Administracinė byla Nr. eAS-1036-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03630-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėja M. D. per atstovą elektroninėmis ryšio priemonėmis 2017 m. spalio 27 d. išsiuntė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5899; 2) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 6-24-14942 ir perskaičiuoti motinystės išmoką atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiui, taikant pareiškėjos M. D. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 569,39 Lt (164,91 Eur), bei išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą; 3) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226 su vėlesniais pakeitimais, įskaitant VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-13153, bei perskaičiuoti vaiko priežiūros išmoką, taikant pareiškėjos M. D. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 237,99 Eur, bei išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 6-24-14942 paduoti, jei teismas spręstų, kad terminas skundui paduoti yra praleistas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 7 d. nutartimi pareiškėjos M. D. reikalavimą panaikinti VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr.(11.1)I-5899 priėmė, o likusią pareiškėjos skundo dalį atsisakė priimti, iš bylos dalyvių pašalino VSDFV Vilniaus skyrių ir pareiškėjai grąžino 22,5 Eur žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad M. D. reikalavimas panaikinti VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr.(11.1)I-5899 atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 24, 25 straipsnių reikalavimus ir buvo paduotas nepraleidus jo padavimo termino, todėl priimamas nagrinėti.

Teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio (2016 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. XII-2501 redakcija), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies (2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcija) nuostatas, padarė išvadą, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), be kita ko, ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pareiškėjai nėra suteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jos keliamas ginčas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad M. D. su 2017 m. rugpjūčio 23 d. skundu kreipėsi į VSDFV ir prašė atnaujinti terminą skundui paduoti bei ginčijo VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 6-24-1494 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226. VSDFV ginčijamu 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo panaikinimo paduoti ir skundą paliko nenagrinėtą, o dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimo panaikinimo nurodė, kad jis yra negaliojantis ir prašė M. D. patikslinti skundą bei jos atstovo įgaliojimo turinį. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja dėl VSDFV teritorinio skyriaus ginčijamų sprendimų, įvertinus tai, kad VSDFV skundžiamu 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu VSDFV skundo dalį paliko nenagrinėtą, netenkinusi prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, o likusią skundo dalį prašė patikslinti, nėra pasinaudojusi privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nors M. D. į VSDFV, kaip privalomą išankstinę ginčus nagrinėjančią instituciją, ir kreipėsi, tačiau jos skundas iš esmės nebuvo nagrinėtas. Kiti pareiškėjos skundo reikalavimai, be prašymų panaikinti nurodytus teritorinio skyriaus sprendimus, išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą, laikytini išvestiniais, todėl savarankiškai negali būti nagrinėjami, pareiškėjai nepasinaudojus privaloma išankstine tokiems ginčams nustatyta tvarka. Atsižvelgęs į tai bei vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, teismas M. D. skundo reikalavimus panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 6-24-14942, perskaičiuoti motinystės išmoką atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiui, taikant pareiškėjos atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 569,39 Lt (164,91 Eur), bei išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą ir panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226 su vėlesniais pakeitimais, įskaitant VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-13153, perskaičiuoti vaiko priežiūros išmoką, taikant pareiškėjos M. D. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 237,99 Eur, išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą, atsisakė priimti.

Įvertinęs tai, kad M. D. reikalavimą panaikinti VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą buvo atsisakyta priimti, konstatavus, jog pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teismas jos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti nenagrinėjo.

Priėmus nagrinėti tik reikalavimą panaikinti VSDFV sprendimą, iš bylos buvo pašalintas atsakovu nurodytas VSDFV Vilniaus skyrius, kadangi bylos išsprendimas neturės įtakos VSDFV teritorinio skyriaus teisėms ir pareigoms.

III.

Pareiškėja M. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti jos skundo dalį ir iš bylos dalyvių buvo pašalintas VSDFV Vilniaus skyrius, bei perduoti šiuos klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas lyg ir priėmė nagrinėti jos skundo dalį dėl VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, tačiau visą likusią skundo dalį atsisakė priimti nagrinėti. Taigi, teismas atsisakė nagrinėti visus M. D. skundo reikalavimus, kadangi nebeliko jokio pareiškėjos reikalavimo teismui, todėl neaišku, ką teismas spręs priimtoje skundo dalyje.

