Civilinė byla Nr. 3K-3-201-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00480-2013-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1; 3.3.1.20

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Emplonet“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Leadex“ ieškinį atsakovėms J. G. ir uždarajai akcinei bendrovei „Emplonet“ dėl nesąžiningos konkurencijos; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Headex“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimą, ir proceso teisės normų, įtvirtinančių apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad atsakovės pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų nuostatas, t. y. nesąžiningai konkuravo su ieškove, priteisti solidariai iš UAB „Emplonet“ ir J. G. ieškovės patirtų 178 564,57 Lt (51 715,87 Eur) nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir J. G. 2010 m. liepos 26 d. sudarė darbo sutartį, kuria atsakovė paskirta eiti projektų vadovo pareigas. Ieškovė darbuotojų nuomos sutarties pagrindu savo darbuotojus nuomojo trečiajam asmeniui UAB „Headex“. Ieškovės ir trečiojo asmens 2010 m. kovo 4 d. pasirašyto darbuotojų nuomos sutarties priedo pagrindu ieškovės darbuotoja J. G. buvo išnuomota dirbti ir UAB „Headex“; atsakovė vienu metu dirbo pas ieškovę ir jos buvo nuomojama kaip projektų vadovė trečiajam asmeniui tokioms pačioms pareigoms atlikti.
4. J. G. 2012 m. kovo 12 d. pateikė ieškovei prašymą nutraukti darbo sutartį savo noru, tai buvo padaryta 2012 m. balandžio 1 d. Nuo 2012 m. gegužės 10 d. J. G. pradėjo eiti atsakovės UAB „Emplonet“, įsteigtos 2012 m. sausio 11 d., vadovo pareigas.
5. Ieškovės teigimu, dar dirbdama pas ją J. G. siekė į konkuruojančią įmonę UAB „Emplonet“ pervilioti kartu su ja dirbusius darbuotojus – H. B., ši 2012 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį ir iš karto po jos nutraukimo buvo įdarbinta UAB „Emplonet“, taip pat trečiojo asmens darbuotoją V. Š. Tapusi konkuruojančios įmonės direktore, J. G. perviliojo ir dalį nuolatinių ieškovės klientų – UAB „Smurfit Kappa Baltic“, UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ ir UAB „Omnitel“. Nurodyti klientai, pradėję bendradarbiauti su UAB ,,Emplonet“, nenutraukė santykių su ieškove, tačiau ši dėl to patyrė akivaizdžių nuostolių, t. y. sumažėjo ieškovės pajamos.
6. Ieškinyje nurodoma, kad J. G., eidama projektų vadovo pareigas, atstovavo ieškovei sudarinėjant konfidencialumo sutartis su kitais bendrovės darbuotojais, tam turėjo visus reikalingus įgaliojimus, todėl atsakovei buvo žinomas ieškovės ir trečiojo asmens įmonėse sudaromų konfidencialumo sutarčių turinys bei pareiga laikytis konfidencialumo paslapčių. Dėl to laikytina, kad konfidencialumo sutartis, kurią J. G. pasirašydavo ieškovės vardu, atsakovei yra privaloma. Nepaisant to, nutrūkus darbo santykiams su ieškove, J. G. šiurkščiai pažeidė konfidencialumo įsipareigojimą – pasinaudojo ieškovės įmonėje sukaupta informacija apie klientus, jų kontaktinius duomenis ir kainodarą (siūlė jiems sudaryti paslaugų teikimo sutartis su UAB ,,Emplonet“), po darbo sutarties nutraukimo naudojosi ieškovės duomenų bazėmis ir siekė kuo ilgiau naudotis įmonės turimais kontaktiniais duomenimis.
7. Dėl nurodytų aplinkybių ieškovė padarė išvadą, kad atsakovės pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus, todėl, remiantis Konkurencijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 46 straipsnio 1 dalimi, turi atlyginti padarytą žalą. Iš perviliotų klientų UAB „Smurfit Kappa Baltic“, UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ ir UAB „Omnitel“ atsakovė UAB „Emplonet“ gavo 178 564,57 Lt (51 715,87 Eur) pajamų, kurių dėl neteisėtų atsakovių veiksmų neteko ieškovė. Dėl to UAB „Emplonet“ pajamas (turtinę naudą) už laikotarpį, per kurį ji atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, ieškovė laiko savo nuostoliais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė; ieškovės ir trečiojo asmens 2010 m. kovo 4 d. sudarytą darbuotojų nuomos sutartį ir jos priedą pripažino niekiniais ir negaliojančiais; 2015 m. sausio 12 d. papildomu sprendimu paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog J. G. buvo įgaliota pasirašyti konfidencialumo sutartis ir 2011 m. gegužės 16 d. ieškovės vardu pasirašė tokią sutartį su H. B., neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl J. G. supažindinimo su ieškovės konfidencialios informacijos turiniu ir jos įsipareigojimo tokios informacijos nenaudoti (neatskleisti). Ieškovė neįrodė, kad J. G. buvo supažindinta, jog informacija apie ieškovės klientus ir jų kontaktai yra konfidenciali, bei įsipareigojo jos neatskleisti; ieškovė dėl J. G. nesiėmė protingų priemonių dėl konfidencialios informacijos apsaugos ir neįtvirtino įsipareigojimų jos neatskleisti.
10. Ieškovė neįrodė, kad J. G. pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y., nutraukusi darbo sutartį su ieškove, naudojosi „Google Docs“ sistemoje sukurta duomenų baze. Byloje nepaneigtos atsakovės nurodytos aplinkybės, kad ji savo asmeninėje www.google.com interneto puslapio paskyroje, naudodama „Google Docs“ programą, pati sukūrė nurodomą duomenų bazę ir į ją įkėlė personalo, laikinojo įdarbinimo ir komandiravimo atrankose dalyvaujančių asmenų kontaktus. Nutrūkus darbo santykiams su ieškove, „Google Docs“ programoje sukurta paskyra liko atsakovės kūrinys, pagal Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 9 straipsnio 1 dalį atsakovė yra duomenų bazės autorė, o pagal ATGTĮ 9 straipsnio 2 dalį turtinės autoriaus teisės į šį kūrinį 5 metams pereina darbdavei. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad J. G. jungėsi prie duomenų bazės ar padarė kitų pažeidimų, susijusių su jos panaudojimu (CPK 178 straipsnis), taip pat kad nurodytoje paskyroje buvo kaupiama konfidenciali informacija apie ieškovės klientus.
11. Teismas nustatė, kad ieškovės ir trečiojo asmens sutartis dėl darbuotojų nuomos sudaryta 2010 m. kovo 4 d., o J. G. darbo sutartį su ieškove sudarė tik 2010 m. liepos 26 d. J. G. nebuvo darbuotojų nuomos sutarties šalis, nėra duomenų, kad ji sutiko su nurodytos sutarties sąlygomis, todėl teismas padarė išvadą, kad nuomos sutartimi ieškovė ir trečiasis asmuo be J. G. sutikimo pakeitė jos ir ieškovės sudarytą darbo sutartį, nes nustatė kitą atsakovės darbo vietą. Kadangi byloje nėra duomenų apie išreikštą atsakovės valią tapti darbuotojų nuomos subjektu (CK 6.154 straipsnis), ieškovė vienašališkai pakeitė darbo sutartį, tai teismas darbuotojų nuomos sutartį pripažino niekine ir negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis, DK 95 straipsnio 1 dalis). Tai konstatavęs teismas laikė, kad J. G. nebuvo ieškovės išnuomota trečiajam asmeniui.
12. Teismas nustatė, kad UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ su ieškove ir atsakove UAB „Emplonet“ yra sudaręs sutartis dėl skirtingų paslaugų (su ieškove sudaryta sutartis dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų, jos pagrindu neatsiranda kliento ir laikinojo darbuotojo darbo santykiai; su atsakove sudaryta personalo atrankos sutartis, pagal ją klientas su atrinktu kandidatu sudaro darbo sutartį), skiriasi atsiskaitymo už paslaugas tvarka (ieškovės darbuotojams mokamas valandinis įkainis, o atsakovei – mokestis už atrankos vykdymą), todėl sprendė, jog ieškovė ir UAB „Emplonet“ nėra konkurentės, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų dėl UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ nuviliojimo ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo.
13. Nustatęs, kad UAB „Emplonet“ ir UAB „Smurfit Kappa Baltic“ paslaugų teikimo sutartis sudaryta praėjus daugiau nei 5 mėnesiams po J. G. ir ieškovės darbo santykių nutraukimo, tai padaryta klientės iniciatyva, teismas sprendė, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovė, panaudodama konfidencialią ieškovės informaciją apie jos klientus, atliko aktyvius veiksmus siekdama pervilioti ieškovės klientus ir taip pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Konkurencijos įstatymas nedraudžia pardavinėti prekių tam pačiam pirkėjui; ieškovės verslas viešas, todėl, nesant J. G. įsipareigojimo nekonkuruoti, darbuotojo bendradarbiavimo su buvusios darbdavės kliente teismas nepripažino nesąžininga konkurencija, konstatuodamas, kad UAB „Emplonet“ neperviliojo ieškovės klientų ir neatliko neteisėtų veiksmų.
14. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovės būtų siūliusios H. B. pereiti dirbti į UAB „Emplonet“ (Konkurencijos įstatymo 1 dalies 4 punktas); posėdžio metu ji patvirtino, jog pateikusi prašymą atleisti iš darbo pati kreipėsi į J. G. dėl įsidarbinimo galimybės, dalyvavo darbo pokalbiuose kitose bendrovėse. Aplinkybės, kad H. B. nutraukė darbo santykius su ieškove ir sudarė darbo sutartį su UAB „Emplonet“, teismas nekvalifikavo kaip darbuotojo nuviliojimo. Byloje nepaneigtos atsakovių nurodytos aplinkybės, kad H. B. pas atsakovę dirbo kitą darbą nei pas ieškovę. Remdamasis nurodytais argumentais teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus (CPK 178 straipsnis), todėl ieškinį atmetė.
15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovei UAB „Emplonet“, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. papildomą sprendimą.
16. Kolegija nurodė, kad darbuotojų nuomos sutarties šalys UAB „Leadex“ ir UAB „Headex“ buvo įtrauktos į bylą (ieškovė ir trečiasis asmuo), nėra duomenų, kad šios sutarties šalys buvo ir kiti asmenys, todėl atmetė argumentus, jog, pripažindamas nurodytą sutartį negaliojančia, teismas pasisakė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.
17. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė įrodinėjo, jog J. G. neteisėtai pasinaudojo ieškovės duomenimis, sukauptais atsakovės asmeninėje programos „Google Docs“ paskyroje, tačiau nereiškė atskiro reikalavimo dėl duomenų bazės turinio ir teisių į jį (patirtą žalą kildino iš klientų perviliojimo ir dėl to negautų pajamų), todėl sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl atsakovės veiksmų, susijusių su duomenų bazės sukūrimu ir jos turinio valdymu, neturi teisinės reikšmės sprendžiant ginčą.
18. Kolegija nurodė, kad ieškovės ir J. G. sudarytoje darbo sutartyje nėra nuostatų, apibrėžiančių ieškovės komercinių paslapčių sąrašą ar turinį, taip pat nėra jokio kito dokumento, kuris įrodytų, kad ieškovė raštu supažindino atsakovę su bendrovės komercinių paslapčių sąrašu ar turiniu ir ši buvo raštu įsipareigojusi neatskleisti ir saugoti tokią informaciją. Dėl to kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė nebuvo tinkamai supažindinta su ieškovės komercinių paslapčių sąrašu; atsakovei suteikti įgaliojimai pasirašyti konfidencialumo sutartis su kitais darbuotojais nepatvirtina jos įsipareigojimų dėl sutartyse nurodytos informacijos apsaugos.
19. Kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą J. G. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes jo nuostatos, taip pat Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalis taikytinos ūkio subjektams, bet ne fiziniams asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Big trans“ v. uždaroji akcinė Lietuvos pervežimo bendrovė ir kt., bylos Nr. 3K-3-421-695/2015; kt.).
20. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Emplonet“ sudarytų sutarčių su UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ ir UAB „Smurfit Kappa Baltic“, nevisapusiškai ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes, formaliai vertino įrodymus, nurodė tik sutarčių sudarymo faktą ir datą, tačiau nesiaiškino bei nevertino kitų nurodytų sutarčių sudarymo aplinkybių ir su jomis susijusių atsakovės, jos darbuotojų veiksmų. Teismas taip pat nenagrinėjo atsakovės (jos darbuotojų) siūlymų ieškovės darbuotojams pereiti dirbti į atsakovės bendrovę, nesiaiškino, ar taip buvo pažeista ūkio subjekto pareiga dėl sąžiningos konkurencijos, kaip tai paveikė ieškovės ir atsakovės UAB „Emplonet“ pajamas, ar ieškovė dėl nesąžiningos konkurencijos patyrė nuostolių, kokio jie dydžio (CPK 6, 177, 180, 183, 185 straipsniai). Kadangi pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių), tai kolegija nusprendė bylos dalį dėl atsakovės UAB „Emplonet“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo nuostatoms perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Emplonet“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalis ir ši bylos dalis perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą galioti visa apimtimi; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nesąžiningos konkurencijos byloje netinkamai aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Civilinėse bylose, kuriose sprendžiamas nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas, daugiausia tenka remtis netiesioginiais įrodymais; neturi būti keliami per aukšti įrodinėjimo standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Cleanex“ v. UAB „Romula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-524/2014; kt.). Byloje esančių patikimų tiesioginių įrodymų pakako reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ir teisės normoms pritaikyti. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitiko reikalavimus (CPK 185 straipsnis) – teismas detaliai vertino kasatorės sutarčių su klientais sudarymo aplinkybes, turinį, jų dalyko (teikiamų paslaugų) ypatumus ir skirtumus, apmokėjimo sąlygas, sudarymo laiką; taip pat analizavo H. B. įdarbinimo aplinkybes, jos darbo skirtumus kasatorės ir ieškovės įmonėse, duomenis, kuriais ieškovė įrodinėjo žalos dydį. Nuspręsdamas priešingai, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo skundžiamoje nutartyje cituojamos praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „NTB Namėjos grupė“ v. UAB „Naminta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-472/2011).
2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-112/2009; kt.), nes pirmosios instancijos teismo surinktų ir detaliai ištirtų įrodymų pakako spręsti, kad kasatorė veikė teisėtai, todėl nekyla jos civilinė atsakomybė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nėra poreikio rinkti papildomus įrodymus ir aiškintis naujas aplinkybes. Teismas taip pat išsamiai vertino ir analizavo aplinkybes, susijusias su siūlymu H. B. pereiti dirbti į UAB „Emplonet“; byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų spręsti (keltų abejonių), kad tokie veiksmai buvo atlikti. Apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti netinkamai, turėjo pareigą juos tirti ir vertinti iš naujo, tačiau to nepadarė, apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie įrodymų nepakankamumą. Konstatuodamas, kad neatskleista bylos esmė, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokie teisiniai ir faktiniai klausimai sudaro bylos esmę, neaišku, kokia apimtimi nauji įrodymai gali būti reikšmingi bylos išnagrinėjimui, nenurodyta, kokios materialiosios teisės normos taikytos netinkamai (tokį pažeidimą apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti pats, neperduodamas bylos pirmosios instancijos teismui).
3. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad J. G. veiksmai nelaikytini nesąžininga konkurencija, tačiau, spręsdamas dėl kasatorės atsakomybės, iš naujo kelia klausimą dėl tų pačių J. G. veiksmų teisėtumo (jų įtakos kasatorės atsakomybei). Toks civilinės atsakomybės normų taikymas perteklinis ir teisiškai nepagrįstas, nes juo siekiama iš naujo tirti apeliacinės instancijos teismo teisėtais (CK 6.246 straipsnis) pripažintus J. G., kuri vienintelė galėjo veikti kasatorės vardu, veiksmus. Teisiškai negalima situacija, kad tie patys asmens veiksmai veikiant savo vardu pripažįstami teisėtais, o veikiant atstovaujamo juridinio asmens vardu – ne. Spręsdamas dėl kasatorės veiksmų teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas nurodė ir siekė analizuoti tas pačias aplinkybes, kurias vertino spręsdamas dėl J. G. veiksmų, tačiau šių aplinkybių pakako konstatuoti, kad nėra J. G. atsakomybės, o dėl objektyviai tų pačių to paties asmens atliktų veiksmų negali būti daroma priešinga išvada. Kasatorė netapatina abiejų atsakovių, tačiau pažymi, kad negalimos situacijos, kai J. G. veiksmai vienu atveju pripažįstami teisėtais, o kitu – ne; nesant neteisėtų veiksmų, kasatorės civilinė atsakomybė negalima.
22. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Su J. G. nebuvo sudarytas konfidencialumo susitarimas, todėl nekilo jos atsakomybė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies pagrindu. Kasatorės atsakomybė kildinama iš Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų, o tai atskiras atsakomybės pagrindas; jis taikomas tik ūkio subjektams. J. G. veiksmų neteisėtumas nekonstatuotas atsižvelgiant į jos subjektiškumą, o ne dėl to, kad konkurencija nebuvo pažeista. Dėl to sprendimas netaikyti civilinės atsakomybės J. G. nesudaro pagrindo netaikyti civilinės atsakomybės kasatorei.
2. Egzistuoja visos kasatorės civilinės atsakomybės Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktų pagrindu sąlygos – kasatorė panaudojo ieškovės komercinę informaciją vykdydama analogišką ūkinę veiklą  ir gavo iš to materialinę naudą, taip padarydama žalą, kurią su kaltais neteisėtais veiksmais sieja priežastinis ryšys. Nėra ginčo, kad informacija apie ieškovės klientus yra jos komercinė paslaptis, tai patvirtina konfidencialumo sutartys su darbuotojais. Kasatorės sutartis su UAB „Transcom Worldwide Vilnius“ sudaryta 2012 m. birželio 25 d., o su UAB „Smurfit Kappa Baltic“ – 2012 m. rugsėjo 13 d., nors kasatorė įsteigta tik 2012 m. sausio 2 d., taigi ji neturėjo resursų ir išteklių sąžiningai konkuruoti su bet kuria kita rinkoje ilgiau veikiančia bendrove. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovės dėjo pastangas, kad informuotų ieškovės klientus apie J. G. perėjimą dirbti pas kasatorę. Iki J. G. darbo pradžios kasatorės įmonėje ši nevykdė veiklos, negavo pajamų, todėl neįtikinami klientų paaiškinimai, kad jie savo iniciatyva kreipėsi į kasatorę dėl sutarčių sudarymo. Kasatorė taip pat perviliojo kvalifikuotus ieškovės darbuotojus – J. G., o po vienos dienos nuo jos darbo sutarties nutraukimo – ir H. B.
3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė kasatorės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingų aplinkybių, dėl kurių nebuvo atskleista bylos esmė. Konkurencija – ekonominė, o ne teisinė kategorija, ji pasireiškia nuolat kintančiomis formomis, todėl teismas turėjo tirti konkrečias aplinkybes – ieškovės klientų ir darbuotojų perviliojimo aplinkybes, jų tarpusavio ryšius, atsižvelgti į netiesioginius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tai darė formaliai, rėmėsi išimtinai atsakovių paaiškinimais ir pateiktais įrodymais, tyrė tik su J. G. atsakomybe pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą susijusias aplinkybes, tačiau nevertino kasatorės veiksmų, ar dėl darbuotojų nuviliojimo ieškovė patyrė nuostolių ir kokio jie dydžio. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, tokių aplinkybių nebuvo galima nustatyti apeliacinės instancijos teisme; jas patvirtinančius (paneigiančius) įrodymus būtina surinkti ir išsamiai ištirti pirmosios instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
4. Skundžiama nutartimi nebuvo pažeistos įrodymų vertinimo nesąžiningos konkurencijos bylose taisyklės; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo įrodymų vertinimo pažeidimus, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė per didelę įrodinėjimo naštą ieškovei, savo sprendimą grindė išimtinai atsakovių pateiktais įrodymais. Kasatorė skunde atkreipia dėmesį į kitas pirmosios instancijos teismo sprendime aptartas aplinkybes, nei skundžiamoje nutartyje kaip būtinas nustatyti ir įvertinti nurodė apeliacinės instancijos teismas.
23. Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo

24. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra absoliuti. Apeliacinės instancijos teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais.
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs nepagrįsto bylos grąžinimo į pirmąją instanciją vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kauno audinių projektas“ v. UAB „Irlanda“, bylos Nr. 3K-3-74-421/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Materialiosios teisės normų pažeidimas, netinkamas jų taikymas ar aiškinimas negali būti pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tokius pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad reikia rinkti naujus įrodymus, negali būti formalus, padarytas naudojantis vien teismo diskrecijos teise, o turi būti argumentuotas dėl tokių įrodymų būtinumo teisingai išnagrinėti bylą ir negalimumo tokių įrodymų priimti apeliaciniame procese.
26. Bylos grąžinimas motyvuojant tuo, kad neatskleista bylos esmė, taip pat laikytinas nepagrįstu, jeigu apeliacinės instancijos teismas nenurodo, kodėl byla negali būti išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme (tiek dėl fakto, tiek dėl teisės klausimų).
27. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos, būtent: kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
28. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
29. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių) ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
30. Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir bylą dėl atsakovės (įmonės) atsakomybės perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nutartyje nurodė, kad sprendimas priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių ar jį paneigiančių aplinkybių: UAB „Emplonet“ sutarčių su ieškovės klientais sudarymo bei su tuo susijusių atsakovės (įmonės) darbuotojų veiksmų; atsakovės darbuotojų siūlymų ieškovės darbuotojams pereiti dirbti į atsakovės įmonę, ar tuo nebuvo pažeista įmonės pareiga laikytis sąžiningos konkurencijos; kaip tai paveikė ieškovės bei atsakovės pajamas, ar ieškovė dėl nesąžiningos konkurencijos patyrė nuostolių, kokio dydžio.
31. Apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, kad atsakovės (įmonės) neteisėti veiksmai galbūt pasireiškė ieškovės komercinės informacijos panaudojimu vykdant analogišką ūkinę veiklą ir sudarant sutartis su ieškovės klientais bei gaunant iš to materialinę naudą (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ieškovės darbuotojų perviliojimu į konkuruojantį subjektą (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas), konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių dėl atsakovės (įmonės) civilinės atsakomybės pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktus taikymo tinkamai netyrė ir nevertino. Spręsdamas dėl atsakovės (darbuotojos) atsakomybės, nevertino atsakovės (įmonės) veiksmų teisėtumo ir galimos civilinės atsakomybės.
32. Apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad neatskleista bylos esmė, turi nurodyti, kokie svarbiausi teisiniai ar faktiniai klausimai yra nagrinėjamos bylos esmė, ir motyvuoti, kodėl šių aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nesudaro pagrindo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas gali, jeigu būtina, išreikalauti, jo manymu, trūkstamus įrodymus ir ištirti įrodymų visumą, konstatuoti faktus, o po to juos teisiškai kvalifikuoti.
33. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida – ir pareigą iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes. Įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vindeva“ v. UAB „Vilpra“, bylos Nr. 3K-3-146/2012; kt.).
34. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitiko reikalavimus (CPK 185 straipsnis) – teismas vertino kasatorės sutarčių su klientais sudarymo aplinkybes, turinį, jų dalyko (teikiamų paslaugų) ypatumus ir skirtumus, apmokėjimo sąlygas, sudarymo laiką; taip pat analizavo H. B. įdarbinimo aplinkybes, jos darbo skirtumus kasatorės ir ieškovės įmonėse, duomenis, kuriais ieškovė įrodinėjo žalos dydį. Remiantis kasacinio skundo argumentais, šių duomenų pakako spręsti, kad kasatorė veikė teisėtai, todėl nekyla jos civilinė atsakomybė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nėra poreikio rinkti papildomus įrodymus ir aiškintis naujas aplinkybes.
35. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, manydamas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti netinkamai, turėjo pareigą juos tirti ir vertinti iš naujo, tačiau to nepadarė, apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie įrodymų nepakankamumą.
36. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, skundas buvo priimtas ir turėjo būti išnagrinėtas vadovaujantis apeliacinį procesą reglamentuojančiomis teisės normomis (CPK 320–331 straipsniai).
37. Atsakovės pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame išdėstė nesutikimo su skundu argumentus (CPK 318 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsiliepimo į apeliacinį skundą instituto įtvirtinimas įstatyme, šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai nėra betikslis teisinis reglamentavimas; atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; kt.).
