Civilinė byla Nr. 3K-3-644-690/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01105-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.8.10 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juntos“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juntos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tele2“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių elektroninių ryšių paslaugų teikimą, bei proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 268 232,16 Lt (77 685,40 Eur) skolos, 20 144,24 Lt (5834,18 Eur) palūkanų, 7,51 proc. dydžio metines palūkanas už nesumokėtą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad atsakovė ir UAB „Vakarų verslo vizija“ 2009 m. gruodžio 8 d. sudarė sutartį dėl skambučių nukreipimo (toliau – Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo skambučius dviem trumpaisiais numeriais nukreipti į ilgąjį numerį „Tele2“ tinkle ir (ar) kitame telekomunikacijų tinkle, suteikiant galimybę naudotis teikiamomis paslaugomis – pokalbiais telefonu. Šalys susitarė, kad kiekviena pokalbio minutė apmokestinama padidintu 5 Lt (1,45 Eur) per minutę tarifu, iš kurių 2,5 Lt (0,72 Eur) – UAB „Vakarų verslo vizija“ pajamos, o 2,5 Lt (0,72 Eur) – atsakovės pajamos. UAB „Vakarų verslo vizija“ įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti atsakovei abonentinį mokestį. Sutarties 2.6 punkte atsakovė įsipareigojo kiekvieną mėnesį, ne vėliau kaip iki penktos mėnesio dienos, pateikti ataskaitą apie pajamas, faktiškai gautas už nukreiptus skambučius; remdamasi šiais duomenimis, paslaugų gavėja išrašo atsakovei sąskaitą faktūrą, kurią ši apmoka per 30 kalendorinių dienų nuo jos gavimo dienos. Ieškovė, UAB „Vakarų verslo vizija“ ir atsakovė 2010 m. spalio 1 d. pasirašė Sutarties priedą Nr. 1 „Dėl įsipareigojimų ir teisių perėmimo“, kuriuo UAB „Vakarų verslo vizija“ perdavė ieškovei Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir įgytas teises, o ieškovė jas priėmė ir toliau naudojosi atsakovės teikiamomis paslaugomis. Ieškinyje nurodoma, kad nuo 2012 m. kovo mėn. atsakovė nesilaikė Sutarties 2.6 punkto sąlygų, neperspėjusi ir nenurodžiusi jokių pagrindų, savavališkai neteikė ataskaitų apie pajamas, gautas už nukreiptus skambučius. Ieškovė, neturėdama informacijos apie faktiškai suteiktas paslaugas, negalėjo išrašyti sąskaitų faktūrų, nuo 2012 m. kovo mėn. ji negauna teisėtų pajamų, nors pati laikėsi sutartinių įsipareigojimų – mokėjo abonentinį mokestį. Ieškovės vertinimu, Sutarties 2.6 punkto pažeidimas pripažintinas esminiu, nes ataskaitų teikimas – viena pagrindinių atsakovės pareigų, jų pagrindu išrašomos sąskaitos faktūros. Ieškovė nurodė pastebėjusi, kad už ankstesnį laikotarpį pateiktose atsakovės ataskaitose nurodyta ieškovės pajamų dalis yra daug mažesnė, nei užfiksuota ieškovės vidiniuose apskaitos dokumentuose; ji tai pastebėjo ne iš karto, nes atsakovė nurodydavo tik ieškovei priklausančią pajamų dalį, nepateikdama bendros klientų pokalbių trukmės. Atsakovė privalėjo saugoti ir kaupti informaciją apie suteiktas paslaugas ne tik pagal Sutartį, bet ir remdamasi Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-1160, 55 punktu. Ieškovė įsitikinusi, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, nesuteikė būtinos informacijos, nesutiko geranoriškai išspręsti ginčo, nesiėmė jokių veiksmų savo pareigoms įvykdyti, nepateikė informacijos, kuri pagrįstų ar paaiškintų, kodėl neteikiamos ataskaitos, ir tokiais veiksmais nulėmė sunkią ieškovės finansinę padėtį. Ieškovės teigimu, nustačius atsakovės ataskaitų ir ieškovės duomenų neatitikimus, būtina vadovautis ieškovės pateiktais vidiniais apskaitos dokumentais, pagal kuriuos atsakovės skola sudaro 268 232,16 Lt (77 685,40 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovė nereiškė pretenzijų dėl atsakovės teikiamų paslaugų ir ataskaitų turinio; prašymas pateikti detalią, Taisyklių 55 punkte nurodytą informaciją atsakovei pateiktas tik 2012 m. rugpjūčio 29 d., kartu nurodant, kad atsakovė nuo 2012 m. balandžio mėn. neteikia jokių ataskaitų; ataskaita už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio iki rugsėjo mėn. ieškovei pateikta 2012 m. spalio 9 d. elektroniniu laišku. Teismas pažymėjo, kad reikalavimą už visą Sutarties galiojimo laikotarpį pateikti detalias ataskaitas, kuriose būtų Taisyklių 55 punkte įtvirtinti duomenys, ieškovė grindžia Taisyklių 55 punktu, Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir Elektroninių ryšių įstatymas) 34 straipsnio 6 dalimi, CK 6.722 straipsniu, tačiau nė vienoje iš nurodytų normų neįtvirtinta pareiga teikti tokias ataskaitas už praeitą laikotarpį. Be to, Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 5 dalies nuostatos draudžia saugoti abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenis ilgiau kaip 6 mėnesius, išskyrus atvejus, kai sąskaita yra teisėtai užginčyta arba srauto