Administracinė byla  Nr. I-874-243/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00330-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3

(S)

K L A I P Ė D O S A P Y G A R D O S

A D M I N I S T R A C I N I S T E I S M A S

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė,

sekretoriaujant Vaidai Damašienei,

dalyvaujant pareiškėjui T. G.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė :

pareiškėjas T. G. skunde nurodo, jog nuo 2013-2015 metais, buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Klaipėdos apskrities VPK) areštinėje sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui. Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo pakankamo apšvietimo, ventiliacijos, tvyrojo nepakeliamas dvokas, nes sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamosiose patalpose, tualetas be durų, neatskirtas nuo likusios patalpos, o kameros būdavo perpildytos, žmonės miegodavo net ant grindų. Teigia, jog pasivaikščiojimo kiemelis neatitiko Kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių, nebuvo tvarkomas, asmenys neapsaugoti nuo lietaus, nesilaikyta reikalavimo, jog nuteistieji turi teisę ne mažiau kaip po 8 valandas per dieną būti gryname ore ir vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 8 kv. m. pasivaikščiojimo ploto. Nurodo, jog dažnai buvo kilnojamas iš vienos kameros į kitą, todėl patirdavo nepatogumus, nes turėjo apie 10 kg asmeninių daiktų, taip pat reikėdavo persinešti čiužinį, pagalvę, antklodę. Supažindinimas su teisėmis ir pareigomis vykdavo formaliai dėl didelės informacijos apimties. Teigia, jog susigadino akis areštinėje, labai blogai mato, o kameroje degdavo viena lemputė. Nurodo, jog kreipėsi į medikus, bet kvalifikuotos pagalbos nesulaukė, trūko vaistų. Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m. plotas asmeniui, būdavo sunku ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, nebuvo privatumo, nuolat skaudėjo galvą, tvyrojo įtampa, nervinosi, sunkiai užmigdavo, o areštinės pareigūnai sąmoningai žlugdė jį kaip žmogų. Teigia, jog patyrė didelę moralinę žalą, sukrėtimus, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinę depresiją, nebuvo įmanoma pailsėti, sutriko visavertis gyvenimas, pablogėjo gyvenimo kokybė, sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Prašo priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skundą prašo priteisti jame išdėstytų argumentų pagrindu.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18-20).

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas prašo taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjo T. G. reikalavimo priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu, pagrįstumo nustatymas.

Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2017 m. balandžio 25 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-8789 duomenų matyti, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikytas dvi paras nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 7 d. (b. l. 21).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-575/2015, 2016 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-604-822/2016 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A461-575/2015 ir kt.). Pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl, jo teigimu, netinkamų laikymo areštinėje sąlygų, kreipėsi 2017 m. kovo 28 d. Tai patvirtina ant voko esantis spaudas (b. l. 10). Pareiškėjas yra praleidęs CK įtvirtintą trejų metų senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareikšti.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Tai ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Nurodyti išaiškinimai atitinka ir EŽTT pateiktą vertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2017 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3513-624/2016, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz. 2016 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-577-756/2016, 2016 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-604-822/2016, kt.) ne kartą akcentuota, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Pažymėtina, kad EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas argumentuoja, jog jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo absoliuti, todėl negali būti ribojama, o jos gynimui senaties terminas netaikytinas. Aukščiau aptartos Europos žmogaus teisių teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos pagrindu pareiškėjo argumentas pripažintinas nepagrįstu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisinis neišprusimas, teisės aktų nežinojimas ar nesuvokimas savaime nėra pagrindas praleistam terminui atnaujinti, o pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis neginti savo galimai pažeistų teisių, kai apie tokį pažeidimą jis turėjo ir galėjo žinoti, laikytinas subjektyviomis, nuo pareiškėjo valios priklausančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjas nuo 2014 metų nesikreipė į teismą dėl jo manymu pažeistų teisių gynimo reiškia, jog pareiškėjas tuo metu, kai, jo teigimu, buvo pažeidžiamos jo teisės, nevertino tų pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2330-624/2015, 2016 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2016, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1769-822/2016, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3281-624/2016, 2017 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3513-624/2016, kt.). Tokią išvadą patvirtina ir faktinė bylos aplinkybė, jog pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikytas dvi paras ir net, jei jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, toks trumpalaikis ir vienkartinis neatitikimas negalėjo sukelti tokių intensyvių išgyvenimų ir sveikatos sutrikimų, kokius skunde nurodo pareiškėjas, dėl kurių būtų galima spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinus tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2017 m. kovo  28 d., atsakovei prašant taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai daromus pažeidimus, todėl, praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už nurodytą laikotarpį nuo 2014 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 7 d. pareikšti. Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-88 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

atmesti pareiškėjo T. G. skundą dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                                                                   Vida Stonkuvienė