Administracinė byla Nr.  I-1172-423/2017

Proceso Nr. 3-62-3-02209-2016-6

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.; 37.2; 55.1.3..

(S)

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2017 m. balandžio 20 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. U. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K. , nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas. V. U. skundu bei patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5520 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-4, 9-11). Skunduose ir teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kur pareiškėjui nuolat trūko gyvenamojo ploto, buvo ribojama judėjimo laisvė, nebuvo leidžiama lankytis bibliotekoje bet kuriuo metu, dalyvauti tikinčiųjų bei veikliųjų būreliuose. Pažymėjo, kad prie dviaukščių lovų nebuvo įrengtos kopėtėlės, skirtos užlipti į antrą aukštą, dušu galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, o gyvenamosiose patalpose nebuvo tiekiamas šiltas vanduo. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, depresija, dvasiniais išgyvenimais. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 5520 Eur  neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 49-53) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 14 būrio gyvenamąsias patalpas, kuriose minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad nuteistieji pagal grafiką gali laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, užsiimti kita leistina veikla. Pareiškėjui nebuvo varžoma teisė lankytis bibliotekoje ar koplyčioje pagal patvirtintus grafikus. Dušu buvo leidžiama pasinaudoti kartą per savaitę, kaip numato teisės aktai. Kopėčių įrengimas prie dviaukščių lovų nėra reglamentuotas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo gydomas dėl apatinių galūnių arterijų ateroscirozės ir neuropatijos bei elgesio sutrikimų dėl alkoholizmo, todėl pareiškėjo nurodomi sveikatos pablogėjimai sietini būtent su alkoholio vartojimu. Atsakovas pažymėjo, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui LR Civilinio kodekso 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN  neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. 

Bylos duomenimis (b. l. 55, 56) nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2016-05-17 iki 2017-01-24 pareiškėjas buvo paskirtas į 14 būrio 4 miegamąjį, kurio plotas – 34,07 kv. m, jame įrengta 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,7 kv. m. ploto.

Nors pareiškėjas nurodo, jog gyvenamosiose patalpose gyveno 11 asmenų, teismo vertinimu, atsakovo atstovo oficialiai pateikti įrodymai (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius, paneigia abstrakčius ir deklaratyvius pareiškėjo argumentus dėl asmenų skaičiaus gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteigia, jog patalpose būtų buvę laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Be to, atsižvelgiant į 4 miegamojo plotą, net ir esant įrengtoms 11-ai miegamųjų vietų, minimalaus ploto norma, numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, pareiškėjui būtų buvusi užtikrinta. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl gyvenamojo ploto trūkumo atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad jo judėjimo laisvė buvo ribojama, jis negalėjo eiti kur panorėjęs, lankyti bibliotekos, veikliųjų bei tikinčiųjų būrelių. Šiame kontekste teismas pažymi, jog Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir kita, tą patvirtina į bylą pateiktas Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašas (b. l. 60-61). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Atsakovo atstovas taip pat pateikia Nuteistųjų bibliotekos lankymo grafiką (b. l. 57) bei Koplyčios lankymo grafiką (b. l. 58), iš kurių matyti, kad kiekvienam lokaliniam sektoriui skiriamas laikas lankytis bibliotekoje ir koplyčioje skirtingomis savaitės dienomis (b. l. 57). Kadangi pareiškėjas kalėjo lokaliniame sektoriuje Nr. 6 (b. l. 49), bibliotekoje jis galėjo lankytis ketvirtadieniais nuo 14.30 val. iki 15.15 val., o koplyčioje – penktadieniais nuo 15.00 val. iki 16.00 val. Duomenų, kad grafikuose nurodytu laiku pareiškėjui buvo neleidžiama pasinaudoti teise apsilankyti koplyčioje ar bibliotekoje, byloje nėra. Teismas taip pat pažymi, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 113 straipsnį, teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka ir dienotvarkė yra vienos iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos yra įstatymu nustatytos neteistųjų specialiosios pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.), todėl pareiškėjo argumentai, jog jis negalėjo lankyti bibliotekos ar pamaldų kada panorėjęs, o jo judėjimo laisvė buvo ribojama, laikytini nepagrįstais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas pateikė Nuteistųjų, dalyvaujančių „Veikliųjų žmonių“ grupės susirinkimuose šeštadieniais nuo 10.00 val. iki 12.00 val. sąrašą, iš kurio matyti, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, jis buvo įtrauktas į „Veikliųjų žmonių“ grupės dalyvių sąrašą ir galėjo dalyvauti šio būrelio veikloje. Nors pareiškėjas teigia, kad į minėto būrelio dalyvių sąrašą buvo įtrauktas tik nuo 2017-01-01, o anksčiau į jo prašymus nebuvo reaguojama, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs rašytinius ar žodinius prašymus būti įtrauktas į „Veikliųjų žmonių“ būrelio veiklą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir kokius (rašytinius ar žodinius) prašymus buvo teikęs pataisos įstaigos administracijai, nepaaiškino, ar į jo prašymus buvo atsakyta, nepateikė gautų atsakymų, šių aplinkybių iš esmės nedetalizavo. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais neturinės žalos, kuri gali būti atlyginama pinigais, konstatavimui.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, jog dviaukštėse lovose nebuvo įrengta kopėtėlių, skirtų užlipti į antrą aukštą, dušu buvo galima pasinaudoti tik kartą per savaitę, o gyvenamosiose patalpose buvo tiekiamas tik šaltas vanduo. 

Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) numato laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Jose nurodyta, kad bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa turi būti aprūpinta metaline lova, stalu, taburete, spintele, šiukšlių dėže ir kt., tačiau šiame sąraše nėra nurodytos pareiškėjo minimos kopėčios užlipti į lovą, esančią antrame aukšte, tokiu būdu šis pareiškėjo argumentas yra teisiškai nepagrįstas. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis negalėjo užlipti į antrą lovos aukštą ir kad dėl to jam kilo didelių sunkumų. Pats pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Nei higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose pataisos namų patalpose, šiuo atveju – bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (prausykloje), taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis negalėjo naudotis karštu vandeniu gyvenamosiose patalpose, laikytinos nepagrįstomis.

Higienos normos 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, pats pareiškėjas neneigia, jog tokia galimybė jam buvo suteikta. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo laikyti pareiškėjo argumentus pagrįstais šioje dalyje.

Įvertinus į išdėstytas teisės aktų nuostatas, bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl blogų kalinimo sąlygų bei dėl to kilusios žalos yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė sveikatos sutrikimų ir psichologinių išgyvenimų, byloje esantis Medicinos dokumentų išrašas (b. l. 62-63) patvirtina, kad pareiškėjui kylančios psichologinės problemos bei kiti sveikatos sutrikimai yra sąlygoti alkoholio vartojimo. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai galėjo būti sukelti kalinimo sąlygų.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Alytaus PN, nagrinėjamu atveju,  neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), taip pat nenustačius žalos atsiradimo fakto, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

n u s p r e n d ė :

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                                           Asta Urbonienė