Civilinė byla Nr. 3K-3-268-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00577-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.5.7; 3.1.7.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas), 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ ieškinį atsakovams D. K. ir „Nordea Bank AB“, Lietuvoje veikiančiam per „Nordea Bank AB“ Lietuvos skyrių, dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių (būsto paskolos draudimo) sutarties pripažinimą negaliojančia dėl apgaulės, restitucijos taikymą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, aiškinimo ir taikymo.  
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti negaliojančia 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), sudarytą su atsakovu D. K., taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo „Nordea Bank AB“ Lietuvos skyriaus (toliau – ir bankas) 312 534,02 Lt (90 516,11 Eur), 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovas D. K. (draudėjas) Draudimo sutarčiai sudaryti pateikė neteisingą informaciją žinodamas, kad ji neteisinga, apie savo darbovietę ir gaunamas pajamas. Tokie D. K. veiksmai lėmė, kad 2008 m. rugsėjo 9 d. bankas su juo sudarė būsto kreditavimo sutartį, o ieškovė – Draudimo sutartį. Aplinkybę, kad D. K. veikė nusikalstamai apgaulingai, patvirtina Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-606/2011, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-91-360/2012. Ieškovė, žinodama, kad D. K. pateikė melagingus duomenis apie savo pajamas, Draudimo sutarties nebūtų sudariusi, todėl ji pripažintina negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį dėl draudėjo nesąžiningumo. Bankas geranoriškai atsisakė grąžinti nesąžiningai gautą draudimo išmoką.
4. Ieškovė buvo suklaidinta bei apgauta ir dėl banko veiksmų, kuris jau iki kreipimosi dėl draudimo išmokos gavimo žinojo, kad Draudimo sutartis sudaryta apgaule, nuo 2009 m. vasario 2 d. jam buvo žinoma, kad D. K. nedirba Norvegijos bendrovėje, jo pateikta darbo sutartis yra fiktyvi, tačiau šios informacijos ieškovei nepranešė. Todėl 90 516,11 Eur draudimo išmoką ieškovė bankui pagal 2010 m. lapkričio 10 d. draudimo išmokos mokėjimo dalimis grafiką išmokėjo dėl nesąžiningumo ir apgaulės. Dėl banko nesąžiningo neveikimo ieškovė negalėjo vadovautis CK, Būsto kreditų draudimo taisyklių Nr. 004 (toliau – Draudimo taisyklės) 23, 43.3 punktų nuostatomis ir sustabdyti draudimo išmokos mokėjimo. Banko atsisakymas duoti sutikimą ieškovei kreiptis į teismą patvirtina jo nesąžiningumą ir prieštarauja Draudimo taisyklių 63, 63.1 punktų nuostatoms. Banko interesai yra visiškai patenkinti ir apsaugoti nekilnojamojo turto hipoteka bei patenkintu civiliniu ieškiniu baudžiamosiose bylose.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 6000 Lt (1737,72 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
6. Teismas iš Draudimo taisyklių 24, 26, 26,1 punktų, UAB „Būsto paskolų draudimas“ Reikalavimų draudėjui (būsto kredito gavėjui) ir būsto kreditui (toliau – Reikalavimai draudėjui) 17.1–17.5, 18 punktų nuostatų nustatė, kad atsakovui D. K. banko skirtinas būsto kreditas buvo didesnis kaip 300 000 Lt (86 886 Eur), būstą šis siekė įsigyti bei įkeisti Klaipėdos mieste, todėl bankas, prieš sudarydamas būsto kreditavimo sutartį, turėjo gauti ieškovės išankstinį sutikimą sutarčiai sudaryti ir jį gavo. Turėdamas tikslą gauti šį sutikimą, bankas ieškovei pateikė jai visus reikalingus dokumentus (draudėjo užpildytą prašymą sudaryti draudimo sutartį, draudėjo anketą, dokumentus apie draudėjo gaunamas pajamas, įkeičiamo turto (buto) rinkos vertės nustatymo pažymą). Reikalavimų draudėjui 1 priedo 10.1, 10.2 punktuose nustatyta, kad draudėjo, dirbančio užsienio valstybėje, pajamų gavimą įrodančiais dokumentais laikoma darbo sutartis ar darbdavio patvirtinamasis raštas ir jų vertimas į lietuvių kalbą, išrašas iš pajamų gavėjo sąskaitos banke arba darbdavio išduoti algalapiai. Pagal šalių 2005 m. gegužės 30 d. bendradarbiavimo sutarties (vėliau pakeistos 2008 m. vasario 6 d. susitarimu Nr. 3; toliau – Bendradarbiavimo sutartis) 7.5 punktą bankas neatsako už tai, kad draudimo bendrovei pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija, jei tokią informaciją bankui pateikė būsto kredito gavėjas, išskyrus atvejus, kai, vadovaujantis būsto gavėjo pateiktais dokumentais, buvo galima daryti išvadą, kad bankui pateikta aiškiai ir žinomai melaginga ar klaidinga informacija. Sistemiškai aiškindamas Draudimo taisyklių, Bendradarbiavimo sutarties, Reikalavimų draudėjui nuostatas, teismas sprendė, kad pati ieškovė tiek iki sandorio sudarymo, tiek po jo sudarymo ir sandorio vykdymo metu turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą įvertinti draudėjo riziką, taip užtikrinti teisėtus savo ir kitų draudimo santykių dalyvių lūkesčius.