duomenys yra reikalingi įsiskolinimui išieškoti, ir kitais įstatyme nustatytais atvejais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Sutarties 2.6 punkto nuostatas ataskaita teikiama apie pajamas, faktiškai gautas už nukreiptus skambučius; ieškovę tenkino tokios ataskaitos, ji nereiškė pretenzijų dėl jų turinio, todėl atsakovės pareiga pateikti Taisyklių 55 punkte nurodytus duomenis kilo tik ieškovei to pareikalavus, t. y. 2012 m. rugpjūčio 29 d. Teismo manymu, Taisyklių 55 punkte nurodyti duomenys neįrodo, kokio dydžio faktinį apmokėjimą už paslaugas iš asmens, skambinusio Sutartyje nurodytu trumpuoju numeriu, gavo atsakovė. Siekdama įrodyti, kad atsakovė neatsiskaitė pagal sutartį, ieškovė privalo įrodyti, jog atsakovė gavo daugiau pajamų, nei nurodė ataskaitose. Teismas sprendė, kad ieškovės aprašytos aplinkybės, jog dėl atsakovės kaltės buvo neteisingai apmokestinti skambučiai ir negauta visų pagal sutartį apskaičiuotų pajamų, gali būti aktualios ir įrodinėjamos byloje dėl žalos atlyginimo, tačiau ieškovė tokio reikalavimo nagrinėjamoje byloje nereiškė. Ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės šios gautas pajamas galėtų būti patenkintas tik tada, jei ieškovė pagrįstų, kad šios pajamos faktiškai buvo gautos; teismas konstatavo, kad tokių įrodymų byloje nepateikta. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad turi būti vadovaujamasi jos vidiniais apskaitos dokumentais, nes pateikti pokalbių trukmės skaičiavimai atlikti operatorių asmeninių užrašų pagrindu; operatorės patvirtino, kad nuo prakalbėtų minučių skaičiaus priklauso jų atlygis, todėl teismas suabejojo skaičiavimų objektyvumu ir tikslumu; be to, operatorės galėjo klaidingai spręsti dėl telekomunikacinio tinklo, iš kurio skambinta. Teismo vertinimu, ieškovės skaičiavimai galėtų pagrįsti pokalbių trukmę, bet neįrodo aplinkybės, kad atsakovė faktiškai gavo pajamas už tokios trukmės pokalbius. Teismas nustatė, kad ieškovė jai suteiktais trumpaisiais numeriais teikė paslaugas suaugusiems, kurias teikiant skleidžiama informacija daro neigiamą poveikį nepilnamečių fiziniam, protiniam ar doroviniam vystymuisi (Telefono ryšio numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių (toliau – ir Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-1104, 7 punktas). Paslaugas suaugusiems galima teikti tik Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plane numatytais padidinto tarifo paslaugų suaugusiems numeriais (Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 49 punktas); padidinto tarifo paslaugų suaugusiems numeriai yra 909 XXXXX (Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano 8.10 punktas). Teismas konstatavo, kad ieškovė teikė paslaugas suaugusiems padidinto tarifo trumpaisiais numeriais, taip pažeisdama Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 7 punktą, Elektroninių ryšių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojų teisių apsaugos principą. Teismas pažymėjo, kad, civilinių teisinių santykių dalyviams nevykdant pareigos laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, teismui suteikiama teisė atsisakyti ginti subjektinę teisę (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Kadangi ieškovė komercinę veiklą vykdė pažeisdama imperatyviąsias teisės normas, tai teismas sprendė, kad jos teisė gauti dalį pajamų pagal Sutartį negali būti apginta, nes niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria), o iš ne teisės negali atsirasti teisė (lot. ex injuria jus non oritur). Teismas taip pat pažymėjo, kad, priešingai nei teigia atsakovė, ji galėjo ir privalėjo žinoti apie ieškovės vykdomą neteisėtą, imperatyviąsias normas ir vartotojų interesus pažeidžiančią veiklą, tačiau neužtikrino teisėto trumpųjų telefono numerių naudojimo ir pažeidė Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 55 punkto reikalavimus. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 55 punktu, byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad šalys susirašinėjo el. paštu supply@aistra.eu, ieškovė viešai reklamavo teikiamas paslaugas, atsakovė į bylą pateikė viešai prieinamą ir minimaliomis pastangomis pasiekiamą informaciją.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2015 m. sausio 30 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą iš esmės nepakeistą; pašalino iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies išvadą, kad UAB ,,Tele2“ galėjo ir privalėjo žinoti apie UAB „Juntos“ vykdytą neteisėtą veiklą, tačiau neužtikrino teisėto telefono numerių 1662 ir 1663 naudojimo ir pažeidė Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 55 punkto reikalavimus; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija sutiko su UAB „Juntos“, kad jos teikiamos paslaugos nedraudžiamos Lietuvos Respublikoje, pažymėdama, jog tokio pobūdžio veikla griežtai reglamentuojama specialiųjų teisės aktų, erotinio pobūdžio informacijos ir informacijos, kuria skatinami lytiniai santykiai, skleidimas nepilnamečiams asmenims ribojamas įstatyme nustatyta tvarka (Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 7 punktas, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnis), tokios paslaugos negali būti teikiamos viešųjų fiksuoto telefono ryšio ir (arba) viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų numeriais (trumpaisiais numeriais), gali būti teikiamos tik padidinto tarifo paslaugų suaugusiems numeriais (Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 49 punktas, Nacionalinio telefono ryšio numeracijos plano 8.10 punktas). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų kolegija nustatė, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota, jog UAB „Vakarų verslo vizija“ (pradinė Sutarties šalis) direktorius (ieškovės direktoriaus pavaduotojas) vertėsi prostitucija ir gavo nenustatytą kiekį pajamų; dėl to kolegija sprendė, kad UAB ,,Juntos“ buvo (turėjo būti) žinoma, jog jos paslaugų teikimas yra imperatyviai reglamentuotas, taip pat tokio reglamentavimo esmė ir tikslai, tačiau šių reikalavimų nesilaikė; aplinkybę, kad žinojo apie draudimą teikiant paslaugas naudoti trumpuosius numerius, ieškovė patvirtino savo skunde, teigdama, jog jos veikla gali būti vykdoma, jei užtikrinami specialiųjų teisės aktų reikalavimai. Spręsdama dėl atsakovės žinojimo apie ieškovės vykdomą neteisėtą veiklą, kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė, kreipdamasi į atsakovę dėl trumpųjų numerių suteikimo ar vėliau paslaugų teikimo metu, būtų ją informavusi apie teikiamų paslaugų pobūdį. Be to, Sutarties 3.1 punkte ieškovė įsipareigojo gauti visus leidimus ir licencijas, reikalingas jos veiklai, taip pat garantavo, kad paslaugos trumpaisiais numeriais bus teikiamos teisėtai. Teismo vertinimu, atsakovė – privatus juridinis asmuo, kuris nekompetentingas nuspręsti, ar kitas asmuo veiklą vykdo ir paslaugas teikia teisėtai; teisės aktuose nenustatyta atsakovės pareiga tikrinti abonentų paslaugų teikimo pobūdį ir jomis domėtis (Elektroninių ryšių įstatymo 61 straipsnis draudžia be sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti pranešimų turinį). Aplinkybės, kad viešame interneto puslapyje www.Sex-Phone.lt skelbiama informacija apie ieškovės teikiamas paslaugas, šalys susirašinėjo el. paštu supply@aistra.eu, kolegijos manymu, nepakankamos išvadai, kad atsakovė atsakinga už neteisėtą paslaugų teikimą (Sutarties 2.1, 3.1 punktai, Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 55 punktas, CK 1.5 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Kolegija atkreipė dėmesį į atsakovės atsiliepimo argumentą, kad ji yra socialiai atsakinga įmonė, priims atitinkamus sprendimus – atsisakys gautų pajamų ir jas pašalins iš savo buhalterinės apskaitos. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė reikalavimo priteisti skolą; teismas tinkamai įvertino įrodymus, pagrįstai atsisakė remtis ieškovės sudarytomis skambučių ataskaitomis. Kolegija pažymėjo, kad šalys susitarė atsiskaityti už teikiamas paslaugas ypatinga, Sutarties 2.5 punkte nurodyta tvarka. Pagal Sutarties 2.6 punktą atsakovė kiekvieną mėnesį privalėjo pateikti ieškovei ataskaitą apie pajamas, faktiškai gautas už nukreiptus skambučius; bylos duomenimis, atsakovė elektroniniu paštu teikdavo ieškovei ataskaitas apie pajamas, nėra duomenų, kad ieškovė reiškė pretenzijas dėl jų formos, duomenų išsamumo, patikimumo ar kt., beveik trejus metus tokios ataskaitos ją tenkino. Kolegijos manymu, ieškovė savo argumentus dėl atsakovės pareigos pateikti ataskaitas nevykdymo be pagrindo grindžia Taisyklių 55 punktu (reglamentuojančiu detalios informacijos apie sąskaitas pateikimą), nes šalys buvo susitariusios dėl kitokios atsiskaitymo tvarkos, atsakovė teikdavo ieškovei ataskaitas apie pajamas, o ne sąskaitas. Be to, teisės aktuose nenustatyta pareiga atsakovei teikti ataskaitas ir saugoti ieškovės nurodomus duomenis už praėjusį laikotarpį (Elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnio 1 dalis, 77 straipsnio 3 dalis). Tokia pareiga, kolegijos vertinimu, negali būti kildinama ir iš Sutarties, kurios nuostatų teisėtumas neginčijamas. Kolegija sutiko, kad vien aplinkybė, jog ieškovės ataskaitos rašytos ranka, o ne kompiuteriu, nesudaro pagrindo atsisakyti jas priimti, tačiau pažymėjo, kad jos galėjo būti teismui pateiktos anksčiau, prašomi pridėti prie bylos įrodymai neatitinka sąsajumo, leistinumo, patikimumo kriterijų – jie sudaryti operatorių, teikusių paslaugas telefonu, asmeninių užrašų pagrindu, operatorės galėjo būti suinteresuotos fiksuoti kuo ilgesnę pokalbių trukmę, nes jų atlyginimas priklausė nuo pokalbių trukmės. Dėl to kolegija konstatavo, kad ieškovės pateikti duomenys neatitiko įrodymams keliamų reikalavimų (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 178, 181, 185 straipsniai).

I. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartį; perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios arba (jei teismas manytų, kad taip tikslingiau) apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl ginčo neišnagrinėjimo ir teismo kompetencijos ribų peržengimo. Kasatorė nurodo, kad ginčą nagrinėję teismai iš esmės nesprendė jos reikalavimo priteisti skolą (atsisakė ginti subjektinę kasatorės teisę net ir dėl atsakovės pripažintos ieškinio dalies), o pažeisdami savo kompetencijos ribas, vertino kasatorės veiklos teisėtumą, jos formas, pasisakė dėl pažeidimų kaltininkų. Anot kasatorės, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo nepagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pateisinimu, išvadų perrašymu, be pagrindo padarė išvadą, kad kasatorei atstovaujantys asmenys, dalyvavę jiems dėl kitų juridinių asmenų veiklos iškeltose baudžiamosiose bylose, turėjo žinoti apie kasatorės veiklai keliamus reikalavimus. Kasatorės vertinimu, padarius išvadą, kad jos veikla Lietuvos Respublikoje nėra draudžiama, nustatyti pažeidimai negali turėti įtakos sutartiniams santykiams; būtina atskirti įmonės veiklą ir jai taikomus reikalavimus nuo sutartinių santykių, iš kurių atsakovė nuostolių nepatyrė (priešingai, gavo daug pajamų). Aplinkybę, kad įmonės veiklos pažeidimai, nesusiję su sutartiniais santykiais, negali turėti jokios įtakos sutarčių galiojimui, iš jų kylančioms teisėms ir pareigoms, anot kasatorės, patvirtina ir kasacinio teismo praktika (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. D. v. AB bankas „Finasta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-191-916/2015; 2015 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. UAB „Finansų rizikos valdymas“, bylos Nr. 3K-3-192-695/2015).
2. Dėl šalių lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principų (CPK 12, 17 straipsniai). Kasatorės teigimu, teismai nesudarė jai galimybių pagrįsti savo reikalavimus – nesigilino ir nepagrįstai atmetė kasatorės prašymus, neišreikalavo būtinų ir nepriėmė kasatorės teikiamų įrodymų, savo sprendimus grindė formaliais ir deklaratyviais teiginiais. Priešingai, atsakovės prašymus tenkino (net ir nesusijusius su ginčo esme, pvz., dėl operatorių darbo laiko apskaitos žiniaraščių), taip pažeisdami lygiateisiškumo ir rungimosi principus.
3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Teismai sprendė, kad duomenys apie pokalbių trukmę ir kiekį neįrodys ieškinio reikalavimų, tačiau neįvertino aplinkybės, jog jie suteiktų informacijos apie atsakovės gautinas pajamas, iš kurių atėmus ataskaitose nurodytas sumas apie gautas pajamas paaiškėtų atsakovės skola kasatorei. Tokių duomenų saugojimas, pasak kasatorės, neribojamas 6 mėnesių terminu; jiems (apskaitos duomenims) taikomi daug ilgesni saugojimo terminai. Kadangi tokius duomenis turi tik atsakovė, tai kai teismai atsisakė tenkinti kasatorės prašymus, ši neturėjo kitų galimybių jų gauti, o savo reikalavimus turėjo grįsti vidiniais duomenimis (operatorių vedamais užrašais), kurie mažiau palankūs kasatorei – rodo bendrą faktinį pokalbių laiką (nesutampa su apmokestinama (apvalinama) pokalbių trukme). Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad teismai akcentavo šalių susitarimą teikti ataskaitas pagal Sutarties 2.6 punktą, tačiau nepaisė teisės aktuose nustatytos atsakovės pareigos teikti informaciją (Taisyklių 55 punktas), kuri nepriklauso nuo susitarimo dėl jos teikimo nebuvimo. Kasatorė pateikia žodyne nurodytą ataskaitos apibrėžimą, pažymėdama, kad atsakovės elektroniniuose laiškuose pateikta informacija apie gautas sumas negali būti laikoma ataskaita. Teismai, nagrinėdami ginčą, turėjo atsižvelgti į aplinkybes, kad atsakovė 6 mėn. apskritai neteikė ataskaitų, nepadarė to tokia forma, kokia kasatorė turėjo teisę reikalauti, ir tai vertinti atsakovės nenaudai, tačiau to nepadarė. Atsakovės pareigą pateikti duomenis teismai susiejo su pretenzijos pareiškimu 2012 m. rugpjūčio 29 d., tačiau neįvertino, kad tokiu atveju atsakovė turėjo pateikti detalią informaciją jau nuo 2012 m. kovo mėn. (jis patenka į 6 mėn. terminą, per kurį privaloma saugoti duomenis). Kasatorė nurodo, kad Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnyje draudimas saugoti duomenis ilgiau nei 6 mėn. siejamas su Sutarties nutraukimu; be to, duomenis saugoti ilgiau galima tais atvejais, jei yra įsiskolinimų arba teisingai nuginčyta sąlyga. Dėl to kasatorė laikosi pozicijos, kad atsakovės argumentai dėl 6 mėn. duomenų saugojimo termino yra nepagrįsti. Kasatorės manymu, atsakovė nepagrįstai teigia, kad kasatorė prisiėmė vartotojų nemokumo riziką – tokios nuostatos Sutartyje nėra, sąlyga, kad atsiskaitoma tik pagal faktiškai gautas pajamas, to nereiškia; rizika negali būti preziumuojama. Atsakovė yra vienintelis subjektas, turintis teisę rinkti ir kaupti duomenis apie galutinius vartotojus, jų skolas, tik ji gali imtis priemonių, kad skolos būtų išieškotos. Dėl to atsakovės pateikiamas Sutarties aiškinimas yra nesąžiningas; kiti operatoriai kasatorei mokėdavo pagal faktiškai suteiktas paslaugas. Kasatorė sutinka, kad tai vienintelis teismo argumentas, kuris galėtų būti pripažintas pagrįstu, tačiau jį vertinant turi būti atsižvelgta į aplinkybę, kad kasatorė vidinių duomenų iš pradžių nepateikė tikėdamasi gauti tikslius duomenis iš atsakovės. Tačiau kai teismas nepatenkino šio kasatorės reikalavimo, ji pateikė tokius duomenis, kokius galėjo gauti.
4. Dėl taikytinų teisės aktų. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė daug teisės normų nuostatų, tačiau iš jų nepadarė jokių išvadų. Teismas nepagrįstai rėmėsi bylos nagrinėjimo metu, o ne sutartinių santykių ir ginčo kilimo metu galiojusia Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių redakcija, pagal kurią telefono ryšio paslaugų teikėjas neturėjo teisės suteikti trumpųjų numerių asmenims, kuriems šie numeriai reikalingi veiklai vykdyti (Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 40 punktas); tokia teisė teikėjams suteikta Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių redakcijoje, įsigaliojusioje nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Dėl to teismas neteisingai sprendė, kuris subjektas atsakingas už paslaugų teikimą netinkamu numeriu. Skunde taip pat pažymima, kad nors atsakovė save vadina socialiai atsakinga įmone, ji atsisako tik kasatorei mokėtinos gautų pajamų dalies, tačiau pasilieka jai priklausančią iš neteisėtos veiklos gautų pajamų dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartį nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl ginčo neišnagrinėjimo ir teismo kompetencijos ribų peržengimo. Nesutikdama su kasatorės argumentais, atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad teismai ieškinį atmetė dviem savarankiškais pagrindais – dėl to, kad ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo, ir dėl to, kad ieškovė veiklą vykdė pažeisdama imperatyviąsias teisės normas, todėl jos teisė gauti pajamų dalį negalėjo būti apginta.
2. Dėl šalių lygiateisiškumo ir teismo nešališkumo principų (CPK 12, 17 straipsniai). Atsakovės manymu, teismai pagrįstai atsisakė išreikalauti kasatorės prašytus duomenis (informaciją, nurodytą Taisyklių 55 punkte), nes ji nepatvirtina ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių (tą pripažino ir kasatorė, savo skunde nurodžiusi, kad duomenys patvirtintų gautinas, bet ne gautas sumas). Priešingai, atsakovės prašyti duomenys, patvirtinantys kasatorės ir jos nurodomų operatorių darbo santykius, atsakovės vertinimu, buvo būtini siekiant išsiaiškinti teiktų paslaugų turinį ir pokalbių fiksavimo aplinkybes.
3. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Nesutikdama su kasatore, atsakovė pažymi, kad ataskaitą apie gautas pajamas per kasatorės nurodomą laikotarpį ji buvo pateikusi Sutartyje nurodytu būdu, kasatorė ataskaitų neginčijo, todėl nebuvo pagrindo jomis nesivadovauti. Atsakovė pažymi, kad iš vartotojų faktiškai nėra gavusi 536 464,32 Lt (155 370,81 Eur), todėl jai nekilo pareiga sumokėti ieškiniu prašomus 268 232,16 Lt (77 685,70 Eur). Atsakovė sutinka su teismų išvada, kad nebuvo pagrindo pridėti prie bylos kasatorės operatorių užrašus – jie pateikti pavėluotai, neįrodo byloje reikšmingų aplinkybių, yra nepatikimi – neaišku, kas ir kada juos sudarė.
4. Dėl kasatorės veiklos neteisėtumo. Atsakovė įsitikinusi, kad teismai, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai konstatavo, jog kasatorė, trumpaisiais numeriais teikdama nepadoraus pobūdžio paslaugas suaugusiesiems, pažeidė imperatyviąsias teisės normas, viešąją tvarką ir geros moralės principus. Kadangi niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, tai teismai pagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimą. Atsakovė nesutinka, kad ji atsakinga už neteisėtą naudojimąsi trumpaisiais numeriais, pažymėdama, kad paslaugas teikė ne jos, o kasatorės darbuotojai, jai nebuvo žinoma apie kasatorės, kuri Sutartyje garantavo už trumpaisiais numeriais teikiamų paslaugų teisėtumą, neteisėtus veiksmus. Atsakovė nepritaria išvadoms, kad neturėjo teisės suteikti kasatorei trumpųjų numerių ir kad jais negalima teikti padidinto tarifo paslaugų; savo poziciją ji grindžia Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 7, 24, 49 punktų nuostatų aiškinimu. Atsakovės manymu, skunde nurodomos kasacinio teismo nutartys, kuriose konstatuota, kad įmonės veiklos pažeidimai negali turėti įtakos iš sutarčių kylančioms teisėms ir pareigoms, priimtos civilinėse bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, jose keltas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl, nenukrypstant nuo Konstitucinio Teismo doktrinos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), jomis negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje.
5. Dėl taikytinų teisės aktų. Atsakovės teigimu, teismai tinkamai taikė teisės aktus, nes ginčui aktualios redakcijos teisės normose buvo įtvirtintos analogiškos nuostatos, tik tai buvo padaryta kituose punktuose (Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklių 52 punkte), nei nurodė teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo dalyko

Pagal civilinio proceso teisinį reguliavimą, bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – pvz., CPK 376 straipsnio 3, 4 dalys, 405, 417, 418 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. G. P. ir J. E. P., bylos Nr. 3K-3-150/2014; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. V. v. A. O. M. ir kt., bylos Nr. e3K-3-407-969/2015; kt.). Nenustatęs, kad byla nedispozityvi, teismas ją nagrinėja neperžengdamas ieškinio reikalavimų ribų, atsižvelgdamas į atsakovo atsikirtimus ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, remdamasis ginčui taikytinų teisės aktų reikalavimais. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą, atsakovo atsikirtimai ar kitų proceso dalyvių išreikštos pozicijos vertintinos tiek, kiek jos susiję su ieškovo apibrėžtu bylos nagrinėjimo dalyku ir pagrindu, bei neįpareigoja teismo spręsti ieškovo ieškinyje nekeliamų klausimų arba klausimų, kurie nesusiję su ginčo esme.

Šioje byloje ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės skolą ir palūkanas, susidariusias netinkamai vykdant šalių sudarytą Sutartį dėl skambučių nukreipimo. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, ginčijo skolos pagrįstumą, taip pat teikė argumentus dėl ieškovės veiklos neteisėtumo, jos neatitikties paslaugų teikimą reguliuojančių teisės aktų reikalavimams. Nagrinėdami ginčą, teismai nurodė Sutarties nuostatas, šalių aprašytas jos vykdymo aplinkybes, kasatorės įrodinėjant skolos dydį pateiktus duomenis. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose taip pat pasisakyta dėl kasatorės teikiamų paslaugų teisėtumo, šių paslaugų teikimui nustatytų reikalavimų nesilaikymo. Kasatorės įsitikinimu, vertindami jos veiklos teisėtumą, formas, teismai peržengė savo kompetencijos ribas, nepasisakė dėl ginčo esmės. Su šiais reikalavimais sutiktina iš dalies.

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės ieškiniu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo dalykas – Sutarties sąlygų tinkamas (netinkamas) vykdymas ir dėl to galbūt susidariusi (šalių ginčijama) atsakovės skola kasatorei. Taigi, ginčas kilo iš sutartinių teisinių santykių. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimą priteisti iš sutarties kylančią skolą, vertintinos sutarties nuostatos, jos vykdymo (nevykdymo) aplinkybės, tarp šalių susiklosčiusi sutarties vykdymo praktika ir panašios reikšmingos aplinkybės. Šiame kontekste kasatorės teikiamų paslaugų pobūdis (paslaugos suaugusiesiems), jų atitiktis tokios srities veiklą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimams, apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad tokia veikla per se nėra draudžiama, nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko, nes jie neturi įtakos sutartinių įsipareigojimų vykdymui, gali lemti šalių (ar vienos iš jų) administracinę ar kitokio pobūdžio, bet ne sutartinę atsakomybę. Bendrovės veiklos neatitiktis ją reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams užtraukia atsakomybę už tokių reikalavimų nevykdymą, tačiau nepašalina kitos sandorio šalies sutartinės atsakomybės dėl skolos, jei nustatomos visos šios [sutartinės] atsakomybės sąlygos. Pabrėžtina, kad tokia išvada darytina tais atvejais, kai sprendžiama apie veiklą, kurios vykdymo nedraudžia galiojantys teisės aktai (nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paslaugos suaugusiesiems gali būti teikiamos Lietuvos Respublikoje, laikantis joms nustatytų teisės aktų reikalavimų).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad pagal ieškovės suformuluotą bylos nagrinėjimo dalyką teismai, vadovaudamiesi sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir įvertinę įrodymų visumą, turėjo kvalifikuoti šalių sutartinius santykius, vertinti jų (ne)vykdymą, tačiau to nepadarė, o kvestionavo, ar kasatorės veikla vykdyta tinkamai pasirinkus paslaugų teikimo numerius, ar ją vykdant nepažeistos Numerių skyrimo ir naudojimosi taisyklės.

Dėl informacijos apie elektroninių ryšių paslaugas gavimo ir jos vertinimo

Elektroninių ryšių paslaugų, teikiamų galutiniams paslaugų gavėjams, teikimo sutarties turinio reikalavimus, paslaugų teikimo tvarką ir sąlygas, mokėjimo už paslaugas tvarką, papildomus reikalavimus dėl viešųjų fiksuoto ir judriojo telefono ryšio paslaugų bei duomenų perdavimo ir interneto prieigos paslaugų teikimo galutiniams paslaugų gavėjams, paslaugų teikėjo pagalbos paslaugų galutiniams paslaugų gavėjams teikimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-1160 (byloje taikytina ginčo paslaugų teikimo metu galiojusi Taisyklių redakcija). Taisyklių 55 punkte nustatyta, kad, abonentui pareikalavus, paslaugų teikėjas privalo nemokamai arba už sąnaudomis pagrįstą užmokestį pateikti abonentui detalią sąskaitą ir papildomas sąskaitos detales apie visas jam suteiktas paslaugas, už kurias jis privalo mokėti. Abonento sąvoka pateikta Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, juo laikomas asmuo, kuris yra viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties su šių paslaugų teikėju šalis.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad asmuo, su elektroninių ryšių paslaugų teikėju sudaręs sutartį dėl elektroninių ryšių paslaugų – už atlygį teikiamų paslaugų, kurias visiškai ar daugiausia sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais (Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 15 dalis), – teikimo turi teisę gauti detalią informaciją apie visas jam suteiktas paslaugas. Ši teisės aktuose įtvirtinta teisė garantuojama visiems abonentams, neišskiriant atskirų jų grupių, išimtis daroma tik nemokamai teikiamoms paslaugoms – jos detaliose sąskaitose neprivalo būti nurodytos (Taisyklių 56 punktas). Asmenys, sudarydami elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutartį, gali nustatyti platesnes tokios teisės taikymo apimtis, tačiau negali jos susiaurinti ar paneigti. Nepaisant konkrečių paslaugų teikimo sutarties nuostatų, paslaugų gavėjui išlieka teisė reikalauti paslaugų teikėjo pateikti Taisyklių 55 punkte nurodytą informaciją. Tokia informacija saugoma ir paslaugų gavėjams teikiama ne ilgiau nei Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnyje nustatyti terminai. Abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo srauto duomenys gali būti saugomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius nuo ryšio datos, išskyrus Elektroninių ryšių įstatyme nustatytus atvejus (Elektroninių ryšių įstatymo 66 straipsnio 5 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė ir atsakovė sudarė Sutartį dėl skambučių nukreipimo, pagal kurią atsakovė įsipareigojo suteikti kasatorei Sutartyje nustatytomis sąlygomis trumpąjį telefono numerį ir į jį adresuojamus atsakovės klientų skambučius nukreipti į ilgąjį numerį UAB „Tele2“ arba kitame telekomunikacijų tinkle (Sutarties 2.2 punktas). Toks sutarties objektas savo esme atitinka elektroninių ryšių paslaugų turinį, todėl tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams aiškinti ir vertinti taikytinos ne tik Sutarties, bet ir Elektroninių ryšių įstatymo, Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių nuostatos.

Kasatorė ginčija bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, teigdama, kad teismai nesudarė galimybių jai pagrįsti savo reikalavimų, netinkamai aiškino teisės aktuose įtvirtintą atsakovės pareigą teikti informaciją, neatsižvelgė į tai, kad tik atsakovė turi duomenis apie galutinius paslaugų vartotojus, jų skolas. Tokie argumentai pripažintini pagrįstais.

Šioje byloje nustatyta, kad kasatorė 2012 m. rugpjūčio 29 d. prašymu reikalavo atsakovės pateikti Sutarties 2.6 punkte nurodytas ataskaitas apie pajamas, faktiškai gautas už nukreiptus skambučius, taip pat Taisyklių 55 punkte nustatytą informaciją. Šis jos prašymas patenkintas tik iš dalies, pateikiant kasatorei ataskaitas apie jai tenkančią pajamų dalį, parengtas remiantis Sutarties 2.6 punktu pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką. Teismai vertino, kad šalys susitarė ir Sutartyje nustatė kitokią, specifinę, atsiskaitymo ir duomenų teikimo tvarką, todėl informacija turėjo būti teikiama Sutartyje nustatyta tvarka. Nustatę, kad ataskaitos, jų vertinimu, atitinkančios Sutarties nuostatas, buvo pateiktos, teismai nekonstatavo kasatorės teisių pažeidimo. Tokia teismų išvada nepripažintina pagrįsta.

Kaip jau buvo nurodyta, nepaisant konkrečių susitarimų su paslaugų teikėju nuostatų, elektroninių ryšių paslaugų gavėjui išlieka teisė gauti Taisyklių 55 punkte nustatytą informaciją. Dėl to kasatorei kreipusis dėl duomenų pateikimo, atsakovė, vykdydama elektroninių ryšių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, privalėjo pateikti prašomus duomenis. Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad Sutarties 2.3 punkte buvo susitarta ir šalims vykdant Sutartį kasatorei buvo teikiamos kitokio pobūdžio ataskaitos, kuriose nebūdavo detalių duomenų apie kiekvieno įeinančio ryšio telefono ryšio numerį, paslaugos suteikimo pradžios datą ir laiką, paslaugos trukmę ir kt. aplinkybes. Pažymėtina, kad Sutarties 2.6 punkto susitarimas teikti ataskaitas apie pajamas, faktiškai gautas už nukreiptus skambučius, aktualus atsiskaitymui tarp Sutarties šalių, leidžia nustatyti mokėtinos sumos dydį, todėl jis neatitinka ir nepakeičia Taisyklių 55 punkto pagrindu teikiamos informacijos apie visas suteiktas paslaugas, už kurias paslaugų gavėjas turi mokėti. Sutartyje apibrėžta atsiskaitymo tvarka koreliuoja su teise gauti informaciją ir šios nepaneigia. Pripažintina, kad paslaugų teikėjo ir jų gavėjo teisių pusiausvyra gali būti užtikrinta tik pastarajam gavus detalią informaciją apie konkrečias jam suteiktas paslaugas. Tai, kad vykdant Sutartį paslaugų teikėjas kurį laiką nesinaudojo jam suteikta teise gauti nurodytą informaciją, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, tokios jo teisės nepaneigia ir jos neapriboja iki galimybės gauti tik Sutartyje nurodytas ataskaitas. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, kuri atitinka Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas, kad informacija apie suteiktas paslaugas saugoma 6 mėnesius nuo ryšio datos, tačiau pažymi, jog nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tai reiškia, kad, atsižvelgiant į kasatorės 2012 m. rugpjūčio 29 d. prašymą, jai turėjo būti pateikti išsamūs duomenys apie paslaugas, teiktas 6 mėnesius iki prašymo pateikimo dienos, tačiau tai nebuvo padaryta.

Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės prašymu jai nepateikus Taisyklių 55 punkte nurodytų duomenų, buvo pažeistos teisės aktų nuostatos, apsunkinant kasatorės galimybę įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą – aplinkybę, jog atsakovė pateikė netikslius duomenis ir dėl to kasatorei sumokėjo ne visą jai Sutarties pagrindu tenkančią pajamų dalį.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad ginčą nagrinėję teismai neužtikrino šalių lygiateisiškumo ir nešališkumo principų, nesudarė galimybių kasatorei pagrįsti ieškinį (atmetė prašymus išreikalauti įrodymus), sprendimus grindė formaliais ir deklaratyviais teiginiais, nepagrįstai sprendė, jog kasatorė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, pateikė nepatikimus duomenis apie atsakovės teiktų paslaugų apimtis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas netiria faktinių bylos aplinkybių, spręsdamas dėl kasaciniame skunde pateiktų teisinių argumentų, patikrina, ar teismai tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, kuriomis turi vadovautis ginčą sprendžiantis teismas. Šioje byloje neformuojama nauja kasacinio teismo praktika, vadovaujamasi praktikoje jau išplėtotomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-585/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. K. ir kt. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015, ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegija, skundžiamus teismų procesinius sprendimus įvertinusi pagal nurodytas taisykles, konstatuoja, kad nuo jų buvo nukrypta.

Būtina pažymėti, kad nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykas pasižymi tam tikrais ypatumais – pagrindine jį sudarančia informacija disponuoja viena ginčo šalis, t. y. atsakovė. Dėl to kasatorei kreipusis į atsakovę dėl informacijos pateikimo ir šiai atsisakius tai padaryti bei teismams nekonstatavus pažeidimo, kasatorės galimybės įrodyti savo ieškinio reikalavimus buvo apribotos. Teisėjų kolegija pirmiau nutartyje jau konstatavo, kad teismai nepagrįstai nepripažino ir neapgynė kasatorės teisės gauti duomenis Elektroninių ryšių paslaugų teikimo taisyklių 55 punkto pagrindu. Šių konkrečių nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad teismų atsisakymas remtis kasatorės pateiktomis jos sudarytomis pažymomis apie fiksuotų operatorių pokalbių trukmę (T. 1, b. l. 55–76), taip pat priimti į bylą pateiktus operatorių užrašus, kuriais kasatorė įrodinėjo jai suteiktų paslaugų apimtis ir grindė apklaustų operatorių parodymus, vertinant, jog jie neatitinka įrodymams keliamų leistinumo ir sąsajumo reikalavimų, pripažintinas kaip pažeidžiantis kasatorės teisę įgyvendinti rungimosi principą (CPK 12 straipsnis). Teismams detaliai neįvertinus ir neištyrus kasatorės vidinių duomenų pagrindu parengtų pažymų, atsisakius priimti pas kasatorę dirbusių operatorių ranka rašytas ataskaitas, nesprendus dėl atsakovės nepagrįsto atsisakymo patenkinti teisėtą kasatorės prašymą pateikti duomenis sukeliamų teisinių padarinių ir įtakos sprendžiant šį ginčą, spręstina, kad buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, neužtikrinta kasatorės teisė pasinaudoti materialiosios teisės normų garantuojamomis teisėmis bei galimybė visiškai įgyvendinti savo procesines teises.

Teismams vertinant kasatorės veiklos atitiktį teisės aktų reikalavimams, Sutarties nuostatos dėl atsiskaitymo tvarkos detaliau nebuvo analizuotos, plačiau pasisakyta tik dėl teiktinų ataskaitų ir jų turinio. Teismai išsamiai neįvertino Sutarties nuostatų, nustatančių atsiskaitymo už suteiktas paslaugas tvarką (nors kasatorė laikėsi pozicijos, kad ji neprisiėmė klientų nemokumo rizikos), Sutarties vykdymo (nevykdymo) aplinkybių, tarp šalių susiklosčiusios Sutarties vykdymo praktikos, nepalygino už ankstesnius laikotarpius, kuriais teiktos paslaugos, kasatorės iš atsakovės gautų pajamų apimčių, kasatorės teikiamų duomenų, kuriais ji įrodinėjo savo reikalavimų pagrįstumą, taip pat neišreikalavo iš atsakovės turimų duomenų. Nors Taisyklių 55 punkte nurodyti detalūs duomenys gali būti saugomi tik 6 mėnesius nuo ryšio datos, taigi bylos nagrinėjimo metu atsakovė jų galėjo jau neturėti, teismai nesprendė dėl atsakovės pareigos pateikti tokius duomenis laiku (gavus kasatorės prašymą) nevykdymo teisinių padarinių, nevertino, ar tai daro (ir kokią) įtaką įrodinėjimo pareigos paskirstymui, kasatorės remiantis ribotais duomenimis įrodinėjamų aplinkybių pripažinimui įrodytomis. Pažymėtina, kad atsakovė administruoja duomenis apie atsiskaitymus už paslaugas, taip pat apie skolininkus, todėl jai prieinama informacija apie detalias gautas sumas bei asmenis, kurie dar neatsiskaitė už suteiktas paslaugas ir tokių paslaugų apimtis. Ši informacija gali būti panaudota atsakovei siekiant paneigti ieškovės pateiktose pažymose ir ataskaitose nurodytus duomenis. Taip pat teismai nevertino ir neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovė pripažino dalį reikalavimų, pateikė ataskaitas apie 2013 m. faktiškai gautas pajamas už paslaugas, teiktas 2012 m. liepos 1 d.–lapkričio 30 d.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, įtvirtinančias elektroninių ryšių paslaugų gavėjo teisę gauti informaciją, ir proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, konstatuotinas pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis), nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nustatyti pažeidimai gali būti ištaisyti šiame teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą ieškovė sumokėjo 1469 Eur žyminio mokesčio.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė

                                                                      Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė