Pranešėjas Algirdas Remeika                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-234-485/2016 Teisėjas Nerijus Brinevičius                            Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00012-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant nuteistosios I. D. gynėjui advokatui Erikui Rugieniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų I. D. ir D. U. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo

D. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. (dėl 2015-03-30 I. D. sveikatos sutrikdymo) ir paskirtas laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

D. U. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. (I. D. kaltinimas dėl 2015-07-12 veikos) išteisintas, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. D. pripažinta kalta padarius nusikaltimą numatytą BK 140 str. 1 d. (dėl 2015-07-12 D. U. sveikatos sutrikdymo) ir nuteista laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 4 mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos neatlygintinai išdirbti 20 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

I. D. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. (D. U. kaltinimas dėl 2015-03-30 veikos) išteisinta, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės I. D. civilinis ieškinys tenkintas dalinai priteisiant jos naudai  iš D. U. 200 eurų neturtinės žalos.

Priteista I. D. naudai 100 eurų už turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš D. U..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

D. U. kaltinamas tuo, kad 2015-03-30 apie 21 val. 30 min. nukentėjusios bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą, sugriebė I. D. už plaukų, tempė juos, savo veiksmu sukeldamas fizinį skausmą, įspyrė nukentėjusiai į dešinį šoną, padarydamas kraujosruvą dešinio šono-klubo srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

I. D. kaltinama tuo, kad 2015-07-12 prie namo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, D. U., sėdint automobilyje Mercedes Benz 320 S valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atidarė vairuotojo dureles, koja užmynė ant slenksčio, neleido uždaryti automobilio durelių, nukentėjusiam išlipus iš automobilio, tikslu patraukti I. D. nuo transporto priemonės, įspyrė D. U. į kairę koją, sukėlė fizinį skausmą ir padarė kraujosruvą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.    

Taip pat D. U. kaltino I. D. pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad ji 2015-03-30 apie 21 val.,30 min. kilus konfliktui  pradėjo šaukti ant jo necenzūriniais žodžiais, pasakius, kad nori striukę, kuri per maža dukrai, nuvežti anūkei, I. D. supykusi iškeikė jo dukrą, pasakė I. D., kad ji yra amoralaus elgesio, I. D. smogė ranka į galvą, dėl ko pajuto skausmą ir apsvaigo galva, siekdamas išvengti kito smūgio I. D. pastūmė nuo savęs, ko pasekoje ši atsitrenkė į sieną.

Taip pat I. D. kaltino D. U. pagal BK 140 str. 1 d. dėl to, kad jis 2015-07-12 apie 12 val. 40 min. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, sukėlė konfliktą, I. D. pastūmė, uždarydamas automobilio dureles, jomis pataikė nukentėjusiai į kojos čiurną ir rankos riešą, savo veiksmais jai sukeldamas fizinį skausmą.  

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. D. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendį dalyje ir priimti naują nuosprendį: D. U. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (dėl 2015-07-12 I. D. sveikatos sutrikdymo) ir bausmę skirti sankcijos ribose, o I. D. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. (D. U. kaltinimas dėl 2015-07-12 veikos) išteisinti. Skunde apeliantė nurodė, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. Teismas teisingai nustatė, kad tiek D. U., tiek I. D. pateikė teismui įvykio laiku savo darytus vaizdo įrašus, įrodymų tyrimo metu vaizdo įrašai peržiūrėti, abu asmenys patvirtino, kad užfiksuota kaltinimuose nurodyta įvykio eiga, todėl šie duomenys yra leistini įrodymai, jais turi būti remiamasi nustatant aplinkybes. Apeliantė atkreipė teismo dėmesį, kad tarp I. D. ir D. U. vyksta nuolatiniai konfliktai ir D. U. bet kokiais būdais siekia išprovokuoti I. D.. Vaizdo įrašas buvo padarytas be vaizdo, todėl D. U., žinodamas kad daromas tik garso įrašas, pasakė neegzistuojančias aplinkybes, kad „ai, tu mane spardai“. Be to, iš I. D. vaizdo įrašo matyti, kad ji tokių veiksmų, kaip spyris į koją, neatliko. Tai, kad apeliantei buvo sužalota koja liudija vaizdo įrašas bei patvirtinta medicinos ekspertų.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. U. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendį dalyje, kurioje jis apkaltintas ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Skunde nurodoma, jog tarp ikiteisminio tyrimo medžiagos bei I. D. parodymų yra nesutapimai dėl plaukų tampymo. Jo nuomone, jis netampė I. D. už plaukų po kambarį ir nesmurtavo, tai tik I. D. gynybinė versija dėl trenkimo D. U. mobiliuoju telefonu į veidą. I. D. parodymai nenuoseklūs, ji painiojasi, nes jai nuteistasis nespyrė, o pastūmė nuo savęs, kai ji sudavė jam į veidą. Tai darė gindamasis, kaip tą numato BK 28 str. Apeliantas nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir abejonėmis, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė jos apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais.

Nuteistųjų apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Pagrįstu laikomas toks nuosprendis, kuriame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų skunduose pateiktu įrodymų vertinimu, nesuteikia pagrindo nuosprendį laikyti neteisėtu ar nepagrįstu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus ir spręsdamas kaltės klausimą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, nes išdėstė teisinančius bylos duomenis, motyvuotai atmetė kaltinimo duomenis, remdamasis surinkta bylos medžiaga ir savo išvadas tinkamai motyvavo, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistosios I. D. apeliacinio skundo argumentų.

Marijampolės rajono apylinkės teismas I. D. nuteisė pagal BK 140 str. 1 d. už tai, kad ji 2015-07-12 tyčia spirdama į koją nukentėjusiajam D. U. sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jam sveikatą. Apeliantė skunde neigia savo kaltę, tvirtina, kad D. U. ji nespardė, kad jis visas šias aplinkybes išsigalvojo, o teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Pagal BK 140 str. 1 d. atsako asmuo, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam jį susargdino. Ši nusikaltimo sudėtis yra materiali, t. y. reikalaujanti įrodyti fizinio skausmo ar tam tikro dydžio – nežymaus sveikatos sutrikdymo – padarinių kilimą.

Analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad D. U. buvo padaryta kraujosruva kairėje šlaunyje kietu buku daiktu, vienu poveikiu, galimai 2015-07-12 paties nukentėjusiojo nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Šie faktai konstatuoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio specialisto išvadoje Nr. G573/15(09) (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-1-39291-15, b. l. 20). Nukentėjusiojo parodymus, jog jam spyrė nuteistoji ir tokiu būdu sukėlė jam fizinį skausmą, patvirtina ne tik minėta specialisto išvada, bet ir teisiamajame posėdyje peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota kaltinimuose nurodyta įvykių eiga. Iš šio vaizdo įrašo, kuriame nesimato vaizdo, kad nuteistojo spiria D. U. į koją, bet girdimo garso, kur nukentėjusysis sako „ai, tu mane spardai“, aukštesniojo teismo teisėjų kolegijai nesukėlė abejonių dėl apylinkės teismo padarytos išvados, kad tai yra D. U. nusiskundimas dėl I. D. veiksmo ir jis išreikštas dėl patirto spyrio į koją. Fizinio skausmo sukėlimas spiriant į nukentėjusiojo koją įrodytas specialisto išvada Nr. G573/15(09), vaizdo įrašu bei paties nukentėjusiojo parodymais. Nors ir nuteistoji I. D. neigia savo kaltę šiuo aspektu, tačiau aptarti duomenys atitinka bylos faktines aplinkybes ir nepaneigia jos kaltės dėl jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas tinkamai atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai juos vertino. Kolegija neturi pagrindo teigti, kad šioje byloje, vertindamas įrodymus, apylinkės teismas pažeidė BPK reikalavimus. Pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 str. 1 d. – taikytas tinkamai.

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. D. prašo apygardos teismo nukentėjusįjį D. U. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl 2015-07-12 I. D. sveikatos sutrikdymo ir paskirti bausmę sankcijos ribose.

Apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu nusprendė D. U. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. (dėl I. D. kaltinimas dėl 2015-07-12 veikos) išteisinti BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Kaip jau buvo paminėta, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas yra tyčinis nusikaltimas sukeliantis padarinius. Apeliaciniame skunde I. D. akcentavo, jog 2015-07-12 D. U. sužalojo jai kojos čiurną automobilio durelėmis. Odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje konstatuotas ir specialisto išvadoje Nr. G571/15(09). Teisme apklaustas liudytojas specialistas D. I. patvirtino, kad toks nubrozdinimas galėjo būti padarytas ir kišant koją tarp durelių. Taip pat šiam kaltinimui patvirtinti, teisme buvo peržiūrėti kaltinamųjų pateikti vaizdo įrašai, kurie įvertinti kartu su kitais bylos rašytiniais įrodymais. Sutinkamai su teismo motyvais, iš vaizdo įrašų turinio matyti, jog I. D. padėjus koją tarp atidarytų automobilio durelių ir vairuotojo sėdynės bei neleisdama D. U. uždaryti automobilio durelių laikė koją, o D. U. keletą kartų sakė, kad ji atsitrauktų ir leistų uždaryti dureles. To nepadarius, D. U. I. D. turėjo nuo automobilio patraukti toliau, todėl kaip ir apylinkės teismas, aukštesnysis teismas sprendžia, jog D. U. tokio pobūdžio veiksmuose tyčios nėra, t. y. nenustatyta subjektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai, ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nesant bent vieno privalomo konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymio, nėra ir nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties. Atsižvelgiant į tai, kad BK 140 str. 1 d. yra materiali teisės norma, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu D. U. kaltės forma - tyčia, dėl 2015-07-12 kaltinimo dėl I. D. sukelto nežymaus sveikatos sutrikdymo, neįrodyta ir nenustatyta būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių visuma.

Pažymėtina ir tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą.

Dėl nuteistojo D. U. apeliacinio skundo argumentų.

Kaip jau buvo paminėta, pagal BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši tyčinė veika objektyviai pasireiškia kito žmogaus mušimu ar kitokiu smurtavimu, sukėlusiu įstatymo dispozicijoje nurodytus padarinius. Skundžiamu nuosprendžiu D. U. nuteistas už tai, kad nukentėjusiąją I. D. tampė už plaukų ir spyrė jai į dešinį šoną, tuo I. D. sukėlė fizinį skausmą. Nors nuteistasis neigia tampęs už plaukų ir spyręs į šoną nukentėjusiajai, tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus vertina kaip siekį išvengti atsakomybės. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, kad apelianto argumentus paneigia byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ištirti ir patikrinti įrodymai. Nuoseklius nukentėjusiosios privačios kaltintojos I. D. parodymus apie D. U. veiksmus patvirtina ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausto liudytojo A. I. parodymai. Šio liudytojo parodymais nustatyta, kad pati I. D. liudytojui parodė vietą į kurią buvo spirta D. U., ta vieta buvo nežymiai paraudusi, o D. U. nesiskundė, kad jo atžvilgiu taip pat buvo panaudotas smurtas, nors tai nurodoma skunde. Duomenų, kad minėtas liudytojas būtų suinteresuotas bylos baigtimi byloje nėra, todėl nėra pagrindo netikėti minėto liudytojo parodymais. Vertinant ar D. U. veiksmai galėjo sukelti fizinį skausmą, kolegija pažymi, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė byla Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės byloje yra nustatytos, nes nukentėjusiosios sužalojimas konstatuotas specialisto išvadoje Nr. G281/15(09), t. y. I. D. padaryta kraujosruva dešinio šono – klubo srityje kietu buku daiktu. Specialistas nurodė, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas 2015-03-30 spiriant į dešinio šono sritį. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtino, jog nukentėjusiajai 2015-03-30 nespyrė, o tik pastūmė ją nuo savęs ir tai darė tik gindamasis nuo jos puolimo. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, tokia versija atmestina, kadangi nors ir specialisto išvadoje Nr. G291/15(09) nurodyta, jog I. D. konstatuota kraujosruva dešinio šono – klubo srityje galėjo būti padaryta, kad ir nuo pastūmimo atsitrenkus į sieną, tačiau apklaustas bylos pirmos instancijos teisme specialistas nurodė, jog mažai tikėtina, kad taip galėjo šoną nukentėjusioji susimušti. Be to ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodyta, jog D. U. teigė, kad pastūmęs I. D. ji atsitrenkė į sieną nugara, kas prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. U. tyčia, tampydamas už plaukų ir spyręs į dešinį nukentėjusiosios šoną, sukėlė jai fizinį skausmą, padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti ir apelianto argumentu, kad nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs, jie painūs ir jų negalima vertinti kaip įrodymų. Išanalizavusi viso proceso metu I. D. nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad jos parodymai, nors ir nebuvo visiškai arba identiškai vienodi, tačiau esminėse detalėse t. y. esminėmis aplinkybėmis apie pavartoto smurto mechanizmą, visiškai sutapo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios parodymuose esantys neatitikimai (teisme nurodė, jog buvo spirta į kairį šoną, tačiau patvirtino, jog galėjo puses ir sumaišyti) nėra tokie esminiai, kad leistų abejoti teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to viso ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, jog buvo spirta jai į dešinio šono sritį, kas patvirtinta ir specialisto išvadomis dėl padaryto sužalojimo. Todėl tokie minimalūs neatitikimai negali būti pripažinti ir laikomi lemiančiais veikos kvalifikavimą, nes esmine aplinkybe t. y. tuo, kad D. U. tyčia sugriebęs už plaukų nukentėjusiąją tampė, o paskui dar ir spyrė į dešinį šoną, visiškai sutampa, o šias aplinkybes patvirtina dar ir specialisto išvada bei rašytinė bylos medžiaga. Todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija, pirmosios instancijos teismo išvadas bei nuosprendyje nustatytas įvykio aplinkybes pripažįsta teisingomis ir pagrįstomis, nekeliančiomis teismui abejonių nuteistojo tyčine kalte.

Apibendrinus išnagrinėtą baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje esančius teisėtus įrodymus, o juos vertindamas ir kvalifikuodamas apeliantų veikas, išsamiai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. Apeliantų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Tai, kad teismas liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantai, nereiškia, kad šie parodymai įvertinti neteisingai ar šališkai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

nuteistųjų I. D. ir D. U. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                  Algirdas Remeika

Ramūnas Antanavičius

Danguolė Šiugždinytė