus atleidinėjo iš
darbo. Teismas nustatęs nurodytas aplinkybes pripažino, kad atsakovo duoti
terminai apsispręsti negali būti sąžiningi ir protingi. Teismas taip pat
paminėjo, kad pas atsakovą buvo realiai susiklosčiusios gamybinės ir ekonominės
priežastys, dėl kurių buvo pradėti darbo organizavimo pakeitimai ir konstatavo,
jog esant tokiai situacijai atsakovas turėjo paskelbti darbuotojams ir pradėti
vykdyti darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūras ir laikytis DK 129, 130-135
straipsniuose nurodytų reikalavimų. Nustatė, kad bendrovėje vyko ne tik darbo
apmokėjimo, bet ir darbo organizavimo pakeitimai, ieškovų tikroji atleidimo
priežastis nebuvo nesutikimas dirbti už mažesnį atlyginimą. Teisėjų kolegija
tokias teismo konstatuotas aplinkybes iš dalies pripažįsta teisingomis.
Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai
pripažino ieškovams teisę besąlygiškai išreikšti sutikimą iki įspėjimo apie
darbo sutarties nutraukimo laikotarpio pabaigos, nes jokia DK nuostata
nedraudžia darbdaviui panaikinti darbo vietą, kuri atsirado darbuotojui
nesutikus dirbti už mažesnį darbą per protingą terminą. Apelianto nuomone,
protingas terminas laikytinas terminas nustatytas DK 203 straipsnyje. Teismas turėjo pripažinti, kad darbdavys negavęs darbuotojo sutikimo dirbti už mažesnį darbo
užmokestį yra laisvas apsispręsti dėl darbo vietos. Todėl teismas netinkamai
aiškino DK 35 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto
apeliacinio skundo argumentais sutikti negali ir juos atmeta. Teisėjų kolegija
pabrėžia, kad DK 203 straipsnis tik numato darbdaviui pareigą pranešti
darbuotojui raštu, kai nustatomos naujos darbo apmokėjimo sąlygos ne vėliau
kaip prieš mėnesį iki jų įsigaliojimo. Nei ši įstatymo norma, nei kiti darbo
kodekso straipsniai imperatyviai nenurodo termino per kurį darbuotojas turi
pranešti apie sutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Teisėjų kolegijos
vertinimu, pranešime apsispręsti apie darbo sąlygų pakeitimą turi būti nurodoma
darbo sąlygų keitimo priežastis ir protingas terminas per kurį darbuotojas turi
apsispręsti dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Toks pranešimas turi būti
konkretus ir aiškus, o konkretumas ir aiškumas vertintinas darbuotojo požiūriu,
būtent tuo, kad darbuotojas turi žinoti ir aiškiai suprasti pranešimo turinį
bei jam turi būti pakankamas ir protingas laiko tarpas apsispręsti dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis. Kaip matyti iš ieškovams įteiktų pranešimų ir
pratęsimų, kad ieškovai dėl darbo sąlygų pakeitimo turėjo apsispręsti per 14
dienų, o darbdaviui pratęsus terminą per 30 dienų ir, kad nesutikus su darbo
sąlygų pakeitimu jie bus atleisti pagal DK 129 straipsnį. Atsakovas nei
pranešime, nei pratęsime konkrečios dienos kada su ieškovais bus nutrauktos
darbo sutartys nenurodė. Kitais 2009m. rugsėjo 2d. įspėjimais apie darbo
sutarties nutraukimą atsakovas įspėjo ieškoves V. N. ir Z. V. apie darbo sutarties nutraukimą po keturių mėnesių nuo
įspėjimo dienos, o ieškovą A. Č. po dviejų mėnesių nuo
įspėjimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė V. N. atostogavo,
atsakovas ją atleido iš darbo nuo 2010m. vasario 2d., kad ieškovai Z. V. ir A. Č. sirgo, ieškovę Z. V. atleido nuo 2010m. vasario 17d., o ieškovą A. Č. nuo 2009m. gruodžio 1d. Nustatyta, kad ieškovai V. N. ir A. Č. 2009m. spalio 5d., o
ieškovė Z. V. 2009m. gruodžio 24d. sutiko dirbti pakeistomis
darbo sąlygomis. Taigi, konstatuotina, kad ieškovė V. N. likus
beveik keturiems mėnesiams iki jos atleidimo, o ieškovas A. Č.
likus beveik dviem mėnesiams iki jo atleidimo išreiškė savo valią ir sutiko
dirbti už mažesnį atlyginimą. Ieškovė Z. V. apie savo
apsisprendimą dirbti už mažesnį atlyginimą darbdaviui taip pat pranešė likus
beveik dviem mėnesiams iki jos atleidimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai
atlikdami tokius veiksmus atsakovui būtų sukėlę neigiamus padarinius ar padarę
žalos. Atsakovas nuo įspėjimų apie atleidimą iš darbo įteikimo ieškovams
pradžios neatliko naujų darbuotojų paieškos vietoje ieškovų, neorganizavo naujų
darbuotojų mokymų priimti dirbti darbuotojus troleibusų vairuotojais ir
faktiškai neturėjo jokių nuostolių. Ta aplinkybė, kad atsakovas patalpino
skelbimus laikraštyje ieškodamas naujų darbuotojų dar neparodo, jog ieškovui
susidarė nuostoliai. Todėl esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms
pripažintina, kad atsakovas nutraukti darbo sutartis su ieškovais pagal DK 129
straipsnį negalėjo ir atleidžiant darbuotojus pažeidė Darbo kodekso normas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai
ieškovų atleidimą iš darbo pripažino neteisėtais ir grąžino juos į ankstesnį
darbą bei priteisė darbo užmokestį už priverstinės pravaikšto laiką (DK 297
straipsnio 3 dalis ).