Pareiškėja pažymi, kad VSDFV skundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir 2017 m. liepos 26 d. sprendimą. VSDFV traktavo, kad terminas skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo yra praleistas. M. D. prašė VSDFV šį terminą atnaujinti. VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendime atsisakė atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo paduoti ir skundo iš esmės nenagrinėjo, o skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimo nenagrinėjo, kadangi buvo priimtas kitas VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas.

M. D. nurodo, kad priėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį, ji neteko teisės į teisminę gynybą, nors išpildė visas sąlygas kreipimuisi į teismą ir pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. VSDFV, kaip institucija, nagrinėjanti skundus išankstine ne teismo tvarka, priėmė sprendimą, kuriame išsprendė tik dalį reikalavimų (atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo) ir nenagrinėjo pareiškėjos skundo iš esmės bei neišsprendė reikalavimų dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. ir 2017 m. liepos 26 d. sprendimų.

M. D. nuomone, VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo paduoti, privalo būti revizuojama teismine tvarka. Pareiškėjai nebeliko kitų galimybių patikrinti, ar VSDFV teisėtai ir pagrįstai neatnaujino termino skundui paduoti. Teigia, kad ji pasinaudojo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir institucija išsprendė klausimą iš esmės, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnio 1 dalimi, VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalis, kuria buvo atsisakyta atnaujinti terminą, turi būti skundžiama teismui, o teismas privalo skundą priimti.

M. D. akcentuoja, kad jos skundo dalyką VSDFV sudarė keli reikalavimai, kurie savo prigimtimi yra skirtingi. Pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti yra procesinis, o prašymai dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų yra materialiniai. VSDFV visais atvejais privalo išspręsti materialiuosius prašymo reikalavimus, nes jie sudaro skundo dalyką. Procesinis reikalavimas atnaujinti terminą skundui paduoti galėtų būti pagrindu skundą atmesti, bet ne palikti jį nenagrinėtą. Nagrinėjamu atveju VSDFV neišsprendė nei vieno M. D. skundo materialaus reikalavimo, t. y., nustatytu laiku skundo neišnagrinėjo, todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjos skundas turi būti nagrinėjamas teisme, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti M. D. skundą. Jei būtų pripažinta, kad VSDFV atsisakius atnaujinti terminą skundui dėl VSDVF Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo paduoti ir neišnagrinėjus skundo iš esmės, pareiškėja gali gintis teisme tik dėl atsisakymo atnaujinti terminą pagrįstumo, bet ne dėl skundo (ginčo) esmės, t. y. ne dėl paties skundžiamo institucijos 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo, būtų akivaizdžiai ribojama M. D. teisė į teisminę gynybą. Pareiškėjai praėjus visas teismų instancijas, teismui atnaujinus terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo pateikti, ji būtų priversta bylinėtis dar kartą, tačiau jau dėl paties VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Toks M. D. privertimas bylinėtis kelis kartus iš esmės dėl to paties, yra teisės kreiptis į teismą dirbtinis suvaržymas bei teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo nepagrįstas apsunkinimas.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 6-24-12226 ir VSDFV 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 6-24-13153 yra identiški. VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimas kitu VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu nėra niekaip keičiamas, koreguojamas ar pan. Nėra motyvų, kodėl buvo priimtas vėlesnis VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas. Taip pat nėra jokių nurodymų, kad naikinamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai nėra aišku, kaip ji turėtų traktuoti vėlesnį VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą: ar kaip 2017 m. liepos 26 d. sprendimo datos koregavimą, ar kaip 2017 m. liepos 26 d. sprendimo pakeitimą, ar kaip visiškai naują sprendimą.

