Administracinė byla Nr. eI-13-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00072-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Salamakino pareiškimu ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 3D-101 ir juo patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai ministrų priimamų norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų 3 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo 2 punktui,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys Algimantas Salamakinas (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 3D-101 (toliau – ir Įsakymas) ir juo patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas (toliau – ir Aprašas) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai ministrų priimamų norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų 3 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo 2 punktui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Lietuvos Respublikos Seimo nario teisė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalyje. Šios teisės įgyvendinimo tvarka detalizuojama ABTĮ antro skyriaus pirmajame skirsnyje, o tiek, kiek nereglamentuojama šiame skirsnyje, bylų dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nagrinėjimui taikomos bendrosios Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos proceso taisyklės (ABTĮ 116 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog kvestionuojamas aktas gali būti tyrimo objektas norminėje administracinėje byloje tik tuo atveju, jeigu jis atitinka norminio administracinio teisės akto požymius (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-619-624/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis teisės doktrina, yra nurodęs, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013; taip pat žr. 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-3/2007, 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-210/2012, 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-555/2013 ir kt.).

Šiuo atveju Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 3D-101 patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas, kurio teisėtumo patikrą siekia inicijuoti pareiškėjas, yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtintu Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašu, kuris reguliuoja žemės ar žemės sklypų dalių, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimą arba nuomą ar teisių į šiuos daiktus įsigijimą ir sutarčių sudarymą ir numato, jog perkančioji organizacija, prieš priimdama sprendimą dėl pirkimo organizavimo, parengia Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominį ir (ar) socialinį pagrindimą, kuriame turi būti (17 p.): išnagrinėtos bent kelios poreikio įgyvendinimo alternatyvos (17.1 p.); siūloma tinkamiausia argumentuota poreikio įgyvendinimo alternatyva ir pirkimo būdas (17.2 p.); nurodyti pasiūlymų vertinimo kriterijai ir jų lyginamasis svoris <...> (17.3 p.); ekonominį ir (ar) socialinį pagrindimą tvirtina perkančiosios organizacijos vadovas (18 p.).

Kaip matyti iš pareiškėjo siekiamo kvestionuoti Aprašo, jame būtent ir yra pateiktas nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominis ir socialinis vertinimas bei aptariamos galimos administracinių patalpų alternatyvos, pateikiamos išvados ir siūlymas dėl priimtinos alternatyvos bei pirkimo būdas, nurodyti pirkimo kriterijai, vertinimo kriterijai ir jų lyginamieji svoriai. Apraše padaroma išvada, jog VĮ Turto bankui nepasiūlius administracinių patalpų ministerijai, priimtina alternatyva – administracinių patalpų nuoma Kauno mieste, taip pat nurodoma, jog patalpų nuoma turi būti perkama skelbiamų derybų būdu, vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, išdėstoma, kokiais kriterijais turi vadovautis pirkimo komisija, priimdama sprendimą dėl nekilnojamojo daikto pirkimo.  

Taigi žemės ūkio ministras, kaip perkančiosios organizacijos vadovas, Įsakymu patvirtindamas Aprašą, atliko pasirengimo nekilnojamojo daikto pirkimo arba nuomos procedūrai keliamus veiksmus, kuriuos Žemės ūkio ministerija yra įpareigota atlikti pagal minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtintą Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie veiksmai – nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominis ir (ar) socialinis pagrindimas – yra susiję su vidiniu Žemės ūkio ministerijos administravimu, o Aprašas iš esmės yra skirtas pirkimo komisijai, kuri turės vadovautis Apraše išdėstytais kriterijais. Pirkimo komisija savo ruožtu vertintina kaip subjektas, kuris sisteminiais ir organizaciniais ryšiais yra susijęs su šį Aprašą priėmusiu subjektu. Žemės ūkio ministras 2019 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3D-127, kurį prie pareiškimo pridėjo pareiškėjas, atsižvelgdamas, be kita ko, į Įsakymą, būtent ir sudarė komisiją Žemės ūkio ministerijos ir viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros administracinių patalpų nuomos Kaune pirkimui organizuoti ir atlikti. Teisėjų kolegijos vertinimu, Įsakyme ir Apraše iš esmės nėra nustatyta privalomo ar bendro pobūdžio elgesio taisyklių visiems asmenims, o Įsakymo bei Aprašo poveikis yra vienkartinio pobūdžio, t. y. susijęs su administracinių patalpų nuomos Kaune pirkimu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo nurodomi Įsakymas ir juo patvirtintas Aprašas yra vidaus administravimo (organizacinio tvarkomojo pobūdžio) aktai (šiuo aspektu žr., pvz., 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-226/2013; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858‑1492/2012). 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. I444‑1/2007 yra pažymėjusi, jog vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai. Be to, šioje byloje konstatuota, kad vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme. Tokie aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius (pagal juos priėmusį subjektą, asmenų, kuriems skiriamas aktas, ratą ir pan.), tačiau, skirtingai nei norminiams administraciniams aktams, vidaus administravimo aktams nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles. 

Taigi vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Administracinių bylų teisenos įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo taikymo prasme (žr., pvz., 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-226/2013; 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-784/2014 ir kt.). Dėl to yra pagrindas pareiškėjo pareiškimą atsisakyti priimti, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 puntu, kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Be to, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Salamakino pareiškimas neatitinka ir kitų ABTĮ įtvirtintų reikalavimų: pareiškėjo pareiškimas negali būti laikomas konkrečiu, aiškiu ir išsamiu, atitinkančiu ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimus, kadangi iš esmės nėra pateikti išsamūs ir detalizuoti argumentai dėl Įsakymo ir Aprašo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams; prie pareiškimo ištirti akto teisėtumą nėra pridėtos įstatymo ar Vyriausybės norminio teisės akto, kuriam prieštarauja skundžiamas aktas, kopijos (ABTĮ 112 str. 3 d.); galiausiai pareiškėjo pareiškimas teismui buvo pateiktas elektroniniu paštu, t. y. nesilaikant ABTĮ (112 str. 4 d., 24 str. 3 ir 4 d.) nustatytos tvarkos. Tačiau, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjo siekiamas apskųsti aktas nelaikytinas norminiu, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra pagrindo nustatyti pareiškėjui termino išvardytiems pareiškimo trūkumams pašalinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 112 straipsnio 1 dalimi, 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario Algimanto Salamakino pareiškimą ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2019 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. 3D-101 ir juo patvirtintas Nekilnojamojo daikto pirkimo ekonominio ir (ar) socialinio pagrindimo aprašas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 29 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai ministrų priimamų norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 1120 patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatų 3 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1036 patvirtinto Žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų įsigijimo arba nuomos ar teisių į šiuos daiktus įsigijimo tvarkos aprašo 2 punktui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas