Civilinė byla Nr. e2-1232-196/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00341-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.11.4.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo J. E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui J. E. P., dėl vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 18-ojo biuro notarė G. K.,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė:
1. pripažinti 2004 m. liepos 15 d. vekselį niekiniu ir negaliojančiu, o Vilniaus miesto 18-ojo notaro biuro notarės G. K. 2008 m. sausio 28 d. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 233, šio vykdomojo įrašo 2008 m. sausio 28 d. dublikatą bei 2015 m. liepos 24 d. šio vykdomojo įrašo dublikatą, registracijos Nr. 5165 negaliojančiais;
2. taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmų atlikimą antstolio Donato Kisieliaus vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/01744, kurioje vykdomas išieškojimas iš skolininko A. B. išieškotojui J. E. P.;

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi nutarė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti ir sustabdė išieškojimo veiksmus antstolio Donato Kisieliaus pradėtoje vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/01744 pagal vykdomą skolos išieškojimą iš skolininko A. B. išieškotojo J. E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad antstolis Donatas Kisielius 2015-10-06 Turto arešto aktu Nr. 2-DK-A-846 vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/01744 areštavo išieškotojo J. E. P. naudai ieškovui priklausantį butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 523 289 Eur sumai (e. b. l. 46). Teismas sprendė, kad yra tikslinga tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes tęsiant vykdymo procesą pagal ginčijamus dokumentus, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas neabejotinai būtų neproporcingai apsunkintas.