Atsižvelgusi į tai, kad minėti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai yra identiški, M. D. VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo nelaiko nauju, juo nebuvo kitaip išspręstas atitinkamas klausimas. Minėtu sprendimu dėl nežinomų priežasčių buvo pakoreguota tik ankstesnio sprendimo data. Taigi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas yra VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimo pakeitimas, bet ne naujas sprendimas. Teigia, kad tokių sprendimų gali būti daug ir jeigu pareiškėja kiekvienam iš jų privalėtų inicijuoti išankstinę ginčų sprendimo ne teisme tvarką, ji negalėtų kreiptis į teismą, nors klausimas nebūtų išspręstas kitaip. M. D. nuomone, tai taip pat yra teisės kreiptis į teismą dirbtinis suvaržymas bei teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo nepagrįstas apsunkinimas. Pareiškėjai turi būti pripažinta teisė į teisminę gynybą ir teisė skųsti institucijos sprendimą teismui, nors vėliau tas skundžiamas sprendimas ir būtų keičiamas formaliai, bet nekeičiant M. D. teisių ar pareigų apimties.

Pareiškėja pažymi, kad neteisingai išsprendus jos skundo priėmimo klausimą, neteisingai ir iš bylos dalyvių buvo pašalintas VSDFV Vilniaus skyrius.

Atsakovas Valstybinė socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas paaiškina, kad VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimas Nr. (11.1)I-5899 buvo priimtas atsakant į pareiškėjos 2017 m. rugpjūčio 23 d. skundą, kuriame buvo prašoma: 1) atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 6-24-14942 paduoti; 2) panaikinti šį sprendimą; 3) perskaičiuoti minėtu sprendimu paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą (paskirtą gimus pirmam vaikui), ir išmokėti motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumą, 4) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226, 5) perskaičiuoti šiuo sprendimu paskirtą vaiko priežiūros išmoką (paskirtą gimus antram vaikui) ir išmokėti vaiko priežiūros išmokos skirtumą. VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. (11.1)I-5899 pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas iš dalies. Skundo dalis dėl termino skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 6-24-14942 paduoti atnaujinimo nebuvo patenkinta, nusprendus, kad terminas praleistas ne dėl svarbių, objektyvių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių aplinkybių. Neatnaujinus termino, kiti M. D. 2017 m. rugpjūčio 23 d. skundo reikalavimai, susiję su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 6-24-14942, buvo palikti nenagrinėti. Skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 6-24-12226 panaikinimo, šiuo sprendimu paskirtos vaiko priežiūros išmokos perskaičiavimo ir vaiko priežiūros išmokos skirtumo išmokėjimo buvo paprašyta patikslinti, kadangi skundžiamą sprendimą pakeitė naujas VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 6-24-13153, todėl net ir patenkinus šį pareiškėjos reikalavimą, t. y. panaikinus nebegaliojantį sprendimą, jos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Kadangi M. D. skundo nepatikslino, jos 2017 m. rugpjūčio 23 d. skundo reikalavimai taip pat liko neišnagrinėti VSDFV.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo priimti nagrinėti visus pareiškėjos skundo reikalavimus tik tuo atveju, jeigu juos prieš tai būtų išnagrinėjusi VSDFV. Kadangi ši institucija išnagrinėjo tik vieną M. D. reikalavimą (dėl termino atnaujinimo), o kiti nebuvo išnagrinėti iš esmės, teismas galėjo priimti nagrinėti pareiškėjos skundą tik dėl vieno, išnagrinėto reikalavimo, t. y. VSDFV atsisakymo atnaujinti terminą pagrįstumo, o dėl kitų turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalis, kuria, atsižvelgiant į tai, kad ji nepasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, buvo atsisakyta priimti M. D. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 6-24-14942 ir perskaičiuoti motinystės išmoką atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiui, taikant pareiškėjos M. D. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 569,39 Lt (164,91 Eur), bei išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą, panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226 su vėlesniais pakeitimais, įskaitant VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-13153, bei perskaičiuoti vaiko priežiūros išmoką, taikant pareiškėjos M. D. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 237,99 Eur, ir išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą, teisėtumas bei pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo.

