Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-898/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13695-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.2.14.5.1; 2.4.6.1; 2.4.7

             (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Daivos Kazlauskienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Aistei Smilginytei-Kaženiauskienei,

dalyvaujant prokurorei Marinai Ridikienei (dalyvavimas užtikrintas nuotolinėmis vaizdo ir garso priemonėmis),

nuteistajam L. V. ir jo gynėjui advokatui Renui Bradūnui (dalyvavimas užtikrintas nuotolinėmis vaizdo ir garso priemonėmis),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. V. ir jo gynėjo advokato Reno Bradūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo atvykimo į pataisos įstaigą atlikti bausmės dienos ar sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

Nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys tenkintas ir iš L. V. priteista E. J. naudai 2 000 Eur žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 20 Eur proceso išlaidų priteisimo iš L. V. netenkintas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       L. V. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, 2021 m. gruodžio 27 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), pasirašydamas pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį su UAB „J.“, tačiau neketindamas jos vykdyti, UAB „M.“ vardu įgijo automobilį „Fiat 500C“, (duomenys neskelbtini), neįregistruotą Lietuvos Respublikoje, pagal kurią (sutartį) už įgyjamą automobilį turėjo sumokėti tris įmokas: iki 2022 m. sausio 5 d. – 1 500 Eur, iki 2022 m. vasario 5 d. – 1 250 Eur ir iki 2022 m. kovo 5 d. – 1 250 Eur, tačiau nesumokėjęs nė vienos įmokos, neturėdamas jokios teisės disponuoti šiuo turtu, 2022 m. vasario 15 d., apie 17 val., (duomenys neskelbtini), šį UAB „J.“ priklausantį, neišpirktą automobilį perleido N. J. ir E. J., kurie apie jo vykdomą nusikalstamą veiką nieko nežinojo, sudarydami šio automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, o mainais iš N. J. ir E. J. L. V. įgijo jiems priklausantį automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2 000 Eur vertės, kurį 2022 m. vasario 17 d. pardavė V. V., tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „J.“ priklausantį automobilį „Fiat 500C“, 4 000 Eur vertės ir N. J. bei E. J. priklausantį automobilį „Volvo XC90“, 2 000 Eur vertės. Šie L. V. veiksmai kvalifikuoti, kaip nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas R. Bradūnas prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį bei L. V. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 182 straipsnio l dalį išteisinti. Nesant galimybės išteisinti apelianto dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio l dalyje, pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės bei skirti kitą alternatyvią bausmę – areštą, viešuosius darbus ar baudą.  

2.1.       Nesutinkant su skundžiamame nuosprendyje pateiktais motyvais apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas neįvertino ar neteisingai vertino kai kurias svarbias bylai aplinkybės, t. y. netinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei jų vertinimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnis), neteisingai taikė įstatymą bei kitas teisės normas. Tokiu būdu grubiai suvaržė įstatymų ginamas apelianto teises į tinkamą teisminę gynybą ir nešališką teismą, dėl ko skundžiamas nuosprendis yra neteisingas, neteisėtas, priimtas neišsamiai ir paviršutiniškai išnagrinėjus byloje esančius įrodymus. Skunde minimos BPK 1, 20 straipsnių nuostatos bei pažymėta, kad įgyvendindamas baudžiamojo proceso paskirtį ir tikslus, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis teismas privalo imtis visų būtinų priemonių nešališkam visų bylos aplinkybių išnagrinėjimui, įrodymų ištyrimui, kad būtų atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikius įstatymą nekaltas asmuo nebūtų nuteistas, o nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų nuteistas.

2.2.       Skunde cituojami pirmosios instancijos teismo posėdyje apelianto, nukentėjusiųjų E. J. ir N. J. duoti paaiškinimai bei pažymėta, jog iš minėtų asmenų duotų parodymų yra akivaizdu, kad apeliantas visas sandorio aplinkybes sąžiningai nurodė nukentėjusiems, taip pat pateikė atitinkamus dokumentus, t. y. PVM sąskaitą-faktūrą, iš kurios matėsi, jog už automobilį „Fiat 500“, kurį įsigijo nukentėjusieji, piniginės lėšos nėra sumokėtos ir mokėjimas užtruks, kaip teigė apeliantas, iki kovo-balandžio mėn. Dėl šios priežasties pasirašyto pirkimo-pardavimo sandorio užregistruoti VĮ „Regitra“ iš karto nebuvo galimybės, nes jis priklausė įmonei UAB „J.“, iš kurios minėtą automobilį buvo įsigijusi apelianto valdoma įmonė. Apeliantas neslėpė, jog automobilis nepriklauso jam, nenurodė kitų melagingų aplinkybių, dėl ko neįmanomas sandorio užregistravimas iš karto po jo sudarymo, o, priešingai, pateikė rašytinius dokumentus nukentėjusiems apie transporto priemonės priklausomybę kitai įmonei ir kad už ją dar reikalinga sumokėti pinigus, tik po to bus galimas automobilio perregistravimas N. J. vardu.

2.3.       Skunde atkreiptas dėmesys į BK 182 straipsnio 2 dalį, gausiai cituojama teismų praktika sukčiavimo bylose bei nurodoma, kad nusikalstamo sukčiavimo požymių (kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti kitą jam žalingą sandorį; kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba kad toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas) apelianto padarytose veikose sudarant sandorius su kitais asmenimis nėra. Pažymėta, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad apeliantas būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją, jog nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks teisių gynimo būdas būtų apsunkintas. Jokiais bylos duomenimis nenustatyta, kad apeliantas prieš nukentėjusiuosius naudojo kokią nors apgaulę, t. y. visos su nukentėjusiaisiais sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos tinkamai, teisingai nurodant tiek perkančios bendrovės duomenis, tiek ir sutartis pasirašančių asmenų duomenis; sutartyse nėra nurodyta jokių neteisingų ar klaidingų duomenų; jos yra pasirašytos tikruoju parašu. Iš šių sutarčių matyti, kad pagal jas ir be teisėsaugos institucijų pagalbos įmanoma surasti ir identifikuoti bendrovės vardu sutartis sudariusį asmenį, visos sutartys sudarytos taip, kad yra visiškai aiškus ir įrodomas jų tikrasis turinys. Taigi, apelianto įsitikinimu, tais atvejais, kai asmuo atlieka turto įsigijimo veiksmus nebandydamas likti nežinomas kreditoriui ir neatimdamas iš jo galimybės pateikti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, tokia veika traktuotina kaip civilinės teisės pažeidimas, o ne nusikaltimas. Be to, byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad sudarant sutartis nebūtų ketinama vykdyti sutartinių įsipareigojimų.

2.4.       Kaip jau skunde paminėta, byloje nustatyta, kad sutarčių sudarymo metu tiek UAB „J.“, tiek E. J. ir N. J. buvo pateikiami teisingi ir tikrieji apelianto valdomos įmonės duomenys. Apelianto ir jo gynėjo manymu, nors tuoj po sudarytų sandorių įmonei buvo inicijuota bankroto byla, tačiau tai savaime nereiškia, jog apeliantas turėjo išankstinį ketinimą apgauti nukentėjusiuosius bei užvaldyti jiems priklausantį turtą. Nurodoma, kad bankroto procedūra buvo inicijuota ne paties apelianto, o kreditoriaus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, todėl net ir pateikus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nereikštų įmonės nemokumo. Įmonė tuo metu veikė, vykdė numatytą veiklą, dėl ko siekdamas veiklos tęstinumo apeliantas ir sudarė sandorius dėl transporto priemonių įgijimo bei keitimo. Būtent vykstant pas klientus užsakymų priėmimui, jų įvykdymui ir naudojamos transporto priemonės, kurias įgijo apelianto valdoma įmonė. Teigiama, kad net iškėlus bankroto bylą, yra žinomi atvejai, kai įmonės ir toliau egzistuoja, vykdo veiklą, o, pagerėjus finansinei situacijai bei įvykdžius pradelstus įsipareigojimus, padengus skolas bankroto procedūros yra nutraukiamos ir įmonės toliau sėkmingai veikia. Šiuo atveju apeliantui tęsti įmonės veiklos nepavyko, nors tai ir buvo bandoma daryti, kas lėmė pradėtas bankroto procedūras ir veiklos stabdymą. Siekdamas bent dalinai kompensuoti darbuotojams negautas pajamas bei darbo užmokestį, apeliantas automobilį „Volvo XC 90“ perleido tretiesiems asmenims, o gautomis pajamomis kompensavo darbuotojų negautą darbo užmokestį. Skunde akcentuota, jog tik dėl sunkios įmonės finansinės padėties nepavyko visiškai atsiskaityti su kreditoriais, tačiau tai neduoda pagrindo tvirtinti esant nusikaltimo požymius. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse yra pažymėta, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48-696/2017, 2K-7-152-895-2019).

2.5.       Skunde nurodoma, kad šioje byloje yra visiškai akivaizdu, kad nėra jokių kliūčių konstatuoti sutarčių buvimą, nustatyti sutarčių šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis, todėl, apelianto ir jo gynėjo vertinimu, L. V. padarytuose veiksmuose nėra nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymių, nes bylos duomenimis nenustatyta ir neįrodyta, kad: 1) jis veikė apgaule, t. y. iškreipdamas objektyviąją tiesą; 2) jis turėjo tikslą suklaidinti nukentėjusiuosius; 3) jis veikė tyčia (suvokdamas, kad jis sąmoningai nutyli reikšmingą informaciją didelės vertės svetimam turtui įgyti), taigi – nėra šio nusikaltimo privalomojo sudėties elemento – subjektyvinės pusės. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad baudžiamajai atsakomybei kilti reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Šioje byloje nėra jokių tokias aplinkybes patvirtinančių bylos duomenų, kad apeliantas būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją, jog nukentėjusieji negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistų teisių arba toks teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas. Pažymėta, kad apgaulės požymio neatskleidimas ar neaiškus atskleidimas yra laikomas esminiu BPK pažeidimu, kuris tiek kaltinimą, tiek apkaltinamąjį nuosprendį daro neteisėtus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015).

2.6.       Skunde atkreiptas dėmesys ir į tai, jog kaltinimas yra formuluojamas taip, kad apeliantas tariamai neturėjo teisės disponuoti iš UAB „J.“ įgytu automobiliu „Fiat 500C“, tačiau šis argumentas yra nesuvokiamas, kadangi disponuoti automobiliu apelianto valdoma įmonė galėjo ir jokių kliūčių tam nebuvo. Kitas klausimas buvo apie sandorio sudarymą – ar jis galėjo būti sudarytas, t. y. perleistas tretiems asmenims – E. J. ir N. J., ar ne. Vertinant šį momentą akcentuota, jog sandorio sudarymo metu apeliantas informavo E. J., jog iškart po jo sudarymo sandoris negalės būti registruojamas VĮ „Regitra“, nes nėra įvykdyti finansiniai įsipareigojimai kitai įmonei, pateikė tai patvirtinantį dokumentą (PVM sąskaitą-faktūrą, jog yra nesumokėtos įmokos, kurios, pagal nustatytą grafiką, turės būti sumokamos iki kovo mėn.). Tai reiškia, jog apelianto veiksmai buvo teisėti bei sąžiningi, kadangi transporto priemonę įgijęs asmuo – E. J., suprato bei žinojo apie esamą situaciją, su ja sutiko bei tam neprieštaravo, ką patvirtina ir jo veiksmai – paties sandorio sudarymas, jam priklausančio automobilio „Volvo“ perleidimas apelianto valdomai įmonei. Taigi, apelianto ir jo gynėjo manymu, kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybė, jog apeliantas neturėjo teisės disponuoti automobiliu „Fiat 500C“ yra nepagrįsta.

2.7.       Taip pat skunde pateikta teismų praktika, susijusi su nekaltumo prezumpcijos, lygiateisiškumo principais, vidiniu teismo įsitikinimu vertinant byloje surinktus įrodymus, bei pažymėta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Pagal įrodymų teoriją vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini ir patikimi. Vertindami įrodymus teismai turi vadovautis ir logikos dėsniais. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tik tada, kai tokiai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Aplinkybė laikoma įrodyta, kai teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma rodo, kad tos aplinkybės buvimas yra neabejotinas. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, teismo pareiga tinkamai įvertinti įrodymus, o jų nepakankant imtis priemonių prieštaravimams pašalinti ir/ar priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistojo ir jo gynėjo vertinimu, apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis, prioritetą suteikdamas duomenims, kurie nėra paremti jokiais tiesioginiais įrodymais bei tokiu būdu pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą 3.1.8 punkto 1, 2 dalyse nurodytus reikalavimus. Taigi, skunde teigiama, jog šie padaryti teismo pažeidimai yra esminiai, nes sąlygojo visiškai nepagrįstų išvadų priėmimą, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, dėl ko jis turi būti naikintinas.

2.8.       Skunde minima ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, susijusi su bausmės skyrimu, taip pat BK 41, 54 straipsnių nuostatos, konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo principai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas. Nurodoma, kad BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija asmeniui, teisiamam pagal minėtą straipsnį, numato keletą alternatyvių bausmių – viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą, laisvės atėmimą iki trijų metų. Pažymėta, jog apylinkės teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę apeliantui, atsižvelgė į tai, jog nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe, jį padarė asmuo būdamas nuteistas už analogišką nusikaltimą, yra recidyvas, jis buvo nusikalstamų veikų sumanytojas, koordinatorius bei kurstytojas, nėra atsakomybę lengvinančių bei yra tik sunkinančios aplinkybės. Tačiau teismas nesvarstė galimybės skirti apeliantui kitą alternatyvią bausmės rūšį – areštą, baudą, viešuosius darbus. Šios bausmės rūšys būtų tikslingesnės atsižvelgiant į tai, jog byloje yra patenkintas nukentėjusiojo civilinis ieškinys. Skiriant baudą apeliantui būtų sudaryta galimybė būti laisvėje, dirbti bei mokėti skirtą baudą, tuo pačiu atlyginant žalą pagal pareikštus civilinius ieškinius. Akivaizdu, jog būdamas laisvės atėmimo vietoje apeliantas (jei teismas vis tik manys, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi likti galioti) neturės galimybės šalinti sukeltas neigiamas pasekmes. Šiuo metu apeliantas yra dirbantis, gauna teisėtas bei legalias pajamas, moka valstybei mokesčius, kas reiškia, jog teismui sudarius galimybes jam skirtą bausmę atlikti nebūnant laisvės atėmimo vietoje, jis galės tiek sumokėti jam skirtą baudą, tiek atlyginti priteistą žalą. Be to, apelianto sveikatos būklė yra tikrai sunki, jam yra konstatuotas cukrinis diabetas, taip pat kojų venų varikozė, hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu. Būnant laisvės atėmimo vietoje bei negaunant tinkamo, visaverčio gydymo, o gydantis tik minimaliai tiek, kiek sudaromos galimybės kalėjime, jo sveikata neabejotinai blogės, taip pat mažės galimybės jam vykdyti finansinius įsipareigojimus nukentėjusiems asmenims.

3.       Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą bei prašė išteisinti L. V. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį arba pakeisti jam skirtą bausmę į piniginę baudą. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

4.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad, priešingai nei teigiama L. V. ir gynėjo advokato R. Bradūno apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl L. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei pagrįstai pripažino L. V. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir jos kvalifikavimo bei nuteistojo kaltės yra pagrįstos byloje ištirtų įrodymų visuma, kurių pagrindu nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės atitinka nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo požymius.

5.       Iš Vilniaus apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teigiama, jog apylinkės teismas nepagrįstai L. V. taikė baudžiamąją atsakomybę, kadangi šiuo atveju yra susiklostę civiliniai santykiai. Be to, apeliantų įsitikinimu, jokiais bylos duomenimis nėra nustatyta, kad L. V. prieš nukentėjusiuosius būtų naudojęs kokią nors apgaulę (visos su nukentėjusiaisiais sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos tinkamai, teisingai nurodant tiek perkančios bendrovės duomenis, tiek ir sutartis pasirašančių asmenų duomenis; sutartyse nėra nurodyta jokių neteisingų ar klaidingų duomenų; jos yra pasirašytos tikruoju parašu, apeliantas nukentėjusįjį E. J. buvo informavęs apie tai, kad UAB „J.“ dar nėra sumokėjęs visų įmokų už transporto priemonę, pateikęs PVM sąskaitą-faktūrą, o pagal sutartį su UAB „J.“ neatliko nei vieno pinigų pervedimo, nes Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba UAB „M.“ inicijavo bankroto procedūrą). 

6.       Apygardos teismas, atsižvelgdamas į šiuos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, atkreipia dėmesį, jog BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-303/2020, 2K-234-594/2023 ir kt.). Pagal teismų praktiką, teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018, 2K-34-303/2020, 2K-141-303/2020). Be to, vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tas, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265/2011, 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-699/2018).

7.       Pastebėtina ir tai, jog proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų (ne)pripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apylinkės teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis ir jo gynėjas advokatas savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o ginčijamas teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. 

8.       Nagrinėjamoje byloje nuteistasis L. V. kaltės dėl jam inkriminuojamo kaltinimo nepripažino, nurodydamas, jog sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais jokios apgaulės nenaudojo, o kilęs tarp jo ir N. J. bei E. J. ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistojo pozicija bei pripažįsta ją gynybine, kadangi byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos skunde nurodytus argumentus. 

9.       BK 182 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Sukčiavimas yra nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui. Turtinė nauda, be kita ko, pasireiškia ir turtinės teisės įgijimu. Sukčiavimui būdinga apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Sukčiavimo atveju apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Apgaulė gali pasireikšti suklastotų dokumentų panaudojimu kaip priemone, siekiant pateikti tikrovės neatitinkančius (melagingus) teisiškai reikšmingus faktus, iš kurių sprendžiama apie teisių ar pareigų atsiradimą ir kita (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2015, 2K-156/2016, 2K-144/2020). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, jei sandorio sudarymo metu šalys siekia iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Taip pat civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-788/2020, 2K-27-788/2021).

10.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo sukčiavimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius nuteistojo L. V. veiksmuose. Nuteistasis iš esmės byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių neginčija (dėl UAB „M.“ vardu pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties pasirašymo su UAB „J.“, dėl neišpirkto automobilio („Fiat 500C“) perleidimo nukentėjusiesiems bei automobilio „Volvo XC90“ mainais iš nukentėjusiųjų įgijimo), tačiau, L. V. įsitikinimu, jis turėjo teisę disponuoti automobiliu „Fiat 500C“ bei jokios apgaulės minėtų asmenų atžvilgiu nenaudojo, kadangi perleisdamas UAB „J.“ priklausantį, neišpirktą automobilį bei mainais iš N. J. ir E. J. įgydamas jiems priklausantį automobilį („Volvo XC90“) atskleidė nukentėjusiesiems automobilio „Fiat 500C“ įsigijimo išsimokėtinai faktą, pateikdamas PVM sąskaitą-faktūrą, iš kurios matėsi, kad piniginės lėšos už automobilį nėra sumokėtos ir mokėjimas užtruks iki kovo-balandžio mėnesio. Be kita ko, L. V. tvirtina, jog ketino vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (VSDFV UAB „M.“ inicijuotos bankroto procedūros), to jam įgyvendinti nepavyko.

11.       Teisėjų kolegijos vertinimu, šių apelianto teiginių nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. Pažymėtina, jog L. V., tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, parodė, kad UAB „M.“ vardu jis veikė siekdamas išsaugoti bendrovę, išmokėti skolas VMI bei toliau tęsti veiklą, tačiau jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina šių apelianto nurodomų aplinkybių. Priešingai, iš liudytojų G. B. bei B. D. duotų parodymų matyti, kad UAB „M.“ realiai veiklos nevykdė. T. y. B. D. teisme parodė, jog ji minėtoje bendrovėje dirbo buhaltere neilgai, nes bendrovės vadovas slėpė dokumentus, nebendravo, ji negalėjo teikti ataskaitų. Pagal L. V. perduotus dokumentus ši suprato, kad jis sudarinėjo sutartis langų ir durų gamybai, ėmė avansus, žadėjo atlikti kitus statybos ir remonto darbus, bet jokių darbų realiai neatliko, nepagamino langų ar durų, buvo gauta pretenzijų iš klientų. Ėmė avansus po 100-200 Eur. Jų buvo labai daug. Atveždavo sutartis, kasos pajamų orderius, kurie būdavo be parašų, netvarkingi. Ji stengėsi paaiškinti L. V., kad netvarkingi dokumentai. Jai dirbant, L. V. nepirko automobilių. Tik vėliau, kai jau nedirbo, sužinojo apie tai. Liudytoja G. B. teisme parodė, jog ji pradėjo dirbti UAB „M.“ administratore. Atsiliepdavo į skambučius. L. V. į miestelių laikraščius dėjo skelbimus, kad stato nestandartines duris. Pirmą dieną klausėsi, kaip jis kalba su užsakovais, o vėliau perėmė jo darbą. Priimdavo užsakymus, viską užrašydavo, perduodavo L. V., toliau jis pats tvarkė ar perduodavo vadybininkams. Buvo 3-4 vadybininkai, bet abejoja, kad jie buvo įdarbinti. Ji perduodavo informaciją L. V. ir jis pats skambindavo žmonėms, aiškindavosi. Ji nežinojo darbų kainų. Sutardavo, kad atvažiuos vadybininkas, parodys pavyzdžius, užsakovas galės išsirinkti spalvą. Kalbėjo įtikinamai. Vadybininkai važiavo, matavo, dienos pabaigoje turėjo atvežti jai sutartis, pinigų paėmimo kvitus. Ji turėjo padaryti užsakymų lentelę, siųsti į prie prekybos centro „P.“ esantį durų fabriką, bet paaiškėjo, kad neteisingai išmatuota, nors sutarčių jau buvo sudaryta labai daug. Ji suprato, kad bus nerealu įvykdyti užsakymus. Terminai buvo numatyti trumpi. Po mėnesio žmonės skambindavo, klausė, kur durys, prašydavo grąžinti avansus. Buvo žadama važiuoti, permatuoti. Sutarčių buvo apie 50. Jos būdavo surašomos bet kaip, kai kurių nebuvo įmanoma įskaityti. Vėliau L. V. neatsiliepdavo telefonu. Sakė, kad kažkas užstrigo fabrike, žadėjo grąžinti pinigus. Vėliau sakė, kad bankrutuoja. Taigi tokios šių liudytojų nurodytos aplinkybės nepatvirtina L. V. nurodomų aplinkybių dėl sąžiningos realios UAB „M.“ veiklos.

12.       Nors L. V. apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, jog liudytoja G. B. tyčia jį apšmeižė dėl asmeninio keršto, o jo nurodomas aplinkybes dėl UAB „M.“ veiklos galėtų patvirtinti M. M., tačiau apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šia nuteistojo pozicija. Atkreiptinas dėmesys, jog G. B. duotus parodymus apie tai, kad realiai UAB „M.“ jokios veiklos nevykdė, patvirtina ir anksčiau paminėta liudytoja B. D. Be to, pats apeliantas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismuose nepateikė jokių realių duomenų, kurie galėtų paneigti liudytojos G. B. duotus parodymus (pavyzdžiui, pateikdamas duomenis apie UAB „M.“ klientams suteiktas paslaugas, atliktus užsakymus), o tik teigė, kad yra šmeižiamas. Taip pat apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas M. M. nors ir teigė, kad dirbo UAB ,,M.“ įmonėje, buvo vadybininkas bei su direktoriumi yra pirkęs kelis automobilius tam, jog vadybininkai galėtų jais važinėti, kuriuos kaip supranta, direktorius vėliau pardavė, tačiau iš liudytojos G. B. duotų parodymų matyti, kad L. V. ir M. M. buvo pažįstami (kažkada atliko bausmę vienuose pataisos namuose) bei Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis ir šiuo metu Marijampolės apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje tiek M. M., tiek L. V. pripažinti kaltinamaisiais dėl sukčiavimo, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog minėto liudytojo duotų parodymų nėra pagrindo pripažinti patikimais bei jais remtis. Pažymėtina ir tai, kad šis liudytojas taip pat negalėjo nurodyti realių UAB „M.“ atliktų darbų. Taigi, apygardos teismo įsitikinimu, anksčiau nustatytos aplinkybės parodo, kad L. V., būdamas UAB „M.“ direktoriumi nesiekė padengti bendrovės skolų ar tęsti veiklos, o veikė žinomai priešingai bendrovės interesams, t. y. automobilius įgijo siekdamas asmeninės turtinės naudos. 

