Nuorašas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-90-211/2017
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-4912-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.2.; 2.1.7.4.; 2.4.6.5.1.; 2.4.7.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Virginijos Švedienės, Lauretos Ulbienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
sekretoriaujant Linai Butkuvienei,
dalyvaujant prokurorams Sigitui Jankauskui, Linui Gružui,
nuteistajam K. R.,
jo gynėjui advokatui M. K.,
nukentėjusiajam R. K.,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. R. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 282 str. 1 d. 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri vadovaujantis BK 75 str. atidėta 1 metams, įpareigojant pastarąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį toliau mokytis arba pradėti dirbti, arba registruotis darbo biržoje.
Iš K. R. priteista 2000 eurų nukentėjusiojo R. K. naudai neturtinei žalai priteisti.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, n u s t a t ė :
K. R. nuteistas už tai, kad, būdamas transporto priemonės nevairuojančiu eismo dalyviu, pažeidė Kelių eismo taisykles, dėl ko kilo įvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis 2015 m. rugsėjo mėn. 1 d., apie 15.42 val., (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, numatančius, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir nesudaryti kliūčių jų eismui, 36 punkto reikalavimą, numatantį, kad pėstieji privalo eiti šaligatviais, ir 48.5 punkto reikalavimą, numatantį draudimą pėstiesiems eiti dviračių takais, t. y. jo matomumo zonoje esant pėsčiųjų judėjimui skirtam šaligatviui, ėjo ties (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi esančio kelio ženklu Nr. 411 pažymėto tik dviračių eismui skirto tako dešiniąja puse nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės link (duomenys neskelbtini) gatvės, be to, nesilaikydamas atsargumo priemonių, užtikrinančių, kad nebūtų sudaromos kitų eismo dalyvių saugiam eismui pavojų keliančios kliūtis, jis ties (duomenys neskelbtini) gatvės pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) prieš pat prasilenkiant su dviračių tako kaire puse priešinga kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės važiavusiu R. K. vairuojamu dviračiu „Rock Machine“ dėl neatsargumo iš dalies įžengė į dviračių tako kairę pusę ir ranka kliudė dviračiu važiavusį R. K., kuris dėl susidūrimo griūdamas patyrė sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, bei apgadino jam priklausantį dviratį „Rock Machine“.
Apeliaciniu skundu nuteistasis K. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti, nesant jo veikoje BK 282 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties. Nurodo laikantis nuomonės, kad apylinkės teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o išvada, kuri pagrįsta prielaidomis ir prieštarauja byloje surinktoms faktinėms aplinkybėms. Be to, nebuvo įvertinti paties nukentėjusiojo veiksmų atitikimas KET reikalavimams. Apelianto teigimu, šie pažeidimai esminiai ir jie sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį.
Skunde apeliantas analizuoja tam tikrus KET punktų reikalavimus ir teigia, kad šių KET punktų bei baudžiamosios bylos duomenų sisteminė analizė leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad būtent paties nukentėjusiojo padaryti KET pažeidimai turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Pasak apelianto, teismo išvados, kad būtent jo padaryti KET pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, grindžiamos tik prielaidomis, neatsižvelgiant į faktines aplinkybes. Teigia, kad tokių aplinkybių nepatvirtino nei vienas iš teismo posėdyje apklaustų liudytojų, o teismas nepagrįstai ignoravo objektyvius duomenis, t.y. paties apelianto parodymus apie tai, kad įvykis įvyko dėl to, kad nukentėjusysis, prasilenkdamas pats užsikabino už rankinės, kurią nešė apeliantas. Pasak jo, nepagrįstai teismas ignoravo ir liudytojos L. J. parodymus bei rankinės apžiūros protokolą, iš kurio matyti, kad minėtai liudytojai priklausanti odinė rankinė buvo suplėšyta. Apelianto teigimu, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina jo parodymus apie pajaustą stiprų netikėtą smūgį į kairį petį, ant kurio kabėjo rankinė. Apeliantas nurodo, kad ir neturint specialių žinių akivaizdu, kad stipriai truktelėjus už kabančios ant kairiojo paties rankinės, pastarojo petys buvo patrauktas dviratininko judėjimo kryptimi, dėl ko pasisuko ir pats kūnas, ir kairė ranka švystelėjo ta pačia kryptimi, kas iš dalies patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jo atsimenamas aplinkybes. Nurodo, kad šios aplinkybės taip pat patvirtina ir apelianto nuoseklius parodymus apie tai, kad jis sąmoningai nedarė jokių judesių, galėjusių sukelti susidūrimą su dviratininku, be to, ir pats nukentėjusysis teisme patvirtino, kad jo vairuojamo dviračio vairas galėjo užkliūti už rankinės.
Pasak apelianto, nukentėjusysis pats nesilaikė KET reikalavimų, nesulėtino greičio bei neapskaičiavo prasilenkimui būtino saugaus tarpo, neįsitikinęs eismo saugumu, nepasirinko tinkamo dviračio vairavimo būdo, todėl užsikabino už ant apelianto peties buvusios rankinės. Teigia, kad važiuojant dviračiu, asmuo neatleidžiamas nuo pareigos laikytis KET reikalavimų. Pažymi ir tai, kad byloje nėra paneigti pastarojo teiginiai, kad jis nežinojo, kad eina būtent dviračių taku, kuriuo draudžiama eiti pėstiesiems.
Apeliantas skunde nurodo, kad jo nurodomos aplinkybės galėjo būti lengvai patikrintos ir patvirtintos atlikus autoįvykio ekspertizę, kurios metu būtų nustatytas tikslus įvykio mechanizmas, tačiau toks gynybos prašymas nebuvo patenkintas nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme.
Teismo posėdžio metu nuteistasis K. R. ir jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis R. K. prašė palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį, apeliacinį skundą prašė atmesti.
Nuteistojo K. R. apeliacinis skundas tenkinamas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, netinkamai nustatė jų priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis.
BK 282 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nevairuojant transporto priemonę padarytą transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimą, jeigu dėl to žuvo žmogus ar buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Taigi nusikaltimo, numatyto šiame straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) veikia – įvairių rūšių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių specialių teisės aktų pažeidimu, 2) pavojingais padariniais – žmogaus žūtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, būtina nustatyti, dėl kokių konkrečių transporto eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančių taisyklių reikalavimų pažeidimų atsirado šiame BK straipsnyje nurodyti padariniai. Aptariamas nusikaltimas gali būti padarytas tik dėl neatsargumo.
Pirmos instancijos teismas K. R. pripažino kaltu pagal BK 282 str. 1 d. nustatęs, kad pastarasis, pažeidė KET 9, 36 ir 48.5 punktų reikalavimus, ėjo tik dviračių eismui skirtu taku, nesilaikė atsargumo priemonių, užtikrinančių, kad nebūtų sudaromos kitų eismo dalyvių saugiam eismui pavojų keliančios kliūtys, ir prieš pat prasilenkiant su dviračių tako kaire puse priešinga kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės važiavusiu R. K. vairuojamu dviračiu dėl neatsargumo iš dalies įžengė į dviračių tako kairę pusę, ranka kliudė dviračiu važiavusį R. K., kuris dėl susidūrimo griuvo, griuvimo metu patyrė sunkų sveikatos sutrikdymas, be to, buvo apgadintas pastarojo dviratis. Matyti, kad teismas, grįsdamas šį kaltinimą, rėmėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu duotais, tiek teisiamojo posėdžio metu apklaustų nukentėjusiojo R. K. bei liudytojos R. G. parodymais, tačiau kolegija pažymi, kad nei vienas iš jų nenurodė aplinkybės, kad apeliantas K. R. įžengė į nukentėjusiojo R. K. važiavimo juostą, savo parodymais jie tik nurodė, kad prieš dviračio griuvimą apeliantas pakėlė ranką ir „korpusu“ pasisuko į nukentėjusįjį, dėl ko pastarasis, užsikabinęs ar kūno dalimi (savo ranka), ar dviračiu (galimai ) vairu, griuvo (b.l. 29,31-32, 48-49123, 124).
Apeliantas K. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino tik iš dalies, neneigė ėjęs dviračių taku, tačiau neigė įžengęs į dviračių tako kairę pusę bei ranka kliudęs priešais važiavusį nukentėjusįjį. Apeliantas taip pat tvirtino, kad neva pats nukentėjusysis galėjo užsikabinti už jo neštos rankinės rankenos, dėl ko įvyko smūgis ir nukentėjusysis nugriuvo nuo dviračio (b.l. 121-122). Pirmosios instancijos teismas šią apelianto versiją vertino kaip subjektyvią, nurodydamas, kad tokia situacija yra vargiai galima, tačiau teisėjų kolegija mano priešingai, kadangi byloje nėra surinkta įrodymų, kurie paneigtų šią apelianto versiją.
Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu liudytoja apklausta apelianto draugė L. J. nurodė, kad įvykio dieną jiedu su K. R. ėjo kalbėdamiesi, dviratininkų nematė, negestikuliavo, kalbėjosi ramiai, staiga pajuto smūgį ir pamatė krentantį nukentėjusįjį dviratininką, kuris galimai užkliuvo už draugo ant kairiosios rankos peties nešamo jos rankinuko, todėl krito nuo dviračio (b.l. 133-134). Analogiškas aplinkybes liudytoja nurodė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 52-53) bei savo paaiškinime (b.l. 50), o taip pat ir apeliacinio proceso metu, patvirtinusi , kad įvykio vietoje rasta suplėšyta rankinė buvo būtent ta rankinė, kurią nešė K. R. ir kuri iki įvykio buvo sveika.
Iš apelianto parodymų matyti, kad jis nepastebėjo atvažiuojančių dviratininkų, o tik pajutęs smūgį į kairį petį ir pamatęs griūnantį dviratininką. Jis taip pat nurodė aplinkybę, kad galimai dviratininkas užkliuvo už nešamo ant kairio peties draugės rankinuko bei, kad jokių nereikalingų judesių jis neatliko, o ranką nevalingai galėjo pakelti jau po smūgio (b.l. 121-122). Analogiškos aplinkybės užfiksuotos apelianto apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokoluose (b.l. 59-60, 65-66) bei jo paaiškinime (b.l. 55), taip pat teisminio nagrinėjimo metu (b.l. 122).
Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas tokius nuteistojo K. R. parodymus nepagrįstai vertino kaip bandymą pateisinti savo veiksmus, kadangi ir pats nukentėjusysis R. K. neatmetė galimybės, kad galėjo užkliūti už apelianto nešamos rankinės rankenos (b.l. 123-124). Tai, kad už rankinės įvykio metu buvo užsikabinta ir ji buvo suplėšyta, patvirtina byloje prie kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo esančios foto nuotraukos (b.l. 12-25), kurios, apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, buvo apžiūrėtos bei tuo klausimu apklaustas tyrėjas J. K., patvirtinęs faktą, kad nuotraukoje užfiksuotą rankinę pateikė liudytoja L. J., nurodžiusi, kad „tašė „ buvo apgadinta įvykio metu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina apelianto nurodomą versiją, kad dviratininkas prasilenkdamas galėjo užkliūti už rankinės rankenos bei tuo pačiu patvirtina nukentėjusįjį R. K. nebuvus tokį atidų, kaip reikalauja Kelių eismo taisyklių 9p., nustatantis, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.
Kaip jau buvo paminėta, skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu teismas pripažino , kad aptariamo eismo įvykio priežastis buvo tai, kad nuteistasis K. R. , dviratininkui R. K. priartėjus prie jo, žengė į jo važiavimo pusę , staiga pakėlęs ranką link jo , už kurios užsikabinęs, dviratininkas griuvo. Tokią savo išvadą teismas grindė tik nukentėjusiojo parodymais dėl staigaus rankos iškėlimo prieš ir pasisukimo į jo pusę, kurių be jo paties daugiau niekas nepatvirtina bei nepatvirtintais įrodymais, kad nuteistasis įžengė į jo važiavimo juostą. Kolegija mano, kad šiuo atveju, vertinant įrodymus, teismas, remdamasis nepatvirtintais įrodymais dėl nuteistojo įžengimo į dviratininko važiavimo kelią bei nukentėjusiojo parodymais dėl netikėto nuteistojo rankos iškėlimo ir kūno pasisukimo link jo, nesant tam objektyvių duomenų, suteikė didesnę svarbą nukentėjusiojo parodymams bei teismo išgalvotiems įrodymams, nors, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 20 str. nuostatomis, nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo parodymų teisingumą, to padaryti negalėjo bei negalėjo remtis įrodymais, kurių byloje nėra. Tuo teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, draudžiančias suteikti didesnę svarbą be teisėto tam pagrindo kuriam nors iš įrodymų ar vertinti nesamus įrodymus. Be to, kolegija, analizuodama įvykio aplinkybes, mano priešingai ir daro išvadą, kad nuteistojo parodymai , jog nukentėjusysis griuvo nuo dviračio todėl , kad pravažiuodamas dviračiu užkabino ant jo peties nešamą rankinę , atitinka įvykio situaciją ir tai rodo, kad įvykis kilo dėl nukentėjusiojo neatidumo, o ne dėl nuteistojo staigaus rankos pakėlimo. Tai, kad nukentėjusysis, važiuodamas dviračiu, nebuvo pakankamai atidus , nepasirinko važiavimo greičio dviračių take, nesiėmė tinkamų priemonių išvengti galimo susidūrimo su dviračiu taku einančiu nuteistuoju su drauge, pravažiuodamas pro nuteistąjį, nepasirinko saugaus atstumo tarp jo ir einančių pėsčiųjų, patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek iš paskos jo važiavusios jo draugės- liudytojos parodymai, kad ateinančius prieš juos jų važiavimo dviračių take matė iš atstumo 20-50 metrų , per kurį nukentėjusysis turėjo galimybę išvengti susidūrimo su nuteistuoju –pėsčiuoju , imantis atsargumo priemonių, taip pat tai, kad nesilaikė saugaus atstumo , pravažiuojant nuteistąjį, rodo tiek jo paties nurodytos aplinkybės (jei jomis tikėti) , kad jis , pakėlus link nuteistajam ranką, už jos užkliuvo ir griuvo, tiek nuteistojo nurodytos aplinkybės , kad dviratininkas užsikabino už rankinės, kurią jis nešė ant peties, jam nepakeitus ėjimo vietos, nežengus į dviratininko važiavimo take pusę. Nukentėjusiojo R. K. nurodytas atstumas 0,1 m, kuriuo jis važiavo pro pėstįjį nuteistąjį K. R. , apeliacinės instancijos nuomone, aptariamoje situacijoje buvo aiškiai nesaugus ir būtent tai, sukėlė eismo įvykį.
Kolegija, įvertinusi byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus faktinius duomenis, konstatuoja, jog jų visuma neginčytinai patvirtina, kad apeliantas K. R. pažeidė eismo tvarką ir saugumą reglamentuojančius teisės aktus bei taisykles, kadangi ėjo tik dviračių eismui skirtu taku, nors jo matomumo zonoje buvo pėstiesiems skirtas šaligatvis (b.l. 12-25) ir šios aplinkybės neneigia jis pats, tačiau , nesant įrodymų, kad apelianto veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, o ne paties nukentėjusiojo , neįvertinusio įvykio situacijos, nesilaikiusio pravažiuojant pėsčiuosius saugaus atstumo nuo jų ar iš anksto nesiėmusio atsargumo priemonių, išvengiant susidūrimo su dviračių take ėjusiais pėsčiaisiais, veiksmų. Nuteistojo K. R. padarytas pažeidimas- ėjimas dviračių taku, kuriuo eiti pėstiesiems yra draudžiama , nenustačius priežastinio ryšio su jam inkriminuojamomis pasekmėmis, nesukelia baudžiamosios atsakomybės.
Pažymėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad K. R. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – nukentėjusiojo R. K. sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nenustačius priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmai ir kilusių pasekmių, pastarasis pagal BK 282 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
K. R. išteisinus, sprendimas dėl nukentėjusiojo R. K. civilinio ieškinio priteisimo paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos BPK 115str. 3d. 2p.).
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
nuteistojo K. R. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
K. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 282 straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Sprendimą dėl nukentėjusiojo R. K. civilinio ieškinio priteisimo panaikinti, ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.
Teisėjai (parašai) Stasys Lemežis
Virginija Švedienė
Laureta Ulbienė
Nuorašas tikras:
Teisėja Laureta Ulbienė