Priimant VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 6-24-14942 galiojusios Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo redakcijos 25 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios to paties įstatymo redakcijos 34 straipsnio 1 dalyje. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija) 37 straipsnio 1 dalį ir to paties įstatymo 2016 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XII-2508 redakcijos 41 straipsnio 1 dalį, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

Nustatyta, kad VSDFV, iš dalies išnagrinėjusi pareiškėjos M. D. 2017 m. rugpjūčio 23 d. skundą, kuriame buvo prašoma atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 6-24-14942 paduoti, jeigu būtų sprendžiama, kad terminas yra praleistas, ir šį sprendimą panaikinti bei perskaičiuoti motinystės išmoką vaikui prižiūrėti laikotarpiui, taikant pareiškėjai apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, bei išmokėti neišmokėtą išmokos skirtumą; panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226, perskaičiuoti vaiko priežiūros išmoką, taikant apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, ir išmokėti vaiko priežiūros išmokos skirtumą, priėmė 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5899. Tai reiškia, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 6-24-14942 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 6-24-12226 buvo ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. VSDFV 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo Nr. (11.1)I-5899 turinys patvirtina, kad pareiškėjos reikalavimai dėl minėtų sprendimų panaikinimo bei kitų su jais susijusių reikalavimų nebuvo išnagrinėti iš esmės: reikalavimai dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 6-24-14942 panaikinimo, motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo ir motinystės (tėvystės) pašalpos skirtumo išmokėjimo buvo palikti nenagrinėti, neatnaujinus termino skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 6-24-14942 paduoti, o skundo dalį dėl negaliojančio VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 6-24-12226 panaikinimo ir kitų su šiuo sprendimu susijusių reikalavimų pareiškėjos buvo paprašyta patikslinti, taigi joks sprendimas dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo taip pat nebuvo priimtas. Duomenų, kad pareiškėja VSDFV būtų skundusi VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226 pakeitusį VSDFV Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-13153, nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra akivaizdu, kad M. D. skundo teismui reikalavimai dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų panaikinimo ir su jais susijusių reikalavimų nebuvo išnagrinėti išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, juos pagrįstai atsisakė priimti.

Pareiškėjos atskirojo skundo argumentai, kad priėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutartį, ji neteko teisės į teisminę gynybą ir pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nėra niekuo pagrįsti. VSDFV priėmus 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (11.1)I-5899, M. D. išvada, kad VSDFV neišsprendė nei vieno pareiškėjos skundo materialaus reikalavimo, t. y., nustatytu laiku skundo neišnagrinėjo, yra visiškai nepagrįstas, kadangi konkretaus sprendimo priėmimas buvo nulemtas pareiškėjos delsimo, nesant tam svarbių priežasčių, kreiptis į teismą bei to, kad ji nepatikslino skundo reikalavimų. Pripažinus, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė atnaujinti terminą reikalavimams dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 6-24-14942 paduoti, jos reikalavimas dėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atnaujinus terminą, būtų nagrinėjamas iš esmės, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad yra pažeista pareiškėjos teisė į teisminę gynybą. M. D. apsisprendimas ginčyti jau nebegaliojantį sprendimą ir neginčyti jį pakeitusio sprendimo, kai tokia teisė jai buvo išaiškinta, negali būti laikoma apdairiu pareiškėjos elgesiu.

Atsisakęs priimti M. D. skundo reikalavimus dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų panaikinimo ir kitus su šiais sprendimais susijusius reikalavimus, teismas pagrįstai iš administracinės bylos proceso pašalino VSDFV Vilniaus skyrių, kadangi jokie reikalavimai šiai institucijai nėra reiškiami ir teismo sprendimas neturės jokios įtakos jos teisėms bei pareigoms.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo metu tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas bei prašomoje panaikinti nutartyje pagrįstai ir teisėtai dalį pareiškėjos skundo reikalavimų atsisakė priimti kaip paduotų nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir administracinės bylos proceso pašalino VSDFV Vilniaus skyrių. Nėra pagrindo šią nutarties dalį naikinti ar keisti remiantis M. D. atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. D. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kurioje iš administracinės bylos proceso buvo pašalintas atsakovu nurodytas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir buvo atsisakyta priimti pareiškėjos M. D. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 6-24-14942 ir perskaičiuoti motinystės išmoką atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiui, taikant pareiškėjos M. D. atžvilgiu paskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 569,39 Lt (164,91 Eur), bei išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą, o taip pat panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 6-24-12226 su vėlesniais pakeitimais, įskaitant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2017 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 6-24-13153, bei perskaičiuoti vaiko priežiūros išmoką, taikant pareiškėjos M. D. atžvilgiu apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 237,99 Eur, bei išmokėti neišmokėtos išmokos skirtumą, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.