13.       Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad L. V. UAB „M.“ direktoriumi buvo nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Kaip UAB „M.“ direktorius L. V. 2022 m. sausio 18 d. gavo pranešimą iš teismo, kad bendrovei bus keliama bankroto byla, o šios bendrovės teisinis statusas „bankrutuojantis“ įregistruotas nuo teismo nutarties įsiteisėjimo datos 2022  m. vasario 15 d. (t. 2, b. l. 89-90). UAB „M.“ transporto priemonės pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį su UAB „J.“ pasirašė 2021 m. gruodžio 27 d., įsipareigodama pirmą įmoką atlikti iki 2022 m. sausio 5 d., antrą įmoką atlikti iki 2022 m. vasario 5 d. Iš Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 18 d. nutarties matyti, kad UAB „M.“ įsiskolinimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2021 m. lapkričio 12 d. sudarė 8 756,90 Eur, o VĮ „Regitra“ 2021 m. spalio 5 d. duomenimis, šios bendrovės vardu registruotoms 4 transporto priemonėms buvo taikomi apribojimai, jų dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas (t. 2, b. l. 41-45). Tokios aplinkybės patvirtina, jog apeliantas, žinodamas, apie turimus įsiskolinimus VSDFV, 2021 m. gruodžio 27 d. įmonės vardu pasirašė automobilio „Fiat 500C“ pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią buvo numatytas trumpas laiko tarpas (9 dienos) pirmai įmokai atlikti, t. y. suvokė, jog negalės sumokėti UAB „J.“ pinigų už šią transporto priemonę ir neketino to daryti, o vietoje to, ieškojo būdų, kaip šią transporto priemonę realizuoti ir gauti iš to asmeninės naudos, kas vėliau ir pasitvirtino ? transporto priemonė buvo parduota nukentėjusiesiems šioje byloje, išmainius į nukentėjusiųjų turėtą mašiną, kurią praėjus trumpam laikui, vos dviem dienoms po sandorio sudarymo, pardavė savo tėvui V. V. Todėl nuteistojo teiginių apie ketinimą vykdyti įsipareigojimus UAB „J.“ nėra pagrindo pripažinti pagrįstais. 

14.       Be kita ko, nors L. V. nurodo, kad turėjo teisę parduoti UAB „J.“ priklausantį automobilį, su šiuo teiginiu teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti. L. V. buvo susipažinęs su pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties su UAB „J.“ sąlygomis bei pasirašydamas ją (sutartį) sutiko su jomis. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtos sutarties 1.3. punkte numatyta, kad pirkėjas savalaikiai atlikdamas finansines įmokas, ar kitaip nepažeisdamas išankstinių sutarties nuostatų, turi teisę, pilnavertiškai disponuoti įsigyjamu turtu savo nuožiūra. T. y. turi galimybę turtą padovanoti, iškomplektuoti jo techninius komponentus, perduoti kitų trečiųjų asmenų dispozicijai ir valdymui, taip pat keisti pirminę turto vertę, gerinant jo komplektaciją, visa tai nebūtinai deklaruojant ar kitaip pranešant buvusiam nuosavybės turėtojui. Šiuo atveju L. V., neatlikęs pagal minėtą sutartį nei pirmo, nei antro mokėjimo UAB „J.“, t. y. neturėdamas teisės automobilį „Fiat 500C“ keisti, parduoti ar kitaip disponuoti (kaip jau paminėta, pažeisdamas 2021 m. gruodžio 27 d. sutarties 1.3 punktą), neinformuodamas UAB „J.“ apie savo ketinimus, 2022 m. vasario 15 d. sudarė su nukentėjusiąja N. J. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį dėl automobilio „Fiat 500C“ pardavimo už 4 000 Eur bei tos pačios dienos transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį su nukentėjusiąja N. J. dėl automobilio „Volvo XC90“ iš jos pirkimo UAB „M.“ vardu už 2 000 Eur, tokiu būdu apsikeičiant automobiliais ir nurodytų sumų vienas kitam nesumokant. Akcentuotina, jog apklaustas nukentėjusysis E. J. tvirtino, kad nežinojo, jog automobilis „Fiat 500C“ yra neišpirktas, L. V. nesakė jam ir apie UAB „M.“ bankrotą. Nukentėjusioji N. J. taip pat parodė, kad pirkimo-pardavimo sutartį dėl automobilio „Volvo XC90“ surašė namie ir vėliau pasirašė, o realiai su L. V. automobilių mainymo metu bendravo jos sutuoktinis E. J. Vyras jai pasakė, kad reikės palaukti techninio paso originalo. Matė PVM sąskaitą-faktūrą, bet į ją nesigilino. Neskaitė, kad automobilis neišpirktas. Problemos kilo kovo mėnesį, kai vyras pradėjo domėtis, kada bus dokumento originalas. L. V. vis žadėjo, sakė, kad reikės palaukti. Nebuvo minčių dėl to, kad automobilis kažkam priklauso. Tai, kad automobilis neišpirktas ir kad L. V. neturėjo teisės jo parduoti, pasakė vyras, kai susisiekė su UAB „J.“ (t. 3, b. l. 39-40). Apelianto teigimu, jis nukentėjusiosios N. J. sutuoktiniui E. J. (su kuriuo faktiškai bendravo sudarydamas minėtas sutartis) paaiškino visas rizikas, susijusias su automobilio „Fiat 500C“ įsigijimu, tačiau apygardos teismo įsitikinimu, ši L. V. pozicija paneigta byloje surinktais įrodymais. Pastebėtina, jog nuteistasis L. V., žinodamas, kad transporto priemonė sandorio su nukentėjusiuoju N. J. sutuoktiniu E. J. sudarymo metu jam nepriklauso, nes jis yra pirktas išsimokėtinai ir įmokos už jį UAB „J.“ nėra sumokėtos bei savalaikiai neatlikus finansinių įmokų juo negali pilnavertiškai disponuoti savo nuožiūra (minėtos sutarties 1.3 punktas), šios informacijos nukentėjusiajam E. J. neatskleidė, nors neabejotinai tokią pareigą turėjo ir tai įrodo, kad nuteistasis L. V. savo naudai transporto priemonę „Volvo XC90“ įgijo apgaule. Pats L. V. 2022 m. rugsėjo 16 d. apklausos metu nurodė, kad E. J. sutarčių tarp UAB „M.“ ir UAB „J.“ dėl automobilio įsigijimo išsimokėtini nepateikė, tik tvirtino, kad E. J. buvo žinomas faktas, kad automobilį jis įregistruoti galės 2022 m. kovo mėn. kai už jį bus sumokėta UAB „J.“ (t. 1, b. l. 129-131). Tačiau tokių L. V. parodymų nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, o vien tik PVM sąskaitos-faktūros pateikimas (net jei taip ir buvo), neatskleidžiant tikrosios informacijos apie neturėjimą teisės parduoti automobilio, nelaikytinas visos informacijos pirkėjui pateikimu apie norimą įsigyti automobilį.

15.       Taigi, objektyviai E. J. ir N. J. negalėjo žinoti apie bendrovės bankrotą, tarp UAB „M.“ direktoriaus L. V. ir UAB „J.“ atstovo 2021 m. gruodžio 27 d. sudarytos sutarties sąlygų bei PVM sąskaitoje faktūroje, kurią, kaip nurodo apeliantas, perdavė E. J., ši informacija taip pat nebuvo pateikta. Minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodomas „apmokėjimas dalimis 2022-01-05, 2022-02-05, 2022-03-05“, bet informacijos apie šio apmokėjimo įvykdymą ar neįvykdymą nepateikta (t. 1, b. l. 43). Todėl, atsižvelgdama į anksčiau nurodomas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad L. V. neatskleisdamas visų duomenų E. J. veikė apgaulės būdu. Be to, apelianto elgesys po 2022 m. vasario 15 d. sutarčių pasirašyto taip pat suponuoja išvadą, jog jis veikė neteisėtai (2022 m. vasario 17 d. automobilio „Volvo XC90“ pardavimas giminaičiui V. V., kuris šį 2022 m. vasario 18 d. pardavė S. K.). Pažymėtina, jog nors apeliantas suvokdamas UAB „M.“ finansinę būseną turėjo galimybę grąžinti transporto priemonę UAB „J.“, tačiau jis pasirinko neteisėtus veiksmus, t. y. panaudodamas apgaulę mainais už automobilį „Fiat 500C“ (4 000 Eur vertės) iš nukentėjusiųjų įgijo automobilį „Volvo XC90“ (2 000 Eur vertės su dėžės defektu) bei šį, kaip jau paminėta, po 2 dienų pardavė savo tėvui, kuris šį taip pat pardavė dar kitam asmeniui.

16.       Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl to, kad UAB „M.“ direktorius, 2021 m. gruodžio 27 d. pasirašydamas pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį su UAB „J.“, turėjo ketinimą sumokėti 4 000 Eur už transporto priemonę „Fiat 500C“, jokios apgaulės nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo bei kilęs ginčas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, pripažintini nepagrįstais, gynybiniais, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Dėl paskirtos bausmės.

17.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nesant galimybės išteisinti L. V. dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio l dalyje, prašoma pakeisti skundžiamą nuosprendžio dalį dėl skirtinos bausmės bei skirti apeliantui kitą alternatyvią bausmę – areštą, viešuosius darbus ar baudą.

18.       Teisėjų kolegija pažymi, jog spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas privalo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje įtvirtintus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalies 1-8 punktai). Pagal kasacinio teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-976/2020), todėl baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, skirdamas bausmę, privalo nustatyti ir įvertinti visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jų visumos, o ne pavienių aplinkybių, pagrindu nuteistajam skirti bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

19.       Pastebėtina, kad apylinkės teismas, vadovaudamasis nuosprendžio priėmimo metu galiojusia bausmių skyrimo taisykle, pagal kurią bausmės dydis ar terminas skaičiuojamas nuo jos vidurkio, nuteistajam L. V. paskyrė artimą sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui bausmę – laisvės atėmimą (1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams). Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo įsigalioję baudžiamojo įstatymo pakeitimai nustato naujas bausmių skyrimo taisykles – pagal aktualią BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, t. y. bausmės dydis ar terminas nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio. Atsižvelgiant į tai, taikytina BK 61 straipsnio 2 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti L. V. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinamas jam paskirtos bausmės proporcingumas.

20.       Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas L. V. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis praeityje teistas 7 kartus, dar vienas nuteistojo atžvilgiu priimtas nuosprendis veikos padarymo metu nebuvo įsiteisėjęs (t. 2, b. l. 140-150), nusikalto iš esmės labai nedaug laiko nuo paleidimo iš įkalinimo įstaigos atlikus bausmę už ankstesnius sukčiavimus (2021 m. rugsėjo 29 d.) ir esant neišnykusiam teistumui, šiuo metu teisiamas taip pat už sukčiavimą, ne kartą baustas administracine tvarka, informacijos apie baudų sumokėjimą nėra (t. 2, b. l. 95-139), į tai, kad padarytas vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad asmuo yra dirbantis, nevedęs, duomenų apie gydymąsi psichiatrine tvarka ar buvimą priklausomybės ligų įskaitoje nepateikta, nenustatyta L. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, sunkinančia atsakomybę aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Įvertinus šias aplinkybes L. V. buvo paskirta 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtintos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad apylinkės teismas atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, bei tokiu būdu tinkamai išsprendė bausmės individualizavimo klausimą. Nors apeliantas ir prašo jam skirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį, tačiau apygardos teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis nesiekia keisti savo gyvenimo būdo bei nusikalsta sistemingai.

21.       Nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijoje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusi BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numato, kad teismas tokį asmenį gali pripažinti recidyvistu, atsižvelgdamas į jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes, t. y. asmuo recidyvistu pripažįstamas ne savaime, nustačius pakartotinės nusikalstamos tyčinės veikos padarymo faktą, tačiau motyvuotu sprendimu, įvertinęs jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, konstatavo, kad L. V. nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas ir pripažino šią aplinkybe sunkinančia nuteistojo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu teismas turi diskreciją, o ne pareigą pripažinti nuteistąjį recidyvistu ir toks sprendimas privalo būti motyvuojamas, nagrinėjamoje byloje taikytina BK 27 straipsnio 1 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti L. V. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinama, ar jis gali būti laikomas recidyvistu.

22.       BK 97 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti fiziniai ar juridiniai asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, to paties straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktyje nustatyta, kad asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo, laikomi turinčiais teistumą trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą.

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė nustatyta pagrįstai, nes L. V. praeityje teistas už nesunkių nusikaltimų padarymą pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (paskutinį kartą Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 20 d. (37 veikos) nuosprendžiu. Laisvės atėmimo bausmės pabaiga 2021 m. rugsėjo 29 d. Pažymėtina ir tai, kad iki nusikalstamos veikos padarymo šioje byloje apeliantas jau buvo pripažintas recidyvistu ir ši aplinkybė šiai dienai nėra pasikeitusi). Akcentuotina, jog L. V. nusikalto praėjus nedideliam laiko tarpui (mažiau nei po dviejų mėnesių) po to, kai buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos. Taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Marijampolės apylinkės teismo 2024 m. vasario 14 d. nuosprendžiu L. V. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 182 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) (nuosprendis įsiteisėjęs), be to Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose šiuo metu yra nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla, kurioje L. V. kaltinamas nusikalstamos veikos numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje, 182 straipsnio 3 dalyje padarymu.

24.       Įvertinusi aukščiau paminėtų aplinkybių visumą teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad L. V. sistemingai daro analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, todėl švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo L. V. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju bausmės tikslų galima pasiekti L. V. paskyrus tik griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė – 1 (vieneri) metai 5 (penki) mėnesiai laisvės atėmimo, atsižvelgiant į nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į tai, kad nenustatyta jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių (asmuo kaltės nepripažino, nesigailėjo), atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. 

25.       Taipogi, nors apeliaciniame skunde teigiama, kad L. V. sveikatos būklė yra sunki, t. y. jam konstatuotas cukrinis diabetas, kojų venų varikozė, hipertenzinė širdies liga su širdies nepakankamumu, dėl ko būnant laisvės atėmimo vietoje bei negaunant tinkamo, visaverčio gydymo, o gydantis tik minimaliai tiek, kiek sudaromos galimybės kalėjime, jo sveikata neabejotinai blogės bei jis praras galimybę dirbti, tačiau, apygardos teismo įsitikinimu, tai nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl nuteistojo sveikatos būklės jam negali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 90 straipsnio nuostatas, asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka ir nuteistieji gali gauti jiems būtinas įvairaus lygmens (pirminio, antrinio, tretinio) sveikatos priežiūros paslaugas net ir atlikdami laisvės atėmimo bausmę kalėjime. Taip pat remiantis BVK kodekso 59, 60 straipsnių nuostatomis nuteistiesiems laisvės atėmimo vietose yra sudaromos galimybės dirbti, todėl apeliantui, norint atlyginti civiliniu ieškiniu priteistą sumą, tokia galimybė nebus atimta, dėl ko apelianto gynėjo advokato teiginiai (dėl minimalių sąlygų gydytis, galimybės vykdyti finansinius įsipareigojimus sumažėjimo) vertintini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

nuteistojo L. V. ir jo gynėjo advokato Reno Bradūno apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                                                                Eglė Gruodienė

                                                                                Daiva Kazlauskienė

Jurgita Kolyčienė