Civilinė byla Nr. 2A-1069-560/2012
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-09599-2010-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
21.4.2.7.; 22.3.; 121.18
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Snoro lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovui UAB „Snoro lizingas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo antstolis A. B.,
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė V. M. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė tarp šalių UAB „Snoro lizingas“ ir V. M. 2009-07-16 pasirašytą paprastąjį vekselį Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti negaliojančiu, priteisti iš atsakovo UAB „Snoro lizingas“ sumokėtą 500 Lt įmokų sumą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006-07-28 buvęs sugyventinis A. R. S. buvo paėmęs 3 800 Lt kreditą iš atsakovo UAB „Snoro lizingas“ pagal naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį Nr. SL060724P990002. Sugyventinis, negrąžinęs dalies skolos, 2009-06-28 mirė. Nuvykus į UAB „Snoro lizingas“ skyrių, banko darbuotoja pareikalavo sumokėti visą skolą ir pasiūlė pasirašyti ne pilnai užpildytą banko vekselį 2 200 Lt sumai. Buvo suderintas skolos grąžinimo grafikas, pagal kurį reikėjo mokėti 100 Lt mėnesinę įmoką. Ši įmoka buvo mokama penkis mėnesius. Vekselio kopijos ji negavo. Kilus įtarimams dėl banko darbuotojos apgavystės, ieškovė pasitarė su teisininku ir sužinojo, kad nei mokėti skolos, nei pasirašyti vekselio ji neturėjo. UAB „Snoro lizingo“ darbuotoja J. B. jai nepagrįstai aiškino, kad ji turi pareigą sumokėti buvusio sugyventinio skolą. Sandoris buvo sudarytas apgaulės būdu ir neteisėtai.
Atsakovas UAB „Snoro lizingas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad apie buvusio kliento A. R. S. mirtį sužinojo 2009-07-16, kuomet ieškovė kreipėsi dėl kliento įsipareigojimų padengimo po jo mirties. Ieškovei pareiškus norą toliau dengti kliento turėtus įsipareigojimus, jai buvo pasiūlyta išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Vekselis buvo išduotas 2 200 Lt nepanaudoto-negrąžinto kredito sumai pagal mirusio kliento sutartį. Apgaulės ieškovės atžvilgiu nebuvo, nes vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, o pagal savo amžių, sveikatos būklę, išsilavinimą ieškovė galėjo ir turėjo suprasti, jog pasirašydama vekselį besąlygiškai prisiima sutartinius įsipareigojimus pagal mirusio sugyventinio sutartį. Ieškovei buvo išaiškinta pasirašomo dokumento esmė ir jo pasekmės. Ieškovė turėjo galimybę ir privalėjo pasikonsultuoti su specialistu. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė norą padengti mirusio kliento skolas bankui, t.y. sudaryti sandorį, todėl šių aplinkybių visuma nesudaro jokio pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu. Pažymėjo, kad pasirašius vekselį, ieškovė prisiėmė įsipareigojimus pagal mirusio kliento sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir ieškovės V. M. 2009-07-16 išduotą paprastąjį vekselį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Snoro lizingas“ naudai pripažino negaliojančiu, priteisė iš atsakovo 500 Lt sumokėtų įmokų ir 1 620 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas laikė, kad ginčijamo vekselio išdavimo momentu jos su atsakovu nesiejo jokie prievoliniai santykiai. A. R. S. prisiimti įsipareigojimai neįpareigojo ieškovės V. M. atsakyti už jo skolą. Tuo tarpu reikalavimas išduoti vekselį buvo kilęs siekiant užtikrinti įsipareigojimų vykdymą pagal mirusio kliento A. R. S. sutartį. Vekselio išrašymu nebuvo sukurta nauja prievolė ar viena prievolė, atsiradusi iš vartojimo kredito, nebuvo pakeista kita. Teismas pažymėjo, kad vartojimo kredito sutarties pasibaigimo atsakovas niekaip neįformino ir tokiu būdu įgijo teisę ne tik reikalauti apmokėti vekselį, bet ir teisę reikalauti grąžinti kreditą pagal 2006-07-28 Naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį. Teismo vertinimu, iškovei išduodant vekselį šalys nebuvo lygiateisės, ieškovė yra fizinis asmuo, o atsakovas - verslininkas, savo srities specialistas. Atsakovo argumentai, kad ieškovei buvo suteikta visapusiška ir esminė informacija apie vekselio pasirašymą, kad ji buvo informuota, jog ji neprivalėjo išrašyti vekselio ir kad ji pati išreiškė tokį norą, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Priešingai, teismas neturėjo pagrindo nesiremti ieškovės paaiškinimais, kad jai nebuvo išaiškinta vekselio paskirtis ir ji nesuprato išrašomo vekselio teisinės reikšmės, nes anksčiau tokio dokumento nebuvo sudariusi, jo egzemplioriaus negavo. Atsižvelgiant į tai, kad visus reikiamus dokumentus parengė banko darbuotoja ir kad sandorį ieškovė sudarė banko įstaigoje, teismas laikė, jog ji neturėjo pagrindo abejoti atsakovo darbuotojos suteikta informacija apie tai, kad ji turi pasirašyti vekselį. Teismo vertinimu, tokie atsakovo veiksmai, kai ieškovei buvo pasiūlyta išduoti vekselį už trečiojo asmens negrąžintą vartojimo kreditą ne tik yra nesąžiningi, bet ir pažeidžia CK 6.890 str. 1 d. numatytą draudimą priimti iš kredito gavėjo vekselį kaip įmoką. Taigi, teismas sutiko su ieškovės argumentais, jog vekselį atsakovas įgijo tyčia veikdamas skolininko nenaudai. Toks nesąžiningumas, atsižvelgiant į teisingumo bei protingumo kriterijus bei į tai, kad vekselio įgijėjas yra banko įstaiga, yra pakankamas sandorį pripažinti negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės (LR CK 1.91 str. 1 d., 5 d.), todėl teismas ieškinį patenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Snoro lizingas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, todėl naikintinas. Teigė, kad teismas nenagrinėjo apelianto tyčios priimant vekselį iš ieškovės, o rėmėsi ieškovės žodiniais paaiškinimais, kad apelianto darbuotoja J. B. suklaidino ieškovę, nurodant, kad ji privalo pasirašyti vekselį. Šių ieškovės parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. To nepatvirtino ir teisme apklausta J. B.. Skunde teigiama, kad pati ieškovė savo iniciatyva kreipėsi į atsakovą, informavo apie A. R. S. mirtį, išreiškė norą grąžinti likusią panaudoto kredito sumą bei, siekdama įtvirtinti savo įsipareigojimus išmokėti likusią negrąžinto kredito dalį, išdavė vekselį negrąžinto panaudoto kredito sumai. Ieškovė, kaip protingas, rūpestingas bei atidus asmuo, privalėjo domėtis savo pareiga sumokėti A. R. S. skolas, kreiptis teisinės konsultacijos į profesionalius teisininkus ir išsiaiškinti savo teises ir pareigas. Apeliantas pažymi, kad atsakovė į teismą kreipėsi tik tuomet, kai gavo iš antstolio raginimą įvykdyti sprendimą, kas rodo, kad ieškovės elgesys yra nesąžiningas ir iškeldama civilinę bylą ieškovė siekia išvengti savo įsipareigojimų vykdymo dėl pablogėjusios finansinės padėties. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais, jog išduodant vekselį sandorio šalys nebuvo lygiateisės ir kad apeliantas turėjo pareigą suteikti visapusišką ir išsamią informaciją. Apeliantas teigia, jog remiantis Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 15 p. nuostatomis ieškovė nelaikytina vartotoja. Apeliantas, priimdamas vekselį iš ieškovės, buvo sąžiningas ir turėjo teisę vekselį priimti.
Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad LR CK 6.50 str. suteikia teisę įvykdyti kito asmens prievolę be skolos perkėlimo sutarties, todėl ieškovė galėjo įmokas įnešinėti ir be jokio atskiro susitarimo dėl skolos perkėlimo. Ieškovė, išduodama vekselį, sudarė vienašalį sandorį, kuriuo įsipareigojo besąlygiškai sumokėti vekselio sumą apeliantui. Vekselio tekstas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, kokią valią išreiškė vekselio davėja, todėl suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės nebuvo ir negalėjo būti. Apeliantas nesutinka su teismo argumentais, jog atsakovas yra įgijęs teisę ne tik reikalauti apmokėti vekselį, bet ir teisę reikalauti grąžinti kreditą pagal sutartį. Pažymėjo, kad ieškovės išduotas vekselis negrąžinto kredito sumai tik užtikrina įsipareigojimų vykdymą. Vekselyje įrašyta suma išrašymo dieną buvo faktinė panaudoto kredito suma, dėl ko vekselis ir pirkimo išsimokėtinai kortelės sutartis yra susiję.
Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Ieškovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais. Nurodo, kad apklausta atsakovo darbuotoja teigė, kad neprisimena šio konkretaus atvejo, todėl ieškovės paaiškinime išdėstytų faktų apie apgaulę nepaneigė. Teismas, vertindamas byloje nustatytus faktus, padarė teisingą išvadą, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai pasiūlydamas ieškovei pasirašyti vekselį, kadangi ieškovė neturėjo pareigos grąžinti trečiojo asmens skolą, t.y. ieškovę apgavo, todėl pagrįstai teismas vekselį panaikino. Pažymėjo, kad atsakovo darbuotoja, nuslėpdama informaciją apie tai, kad ieškovė neprivalo mokėti skolos už trečiąjį asmenį, sukūrė sąlygas ieškovei priimti neteisingą sprendimą – pasirašyti vekselį, kurio ji pasirašyti neprivalėjo, todėl visiškai nesvarbu, ar tame vekselyje nurodytas tekstas yra aiškus ar ne.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo UAB „Snoro lizingas“ apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.), bei materialines teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą negaliojančiu, bei padarė pagrįstą išvadą, jog sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės bei ieškovės V. M. 2009-07-16 išduotą paprastąjį vekselį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „Snoro lizingas“ naudai pripažino negaliojančiu. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad vekselio davėja V. M. 2009 m. liepos 16 d. pasirašė paprastąjį vekselį Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 2 200 Lt UAB „Snoro lizingui“. Vekselio apmokėjimo data – 2009-07-31; vekselio vykdymo vieta – AB banko „Snoras“ taupomasis skyrius. Ieškovė V. M., ginčydama šį vekselį teigia, kad jį pasirašė dėl atsakovo UAB „Snoro lizingas“ apgaulės.
Taip pat iš bylos duomenų seka, kad R. A. S. (ieškovės V. M. buvęs sugyventinis) su banku 2006-07-28 sudarė naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį Nr. SL060724P990002, pagal kurią šiam asmeniui buvo išduota Maestro/Senukai kreditinė kortelė, suteikiant 3 800 Lt kredito limitą. Pagal šią sutartį R. A. S. įsipareigojo grąžinti kreditą kiekvieno mėnesio 10 d. mokėdamas po 190 Lt dydžio mėnesines įmokas. 2009-06-28 A. R. S. mirė. Įsiskolinimas bankui pagal minimą sutartį sudarė 2 200 Lt.
Atsakovas UAB „Snoro lizingas“ tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek ir apeliaciniame skunde teigia, kad ginčijamas vekselis surašytas užtikrinti įsipareigojimų vykdymą pagal aukščiau minimą mirusio R. A. S. pasirašytą sutartį negrąžinto kredito sumai.
Įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos aišku, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams bei suponuoja tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d., 3 str. 2 p., 77 str. 2 p.) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad, pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu, antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių. Tokio aiškinimo laikomasi ir teismų formuojamoje praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, 2007-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007, 2007-10-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius faktinius duomenis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju vekselio išrašymu nebuvo sukurta nauja prievolė ar viena prievolė, atsiradusi iš vartojimo kredito, pakeista kita. Vekselio išdavimo metu ieškovės ir atsakovo nesiejo jokie prievoliniai santykiai. Po ieškovės sugyventinio A. R. S. mirties ieškovei nekilo pareiga atsakyti pagal jo įsipareigojimus kreditoriams, taip pat ir pagal minėtą A. R. S. pasirašytą 2006-07-28 Naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį Nr. SL060724P99 0002. Taigi šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nebuvo jokio teisinio pagrindo ieškovei surašyti vekselį atsakovui, o ieškovės valia, išrašant minėtą vekselį, nebuvo naujos prievolės pagal vekselį sukūrimas. Tą iš esmės patvirtina ir byloje esantys duomenys dėl ieškovės atliktų mokėjimų, kuriais iš esmės buvo dengiamas A. R. S. kreditas, bei atsakovo veiksmų, kuriais jis reikalavo priverstinai iš ieškovės išieškoti ne vekselyje nurodytą sumą – 2 200 Lt, o tik 1 700 Lt, t.y. negrąžinto kredito pagal A. R. S. pasirašytą sutartį dydį. Kaip minėta, atsakovas teigia, jog vekselio išrašymu buvo siekiama užtikrinti įsipareigojimų pagal A. R. S. pasirašytą sutartį įvykdymą. Ši atsakovo pozicija sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas vekselį sutapatina su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis. Tačiau vekselis, kaip vertybinis popierius, negali būti laikomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone. Kaip minėta, tokiu vertybiniu popieriumi įtvirtinama nauja prievolė, kuri dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Vekselis negali būti laikomas nei laidavimu, nei garantija, o imti vekselį kaip įmoką draudžia CK 6.890 str., į ką pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Šios aplinkybės bei tai, kad atsakovas A. R. S. vartojimo kredito sutarties pasibaigimo niekaip neįformino ir taip įgijo teisę tiek reikalauti apmokėti vekselį, tiek ir grąžinti kreditą pagal 2006-07-28 sutartį, leidžia konstatuoti, kad atsakovas, įgydamas vekselį, veikė nesąžiningai.
Ieškovė prašė pripažinti vekselį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl apgaulės. Lietuvos Respublikos CK 1.91 straipsnis reglamentuoja ginčijamų sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimą negaliojančiais. Pagal LR CK 1.91 straipsnį sandoris, sudarytas dėl apgaulės, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal LR CK 1.91 straipsnį apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti. Sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl apgaulės, turi būti aiškinamos sandorio sudarymo aplinkybės, aiškinami visi sutarties šalių veiksmai, jų tikrieji ketinimai sudarant sandorį (LR CK 6.193) ir vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais.
Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2004, 3K-3-513/2004 ir kt.).
Tiek procesiniame dokumente, tiek ir bylos teisminio nagrinėjimo eigoje ieškovė teigė, kad, kai mirė jos sugyventinis A. R. S., ji kreipėsi į atsakovą, kurio darbuotoja J. B. pareikalavo sumokėti visą skolą bei pasiūlė pasirašyti ginčo vekselį. Atsakovo darbuotoja jai nepaaiškino, jog ji neprivalo dengti buvusio sugyventinio skolos, taip pat nebuvo išaiškinta, kam reikalingas vekselis. Priešingai, buvo nurodyta, kad jai tenka pareiga apmokėti skolą. Pažymėjo, kad ji nesuprato vekselio teisinės reikšmės, nes anksčiau tokio nesudarinėjo ir jai tai nebuvo paaiškinta. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei tai, jog iki ginčijamo vekselio surašymo ieškovės ir atsakovo nesiejo jokie prievoliniai santykiai, o ieškovei nei iš šeimos, nei iš paveldėjimo santykių nekilo pareiga perimti bei dengti buvusio sugyventinio skolinius įsipareigojimus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti šiais ieškovės paaiškinimais. Jų nepaneigė ir atsakovas. Priešingai nei nurodo atsakovas, nagrinėjamu atveju šalys nelaikytinos lygiateisėmis sandorio šalimis: ieškovė – fizinis asmuo, vartotoja; atsakovas – verslininkas, savo veiklos profesionalas. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodo, kad sandoris, kurio užtikrinimui buvo išrašytas ginčo vekselis, yra A. R. S. paimtas vartojimo kreditas. Taigi ieškovė, pasikreipusi į atsakovą dėl šios sutarties, šiuo atveju taip pat laikytina vartotoja, ir būtent atsakovui, kaip teikiančiam finansines paslaugas asmeniui, kilo pareiga ieškovei pateikti išsamią, visapusišką informaciją, išsiaiškinti susidariusią situaciją. Atsakovas yra įmonė, kurios pagrindinė ūkinės komercinės veiklos sritis susijusi su trumpalaikiu finansavimu, t.y. atsakovas kaip savo srities profesionalas, valdantis ir intelektinius resursus, susijusius su finansinių paslaugų teikimu, šioje srityje privalo veikti itin atsakingai bei išimtinai atidžiai, o jo veiksmai, kuriais jis nutyli esmines sandorio sudarymo aplinkybes, nėra suderinami su sąžiningai dalykinei verslo praktikai keliamais standartais. Atsakovo teiginiai, kad ieškovei buvo suteikta visapusiška ir esminė informacija apie vekselio surašymą, kad vekselio išrašymo sąlygos su ieškove buvo aptartos individualiai, kad ji buvo informuota, jog neprivalo išrašyti vekselio, kad pati ieškovė išreiškė norą surašyti vekselį, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Šių aplinkybių nepatvirtino ir teisme apklausta atsakovo buvusi darbuotoja J. B., kuri neprisiminė ginčijamo vekselio išrašymo aplinkybių. Tačiau iš šios liudytojos parodymų seka, kad į atsakovą su skoliniais įsipareigojimais besikreipiantiems asmenims buvo siūloma pasirašyti vekselius, mokėti skolą dalimis. Tai, kad visus reikiamus dokumentus vekseliui pasirašyti parengė atsakovo darbuotoja ir kad vekselį ieškovė pasirašė banko įstaigoje, vertinant kartu su aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, leidžia pagrįstai teigti, kad vekselio surašymo iniciatoriumi buvo ne ieškovė, kaip tą klaidingai teigia atsakovas, o būtent atsakovas. Be to, byloje esantys duomenys apie ieškovės atliktus mokėjimus, taip pat netiesiogiai patvirtina, kad iš esmės ieškovei nebuvo atskleista informacija apie teisinių santykių modifikaciją, jai pasirašius vekselį. Nors atsakovas teigia, jog mokėjimus ieškovė vykdė pagal vekselį, o ne pagal paskolos sutartį, tačiau ieškovės pateikti kasos pajamų orderiai, iš kurių seka, jog ieškovė mokėjimus vykdė ne į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą, o papildydavo buvusio sugyventinio S. R. S. banko sąskaitą, nuo kurios ir buvo nurašomos lėšos kredito grąžinimui, leidžia daryti priešingas išvadas, t.y. kad ieškovė mokėjimus vykdė ne pagal vekselį, o grąžino skolą pagal kredito vartojimo sutartį.
Aukščiau aptarti bylos faktiniai duomenys, jog atsakovas, nesuteikdamas ieškovei visos informacijos, kad ji neprivalanti grąžinti buvusio sugyventinio skolinio įsipareigojimo, bet pareikalaudamas iš ieškovės šią skolą grąžinti ir pasirašyti ginčo vekselį, nesant tam jokio teisinio pagrindo, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog ieškovė buvo suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodama ji nebūtų sudariusi sandorio, o atsakovas elgėsi nesąžiningai ir ginčo vekselį įgijo tyčia veikdamas ieškovės nenaudai. Taigi darytina išvada, kad dėl šių atsakovo neteisėtų veiksmų, nutylint esmines sandorio aplinkybes, kurios turi lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui, ginčo vekselis buvo sudarytas dėl apgaulės, todėl pagrįstai pripažintas negaliojančiu LR CK 1.91 str. pagrindu. Toks teismo sprendimas atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (LR CK 1.5 str.). Pažymėtina, kad nustačius šalies neteisėtus veiksmus, jo kaltė (tyčia) preziumuojama (LR CK 6.248 str. 1 d.).
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Snoro lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir CPK 98 str., ieškovės naudai iš atsakovo priteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti – 300 Lt.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Atsakovo UAB „Snoro lizingas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Snoro lizingas“ ieškovės V. M. naudai 300 Lt išlaidų už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.
Kolegijos pirmininkas Dainius Rinkevičius
Teisėjai Rūta Burdulienė
Natalja Cikoto