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atsakovo atstovas teigė, kad
jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų ieškovų atleidimo iš darbo
neteisėtumą, tai prašė taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį ir negrąžinti ieškovų
į darbą. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovai yra konfliktiškos
asmenybės, nes jie dalyvavo neteisėtame troleibusų vairuotojų streike, ieškovų
grąžinimas į darbą yra apsunkintas, sprendimas realiai nebus įvykdomas,
grąžinus ieškovus į darbą jiems bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.
Teisėjų kolegija tokius apelianto apeliacinio skundo argumentus laiko
nepagrįstais. Dalyvavimas troleibusų vairuotojų streike nėra konfliktiškos asmenybės
savybė. Darbuotojas turi konstitucinę teisę streikuoti gindamas savo
ekonominius ir socialinius interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51
straipsnis). Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog
tarp ieškovų ir atsakovo buvo santykiai konfliktiški. Neįrodyta, kad atsakovas
nustojo verstis keleivių pervežimo troleibusais veikla. Atsakovo apeliacinės
instancijos teisme pateikti rašytiniai įrodymai ( t 4., b.l. 112-139 ) dėl
ridos sumažėjimo AB „Autrolis“, darbuotojų poreikio, dėl finansinės padėties
bendrovėje tik parodo atsakovo skolų didėjimą, tačiau šiuose dokumentuose
nurodyti faktai nesudaro pagrindo pripažinimui, jog yra pagrindas taikyti DK
297 straipsnio 4 dalį ar pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 297
straipsnio 4 dalies nuostatas.
Kasacinės
instancijos teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką nagrinėjant civilinę
bylą Nr. 3K-3-331/2007 yra nurodęs, kad teismo procesinė pareiga yra patikrinti
ieškinyje dėl atleidimo iš darbo pagrindo neteisėtumą bei kitas aplinkybes
susijusias su neteisėtu atleidimu. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo,
kad tai negali būti aiškinama kaip taisyklė, leidžianti apskritai nepaisyti
ieškinio ribų, kurios nustatomos paties ieškovo kreipiantis į teismą teisminės
gynybos. Nagrinėjamu atveju ieškovai jų atleidimo iš darbo nepagrįstumą iš
esmės grindė tuo, kad darbdavys juos atleido iš darbo nors jie ir sutiko dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis. Tokais argumentais jie rėmėsi ir nagrinėjant bylą
pirmosios instancijos teisme. Kaip matyti iš atleidimo iš darbo dokumentų, kad
darbdavys atleido ieškovus iš darbo dėl to, kai darbuotojas nesutinka dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis (DK 120 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos
teismas nagrinėdamas bylą aiškinosi ir sprendime pasisakė dėl bylos aplinkybių
susijusių su darbuotojų skaičiaus mažinimu pas atsakovą. Teismas sprendime nurodė,
kad pas atsakovą buvo realiai susiklosčiusios gamybinės ir ekonominės
priežastys, dėl kurių buvo pradėti darbo organizavimo pakeitimai ir konstatavo,
jog esant tokiai situacijai atsakovas turėjo paskelbti darbuotojams ir pradėti
vykdyti darbuotojų skaičiaus mažinimo procedūras ir laikytis DK 129, 130-135
straipsniuose nurodytų reikalavimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su
tokia teismo argumentacija, nes ieškovų atleidimo iš darbo pagrindas nesusijęs
su darbuotojų skaičiaus mažinimu. Esant nurodytam teisėjų kolegija neanalizuoja
apelianto apeliacinio skundo argumentų nesusijusių su atleidimo pagrindu ir dėl
jų nepasisako.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą
apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo, todėl teismo sprendimas
paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.
Kadangi
apeliantės Z. V. ir atsakovo apeliaciniai skundai
atmestini, tai bylinėjimosi išlaidos apeliantei Z. V. nepriteistinos
(CPK 93 straipsnio 1d., 98 straipsnio 1 dalis), o ieškovams A.
Č. ir V. N. pagal CPK 98 straipsnio taisykles iš
atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos
teisme.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
kolegija,
nutaria:
Apeliacinius skundus atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010m. birželio 23d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Iš atsakovo A B „Autrolis“ priteisti ieškovams V. N. ir A. Č. po 150 Lt kiekvienam išlaidų advokato pagalbai apmokėti
turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Kolegijos
pirmininkas Algimantas
Kukalis
Kolegijos
teisėjai
Leonas Jachimavičius
Arvydas Žibas