7. Taip pat teismas nustatė, kad ieškovė banko 2009 m. gegužės 14 d. pranešimą apie draudžiamąjį įvykį (draudėjo negrąžinamą kreditą) gavo 2009 m. gegužės 18 d. Ikiteisminis tyrimas dėl draudėjo D. K. buvo pradėtas tik 2009 m. liepos 17 d. Todėl teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad bankas jau nuo 2009 m. vasario 2 d. turėjo duomenų, jog draudėjas realiai niekada nedirbo užsienio bendrovėje. Baudžiamoji byla dėl D. K. nusikalstamų veiksmų išnagrinėta 2011 m. spalio 13 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismui priėmus nuosprendį D. K. nuteisti už dokumentų suklastojimą, disponavimą suklastotu dokumentu bei kreditinį sukčiavimą. Ieškovė sprendimą išmokėti bankui 88 069,74 Eur draudimo išmoką priėmė 2010 m. balandžio 29 d. (praėjus beveik metams nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį gavimo ir vykstant baudžiamajam procesui dėl draudėjo nusikalstamų veiksmų) ir nuo 2010 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. spalio 10 d. išmokėjo bankui 90 516,11 Eur draudimo išmoką. Tik 2013 m. birželio 20 d. ieškovė raštu kreipėsi į banką, prašydama grąžinti sumokėtą 88 069,74 Eur draudimo išmoką, tačiau bankas atsisakė ją grąžinti, nurodydamas, kad ikiteisminis tyrimas ir nuosprendis nepakeitė ieškovės rizikos, nes išmokėtos draudimo išmokos susigrąžinimas buvo ir yra užtikrintas hipoteka, jai perleista pagal 2011 m. spalio 25 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Teismas konstatavo, kad ieškovė neturi kliūčių įgyvendinti savo teises ir išieškoti išmokėtas sumas iš draudėjo įkeisto turto. 2013 m. rugpjūčio 21 d. raštu bankas atsisakė duoti sutikimą ieškovei pripažinti Draudimo sutartį negaliojančia, o 2013 m. lapkričio 6 d. antstolio raštas patvirtina, kad yra pradėtas išieškojimas iš skolininko D. K. ieškovės naudai.
8. Ieškovė po ginčo sutarties sudarymo gavusi informaciją iš banko apie draudėjo nemokumą, neatliko jokių veiksmų, siekdama ištirti draudžiamojo įvykio faktą (pvz., kreiptis į draudėjo nurodytą darbdavį dėl informacijos apie draudėją gavimo), juo nesidomėjo, nerinko duomenų ir netyrė jokių su draudėju susijusių aplinkybių. Ieškovės argumentus dėl banko nesąžiningumo ir nebendradarbiavimo teismas atmetė, pažymėjo, kad bankas laiku ir tinkamai informavo ieškovę apie draudžiamąjį įvykį, tinkamai vykdė įsipareigojimus ir perleido ieškovei reikalavimo teises į hipoteka įkeistą turtą (butą) (Draudimo taisyklių 65 punktas). Todėl ieškovės pasyvumas ginčo situacijoje teismo įvertintas kaip iš esmės priimtas sprendimas išmokėti draudimo išmoką dar nesant pradėtam ikiteisminiam tyrimui ir baudžiamajai bylai, įsipareigojimų bankui (naudos gavėjui) įvykdymas (Draudimo taisyklių 6 punktas). Teismo vertinimu, pati ieškovė, kaip draudimo srities profesionalė, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga, todėl negali remtis aplinkybe, jog sandoris sudarytas dėl D. K. apgaulės ir (ar) banko nesąžiningumo. Be to,  ieškovė banko atsakomybę iš esmės sieja su Bendradarbiavimo sutarties, ne su Draudimo sutarties vykdymu, taigi dėl šios sutarties pažeidimo ir galbūt nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos ji gali reikšti ieškinį kitu pagrindu.
9. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo teismas nustatė, kad bylos proceso  metu atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prašymą dėl pasirengimo nagrinėti bylą paruošiamųjų dokumentų būdu, taip pat atsakovo atstovas advokatas dalyvavo 20 val. trukmės teismo posėdyje. Todėl įvertinęs bylos pobūdį ir mastą bei pripažinęs ją nelabai sudėtinga, teismas atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė iš ieškovės 6000 Lt (1737,72 Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. lapkričio 25 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą; sumažino sprendimu iš ieškovės atsakovui „Nordea Bank AB“ priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 1030 Eur; priteisė iš ieškovės atsakovui „Nordea Bank AB“ 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir 1214 Eur – kasaciniame teisme apmokėti, atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovės 18,08 Eur pašto išlaidų.  
11. Teisėjų kolegija rėmėsi CK 1.91 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2015 m. gegužės 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo D. K. melagingos informacijos apie gaunamas pajamas įtakos ieškovės valiai susiformuoti, dėl to padarė klaidingas išvadas, kad jos valia nebuvo neteisėtai paveikta, bei neįvertino baudžiamojoje byloje nustatytų prejudicinių faktų apie apgaulės prieš ieškovę ginčo sandorio atveju panaudojimą, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos duomenis, teismo sprendimo motyvus, pripažino, kad šie ieškovės argumentai savaime nedaro įtakos Draudimo sutarties teisėtumui. Kitokios išvados, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ir D. K. sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens (banko) interesais (CK 1.91 straipsnio 7 dalis), nesuponuoja ir atsakovo D. K. kaltės baudžiamojo byloje dėl suklastotų duomenų bei jų pateikimo bankui konstatavimas, siekiant neteisėtai gauti banko paskolą. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą iš naujo civilinėje byloje neįrodinėtinos tik nusikalstamų veiksmų pasekmės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. K. apgaulės išsamiau neaptarė, o teisinių kliūčių įrodinėti konstatuotų prejudicinių faktų įtaką byloje ginčijamo sandorio galiojimui ar konstatuoti kitas sandorio negaliojimui būtinas sąlygas nėra.
12. Remdamasi Bendradarbiavimo sutarties 5.3, 7.5, 9 punktų nuostatomis, Draudimo taisyklių 24, 26, 26.1 punktų nuostatomis (pagal kurias pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumą, atlikti draudėjo rizikos įvertinimą ir pateikti bankui išankstinį sutikimą, tenka išimtinai draudikui (ieškovei), atsižvelgusi į tai, kad ieškovė buvo išdavusi bankui išankstinį sutikimą sudaryti būsto kredito draudimo sutartį, taigi deklaravo minėtą pareigą įvykdžiusi (išnagrinėjo draudėjo prašymą, jame nurodytus dokumentus bei informaciją būtent pagal Draudimo taisyklių reikalavimus), teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė, kaip draudimo veiklos profesionalė, prieš sudarydama Draudimo sutartį, privalėjo tinkamai išanalizuoti informaciją, reikalingą draudimo rizikai įvertinti (CK 6.987 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus draudimo riziką draudikas įvertina ne tik pagal draudėjo informaciją, pateiktą prašyme sudaryti draudimo sutartį, bet ir pats gali reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją (kasacinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2011).
13. Teisėjų kolegija pripažino, kad ieškovės valios sudaryti ginčo sandorį susiformavimą tiesiogiai nulėmė ne tik atsakovo D. K. nusikalstamai apgaulingi veiksmai, konstatuoti teismo nuosprendyje, bet ir jos pačios itin neatidus ir neprofesionalus, taigi ir neprotingas bei neteisingas veikimas ginčo situacijoje, iš esmės apsiribojant vien draudimo įmokos gavimu. Dėl šios priežasties atsakovo D. K. nesąžiningi ir apgaule paremti veiksmai negali būti suabsoliutinami ir (ar) paveikti banko, kurio veiksmų nesąžiningumui pripažinti byloje jokių duomenų nėra, teisę į draudimo apsaugą, ieškovei per restitucijos institutą siekiant išreikalauti jos sumokėtą draudimo išmoką. Ne tik ieškovei, bet ir bankui nebuvo akivaizdus D. K. pateiktų duomenų apie jo darbinius santykius melagingumas ir klaidingumas, todėl Bendradarbiavimo sutarties 7.5 punkte nustatytos išlygos, eliminuojančios banko atsakomybės netaikymą, taikymui prielaidų neatsiranda. Įstatymų leidėjo valia dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti naudojamas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis (CK 1.91 straipsnio 7 dalis), juolab kad kredito lėšos D. K. buvo išmokėtos po Draudimo sutarties sudarymo, bankui turint draudimo apsaugos garantiją ir preziumuojant, kad draudikas ėmėsi visų reikiamų veiksmų tokiai sutarčiai sudaryti.
14. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė banko, kaip naudos gavėjo, netinkamų pareigų pagal Bendradarbiavimo sutartį vykdymo po Draudimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija nesutiko su šiais argumentais, nes Bendradarbiavimo sutarties nuostatos, 14.4 punkto pažeidimas teismo analizuotos ir detaliai įvertintos. Tačiau teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju keliamas ne Bendradarbiavimo sutarties (ne)tinkamo vykdymo, ir net ne Draudimo sutarties netinkamo vykdymo, o jos negaliojimo klausimas, t. y. svarbios tokios aplinkybės, kurios egzistavo jau draudimo sandorio sudarymo, o ne paskesnio jo vykdymo metu. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas, dėl to analizuotinas apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesas. Bylos duomenys nepatvirtina, kad Draudimo sutarties sudarymo metu bankas disponavo duomenimis apie atsakovo D. K. pateiktą melagingą, klaidinančią informaciją ir taip prisidėjo prie ieškovės valios sudaryti šią sutartį susiformavimo.
15. Byloje nustatytų aplinkybių eiliškumas (sprendimo dėl draudimo išmokos išmokėjimo priėmimas, paskutinės draudimo išmokos sumokėjimas, reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas, vykdomojo įrašo pagal hipotekos sandorį atlikimas), teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą daryti išvadą apie kryptingus ieškovės veiksmus, kuriais ji patvirtino ginčo sandorį, kas iš esmės eliminuoja jos galimybes jį nuginčyti (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
16. Kadangi sprendžiant dėl Draudimo sutarties sudarymo apgaule Bendradarbiavimo sutarties 14.4 punkto ir Draudimo sutarties vykdymo aspektai teisiškai nereikšmingi, teisėjų kolegija kitus ieškovės argumentus atmetė kaip nepagrįstus, nepaneigiančius teismo padarytų išvadų ir neteikiančius pagrindo pripažinti Draudimo sutartį negaliojančia pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį. 
17. Teisėjų kolegija pritarė ieškovės argumentui, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas buvo išspręstas nevisiškai teisingai. Remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2, 8.16 ir 8.18 punktų nuostatomis, sprendė, kad atsakovui priteistina 1030 Eur, patikslinant pirmosios instancijos teismo sprendimo atitinkamą dalį.
18. Atsižvelgusi į bylos išnagrinėjimo rezultatą (ginčo baigtį), teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai nekompensuotinos (CPK 93, 302 straipsniai). Remdamasi Rekomendacijų 8.11 punktu, protingumo ir teisingumo kriterijais, iš ieškovės atsakovui, prašiusiam priteisti 3832,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, teisėjų kolegija sprendė priteisti 450 Eur.
19. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovei nekompensuotinos turėtos išlaidos kasacinės instancijos teisme, nes ginčas išspręstas jos nenaudai. Atsakovui, prašiusiam priteisti 3 587,73 Eur, teisėjų kolegija priteisė 1214 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Taip pat iš ieškovės valstybei priteisė pašto išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant visų instancijų teismuose (įskaitant kasacinį teismą), atlyginimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą bei klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nors kasacinis teismas 2015 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527-219/2015, ieškovės kasacinį skundą patenkino (bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui), apeliacinės instancijos teismas ne tik nepagrįstai nepriteisė jai bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, atlyginimo, bet ir įpareigojo atlyginti kasacinio teismo patirtas pašto išlaidas bei atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas).
2. Nors teismo procesiniu sprendimu konstatuota, kad ieškovė buvo apgauta D. K., Draudimo sutartis nepripažinta negaliojančia vien dėl banko interesų apsaugos, neva ieškovei netinkamai įvertinus prisiimamą riziką. Toks teisės aiškinimas ir taikymas prieštarauja CK 1.136 straipsnio 2 dalies 1 punkto, kuriame nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš sutarčių ir kitokių sandorių; 1.137 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtinta, jog, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, nuostatoms, pažeidžia fundamentalius principus (pagal kuriuos iš savo neteisėto elgesio asmenys negali tikėtis naudos ir iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėti padariniai).
3. Teismai pažeidė CPK 176, 185 straipsnių nuostatas, nes sutapatino laike D. K. ir banko nesąžiningumą bei jo atsiradimo ir įgyvendinimo momentus. Kartu netinkamai aiškintos ir taikytos CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 1.91 straipsnio 1, 5 dalių, 6.990 straipsnio 2 dalies, 6.992 straipsnio 2 dalies, 6.993 straipsnio 1 dalies, Draudimo įstatymo 91, 99 straipsnių nuostatos, nes bylą nagrinėję teismai banko sąžiningumą vertino iki Draudimo sutarties sudarymo, nors tam nebuvo pagrindo, kadangi iki Draudimo sutarties sudarymo turėjo būti vertinamas D. K. elgesys, jo (ne)sąžiningumas, o banko elgesys bei (ne)sąžiningumas turėjo būti vertinami kitose civilinio santykio stadijose, t. y. iki kreipimosi dėl draudimo išmokos gavimo į ieškovę, draudimo išmokos mokėjimo laikotarpiu ir po draudimo išmokos išmokėjimo.
4. Teismų išvada, kad ieškovė netinkamai įvertino fiduciarinės Draudimo sutarties riziką, nepagrįstos. Ieškovė prieinamomis priemonėmis tikrino draudėjo ir banko pateiktų duomenų ir informacijos atitiktį reikalavimams dėl draudimo sutarties sudarymo, vertino kitą draudėjo riziką, vadovavosi visiško pasitikėjimo kita draudimo sutarties šalimi principu. Ieškovei pateiktų duomenų teisingumą draudėjas patvirtino parašu.
21. Atsakovas bankas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai.
1. Skundžiama nutartimi buvo tinkamai ir nepažeidžiant CPK nuostatų paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
2. Draudėjo apgaulės aplinkybė nėra savaiminis (pakankamas) pagrindas Draudimo sutartį  pripažinti negaliojančia. Sprendžiant dėl Draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio (dėl apgaulės) pagrindu, kaip teisingai akcentavo teismai, yra būtina įvertinti abiejų sandorio šalių – draudiko ir draudėjo – veiksmus bei rūpestingumą Draudimo sutarties sudarymo metu. Ieškovė nepagrįstai galimybę nuginčyti Draudimo sutartį sieja išimtinai su draudėjo apgaule, visiškai ignoruodama savo pasyvumą Draudimo sutarties sudarymo metu, tinkamai neatliekant esminės pareigos įvertinti draudimo riziką.
3. Banko veiksmai ginčo situacijoje nesudaro pagrindo Draudimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes šios sutarties sudarymo metu, kai ieškovė prisiėmė draudimo riziką, bankas buvo sąžiningas. Tai konstatavo teismai ir pripažino ieškovė.
4. Draudėjo apgaulės aplinkybė nepriskiriama prie nedraudžiamųjų įvykių. Nepriklausomai nuo draudimo išmokos išmokėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių, ieškovė privalėjo išmokėti draudimo išmoką, o tai atlikusi, negali reikalauti taikyti restituciją.
5. Ieškovės teiginiai dėl neva tinkamo Draudėjo rizikos įvertinimo yra išimtinai faktinio pobūdžio. Ankstesnių teismų išaiškinimų, kad ieškovė netinkamai įvertino draudėjo riziką ir nebuvo pakankamai rūpestinga ir atidi, dėl to negali remtis draudėjo apgaulės aplinkybe siekdama nuginčyti Draudimo sutartį, ieškovė neginčija ir nepaneigia, todėl nėra teisinio pagrindo nesutikti su teismų konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis dėl netinkamo ieškovės, kaip draudimo srities profesionalės, pareigų vykdymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimą negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo

22. Sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais reglamentuojamas CK 1.91 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Remiantis šio straipsnio 6 dalimi, jeigu apgaulę, smurtą ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti šiuos faktus.
23. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais ir pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. T. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P., J. P. v. I. P., bylos Nr. 3K-3-329-916/2015).
24. UAB „Būsto paskolų draudimas“ teikia socialiai reikšmingas būsto paskolų draudimo paslaugas, kurių tikslas – didinti būsto prieinamumą ir skolininkų nemokumo padarinių švelninimą, įskaitant bankams kylančius padarinius, jei yra visos draudimo apsaugai veikti būtinos sąlygos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas v. UAB „Būsto paskolų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-205/2014).
25. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas (bankas) 2005 m. gegužės 30 d. pasirašė Bendradarbiavimo sutartį (vėliau pakeistą 2008 m. vasario 6 d. susitarimu Nr. 3), pagal kurią ieškovė įsipareigojo drausti būsto kreditus, vadovaudamasi draudimo taisyklėmis, būsto kredito draudimo sutartimi užtikrinti viso negrąžinto kredito arba jo dalies draudimo taisyklių 13 punkte nurodytais atvejais grąžinimą, palūkanų už draudimo taisyklių 47.2 punkte nustatytą terminą grąžinimą (2.1, 2.2.1, 2.2.2 punktai). Ieškovė ir atsakovas D. K. 2008 m. rugsėjo 19 d. sudarė būsto paskolos draudimo sutartį, kurioje kaip naudos gavėjas nurodytas atsakovas – bankas. Draudimo sutartis sudaryta Draudimo taisyklių, draudėjo prašymo ir 2008 m. rugsėjo 9 d. banko su D. K. sudarytos būsto kreditavimo sutarties pagrindu. Remiantis Reikalavimų draudėjui 18.3.1 punktu, būsto kreditavimo sutarčiai sudaryti bankui buvo būtinas ieškovės išankstinis sutikimas sudaryti Draudimo sutartį. Tuo tikslu bankas ieškovei pateikė reikalingus dokumentus – 2008 m. rugsėjo 17 d. draudėjo užpildytą prašymą sudaryti draudimo sutartį, draudėjo anketą, dokumentus apie draudėjo gaunamas pajamas, įkeičiamo turto rinkos vertės nustatymo pažymą. Atlikusi draudėjo rizikos įvertinimą, ieškovė pateikė bankui išankstinį sutikimą sudaryti draudimo sutartį, 2008 m. rugsėjo 19 d. išdavė draudimo liudijimą (Draudimo taisyklių 26.1, 26.2 punktai).   
26. Sudarius pirmiau nurodytas sutartis, paaiškėjo, kad atsakovas D. K. buvo pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje konstatuota, kad D. K., užpildydamas prašymą sudaryti Draudimo sutartį, įrašė jame tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbovietę (suklastojo tikrą dokumentą) ir padėjo pagaminti netikrus dokumentus – darbo sutartį su Norvegijos bendrove ir pažymą apie darbo užmokestį, bei, pateikęs šiuos dokumentus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis, apgaule gavo kreditą pagal 2008 m. rugsėjo 9 d. kreditavimo sutartį. Atsakovas prisipažino kaltu padaręs šias nusikalstamas veikas.
27. Apeliacinės instancijos teismas analizavo ieškovės valios sudaryti Draudimo sutartį formavimosi procesą ir padarė išvadą, kad ieškovės valios susiformavimą tiesiogiai nulėmė ne tik atsakovo D. K. nusikalstamai apgaulingi ir nesąžiningi veiksmai, konstatuoti teismo nuosprendyje, bet ir ieškovės neatidus, neprofesionalus, neprotingas veikimas, apsiribojant vien draudimo įmokos gavimu. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad  teismas nepagrįstai, pripažinęs, jog ieškovė buvo apgauta atsakovo D. K., nepripažino Draudimo sutarties negaliojančia, kaip sudarytos dėl apgaulės.
28. Nors pareiga įvertinti draudėjo pateiktų duomenų ir dokumentų teisingumą, atlikti draudėjo rizikos įvertinimą, remiantis Bendradarbiavimo sutarties (5.3 punktas) ir Draudimo taisyklių (26.1, 26.2 punktai) nuostatomis, iš tiesų tenka ieškovei, tačiau draudimo rizikai įvertinti ir draudimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus ir informaciją jai turi pareigą pateikti draudėjas, kuris atsako už prašyme pateiktų duomenų teisingumą (Draudimo taisyklių 21, 23 punktai). Draudėjo atsakomybė už prašyme pateiktų duomenų teisingumą įtvirtinta ir CK 6.990 straipsnio 2 dalyje). CK 6.993 straipsnyje nustatyta, kad, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui (1 dalis); esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją (2 dalis);  jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas suteikė draudikui žinomai melagingą informaciją apie aplinkybes, numatytas šio straipsnio 1 dalyje, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, išskyrus atvejus, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, išnyko iki draudiminio įvykio ar neturėjo įtakos draudiminiam įvykiui (4 dalis). Draudimo taisyklių 23 punkte nustatyta, kad jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas pateikė draudikui žinomai melagingą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudimo rizikai įvertinti, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia. Duomenys apie atsakovo D. K. darbovietę, pajamas ir juos patvirtinantys dokumentai laikytini turinčiais esminę įtaką draudimo rizikai įvertinti. Reikalavimų draudėjui II skyriuje nustatyta, kad draudėju gali būti asmuo, gaunantis reguliarias ir pakankamas pajamas (4 punktas), kuriam kas mėnesį įvykdžius finansinius įsipareigojimus, turi likti nustatyta pinigų suma (6.2 punktas), išdėstytos kitos su pajamomis susijusios sąlygos.
29. Minėta, kad pagal Draudimo taisyklių ir CK nuostatas už prašyme nurodytų duomenų teisingumą atsako draudėjas. Nors pagal Draudimo taisyklių 24 punktą prieš sudarydamas draudimo sutartį draudikas turi teisę tikrinti draudėjo pateiktų dokumentų ir duomenų teisingumą bei atsisakyti sudaryti draudimo sutartį, nurodydamas atsisakymo priežastis, tačiau ši nuostata savaime neteikia pagrindo konstatuoti, kad ieškovė netinkamai įvykdė pareigą išanalizuoti informaciją, reikalingą draudimo rizikai įvertinti. Ieškovė neprivalėjo reikalauti iš draudėjo pateikti papildomus duomenis ar rinkti juos pati, nenustačiusi, kad jų trūksta. Skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek ieškovei, tiek bankui nebuvo akivaizdus atsakovo D. K. pateiktų duomenų melagingumas ir klaidingumas. Pažymėtina, kad draudėjo pateiktų tų pačių duomenų ir dokumentų, kurių neatitikties tikrovei ir suklastojimo faktas paaiškėjo vėliau, pagrindu bankas išdavė kreditą, taigi taip pat jais vadovavosi.             
30. Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad ginčo sandoris šiuo atveju buvo kitos sandorio šalies – atsakovo – nesąžiningų veiksmų rezultatas. Ieškovė buvo tyčia suklaidinta dėl esminių sandorio aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nepripažinti Draudimo sutarties negaliojančia, kaip sudarytos dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).
31. Būsto paskolų draudimo specifika yra ta, kad draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens, t. y. banko, interesais, kaip ir nagrinėjamu atveju. CK 1.91 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus šio kodekso numatytas išimtis. Nagrinėjamoje byloje teismo konstatuota, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog bankas Draudimo sutarties sudarymo metu buvo nesąžiningas. Priešingai, paties banko veiksmai suteikiant kreditą atsakovui tikrovės neatitinkančių duomenų pagrindu rodo, kad bankas šiuos duomenis laikė teisingais ir pakankamais. Duomenų, kad Draudimo sutarties sudarymo metu bankas būtų disponavęs informacija apie tai, kad atsakovo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, nėra. Taigi nėra pagrindo teigti, kad trečiasis asmuo (bankas) būtų panaudojęs apgaulę tam, kad ieškovė sudarytų Draudimo sutartį. Dėl nurodytų priežasčių nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina.
32. Kasatorės argumentas, kad teismas nepagrįstai neįvertino banko nesąžiningumo kreipimosi dėl draudimo išmokos gavimo, išmokos mokėjimo laikotarpiu, po išmokos išmokėjimo, teisiškai nepagrįsti, nes šiuo atveju, esant pareikštam ieškovės reikalavimui pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu, esminę reikšmę turi banko veiksmų kvalifikavimas Draudimo sutarties sudarymo, ne jos vykdymo metu. Ieškovė disponavo teise pasirinkti jai priimtiną pažeistų teisių gynimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl Bendradarbiavimo sutartimi banko prisiimtų įsipareigojimų tinkamo vykdymo (nustatytų, inter alia, 7.8 punkte), todėl banko (ne)sąžiningumo klausimas ieškovės Draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo laikotarpiu nėra šios bylos dalykas.   
33. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai, netinkamai taikydamas dėl apgaulės sudarytos sutarties pripažinimą negaliojančia reglamentuojančias teisės normas, nepripažino ginčo sandorio negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu. Todėl ši apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis pakeistina, paliekant galioti kitą sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo (banko) 90 516,11 Eur, 6 proc. dydžio procesines palūkanas.

Dėl CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo

34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
35. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė šias nuostatas, nes, kasaciniam teismui 2015 m. spalio 16 d. nutartimi patenkinus ieškovės kasacinį skundą, skundžiama nutartimi ne tik nepriteisė jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, bet ir įpareigojo atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pašto išlaidas valstybei.
36. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčas išspręstas ieškovės nenaudai, ir atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra procesinio teisinio pobūdžio. Šio reikalavimo pagrįstumą lemia materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas. Tai reiškia, kad, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma dėl procesinio pobūdžio reikalavimo ir dėl jo pagrįstumo sprendžiama įvertinus materialinių teisinių reikalavimų patenkinimo ar nepatenkinimo faktą. Tuo atveju, jeigu kasacinis teismas galutinio sprendimo byloje nepriima, o, panaikinęs apskųstą procesinį sprendimą perduoda bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas. Toks kasacinio teismo sprendimas paprastai negali būti laikomas materialiniu teisiniu atžvilgiu palankesniu kuriai nors proceso šaliai. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, kuris nepriėmė galutinio sprendimo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas spręstinas galutiniu procesiniu sprendimu, atsižvelgus į bylos baigtį. Taigi nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia kasatorė, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos baigtį apeliacinėje instancijoje, t. y. tai, kad ieškovės materialiniai teisiniai reikalavimai nebuvo patenkinti, išnagrinėjęs kasacinio teismo grąžintą iš naujo nagrinėti bylą, turėjo diskrecijos teisę spręsti, kad kasaciniame teisme patirtos išlaidos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turi būti atlyginamos iš antrosios, bylą pralaimėjusios, šalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjamu atveju kasaciniame teisme iš dalies patenkinus ieškovės pareikštą ieškinį, t. y. tenkinus materialinį teisinį reikalavimą dėl Draudimo sutarties, sudarytos su atsakovu D. K., pripažinimo negaliojančia dėl šio atsakovo apgaulės, ir netenkinus materialinio teisinio reikalavimo taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo – banko – 90 516,11 Eur bei procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidos šalims paskirstytinos, vadovaujantis CPK 93 straipsnio nuostatomis.
39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nurodyto straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teismo teisė nukrypti nuo pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertinus, inter alia, priežastis dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
40. Ieškovė už pirmosios instancijos teismui pateiktą ieškinį sumokėjo 7269,34 Lt (2105,35 Eur) žyminio mokesčio, už apeliacinį skundą, pateiktą teismui elektroninių ryšių priemonėmis – 5344 Lt (1547,73 Eur); už (pirmą) kasacinį skundą – 1547 Eur. Atsižvelgus į bylos baigtį, ieškovei iš atsakovo D. K. priteistina 50 proc., t. y. 2600,03 Eur, sumokėto žyminio mokesčio  (1052,67 Eur + 773,86 Eur +773,50 Eur).
41. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė patyrė ir prašė priteisti degalų bei apgyvendinimo išlaidų atlyginimą – 510,82 Lt (147,94 Eur), pateikė atitinkamus įrodymus ir motyvavo prašymą. Šios išlaidos priskirtinos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įrodymų, patvirtinančių, jog, bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės instancijos teismuose ar kasaciniame teisme, ieškovė būtų patyrusi kitų bylinėjimosi išlaidų, nepateikta. 50 proc. pirmiau nurodytų išlaidų atlyginimo (73,97 Eur) ieškovei priteistina iš atsakovo D. K..
42. Atsakovas bankas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti: bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bankas už teisines paslaugas sumokėjo 13 085,75 Lt (3789,89 Eur); apeliacinės instancijos teisme – 13 232,79 Lt (3832,48 Eur); kasaciniame teisme (pirmą kartą) – 3587,73 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai, išsamiai motyvuodamas, sumažino prašytas priteisti bylinėjimosi išlaidas atitinkamai iki 1030 Eur, 450 Eur ir 1214 Eur. Atsižvelgus į bylos baigtį, iš ieškovės atsakovui priteistina 50 proc. pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. atitinkamai 515 Eur, 225 Eur ir 607 Eur.
43. Apeliacinės instancijos teismo valstybei iš ieškovės priteistų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma, atsižvelgiant į išnagrinėtos bylos rezultatą, mažintina 50 proc., t. y. iki 9,04 Eur. Likusi dalis šių išlaidų priteistina valstybei iš atsakovo D. K..
44. Ieškovė už pateiktą (antrą) kasacinį skundą sumokėjo 1547 Eur žyminio mokesčio. 50 proc. šio mokesčio (773,50 Eur) jai priteistina iš atsakovo D. K..
45. Atsakovas bankas pateikė kasaciniam teismui įrodymus, patvirtinančius 4000,63 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į ieškovės kasacinį skundą, prašo priteisti šias išlaidas iš ieškovės. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktus maksimalus užmokestis už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą šiuo atveju – 1249,67 Eur (735,10 Eur x 1,7). Remiantis šiomis nuostatomis, banko prašomos priteisti išlaidos mažintinos iki 1249,67 Eur ir, atsižvelgiant į bylos baigtį, atsakovui iš ieškovės priteistina 50 proc., t. y. 624,84 Eur, šių išlaidų atlyginimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
46. Kasacinis teismas patyrė 6,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2016 m. gegužės 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Iš dalies patenkinus ieškovės kasacinį skundą, atsižvelgus į bylos baigtį, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos lygiomis dalimis po 3,38 Eur iš ieškovės ir atsakovo D. K. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1, 2 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimas paliktas iš esmės nepakeistas, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, valstybei iš ieškovės priteistas 18,08 Eur pašto išlaidų atlyginimas, pakeisti ir išdėstyti taip:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys dėl 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo sutarties Nr. BPD 045045, sudarytos atsakovo D. K. ir ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“, pripažinimo negaliojančia, panaikinti ir priimti dėl šios dalies naują sprendimą – pripažinti 2008 m. rugsėjo 19 d. draudimo sutartį Nr. BPD 045045 negaliojančia.

Sumažinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu atsakovui „Nordea Bank AB“ (j. a. k. 516406-0120), Lietuvoje veikiančiam per „Nordea Bank AB“ Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632), iš ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 515 (penkių šimtų penkiolikos) Eur.

Priteisti atsakovui „Nordea Bank AB“ (j. a. k. 516406-0120), Lietuvoje veikiančiam per „Nordea Bank AB“ Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632), iš ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo. 

Priteisti atsakovui „Nordea Bank AB“ (j. a. k. 516406-0120), Lietuvoje veikiančiam per „Nordea Bank AB“ Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632), iš ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 607 (šešis šimtus septynis) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo. 

Priteisti ieškovei UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2600,03 Eur (du tūkstančius šešis šimtus Eur 3ct) sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti ieškovei UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 73,97 Eur (septyniasdešimt tris Eur 97 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 9,04 Eur (devynis Eur 4 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9,04 Eur (devynis Eur 4 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 773,50 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt tris Eur 50 ct) sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti atsakovui „Nordea Bank AB“ (j. a. k. 516406-0120), Lietuvoje veikiančiam per „Nordea Bank AB“ Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632), iš ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 624,84 Eur (šešis šimtus dvidešimt keturis Eur 84 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo D. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,38 Eur (tris Eur 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ (j. a. k. 110076079) 3,38 Eur (tris Eur 38 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                   Alė Bukavinienė

           Andžej Maciejevski

                                                                                                                       Donatas Šernas