38. Apeliaciniame skunde dėl atsakovės (įmonės) atsakomybės ieškovė, be kita ko, nurodė, kad kartu su apeliaciniu skundu teikiami nauji įrodymai (elektronininiai laiškai), kurie, ieškovės teigimu, patvirtina, kad atsakovei (darbuotojai) buvo žinoma ieškovės konfidenciali informacija, susijusi su ieškovės klientams teikiamais komerciniais pasiūlymais; kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės (įmonės) atsakomybės, nevertino netiesioginių įrodymų bei faktinių aplinkybių, kurios leidžia spręsti, kad atsakovė (darbuotoja), neturėdama darbo ieškovės bendrovėje patirties, nebūtų turėjusi galimybių įsidarbinti atsakovės įmonėje ir sudaryti sutartis su ieškovės klientais; liudytojų parodymų dėl perėjimo dirbti pas atsakovę aplinkybių; neatsižvelgė į atsakovės įsteigimo datą ir sutarčių su ieškovės klientais sudarymo datas, kitas svarbias aplinkybes, kurios leidžia spręsti, kad atsakovė, būdama įsteigta nauja įmonė, neturėjo objektyvių galimybių sąžiningai konkuruodama sudaryti sutartis su ieškovės ir kitais klientais bei pasiekti atitinkamų rezultatų; nepasisakė dėl žalos, kurią ieškovė skaičiuoja, atsižvelgdama į atsakovės gautą naudą.
39. Kasacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio civilinėse bylose taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Įrodinėjimo specifika bylose dėl komercinių paslapčių yra ta, kad paprastai įrodymai yra netiesioginiai. Įrodinėjimo ypatumai išsamiai atskleisti kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Diteilas“ v. UAB „Chemika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-326/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Transekspedicija“ v. UAB „Lastra“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-447/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Auto Express“ v. I. B., UAB „Tirola“, bylos Nr. 3K-7-6-706/2016).
40. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo ribas, privalo pats įvertinti, ar faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo tirtos pirmosios instancijos teisme, yra nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimo taisyklių (CPK 320 straipsnis).
41. Materialiosios teisės normų pažeidimas, netinkamas jų taikymas ar aiškinimas negali būti pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes tokius pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, atitinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nurodymas, kad reikia rinkti naujus įrodymus, negali būti formalus, padarytas naudojantis vien teismo diskrecijos teise, o turi būti argumentuotas dėl tokių įrodymų būtinumo teisingai išnagrinėti bylą ir negalimumo tokių įrodymų priimti apeliaciniame procese.
42. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (dėl bylos esmės neatskleidimo).

Dėl procesinės bylos baigties

43. UAB „Emplonet“ kasaciniu skundu prašo, panaikinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju kasaciniam teismui nėra teisinės galimybės priimti sprendimą dėl šalių ginčo esmės, kaip to prašo kasatorė, nes apeliacinės instancijos teismas, nurodęs, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė šiai bylai reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės, o pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nenagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovės (įmonės) teisinės atsakomybės, bet grąžino skundžiamą bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Dėl to šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra proceso teisės klausimai, susiję su apeliaciniu procesu ir apeliacinės instancijos teismo teise panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
44. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, remiantis nutarties 24–41 punktuose pateiktais išaiškinimais dėl apeliacinį procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl netinkamo CPK 327 straipsnio nuostatų taikymo naikintina ir ši bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
45. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kasacinis teismas suformavo praktiką dėl: 1) komercinės paslapties sampratos, formaliųjų požymių ir įforminimo; 2) komercinių paslapčių atribojimo nuo konfidencialios informacijos; 3) pareigos saugoti komercinę paslaptį sukeliamų teisinių pasekmių atribojimo nuo nekonkuravimo susitarimų sukeliamų teisinių pasekmių ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Auto Express“ v. I. B., UAB „Tirola“, bylos Nr. 3K-7-6-706/2016, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pateikdama kasacinį skundą atsakovė UAB „Emplonet“ sumokėjo 992 Eur žyminio mokesčio; kasacinis teismas turėjo 9,27 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
47. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir valstybės patirtų išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalis atmesti ieškovės ieškinį atsakovei UAB „Emplonet“ ir ši bylos dalis perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Panaikintą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nutarties dalį perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys