Civilinė byla Nr. e2-791-553/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00674-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės A. L. atskirąjį skundą ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Brilas“ prisidėjimą prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos E. S. pareiškimas pripažinti uždarosios akcinės bendrovės Genki Group bankrotą tyčiniu, tretieji asmenys J. L., uždaroji akcinė bendrovė „Brilas“, uždaroji akcinė bendrovė „Delkatas“,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl pagrindų bankrotą pripažinti tyčiniu egzistavimo.

2.       UAB Genki Group bankrotą pripažinti tyčiniu prašė pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja), kaip UAB Genki Group akcininkė ir kreditorė.

3.       Pareiškėja nurodė, kad A. L., kaip UAB Genki Group vadovė, be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo pardavė UAB Genki Group ilgalaikį turtą, reikalingą veiklos vykdymui, vykdė verslo pardavimo sandorius. UAB Genki Group ir UAB „Brilas“ 2013 m. gruodžio 9 d. sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria faktiškai buvo perleista UAB Genki Group priklausanti restorano „Labuki Japanese Bistro“ (toliau – ir bistro) veikla, kaip verslo vienetas. Pelningai veikiantis bistro buvo parduotas už žemą kainą, sudarant ilgalaikio turto pardavimo už likutinę vertę sutartį. Tokiu pačiu būdu buvo perleistas ir antras UAB Genki Group priklausantis „Labuki“ restoranas (toliau – ir restoranas). Neinformavusi antstolio ir negavusi akcininkų sutikimo A. L. perleido ilgalaikį turtą, prekės ženklą „Labuki“ (toliau – ir prekės ženklas), meniu, komercines paslaptis ir kt. UAB „Delkatas“. Dėl šių veiksmų UAB Genki Group tapo nemoki. Pareiškėja taip pat nurodė, kad A. L. nustatytais terminais sąmoningai nemokėjo restorano patalpų nuomos mokesčio, nors pinigai buvo kasoje arba pas atskaitingus asmenis. Pareiškėjos teigimu, A. L. suformavo tariamą asmeninę paskolą įmonei. Pareiškėja taip pat pastebėjo, kad UAB „Delkatas“, kuriam perleista pelningai veikusio restorano veikla, akcininkas yra A. L. sūnaus tėvas.

4.       Bankroto administratorės atstovaujama atsakovė BUAB Genki Group su pareiškėja nesutiko, nurodydama, kad dalies įmonės veikloje naudoto turto perleidimas trečiajam asmeniui pats savaime nesuponuoja tikslingo ir sąmoningo veikimo prieš įmonės ir jos kreditorių interesus, siekiant įmonės turtą nuslėpti nuo kreditorių ir tokiu būdu išvengti prievolių kreditoriams vykdymo. BUAB Genki Group pažymėjo, kad turto perleidimas UAB „Bilas“ įvykdytas 2013 metais ir 2014 metais, kai UAB Genki Group dar vykdė komercinę veiklą.

5.       Atsakovė A. L. su pareiškėja nesutiko, nurodydama, kad susiklosčius sudėtingai UAB Genki Group finansinei situacijai ir negalint laiku mokėti įmokų pagal sudarytas sutartis, nuomotojai atsisakė pratęsti patalpų nuomos sutartis. Be to, 2013 metais UAB Genki Group neteko virtuvės šefo J. L. Susiklosčius tokiai situacijai, UAB Genki Group veiklai naudotas turtas buvo parduotas, o gautos lėšos buvo panaudotos įsiskolinimų dengimui. A. L. taip pat nurodė, kad pareiškėja visada gaudavo detalią informaciją apie UAB Genki Group veiklą ir jos finansinę būklę, tačiau nesikreipė dėl vadovo pakeitimo, neprisidėjo prie veiklos gerinimo. A. L. pastebėjo, kad UAB „Brilas“ buvo perduotas ne verslas, o UAB Genki Group nereikalingu ir nenaudojamu tapęs turtas (dėl negalėjimo tęsti veiklos nuomojamose patalpose). UAB Genki Group neperleido veiklos taip pat ir UAB „Delkatas“. Šiai bendrovei buvo parduota tik nedidelė dalis turto, kai UAB Genki Group neteko galimybės toliau vykdyti veiklą (nuomotojui atsisakius tęsti patalpų nuomą). A. L. pastebėjo, kad teiginius dėl tariamo lėšų iššvaistymo paneigė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nutraukę pareiškėjos inicijuotą tyrimą.

6.       Trečiasis asmuo UAB „Brilas“ prašė pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kiek tai susiję su 2013 m. gruodžio 9 d. sudaryta turto pirkimo–pardavimo sutartimi, atmesti. UAB „Brilas“ nurodė, kad neperėmė iš UAB Genki Group jokių reikalavimo teisių, įsipareigojimų, nebaigtų vykdyti sutarčių. Po 2013 m. gruodžio 9 d. sutarties sudarymo UAB Genki Group dar kurį laiką tęsė veiklą, todėl ši sutartis, pasak UAB „Brilas“, nebuvo ir negalėjo būti bankroto priežastimi. UAB „Brilas“ nurodė, kad jo vienintelio akcininko ir vadovo nesieja jokie glaudūs ryšiai su UAB Genki Group akcininkais bei vadovais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovo 22 d. nutartimi patenkino pareiškėjos E. S. pareiškimą ir pripažino UAB Genki Group bankrotą tyčiniu.

8.       Teismas konstatavo, kad bylos duomenys patvirtina, jog UAB Genki Group nevykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 58 straipsnyje nustatytos pareigos teikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui metinių finansinių ataskaitų duomenis. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus UAB Genki Group nemokumo momento, nes balansuose neatsispindi pradelsti įsipareigojimai, tačiau iš finansinių dokumentų visumos teismas sprendė, kad UAB Genki Group jau nuo 2012 metų susidūrė su dideliais finansiniais sunkumais, nes įsipareigojimai buvo lygūs turimam turtui. Vėliau finansinė būklė sistemingai tik blogėjo. UAB Genki Group direktorė A. L. į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi tik 2015 m. kovo 30 d. (kai įsipareigojimai daugiau kaip aštuonis kartus viršijo balansinį turtą). Teismas konstatavo, jog A. L. nepateikė duomenų, paneigiančių, kad nemokumas faktiškai atsirado nuo 2013 m. Šių aplinkybių kontekste teismas sprendė, kad A. L. pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įmonės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo esant įmonei nemokiai.

9.       Teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad 2013 m. gruodžio 9 d. sudarytu sandoriu iš esmės buvo parduotas bistro verslas. Teismas konstatavo, kad turtas buvo parduotas nesilaikant įstatų reikalavimų (sudarant sandorius dėl 1/20 įstatinio kapitalo – gauti akcininkų pritarimą). Teismui sukėlė abejones ir sandorio ekonominis naudingumas, nes sandoris sudarytas už balansinę turto vertę (6 565,84 Eur), nors prieš 2 metus turtas įsigytas už 52 000 Eur.

10.       Teismas konstatavo, kad prekės ženklas buvo perleistas UAB „Delkatas“ už 150 Eur, nors buvo pirktas už 2 896 Eur. Su UAB „Delkatas“ įrangos nuomos sutartis buvo sudaryta 2015 m. vasario 10 d., t. y. likus 2 mėnesiams iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat konstatavo, kad UAB „Delkatas“ buvo įdarbinti trys UAB Genki Group darbuotojai. Be to, UAB „Delkatas“ akcininkas yra UAB „Kambur investment“, kurios vadovas ir akcininkas E. Š. yra A. L. sūnaus tėvas. Teismas sprendė, kad tokiu būdu turtas buvo perleistas su UAB Genki Group vadove susijusiems asmenims.

11.       Teismas sutiko su pareiškėjos pozicija, kad atsižvelgiant į aplinkybių visumą (perduota restorano apskaitos programa, meniu, kalkuliacinės kortelės, prekės ženklas) šiuo atveju iš esmės buvo perleista restorano veikla, tokiu būdu paliekant UAB Genki Group be pajamų šaltinio. Teismo vertinimu, visų aplinkybių kontekste labiau tikėtina, kad A. L. paskolos sutartimi siekta atsiskaityti su kreditoriais, kurių paslaugos buvo reikalingos UAB „Delkatas“ veiklai vykdyti. Teismas vertino, kad ketinimų protokolas, kuriuo UAB Genki Group įsipareigojo užtikrinti, jog verslas būtų perduotas į UAB „Delkatas“ balansą, vertinant jį kitų aplinkybių ir byloje esančių įrodymų kontekste, taip pat patvirtina išvadą, kad UAB Genki Group pardavė UAB „Delkatas“ ne ilgalaikį turtą, o verslą, be to, UAB Genki Group nepalankiomis sąlygomis.

12.       Įvertinęs aplinkybių visumą, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija, taip pat egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtinti tyčinį bankrotą kvalifikuojantys kriterijai, todėl yra pagrindas pareiškimą tenkinti ir pripažinti UAB Genki Group bankrotą tyčiniu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Atsakovė A. L. (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo priimti naujai pateikiamus įrodymus, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškėjos pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą bei apeliantės naudai iš pareiškėjos priteisti apeliantės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

13.1.                      2013 metai UAB Genki Group buvo labai sudėtingi – krito bistro apyvartos, susikomplikavo santykiai su bistro patalpų nuomotoju dėl nuolatinio UAB Genki Group vėlavimo sumokėti nuomos mokestį. Neturint pagrindinio virtuvės šefo, kuris 2013 m. sugrįžo į Pietų Korėją, tapo labai sudėtinga administruoti ir išlaikyti ir bistro, ir restoraną, todėl buvo nuspręsta atsisakyti bistro ir bandyti gelbėti restoraną. 2013 m. gruodžio 9 d. sutartimi UAB Genki Group pardavė UAB „Brilas“ dalį bistro veikloje naudotos įrangos ir leido naudotis (ne pardavė) prekės ženklu išimtinai bistro patalpose. Dėl A. L. pastangų per 2014 m. pavyko sumažinti UAB Genki Group įsipareigojimus. 2015 metais, pasibaigus nuomos sutarčiai ir UAB „VIA Sportas“ nesutikus jos pratęsti, UAB Genki Group neteko restorano patalpų, nuomotos įrangos, baldų. Per visą savo veiklos laikotarpį UAB Genki Group nebuvo įsigijusi iš esmės jokio likvidaus turto, kurį nemokumo atveju būtų galima parduoti ir iš gautų lėšų padengti susidariusius įsiskolinimus. 2015 m. kovo 29 d. atsirado įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir A. L. nedelsdama pateikė pranešimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

13.2.                      Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pagal su UAB „Brilas“ sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo gautas apmokėjimas. Dėl šios aplinkybės tarp šalių nebuvo kilęs ginčas, todėl nebuvo teikiami įrodymai. Su atskiruoju skundu pateikiami dokumentai vienareikšmiškai paneigia pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytą tikrovės neatitinkantį teiginį ir patvirtina, kad apmokėjimas pagal sutartį buvo atliktas. Be to, byloje esančioje taikos sutartyje yra ginčo šalių patvirtinimas, kad pirkimo-pardavimo sutartis yra visiškai įvykdyta.

13.3.                      Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad E. Š. yra UAB „Kambur investment“ akcininkas. Vienintelis šios bendrovės akcininkas buvo ir yra D. P., kuris neturi jokių sąsajų nei su A. L., nei su UAB Genki Group. Teismas, bandydamas pagrįsti išvadą dėl sandorio su UAB „Brilas“ nenaudingumo, padarė dar vieną faktinę klaidą, nurodydamas, kad pradinė parduoto kilnojamojo turto kaina neva siekė 52 000 Eur, nors byloje yra įrodymai, kad pradinė šio turto įsigijimo kaina buvo tik apie 21 000 Eur.

13.4.                      Pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių A. L. veiksmų, kurie sąlygojo kreditorių galimybės gauti reikalavimo patenkinimą sumažėjimą (išnykimą). Be to, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nuo 2013 m. iki 2015 m. UAB Genki Group įsiskolinimai tretiesiems nesusijusiems asmenims reikšmingai sumažėjo. Per 2014–2015 metų laikotarpį UAB Genki Group neperleido jokio realaus turto, kurį buvo galima panaudoti kreditorių reikalavimų patenkinimui bankroto bylą inicijavus 2014 m. pradžioje. Be to, ikiteisminio tyrimo metu jokie buhalterinės apskaitos pažeidimai nebuvo nustatyti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi civilinės bylos medžiagos dalimi nesančia, netikslia 2016 m. kovo 22 d. specialisto išvada, kuri buvo tik tarpinis ikiteisminio tyrimo veiksmas ir kuria nesirėmė net pati pareiškėja. 2013 m. nesikreipdama dėl bankroto bylos iškėlimo A. L. ne pakenkė, o iš esmės pagerino kreditorių situaciją, nes absoliuti dauguma jų reikalavimų buvo visiškai patenkinti dar iki bankroto bylos iškėlimo. Tai atitinka protingą verslo riziką bei gerus verslo standartus.

13.5.                      Byloje pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad turto pardavimo sutarties su UAB „Brilas“ sudarymo metu parduodamo turto reali rinkos vertė buvo didesnė nei šio turto (bistro veikloje intensyviai naudoto 3 metus) buhalterinė vertė, nors teismo 2018 m. kovo 5 d. nutartimi ji buvo įpareigota tai padaryti. Apie minėto sandorio sudarymą pareiškėjai buvo žinoma nuo pat pradžių, o aplinkybė, kad ji daugiau nei metus laiko nesiėmė jokių veiksmų šio sandorio nuginčijimui įrodo, kad pareiškėja faktiniais veiksmais patvirtino tokio sandorio sudarymą.

13.6.                      2012–2013 metais bistro dirbo nuostolingai, todėl bistro vietos atsisakymas 2013 m. pabaigoje buvo naudingas. 2013 m. pabaigoje tapo žinoma, kad nuo 2014 m. pradžios UAB „Ozantis“ dėl dažno vėlavimo atsiskaityti nori nutraukti bistro patalpų nuomos sutartį, todėl, jei A. L. nebūtų pavykę surasti bistro veikloje naudoto turto pirkėjo, būtų patirtos ženklios papildomos išlaidos (išmontavimo, iškraustymo, sandėliavimo) bei nepataisomai sugadinta dalis turto, jį išmontavus. Atsisakius bistro, UAB Genki Group įsiskolinimas buvo sumažintas nuo 118 000 Eur iki 45 000 Eur (neskaitant skolos A. L.).

13.7.                      Nuosavybės teisės į prekės ženklą nebuvo perleistos, o tik suteikta teisė naudotis prekės ženklu išimtinai prekybos centre Ozas. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, jog minėto prekės ženklo reali rinkos vertė buvo didesnė nei jo buhalterinė vertė (130 Eur). Be to, juridinio asmens sandoriai nebūtinai turi būti siejami su komercine nauda.

13.8.                      UAB Genki Group, sudariusi įrangos nuomos sutartį su UAB „Delkatas“, ne tik gavo pajamų, bet ir išvengė ženklių papildomų išlaidų (daiktų saugojimo, pervežimo, nuomotų patalpų būklės atstatymo, darbuotojų išlaikymo ir pan.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo verslo perleidimo faktą, nes nesivadovavo prejudicinę galią turinčios Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties išaiškinimais, kad tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui būtina sąlyga yra tai, kad kita įmonė turi perimti ne tik valdytą turtą, bet ir nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises. A. L. negalėjo paneigti, kad UAB „Delkatas“ sudarė sutartis su tais pačiais verslo partneriais, nes nei A. L., nei su ja susiję asmenys nedalyvauja ir niekada nedalyvavo UAB „Delkatas“ veikloje.

13.9.                      A. L. turėjo tik dvi darbo dienas atsikirtimams į pareiškėjos didelės apimties (15 lapų) 2019 m. kovo 7 d. rašytinius paaiškinimus pateikti (teismas netenkino A. L. prašymo nukelti porai dienų rašytinio posėdžio datą), be to, teismas 2019 m. kovo 25 d. rezoliucija priėmė pareiškėjos 2019 m. kovo 22 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus, nors jau buvo paskelbta skundžiama nutartis. Tokia situacija, pasak A. L., grubiai pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principą.

14.       Trečiasis asmuo UAB „Brilas“ prisidėjimu prie atskirojo skundo prašo apeliantės atskirąjį skundą patenkinti, pažymėdamas, kad sutinka su atskirajame skunde nurodytais teismo nutarties naikinimo motyvais, susijusiais su tyčinio bankroto pagrindu nepagrįstai nurodoma 2013 m. gruodžio 9 d. sutartimi. UAB „Brilas“ 2019 m. gegužės 6 d. pateikė teismui prašymą priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (4 356 Eur išlaidų, patirtų iki apeliacinės instancijos ir 624 Eur išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje).  

15.       Pareiškėja E. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš apeliantės 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      UAB Genki Group 2014 m. sausio 1 d. turto turėjo už 599 637 Lt, o pradelstų skolų už 366 101,57 Lt, t. y. buvo nemoki (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Būtent šių duomenų pritrūko Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. vasario 15 d. nutartimi grąžinusiam bylą pirmosios instancijos teismui. A. L. vėliausiai 2014 m. gegužės 1 d. privalėjusi sužinoti ir kuo skubiau spręsti dėl bankroto bylos iškėlimo – to nepadarė, o toliau tęsė mokėjimus tiekėjams, iš anksto žinodama, kad visų skolų padengti nepajėgs, nes bistro ir restoraną, nuslėpdama nuo kitų akcininkų, pardavė, o jokių kitų pajamų uždirbimo alternatyvų nesukūrė.

15.2.                      2013–2014 metų sandūroje A. L. į kasą įnešė bei iš karto po Naujų Metų išėmė 145 000 Lt – 160 000 Lt. Nei ji, nei buhalterė šio veiksmo negalėjo paaiškinti. Tai reiškia, kad šie pinigai buvo tik formaliai fiksuoti apskaitos registruose, kad įtakoti UAB Genki Group turto skaičių. A. L. pardavė bistro ir restoraną, paliko minėtą bendrovę be veiklos, bet su skolomis, kurias maskavo, t. y. prieš kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo tyčia suteikė iš esmės beviltišką (įmonei likus be veiklos, paskolos grąžinimas neįmanomas) 30 000 Eur paskolą, pinigus sumokėdama reikšmingiausiems kreditoriams, kurie užtikrino parduoto restorano veiklos tęstinumą. Taigi, faktinė aplinkybė, kad neva skola mažėjo yra tik įstatymo pažeidimo maskavimas. Balansai už 2013 metus ir 2014 metus pareiškėjai buvo pateikti tik 2015 metais, tada ir pamatyta, kad UAB Genki Group skolos viršijo pusę įmonės turto, gautinų pinigų nebuvo, o veiklos tęstinumas eliminuotas. A. L. užmaskavo nebaigtas vykdyti sutartis iš esmės verslo objekto pirkėjui UAB „Delkatas“ sudarius naujas sutartis su tais pačiais tiekėjais bei suteikdama UAB Genki Group beviltišką paskolą.

15.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokių reikšmingų faktinių klaidų. Pareiškėja įrodinėjo, kad UAB „Brilas“ buvo parduotos ne prekės, o perleistas verslas, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsiskaitymas už įsigytą verslą ir dalį perleistų turtinių teisių gautas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino taikos sutarties, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taikos sutarties sudarymo procese pasiekti susitarimai neturi faktų konstatuojamosios (o todėl ir prejudicinės) reikšmės. Klaidingai įvardintas UAB „Kambur Investment“ akcininkas nėra reikšminga aplinkybė, nes byloje buvo vertinami A. L. veiksmai, sudarant galimybę iš anksto susitarus UAB „Delkatas“ perimti restorano veiklą.

15.4.                      Atskirojo skundo argumentai dėl sudarytų sandorių vertinimo, kaip nedarančių žalos kreditoriams, yra nepagrįsti (neatitinkantys elementarios verslo logikos), nes parduodant verslo vienetus buvo eliminuotas verslo tęstinumas. Tam, kad tiek UAB „Brilas“, tiek UAB „Delkatas“ galėtų vykdyti analogišką UAB Genki Group vykdytą veiklą, buvo tyčia savalaikiai nevykdomos nuomininko pareigos – nemokamas nuomos mokestis, taip sudarant prielaidas nuomos sutarčių nepratęsimui, atitinkamai užsitikrinant, kad patalpų nuomą perims UAB „Brilas“ ir UAB „Delkatas“.

16.       Atsakovas BUAB Genki Group atsiliepimu prašo apeliantės atskirąjį skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Nagrinėjant bylą pakartotinai pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų, kurie patvirtintų, kad, UAB Genki Group nutraukus vykdytą veiklą, būtų likę neįvykdyti įsipareigojimai ar nerealizuotos reikalavimo teisės, kurias po sandorių sudarymo perėmė tretieji asmenys, todėl nebuvo pagrindo taikyti Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos.

16.2.                      Vien Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, nes teismų praktika šią sąlygą sieja su tuo, kad neinicijavus bankroto bylos didinamos įmonės skolos ir didėja kreditoriniai įsipareigojimai. UAB Genki Group pradelsti mokėjimai 2013 m. gruodžio 31 d. duomenimis viršijo į balansą įrašyto pusės turto vertės. Remiantis 2014 m. balansu, UAB Genki Group įsipareigojimai sudarė 229 061,92 Eur, o pagal 2015 m. kovo 25 d. balanso duomenis, UAB Genki Group įsipareigojimai sudarė 77 235 Eur. Bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudarė 70 976,27 Eur (iš kurių 30 307,96 Eur – skola A. L. pagal paskolos sutartį). 

16.3.                      Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad apmokėjimas pagal sutartį su UAB „Brilas“ nebuvo gautas. Tai paneigia su atskiruoju skundu pateikti dokumentai. Vertinant turto perleidimo UAB „Brilas“ ir UAB „Delkatas“ aplinkybes Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 – 3 punktų prasme, turėjo būti įvertinta tikroji turto rinkos kaina perleidimo metu, o bankrotas tyčiniu šiuo požymiu pripažintas tik nustačius, kad perleistas turtas rinkos verte turėjo kur kas didesnę kainą, nei sandoriais sutarta ir įvykdyta. Nagrinėjant bylą pakartotinai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta jokių naujų įrodymų. Vertinant sandorių ekonominį naudingumą nėra nustatyta, kokia buvo reali turto rinkos vertė šių sandorių sudarymo metu, taip pat nenustatyta, ar įrangos nuomos sutartis galėjo būti sudaryta palankesnėmis sąlygomis.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB Genki Group bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 

Dėl naujų įrodymų priėmimo

18.       Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui naujus įrodymus – UAB Genki Group  pajamų orderius dėl UAB „Brilas“ sumokėtų 27 431,33 Lt pagal 2013 m. gruodžio 9 d. sutartį ir UAB Genki Group išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 27 d. taip pat pateikė teismui naujus įrodymus – PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias UAB „JK Gėrimų namai“ pardavė UAB „Delkatas“ alkoholinius gėrimus.

19.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, apeliantės ir pareiškėjos naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina, kad byloje dalyvaujantys asmenys su jais yra susipažinę (CPK 314 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė 2019 m. rugsėjo 4 d. rašytinius paaiškinimus pateikė po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje pabaigos, t. y. teismui išėjus priimti procesinį sprendimą, juos priimti atsisakoma.

Dėl tyčinio bankroto prezumpcijos

20.       Byloje nustatyta, kad UAB Genki Group juridinių asmenų registre registruota 2009 m. gruodžio 1 d., jos vadove nuo įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo buvo A. L. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi UAB Genki Group iškelta bankroto byla, o 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi UAB Genki Group pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Pareiškėja, kaip UAB Genki Group akcininkė ir kreditorė, prašė UAB Genki Group bankrotą pripažinti tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pareiškimą patenkino. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, padavė atskirąjį skundą.

21.       Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje yra išdėstytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.

22.       Pareiškėja teigė, kad nagrinėjamu atveju yra Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta tyčinio bankroto preziumavimo sąlyga, jog veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad šiuo atveju buvo perleista UAB Genki Group restorano veikla (ne ilgalaikis turtas, o verslas), nes buvo perduota restorano apskaitos programa, meniu, kalkuliacinės kortelės, prekės ženklas. Atitinkamai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja minėta tyčinio bankroto prezumpcija.

23.       Lietuvos apeliacinis teismas, 2018 m. vasario 15 d. nutartimi perduodamas klausimą dėl UAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad esminis Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, jog vieno ūkio subjekto veikla perkeliama kitiems ūkio subjektams, tarp kurių ar tarp kurių valdymo organų egzistuoja sąsajumas (pvz., kai veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę) arba, kai veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) tokiu būdu, kad visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla pereina kitai (susijusiai) įmonei (nutarties 40 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad analizuojamu atveju nebuvo nustatytas UAB Genki Group ir trečiųjų asmenų (UAB „Brilas“ bei UAB „Delkatas“) sąsajumas, juolab toks, kad būtų pakankamas pagrindas konstatuoti veiklos perkėlimą, kaip jis apibūdinamas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju turto pirkimo ir nuomos sandoriams nepagrįstai buvo suteikta veiklos perkėlimo prasmė. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad turi egzistuoti būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises, tačiau tai byloje nebuvo nustatyta. Apibendrindamas Lietuvos apeliacinis teismas darė išvadą, kad analizuojamu atveju Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos nebuvo pagrindo taikyti (nutarties 41 punktas). Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, turto pardavimo ir nuomos sandorius nepagrįstai kvalifikuodamas veiklos perkėlimu į kitas įmones, šių sandorių teisėtumo Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kriterijų aspektu nevertino, neišreikalavo duomenų, pagrindžiančių pareiškėjos teiginius, kad UAB „Brilas“ perleisto turto rinkos vertė buvo daug didesnė nei turto balansinė vertė. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad sandorių patikra šiuo aspektu apeliaciniame procese objektyviai nėra įmanoma (nutarties 42 punktas). Taigi, Lietuvos apeliaciniam teismui 2018 m. vasario 15 d. nutartyje pateikus teisines išvadas dėl nepagrįstai taikytos Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos, pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant klausimą dėl UAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu tuo pačiu pareiškimo faktiniu pagrindu ir nesant konstatuotų naujų faktinių aplinkybių (nepaisant teismo įpareigojimų šalims pateikti papildomus įrodymus), nebuvo pagrindo priešingai vertinti, ar analizuojamu atveju egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta sąlyga tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties motyvus, privalėjo ištirti ir įvertinti 2013 metais ir 2015 metais įmonės sudarytų turto pardavimo ir nuomos sandorių teisėtumą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytų kriterijų aspektu, nustatyti įmonės nemokumo atsiradimo momentą bei priežastinį ryšį. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai konstatavo tyčinio bankroto prezumpciją.

24.       Pareiškėjos nuomone, analizuojamu atveju egzistavo Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose nurodyti požymiai, dėl kurių kilo UAB Genki Group bankrotas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju egzistavo Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1–2 punktuose įtvirtinti tyčinį bankrotą kvalifikuojantys kriterijai (skundžiamos nutarties 34 punktas), todėl sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo, bus vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė būtent šių požymių egzistavimą. 

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto požymio egzistavimo

25.       Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus UAB Genki Group nemokumo momento, nes balansuose neatsispindi pradelsti įsipareigojimai (skundžiamos nutarties 24 punktas). Teismas nurodė, kad UAB Genki Group vadovė nepateikė duomenų, paneigiančių, kad UAB Genki Group nemokumas faktiškai atsirado nuo 2013 metų. Atitinkamai teismas konstatavo, kad UAB Genki Group vadovė pažeidė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įmonės vadovo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo esant įmonei nemokiai (skundžiamos nutarties 25 punktas).

26.       Pasisakydamas dėl minėto požymio egzistavimo Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. vasario 15 d. nutartyje nurodė, kad byloje nebuvo nustatytos ir vertinamos aplinkybės dėl 2013 metais buvusių įsiskolinimų tiekėjams, o nenustačius nei įmonės pradelstų įsipareigojimų dydžio, nei jų santykio su turto verte, vienareikšmiškai negalima patvirtinti, kad jau 2013 metais UAB Genki Group buvo nemoki ir egzistavo įmonės vadovės pareiga nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas, pažymėjęs, kad įmonės nemokumo būsenai nustatyti reikšmingi ne visi, o tik pradelstieji įsipareigojimai, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įmonės nemokumo momentą (2013 metus), todėl be pakankamo pagrindo konstatavo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą nevykdymą. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kada įmonė pasiekė nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir pirminiais apskaitos dokumentais bei kitomis įrodinėjimo priemonėmis (nutarties 30–31 punktai). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kokius padarinius sukėlė vadovės veiksmai (neveikimas), t. y. kokiu būdu sumažėjo (išnyko) kreditorių galimybės gauti reikalavimo patenkinimą (tokiai išvadai buvo būtina nustatyti įmonės turtinę padėtį pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentu ir delsimo įvykdyti šią pareigą laikotarpiu, tačiau toks tyrimas nebuvo atliktas) (nutarties 34 punktas). Nepaisydamas šių Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad UAB Genki Group faktiškai nemoki buvo jau nuo 2013 metų, skundžiamoje nutartyje vertino ne pradelstus, o visus įmonės įsipareigojimus (skundžiamos nutarties 24–25 punktai). Pirmosios instancijos teismui aktyviai ėmusis priemonių surinkti visus aktualiam klausimui ištirti būtinus įrodymus ir po to skundžiamoje nutartyje konstatavus, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus UAB Genki Group nemokumo momento (įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio) (skundžiamos nutarties 24 punktas), nebuvo pagrindo konstatuoti Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, esant įmonei nemokiai, pažeidimą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja, prašydama pripažinti UAB Genki Group bankrotą tyčiniu, Įmonės bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto požymio nesiejo su tuo, kad apeliantė nevykdė Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos įmonės vadovės pareigos.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto požymio egzistavimo

27.       Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

28.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad 2013 m. gruodžio 9 d. sandorio su UAB „Brilas“ ekonominis naudingumas kelia abejonių, nes sandoris sudarytas už balansinę turto vertę (6 565,84 Eur), nors turtas prieš 2 metus įsigytas už 52 000 Eur, be to, dalis turto (prekės ženklas) perleista neatlygintinai (skundžiamos nutarties 28 punktas). Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytam požymiui konstatuoti nepakanka to, jog teismas suabejotų sandorio ekonominiu naudingumu. Šio požymio konstatavimui teismui būtina nustatyti, jog sudarytas sandoris įmonei buvo nuostolingas ar ekonomiškai nenaudingas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia itin reikšmingas teisines pasekmes asmenims, pripažintiems atsakingais už tyčinį bankrotą (Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 6–8 dalys), todėl bankrotas turėtų būti pripažįstamas tyčiniu tik tuo atveju, jei teismui nelieka pagrįstų abejonių, kad bendrovės bankrotą lėmė tyčiniai jos valdymo organų veiksmai, kuriais buvo sukeltas įmonės nemokumas ar iš esmės pabloginta nemokios bendrovės turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-984-823/2018, 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1636-553/2018). Be to, kartu turi egzistuoti ir Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta tyčinio bankroto sąlyga, kad sąmoningai sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, įmonė privedama prie bankroto. Nagrinėjamu atveju šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Byloje taip pat nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad turto rinkos vertė sandorio sudarymo metu (2013 m. gruodžio 9 d.) buvo daug didesnė už turto balansinę vertę, už kurią turtas buvo parduotas UAB „Brilas“.

29.       Pasisakydamas dėl 2015 metais UAB Genki Group sudarytų sandorių su UAB „Delkatas“, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad sandoriai buvo sudaryti įmonei nepalankiomis sąlygomis (skundžiamos nutarties 31 punktas). Skundžiamos nutarties 33 punkte taip pat nurodyta, kad buvo sudaryti įmonei nepalankūs sandoriai, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė teisinių išvadų, kaip jis supranta sandorių nepalankumą, t. y., ar toks sandoris teismo yra prilyginamas Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytiems nuostolingiems ar ekonomiškai nenaudingiems sandoriams. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017). Taigi, tyčinio bankroto nustatymui privalomi ne tik objektyvūs, įstatyme numatyti tyčinio įmonės bankroto pagrindai, bet ir valinis, sąmoningas bendrovės vadovo ir (ar) dalyvių siekis pabloginti bendrovės finansinę padėtį iki ir (ar) po tapimo nemokia.

30.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto požymio išsamiau nevertino, iš esmės konstatavęs, kad UAB Genki Group pardavė UAB „Delkatas“ ne ilgalaikį turtą, o verslą (skundžiamos nutarties 31 punktas). Kaip minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartyje konstatuota, kad analizuojamu atveju nebuvo veiklos perkėlimo Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto prasme. Be to, byloje nenustatyti sąmoningi bei kryptingi apeliantės veiksmai, kuriais būtų pabloginta UAB Genki Group finansinė padėtis, kas sudarytų pagrindą konstatuoti tyčinius suinteresuoto asmens – bendrovės vadovo, veiksmus. Byloje taip pat nėra duomenų, objektyviai pagrindžiančių, kad UAB Genki Group bankrotas būtų valdymo veiksmų pasekmė, o ne verslo nesėkmė (išvykus japonų-korėjiečių virtuvės restorano šefui). Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB Genki Group bankroto nėra pagrindo pripažinti tyčiniu taip pat ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

31.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

32.       Byloje pateikti trečiojo asmens UAB „Brilas“, prisidėjusio prie apeliantės A. L. atskirojo skundo, bei pareiškėjos prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Patenkinus atskirąjį skundą, UAB „Brilas“ įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Išsprendus klausimą iš esmės bei netenkinus pareiškėjos pareiškimo dėl BUAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliantė atskirajame skunde taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nenurodė, kokias bylinėjimosi išlaidas patyrė, nepateikė teismui išlaidų dydį patvirtinančių įrodymų, todėl minėtas apeliantės abstraktus prašymas negali būti tenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

33.       Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio.

34.       UAB „Brilas“ iš viso prašė iš pareiškėjos priteisti 4 980 Eur bylinėjimosi išlaidų. 2017 m. vasario 19 d. prašymu UAB „Brilas“ prašė priteisti 816 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą (2016 m. lapkričio 21 d. atsiliepimo į pareiškimą parengimą). Atsižvelgiant į tai, kad šios trečiojo asmens išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), 8.2 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, šios išlaidos priteistinos UAB „Brilas“ iš pareiškėjos. 2017 m. birželio 28 d. UAB „Brilas“ prašė priteisti 996 Eur išlaidų už advokato pasirengimą ir dalyvavimą teismo posėdžiuose (2016 m. lapkričio 29 d., 2017 m. balandžio 3 d., 2017 m. gegužės 31 d.), už procesinių dokumentų (atsiliepimo į pareiškėjos patikslintą pareiškimą) rengimą. Atsižvelgiant į tai, kad šios UAB „Brilas“ išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2 ir 8.19 punktuose nustatytų maksimalių dydžių, šios išlaidos taip pat priteistinos. 2018 m. birželio 12 d. UAB „Brilas“ prašė priteisti 1 308 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą (2018 m. balandžio 16 d. atsikirtimų į pareiškėjos 2018 m. kovo 26 d. paaiškinimus parengimą). Atsižvelgiant į tai, kad šios UAB „Brilas“ patirtos išlaidos viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytą maksimalų dydį, jos mažintinos iki maksimalaus dydžio, šiuo atveju iki 353,92 Eur (884,80 Eur (2017 m. IV ketv.) X 0,4). 2018 m. spalio 17 d. UAB „Brilas“ prašė priteisti 600 Eur išlaidų už advokato pasirengimą ir dalyvavimą 2018 m. birželio 13 d. ir 2018 m. rugpjūčio 27 d. teismo posėdžiuose (iš viso 5 val.). Šios UAB „Brilas“ patirtos išlaidos viršija Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl priteistinas dydis mažintinas iki maksimalaus dydžio, šiuo atveju iki 447,60 Eur (895,20 Eur (2018 m. I ketv.) X 0,1 x 5 val.). 2019 m. kovo 4 d. UAB „Brilas“ prašė priteisti 636 Eur išlaidų už advokato teisines konsultacijas ir dalyvavimą 2018 m. lapkričio 23 d. ir 2019 m. kovo 1 d. teismo posėdžiuose (iš viso 5,3 val.). Šios išlaidos taip pat mažintinos iki nustatyto maksimalaus dydžio, šiuo atveju iki 467,85 Eur (935,70 Eur (2018 m. III ketv.) X 0,1 X 5 val.). 2019 m. gegužės 6 d. UAB „Brilas“ prašė priteisti 624 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą (2019 m. kovo 8 d. atsikirtimų į pareiškėjos paaiškinimus parengimas bei 2019 m. balandžio 2 d. prisidėjimo prie atskirojo skundo rengimas). Atsižvelgiant į tai, kad šios trečiojo asmens patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, jos priteistinos UAB „Brilas“ iš pareiškėjos. Iš viso UAB „Brilas“ iš pareiškėjos priteisiama 3 705,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose advokato pagalbai apmokėti, atlyginimui (CPK 93, 98 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės.

Pareiškėjos E. S. pareiškimo dėl BUAB Genki Group bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti.

Priteisti iš pareiškėjos E. S. trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Brilas“ 3 705,37 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus penkis eurus 37 ct) išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimui.

Teisėja                                         Aldona Tilindienė