III. Atskirojo skundo argumentai

4. Atsakovas J. E. P. 2016 m. kovo 10 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundė atskiruoju skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarauja Europos Sąjungos teisei. 2) vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą Liuksemburge, pateikiant prejudicinius klausimus dėl Europos Sąjungos teisės (Šengeno Konvencijos 54 straipsnis, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 47 ir 48 straipsniai bei kitos Europos Sąjungos teisės nuostatos) leidimo nuteisti asmenį už netikro vekselio panaudojimą (neįrodžius jokių dokumentų suklastojimo faktų) vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuomet kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vekselio suklastojimo; Išsiaiškinti, ar Europos Sąjungos teisė (Šengeno Konvencijos 54 straipsnis, Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 47 ir 48 straipsniai bei kitos Europos Sąjungos teisės nuostatos) leidžia nuteisti asmenį už netikro vekselio panaudojimą (neįrodžius jokių dokumentų suklastojimo faktų) vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuomet kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos institucijos priėmė sprendimą pripažinti vekselį vykdytinu ir Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 47 (teisė į teisingą teismą) ir 48 (nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą) straipsniai leidžia nuteisti asmenį, jei ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmą kartą teisme nebuvo tinkamai pasinaudota Europos Sąjungos teisėje numatytais instrumentais gauti duomenis ir įrodymus (pagrindžiančius kaltės nebuvimą), esančius kitose Europos Sąjungos narėse; taip pat išsiaiškinti, ar Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartijos 47 (teisė į teisingą teismą) ir 48 (nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą) straipsniai leidžia nuteisti asmenį tuo atveju, kai iš bylos yra dingę dokumentai, pagrindžiantys kaltinamojo kaltės nebuvimą ir teismas negali be šių dokumentų objektyviai įvertinti bylos medžiagos; ar šie straipsniai leidžia nuteisti asmenį tuo atveju, kai kratos metu iš jo buvo paimti ir iki šiol negražinti dokumentai, kurie būtų įrodę jo kaltės nebuvimą; ar šie straipsniai leidžia nuteisti asmenį, kai vienintelis įrodymas yra tariamo nukentėjusiojo parodymai, kuomet šio asmens patikimumas yra kvestionuotinas ir vienintelis įrodymas yra tariamo nukentėjusiojo parodymai, kai kitos valstybės narės institucijos negali/nenori suteikti informacijos apie to asmens psichinės sveikatos būklę. Klausimai, susiję su bausmės teisėtumo vertinimu iš Europos Sąjungos teisės perspektyvos turi būti vertinami skubos tvarka, todėl apeliantas prašo šį klausimą nagrinėti skubiai. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Europos sąjungos Teisingumo Teismas savo rekomendacijose nacionaliniams teismams dėl prejudicinių klausimų pateikimo tvarkos laikosi pozicijos, kad Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimai, susiję su asmens, kurio teisės suvaržytos, teisinės padėties įvertinimu, turi būti sprendžiami skubiai.  Kadangi šis prašymas susijęs su apkaltinamojo nuosprendžio (ir kartu su atsakovui paskirtos laisvės atėmimo bausmės) teisėtumo įvertinimu, todėl ir šis klausimas turi būti sprendžiamas skubiai.
2. Kiekvienas nacionalinis teismas privalo užtikrinti Europos Sąjungos teisės viršenybę. Europos Sąjungos teisės aktų viršenybė inter alia reiškia, kad nacionalinis teismas privalo netaikyti jokios nacionalinės teisės normos, jei jos taikymas prasilenkia su Europos Sąjungos teise. Apeliacinės instancijos teismas privalo nesivadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-677/2016, kuria J. E. P. nuteistas už tai, kad tariamai sukčiavo panaudodamas suklastotą vekselį. Atsakovas prašo jo prašymą laikyti siekiu apginti jo pažeistas teises, kurias atsakovui garantuoja Europos Sąjungos pagrindinių Teisių Chartijos 47 ir 48 straipsniai.
3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakovą nubaudė dvejų metų laisvės atėmimo bausme, tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė daug procesinių pažeidimų. Pažeistas abipusio pasitikėjimo teisminėmis institucijomis principas, taip pat nagrinėjant atsakovo baudžiamosios atsakomybės klausimą, buvo padaryti kiti procesiniai teisės normų pažeidimai.
4. Kiekvienas nacionalinis teismas, spręsdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, privalo visapusiškai taikyti Europos Sąjungos teisę bei apsaugoti teises, kurias ji suteikia privatiems asmenims, atitinkamai netaikydamas jokios nacionalinės teisės nuostatos, galinčios sudaryti kliūtį visapusiškam Bendrijos teisės veiksmingumui. Europos Sąjungos teisė suteikia nacionaliniams teismams teisę kvestionuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimus ir nuosprendžius net ir įgijusius res judicata galią. 
5. Ieškovas A. B. yra teikęs ne vieną nepagrįstą skundą ir taip piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Tai, kad ieškovo skundai buvo nepagrįsti patvirtina tai, kad valstybės institucijos daugeliu atveju atsisakė atsakovui pradėti ikiteisminį tyrimą.
6. 2008 m. liepos 2 d. specialisto išvadoje Nr. 11-1645(08) konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti klastojimo fakto. Todėl neteisėtai taikytas in dubio pro reo principas pažeidžia Europos Sąjungos pagrindinių Teisių Chartijos 48 straipsnį.
7. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo buvo atliekami tarptautiniai pavedimai, pervedant dideles piniginių lėšų sumas. Byla susijusi su vekseliu, kuris galimai sudarytas Lietuvoje, tačiau vykdytinas Danijoje. Danijos kompetetingos institucijos, skirtingai nuo Lietuvos kompetetingų institucijų, niekada nekvestionavio paties vekselio teisėtumo. Ikiteisminio tyrimo institucijos netenkino kaltinamojo prašymo surinkti įrodymus iš kitų šalių, todėl buvo pažeistos apelianto teisės.
8. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą  Filipe Fereira da Silva byloje. Jame yra išaiškinta, kad nacionaliniai teismai, kurių sprendimai pagal nacionalinę teisę toliau būti skundžiami nebegali, priimant sprendimą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą turi įvertinti riziką, kad teismų praktika skirtingose Europos Sąjungos valstybėse aiškinat Europos Sąjungos teisę gali skirtis. 
9. Apeliaciniam teismui atmetus prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, būtų pažeistas Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Jei apeliacinės instancijos teismas atsisakytų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, atsakovas būtų priverstas kreiptis į Europos Komisiją, pareikšdamas skundą ir pateikdamas dar vieną įrodymą, kad Lietuvos teismai sistemingai pažeidinėja pareigą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinių sprendimų.
5. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta, o kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra pagrindo. Atsiliepimą į atskirąjį skundą ieškovas grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštiems ieškinio reikalavimams užtikrinti, teismas nesprendžia ginčo iš esmės, o tik preliminariai įvertina pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimus pripažinti 2004 m. liepos 15 d. vekselį niekiniu ir negaliojančiu, o Vilniaus miesto 18-ojo notaro biuro notarės G. K. 2008 m. sausio 28 d. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 233, šio vykdomojo įrašo 2008 m. sausio 28 d. dublikatą bei 2015 m. liepos 24 d. šio vykdomojo įrašo dublikatą, registracijos Nr. 5165 – negaliojančiu. Ieškinys grindžiamas įrodymais, kurių nereikia įrodinėti – įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, kurie bus vertinami nagrinėjant bylą iš esmės. Vilniaus apygardos teismas preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovui palankaus sprendimo galimybė apskritai egzistuoja.
2. Teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – vykdymo veiksmų sustabdymas, kurioje ginčijamų dokumentų pagrindu atsakovo naudai iš ieškovo vykdomas išieškojimas, yra prevencinio pobūdžio priemonė, užkertanti kelią žalai ir kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad tęsiant vykdymo veiksmus pagal ginčijamus dokumentus ieškovui palankaus sprendimo vykdymas neabejotinai būtų apsunkintas.  Atskirajame skunde nepateikti argumentai, kurie paneigtų nutartyje nustatytas sąlygas, būtinas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, todėl naikinti nutartį nėra jokio teisinio pagrindo.
3. Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo 267 straipsnyje įtvirtinta, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl: 1) sutarčių aiškinimo; 2) Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus Europos Valstybės narės teisme, teismas, manydamas, kad sprendimo reikia nutarimui priimti šiuo klausimu, gali prašyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismą priimti dėl jo prejudicinį sprendimą.
4. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio teismo sprendimo priėmimo galima tik tuomet, kai byloje, susijusioje su Europos Sąjungos teisės taikymu, nacionaliniam teismui iškyla klausimas dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo.
5. Nacionalinis teismas, kurio sprendimai toliau negali būti skundžiami pagal nacionalinę teisę, yra atleidžiamas nuo pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, jeigu: 1) jau yra priimtas sprendimas tokioje pačioje ar panašioje byloje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 28-30/62 Da C. S. NV prieš Administratie der Belastigen) (Acte éclairé doktrina); 2) nacionalinis teismas nustato, jog teisingas Europos Sąjungos teisės taikymas yra toks akivaizdus, jog nėra jokio pagrindo kilti pagrįstai abejonei (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. 283/81); 3) klausimas de facto nėra aktualus nagrinėjamam ginčui arba yra tik hipotetinio pobūdžio, t. y. tais atvejais, kai nepriklausomai nuo atsakymo į klausimą, jis neturėtų jokios įtakos bylos baigčiai. 
6. Nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo. Atsakovas savo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nesusieja su konkrečiomis nacionalinės teisės normomis, kurios buvo taikomos priimant nutartį ir nepateikia argumentų, kurie galėtų pagrįsti tam tikrą abejonę, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje turėtų būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios yra negaliojančios ir neaiškios arba kad tam tikros nacionalinių teisės aktų nuostatos galbūt prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms ar yra netinkamai įgyvendintos. Atsakovo prašymui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, ieškovo manymu, nėra teisinio pagrindo.
7. Atsakovo suformuluoti klausimai Europos Sąjungos Teisingumo Teismui yra hipotetinio pobūdžio, į kuriuos atsakymas neturėtų jokios reikšmės bylą nagrinėjančiam teismui, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Civilinėje byloje pateiktame atskirajame skunde atsakovo keliami klausimai yra išimtinai susiję ne su nagrinėjama civiline byla, o su baudžiamąja byla, o atsakovo keliami reikalavimai išimtinai hipotetinio pobūdžio ir neturintys įtakos teisingam bylų išsprendimui.
8. Pažymėtina ir tai, kad atskirajame skunde suformuluotas atsakovo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą grindžiamas ne byloje taikytinų Europos Sąjungos teisės normų neaiškumu, tačiau nesutikimu su 2016 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-677/2016 ir šioje byloje pateiktu įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimu. Atsakovas, nesutikdamas su jo baudžiamąją bylą nagrinėjusių teismų pozicija, prašymais kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą hipotetiniais klausimais iš esmės siekia jau išnagrinėtų konkrečių faktinių aplinkybių pervertinimo, o tai nepatenka į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijos ribas. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą šioje proceso stadijoje nagrinėjimo klausimas reikštų, kad teismas pradeda spręsti ginčą iš esmės ir vertina su bylos esme susijusias aplinkybes. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
7. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2016 m. sausio 19 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-677/2016 padarė daug procesinių pažeidimų, todėl nutartis prieštarauja Europos Sąjungos teisei. Iš esmės atskirojo skundo argumentai grindžiami ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, kuriuose atsakovas buvo bylos šalis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio teismo nagrinėjimo ribas sudaro Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo vertinimas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-677/2016, kitų procesinių sprendimų, kuriuose atsakovas buvo bylos šalis, teisėtumo bei jų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei nepasisako, todėl nenagrinėtinas ir apelianto prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Juolab, kad atsakovas prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nepagrindė konkrečiomis nacionalinės teisės normomis, kurios buvo taikomos priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir nepateikė argumentų, kurie galėtų pagrįsti tam tikrą abejonę, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje turėtų būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios yra negaliojančios ir neaiškios arba kad tam tikros nacionalinių teisės aktų nuostatos galbūt prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms ar yra netinkamai įgyvendintos.

8. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios.

9. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatavo, kad  tikslinga tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes tęsiant vykdymo procesą pagal ginčijamus dokumentus, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas neabejotinai būtų neproporcingai apsunkintas. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka, kadangi ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2004 m. liepos 15 d. vekselį niekiniu ir negaliojančiu, o Vilniaus miesto 18-ojo notaro biuro notarės G. K. 2008 m. sausio 28 d. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 233, šio vykdomojo įrašo 2008 m. sausio 28 d. dublikatą bei 2015 m. liepos 24 d. šio vykdomojo įrašo dublikatą, registracijos Nr. 5165 – negaliojančiais. Pagal minėtus vykdomuosius dokumentus yra pradėtas vykdymo procesas ir užvesta vykdomoji byla Nr. 0174/15/01744, kurios pagrindu antstolis atlieka išieškojimo veiksmus atsakovo naudai pagal vykdomuosius dokumentus, kurie yra ginčijami civilinėje byloje e2-4019-852/2016. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria nutarta sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0174/15/01744, kuri užvesta ginčijamų vykdomųjų dokumentų pagrindu, kol bus išspręstas šalių ginčas, kadangi tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atitinka ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą.

10. Be to, sutiktina su ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktais argumentais, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, tik preliminariai įvertina ieškinio pagrįstumo klausimą.  Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, be kita ko, yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-949/2008). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsižvelgiama, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai prima facie patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą.

11. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo Juozo E. P. atskirajame skunde nurodytas aplinkybes bei su juo pateiktus rašytinius įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Taip pat pažymėtina, kad preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik leidžia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo poreikį. Toks vertinimas taip pat neturi prejudicinės galios nei bylos nagrinėjimui iš esmės, nei pakartotiniam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimui.

12. Kiti skunde nurodyti argumentai, teismo manymu, teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo/netaikymo išsprendimui neturi. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

13. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                Konstantinas Gurinas