Civilinė byla Nr. 3K-3-10/2011 Procesinio
sprendimo kategorija 11.9.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano
Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. kasacinį
skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės B. M. ieškinį atsakovui Mažeikių moksleivių techninės kūrybos
centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir
vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė nurodė,
kad nuo 1981 m. dirbo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre automobilininkų
būrelių mokytoja. Atsakovo direktorės 2008 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. P1-16 dėl
sumažėjusio moksleivių skaičiaus teorinio automobilizmo dėstymo grupėse nuo 2008
m. rugsėjo 1 d. buvo sumažintas ieškovės darbo krūvis aštuoniomis savaitinėmis
pedagoginėmis valandomis. Ieškovės teigimu, jos pritarimo tokiam darbo sąlygų
pakeitimui nebuvo gauta, ji su šiuo įsakymu nesupažindinta, darbo sutartis taip
pat nepakeista. Atsakovo direktorės 2008 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. P1-22
ieškovė buvo įspėta, kad, iki 2008 m. spalio 31 d. negavus jos raštiško
sutikimo dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (2008 m. lapkričio 1 d.–2009
m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu dirbti 28,72 val. savaitiniu krūviu: 22
kontaktines valandas, 4,28 val. pasiruošimo pamokoms ir 2,44 val. papildomos
veiklos), ji bus atleista iš einamų pareigų nuo 2009 m. vasario 28 d. Atsakovo
direktorė 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. P1-25, nurodydama, kad negautas
ieškovės raštiškas sutikimas dirbti 2008 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. P1-22
paskirtu darbo krūviu, įsakė nuo 2009 m. vasario 28 d. atleisti ieškovę iš
vairavimo mokytojos pareigų pagal DK 129 straipsnio 1 dalį. Atsakovo 2009
m. vasario 27 d. įsakymu Nr. P1-54 įspėjimo apie atleidimą iš darbo
terminas buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 3 d. (DK 130 straipsnio 7 dalis). Atsakovo
2009 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P1-55 ieškovė buvo atleista iš
darbo nuo 2009 m. kovo 3 d. pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, išmokant
jai DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto šešių mėnesių vidutinio
darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už 29 kalendorines
dienas 2008 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. kovo 3 d. laikotarpiu nepanaudotų
atostogų.
Ieškovės teigimu,
darbo sutartis su ja nutraukta neteisėtai, pažeidžiant DK 120, 129, 130, 134, 203 straipsnių
reikalavimus. Atsakovas nesilaikė DK 120 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, nes
darbo sutarties sąlygas dėl darbo apmokėjimo pakeitė be raštiško darbuotojo
sutikimo. Apie tai, kad keičiamas ieškovės darbo krūvis ir darbo apmokėjimo
sąlygos, atsakovas ieškovei pranešė prieš tris dienas, taip pažeisdamas DK 203
straipsnio nuostatą, kad apie nustatomas naujas apmokėjimo sąlygas darbdavys
turi raštu pranešti darbuotojui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų
įsigaliojimo. Atsakovo 2008 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. P1-25 neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies
reikalavimų, nes jame nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo
sutarties nutraukimas. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas atleido ją iš darbo
nesant svarbios priežasties ir, be kita ko, pažeisdamas įstatyme darbuotojams
įtvirtintas garantijas: nepasiūlė jai kito darbo (DK 129 straipsnio 1 dalis),
neatsižvelgė į tai, kad ji, viena auginanti vaiką iki šešiolikos metų, turi
pirmenybės teisę būti palikta dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius (DK 135
straipsnio 1 dalies 2 punktas), nesilaikė DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyto
reikalavimo gauti išankstinį darbuotojų atstovaujamojo organo (Lietuvos
švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir LŠDPS) Mažeikių rajono
susivienijimo pirmininkų tarybos, kurios nare 2009 m. sausio 26 d. buvo
išrinkta ieškovė) sutikimą atleisti ją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį.
Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo
Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre neteisėtu, grąžinti ją į pirmesnį
darbą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės
pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo
dienos.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Mažeikių rajono apylinkės teismas
2010 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį patenkino:
pripažino ieškovės darbo
sutarties nutraukimą nuo 2009 m. kovo 3 d. neteisėtu;
grąžino ieškovę į pirmesnį darbą;
priteisė ieškovei iš atsakovo 29 541,85 Lt
vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo
atleidimo iš darbo dienos (2009 m. kovo 3-iosios) iki 2010 m. vasario 4 d. ir
šią sprendimo dalį nurodė vykdyti skubiai;
priteisė ieškovei iš atsakovo po
125,71 Lt kiekvienos darbo dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną
darbo dieną nuo 2010 m. vasario 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Teismas konstatavo, kad,
atleisdamas ieškovę iš darbo, atsakovas vykdė struktūrinius pertvarkymus
darbovietėje, tačiau, pažymėdamas, jog byloje nepateikta įrodymų,
patvirtinančių, kad nebuvo galimybės perkelti ieškovę į kitą darbą toje pačioje
darbovietėje arba kad jai buvo pasiūlytas koks nors kitas darbas, o ši jo
atsisakė, teismas pripažino atsakovą neįvykdžiusiu imperatyviojo DK 129
straipsnio 1 dalies reikalavimo prieš nutraukiant su ieškove darbo sutartį
pasiūlyti jai kitą darbą. Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės
nebuvo pakankamai svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su ieškove, o
atleisdamas ją iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų darbovietėje, turėjo
laikytis DK 135 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių darbuotojo pirmenybės teisę
pasilikti dirbti. Nustatęs, kad ieškovė atleidimo iš darbo metu viena augino
11 metų vaiką, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju (kai dėl
ekonominių ar techninių priežasčių mažinamas darbo krūvis) ji turėjo DK 135
straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pirmenybės teisę būti palikta dirbti.
Kadangi atsakovas, tiek sumažindamas ieškovės darbo krūvį, tiek nutraukdamas su
ja darbo sutartį, šios darbuotojo garantijos nepaisė, tai teismas pripažino jį
pažeidusiu DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas taip pat konstatavo,
kad atsakovas nesilaikė DK 203 straipsnyje nustatyto reikalavimo apie
nustatomas naujas apmokėjimo sąlygas raštu pranešti darbuotojui ne vėliau kaip
prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo, nes atsakovo direktorė apie tai, jog
nuo 2008 m. lapkričio 1 d. keičiamas ieškovės darbo krūvis, kartu ir darbo
apmokėjimo sąlygos, pranešė jai prieš tris dienas (2008 m. spalio 29 d.), ir
tai, teismo nuomone, yra šiurkštus darbo teisės nuostatų pažeidimas. Be to, teismo
vertinimu, atsakovo direktorės 2008 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. Pl-25, kuriuo
įsakyta atleisti ieškovę iš einamų pareigų nuo 2009 m. vasario 28 d. pagal DK
129 straipsnio 1 dalį, ir 2009 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. P1-55, kuriuo ji
atleista iš darbo, neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes
juose nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties su ieškove
nutraukimas. Įsakyme nurodytas teiginys „remiantis 2008 m. spalio 29 d. įsakymu
Nr. P1-22 „Dėl B. M. sutikimo dirbti paskirtu darbo krūviu“ ir negavus
raštiško jos sutikimo negali būti laikomas tinkama priežastimi atleisti ją iš
darbo. Atsakovo įsakymuose nenurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovė atleidžiama
iš pareigų, tinkamai neįvardyta ieškovės darbo krūvio sumažinimo priežastis, o
ta, kuri nurodyta, teismo nuomone, nevertintina kaip svarbi. Teismas sprendė, kad atsakovas, sumažindamas ieškovei
darbo krūvį, įspėdamas ją apie atleidimą iš darbo, pažeidė DK 129 straipsnio
1 dalį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nei raštu, nei žodžiu nepranešė
darbdaviui apie jos išrinkimą į LŠDPS renkamuosius organus, o pranešimo apie
tai straipsniu laikraštyje nepripažinęs tinkamu pranešimu, teismas konstatavo, kad
atsakovas neturėjo teisinės pareigos kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo
atleisti ieškovę iš darbo.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą; atmetė ieškinį; priteisė
ieškovei iš atsakovo 2818,72 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų
nepriemokos.
Teisėjų kolegija nustatė,
kad nuo 1981 m. rugpjūčio 25 d. ieškovė dirbo Mažeikių tarpmokykliniame
gamybiniame mokymo kombinate mokytoja, nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. – Mažeikių
rajono Moksleivių kūrybos ir darbo centro mokytoja. Nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. ji
toje pačioje darbovietėje dirbo automobilio specialybės mokytoja, ir jos
mėnesinis darbo užmokestis nuo 2008 m. gegužės mėnesio buvo 2746,95 Lt. Pradėjus
mažėti mokinių skaičiui, 2008–2009 mokslo metais ieškovės darbo krūvis
darbdavio (atsakovo) vienašališkai buvo sumažintas iki 22 kontaktinių
(pedagoginio darbo) valandų per savaitę, ir dėl to ieškovės mėnesio atlygis
sumažėjo iki 2399,72 Lt 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais. Padidinus
tarnybinio atlyginimo koeficientą, 2009 m. sausio–vasario mėnesiais ieškovės
atlyginimas buvo 2634,26 Lt. Ieškovė su darbo krūvio sumažinimu nesutiko
ir 2008 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Telšių
skyrių. Kadangi ieškovė nedavė raštiško sutikimo sumažinti jai pedagoginio
darbo valandas, tai atsakovas (darbdavys) 2008 m. spalio 29 d. įspėjo ieškovę,
kad, negavus jos raštiško sutikimo dirbti sumažintu krūviu, ji bus atleista iš
darbo, ir šiuo pagrindu 2009 m. kovo 3 d. nutraukė su ieškove sudarytą darbo
sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, išmokėdamas jai DK 140 straipsnio
1 dalies 6 punkte nustatyto šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio
dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už 29 kalendorines dienas
nepanaudotų atostogų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas
savo sprendimą patenkinti ieškinį grindė prieštaringomis aplinkybėmis ir vienas
kitą paneigiančiais vertinimais, tokia teismo argumentų painiava neteikia
pagrindo pripažinti jį teisingai nustačiusiu ir įvertinusiu priimto sprendimo
faktinį bei teisinį pagrindą, teisingai kvalifikavusiu darbo sutarties pagrindu
susiklosčiusius šalių ir ginčo teisinius santykius. Pažymėjusi, kad darbo
sutartys tam tikrose organizacijose turi ypatumų, į kuriuos privalu atsižvelgti
aiškinant jų turinį, biudžetinėse įstaigose (prie kurių priskiriamos ir
švietimo įstaigos) dėl darbo užmokesčio nesiderama, nes jis nustatomas biudžeto
įstatymu, o konkrečiai mokytojų darbo apmokėjimo tvarka reglamentuojama
specialiųjų teisės norminių aktų, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė, aiškindama
ir interpretuodama mokytojo darbo krūvį, supainiojo dvi kategorijas – Darbo
kodekse bei šį detalizuojančiame Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1195
„Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine
įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas
sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ mokytojams
nustatytą 36 valandų darbo laiko normą per savaitę ir pedagoginių (kontaktinių)
valandų normą, kuri, remiantis švietimo ir mokslo ministro 2008 m. gruodžio 30
d. įsakymu Nr. ISAK-3546 patvirtinto Eksperimentinio etatinio mokytojų darbo
apmokėjimo tvarkos aprašo II skirsnio „Mokytojų darbo apmokėjimas“ nuostatomis,
yra 18 pedagoginio darbo valandų (tai prilyginama vienam pedagogo darbo
etatui), už kurias pagal šio aprašo 24 punktą mokytojui skaičiuojamas darbo
užmokestis. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant nurodytas teisės
aktų nuostatas, konstatuotina, kad, norint skirti mokytojui mažesnį darbo
valandų skaičių, nei nurodytasis (18 pedagoginio darbo valandų per
savaitę), reikia keisti su darbuotoju sudarytą darbo sutartį. Atsižvelgdama į
tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad mažesnio darbo krūvio nustatymas, ir kartu
šio nulemtas darbo užmokesčio sumažėjimas prilygsta darbo sutarties sąlygų
pakeitimui. Pagal DK 120 straipsnio 3 dalį darbo sutartyje sulygtas darbo
apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik tinkamai informavęs ir gavęs
raštišką darbuotojo sutikimą. Tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais,
Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros
ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Informacijai
apie individualias darbo sąlygas skirta 1991 m. spalio 14 d. Europos Tarybos
direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie
sutarties arba darbo santykių sąlygas. Tokių sąlygų sąrašas yra pateikiamas
šios Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje. Be kitų sąlygų, kurios nėra šios bylos
nagrinėjimo objektas, 8 punkte nurodyta „darbo užmokesčio, kurį darbuotojas
turi teisę gauti, pradinė bazinė suma, kitos jo sudedamosios dalys ir jo
mokėjimo periodai“, o 9 punkte – „normali darbuotojo darbo dienos arba
darbo savaitės trukmė“. Teisėjų kolegija pripažino, kad tiek DK
120 straipsnio, tiek Europos Tarybos direktyvos 91/533/EEB prasme tuo
atveju, kai darbuotojui (šiuo atveju – ieškovei) buvo keistas apmokėjimas už
darbą jį mažinant, nors ir nebuvo keistos esminės darbo sąlygos, buvo būtinas
jos sutikimas, o jai nesutinkant dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (nors ir
neesminėmis) bei už mažesnį atlygį, turėjo būti sprendžiamas jos atleidimo iš
darbo pagal DK 129 straipsnį klausimas. Teisėjų kolegija sprendė, kad, priešingai
nei nurodo ieškovė, atsakovas vykdė darbo organizavimo pakeitimus, nesusijusius
su mokyklos struktūriniais pertvarkymais, nes struktūrinius pertvarkymus ir
reorganizavimą gali vykdyti tik įstaigos steigėjas, šiuo atveju – Savivaldybės
taryba. Teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo keičiama nei ieškovės darbo vieta,
nei pobūdis, nei pareigybė, nei mokomosios dokumentacijos struktūra, o vaikų
priėmimo sumažėjimą lėmė iš esmės objektyvios priežastys ir praktinio vairavimo
mokymo galimybės. Dėl to ieškovės teiginį, kad atsakovo direktorė vienašališkai
sumažino besikreipiančių mokytis vaikų skaičių, teisėjų kolegija pripažino neatitinkančiu
tikrovės, nes tokia aplinkybė nei objektyviai, nei subjektyviai byloje nenustatyta.
Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad mokyklos direktorius
kiekvieną rugsėjį organizuoja darbą, atsižvelgdamas į atsiradusias naujas aplinkybes
(mokinių skaičių, jų pasirinkimus ir pan.), perskirstydamas ir valandas, ir
veiklą, tačiau visais atvejais neviršydamas steigėjo patvirtintų bendrų
pedagoginių valandų skaičiaus bei etatų kiekio ir kartu darbui apmokėti iš
biudžeto skirtų lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys teikia
pagrindą išvadai, kad ieškovei negalėjo būti pasiūlyta kita darbo vieta,
padidintas kontaktinių pedagoginio darbo valandų skaičius, nes laisvų valandų
nebuvo. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad iš esmės visiems
atsakovo įstaigos pedagogams, kurie turėjo didesnį kaip aštuoniolikos pedagoginių
valandų per savaitę darbo krūvį, 2008–2009 mokslo metais darbo krūvis buvo
sumažintas, ir mokytojai buvo apie tai informuoti. Nustačiusi, kad atsakovas
nemažino pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų (mokytojų) skaičiaus, bei
atsižvelgdama į pirmiau nustatytą aplinkybę, jog struktūrinių pertvarkymų
mokykloje nevyko, tik buvo vykdomi darbo organizavimo pakeitimai, kuriuos lėmė objektyvios
aplinkybės (moksleivių skaičiaus sumažėjimas, naujo kalvystės būrelio, siekiant
pritraukti daugiau moksleivių, įsteigimas), dėl kurių nebuvo keistas (mažintas)
darbuotojų skaičius, teisėjų kolegija sprendė, kad darbdaviui (atsakovui)
nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti ieškovei DK 135 straipsnį
(suteikti pirmumo teisę likti darbe), pasiūlyti ar suteikti jai kitą darbą, nes
ieškovės darbo vieta nebuvo panaikinta, tik sumažėjo jos pedagoginės savaitinės
valandos iki 22 val., o su tokiu darbo organizavimo pakeitimu ieškovė nesutiko.
Vertindama pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovė konkliudentiniais
veiksmais patvirtino, jog sutinka dirbti sumažintu darbo krūviu, teisėjų
kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ieškovės raštiško sutikimo
keisti darbo sutarties sąlygas. Nors ieškovė 2008 m. rugsėjo ir spalio
mėnesiais dirbo už mažesnį darbo užmokestį ir DK 297 straipsnio 1 dalies nustatyta
tvarka darbdavio veiksmų neginčijo (būtent šias aplinkybes pirmosios
instancijos teismas pripažino ieškovės faktiniu sutikimu dirbti pakeistomis
darbo sąlygomis), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys (apie tai,
kad 2008 m. rugsėjo 25 d. ieškovė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos
Telšių skyrių dėl, jos manymu, neteisėto darbo krūvio ir darbo užmokesčio
sumažinimo, nesutiko pasirašyti keičiamos darbo sutarties) teikia pagrindą
išvadai, kad ieškovė nesutiko su sumažintu darbo krūviu ir tuo pagrindu
sumažėjusiu darbo užmokesčiu, o jos faktiškas darbas sumažintu krūviu,
priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, neatitiko ieškovės
tikrosios valios. Tai konstatavusi bei pažymėjusi, kad darbuotojui nesutikus
dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir už mažesnį darbo užmokestį,
sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (DK
120 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjamu atveju
atsakovas, iki 2008 m. spalio 31 d. negavęs ieškovės sutikimo ir
negalėdamas administracinėmis priemonėmis užtikrinti jai ankstesnio darbo
krūvio, privalėjo spręsti dėl mokytojos (ieškovės) atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio
pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos
teismo išvadą, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnio
1 dalį, nenurodė jokios svarbios atleidimo priežasties, taip pat išvadą, kad
2008 m. spalio 31 d. įsakymas neatitiko DK 130 straipsnio 2 dalies
reikalavimų, nes jame nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo
sutarties nutraukimas. Pripažinusi, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš
darbo, nurodė įstatymo nuostatą ir priežastį – darbuotojo nesutikimą dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis ir už mažesnį darbo užmokestį, – teisėjų kolegija padarė
išvadą, jog darbo sutarties su ieškove nutraukimas atitiko įstatymo (DK
129 straipsnio) reikalavimus. Vadovaudamasi protingumo principu, teisėjų
kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į šią konkrečią situaciją, darbo pobūdį
(pedagoginis–auklėjamasis), kai tarp darbuotojo ir darbdavio yra užprogramuotas
teisinis ginčas, tokia priežastis – nesutikimas dirbti naujomis darbo sąlygomis,
kai negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą, pripažintina pakankamai svarbia
atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Remdamasi nurodytomis
aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo pagrindą
panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują –
atmesti ieškinį. Tam, kad ginčas būtų išspręstas iki galo, teisėjų kolegija,
remdamasi CPK 417 straipsniu, nurodė, jog yra pagrindas viršyti ieškinyje
pareikštus reikalavimus ir perskaičiuoti ieškovei 2008 m. rugsėjo–2009 m.
vasario mėnesiais išmokėtą darbo užmokestį, išeitinę išmoką ir kompensaciją už
nepanaudotas atostogas. Teisėjų kolegija sprendė, jog ieškovei priteistinas iš
atsakovo darbo sutartyje sulygto ir faktiškai 2008 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. kovo
3 d. laikotarpiu ieškovei sumokėto darbo užmokesčio skirtumas – 1625,02 Lt
(1388,92 Lt skirtumo, susidariusio 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais ((2746,95 Lt
– 2399,72 Lt) x 4 ); 225,38 Lt skirtumo, susidariusio 2009 m. sausio–vasario
mėnesiais ((2746,95 Lt – 2634,26 Lt) x 2); 10,72 Lt skirtumo,
susidariusio 2009 m. kovo mėnesį (2 x 130,80 Lt (vienos darbo dienos
užmokestis) – 250,88 Lt)), taip pat priklausančios gauti ir faktiškai
sumokėtos išeitinės išmokos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas
skirtumas, atitinkamai – 1145,22 Lt ((6 x 2746,95 Lt) – 15336,48 Lt)
ir 48,48 Lt (2647,87 Lt – 2599,40 Lt).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria
spręsta atmesti ieškinį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą –
patenkinti ieškinį, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl su darbo santykiais
susijusių išmokų nepriemokos priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 5377,94 Lt
nepriemokos, kurią sudaro skirtumas už laiką, ieškovės dirbtą mažiau apmokamą
darbą, ir skirtumas tarp priklausiusių gauti bei faktiškai sumokėtų
kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos. Šis
kasatorės prašymas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, pripažindamas pakankamai svarbia priežastimi nutraukti
darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį darbuotojo (kasatorės) atsisakymą dirbti
pakeistomis (sumažintu darbo krūviu ir dėl to už mažesnį darbo užmokestį) darbo
sutarties sąlygomis, netinkamai aiškino ir taikė DK 129 straipsnio 1, 2 dalių
nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių
materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorės teigimu,
darbuotojui nesutikus su daromais pakeitimais, darbdaviui neatsiranda pareigos
nutraukti darbo sutartį. Darbuotojo nesutikimas dirbti pakeistomis darbo
sąlygomis yra tik prielaida darbdaviui inicijuoti darbo sutarties nutraukimą
(DK 120 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis su darbuotoju, nesutikusiu dirbti
pakeistomis darbo sąlygomis, nutraukiama laikantis įstatyme (DK 129 straipsnyje)
nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Kasatorės įsitikinimu, tai
reiškia, kad, darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, darbdavys,
norėdamas atleisti jį iš darbo pagal DK 129 straipsnį, privalo įrodyti esant
svarbią (kitą, ne vien tik nurodytą darbuotojo nesutikimą) darbo sutarties
nutraukimo priežastį, taip pat spręsti, ar darbuotojui netaikytinos tam tikros
įstatyme (nagrinėjamu atveju – DK 129 straipsnio 4 dalyje, 134, 135
straipsniuose) įtvirtintos garantijos. Kasatorės vertinimu, iš darbdavio
(atsakovo) priimtų su jos atleidimu susijusių įsakymų visiškai neaišku, kokia
svarbi priežastis lėmė ginčijamą darbo sutarties su ja nutraukimą.
Be to, kadangi tik
darbuotojo nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis nepripažintinas pakankama
priežastimi darbo sutarčiai pagal DK 129 straipsnį su juo nutraukti, tai įspėjimas,
kuriame kaip aplinkybė, dėl kurios darbuotojas atleidžiamas iš darbo, įvardytas
tik šis nesutikimas, negali būti pripažintas atitinkančiu DK 130 straipsnio 2
dalies 1 punkto reikalavimus. Atsakovo 2008 m. spalio 31 d. įsakyme
Nr. P1-25, kuriuo kasatorė įspėta apie darbo sutarties nuo 2009 m. vasario
28 d. su ja pagal DK 129 straipsnio 1 dalį nutraukimą, nenurodyta jokios
svarbios atleidimo iš darbo priežasties ir aplinkybių, kuriomis motyvuojamas
darbo sutarties nutraukimas, išskyrus nuorodą į atsakovo 2008 m. spalio 29 d.
įsakymą Nr. P1-22 „Dėl B. M. sutikimo dirbti paskirtu darbo krūviu“
bei į tai, kad negauta raštiško jos sutikimo. Dėl to apskųstą sprendimą priėmusio
apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai spręsta dėl tokio kasatorės įspėjimo
atitikties DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimams.
2. Byloje esant
duomenų, kad kasatorė ginčijamo darbo sutarties su ja nutraukimo metu viena
augino 11 metų dukterį, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą
aiškintis ne tik dėl svarbios priežasties, bet ir ypatingo atvejo (ar kasatorės
palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs atsakovo interesus), kaip vienos iš
būtinų juridinių faktų sudėties darbo sutarčiai pagal DK 129 straipsnį su
kasatore nutraukti aplinkybių, buvimo (DK 129 straipsnio 4 dalis). Apskųstame
apeliacinės instancijos teismo sprendime nespręsta dėl kasatorės atleidimo iš
darbo atitikties DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatoms, todėl jis negali
būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.
3. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad atsakovas nevykdė struktūrinių pertvarkymų,
todėl nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo DK 135 straipsniui atleidžiant
kasatorę iš darbo taikyti, prieštarauja bylos duomenims (apie tai, kad
atsakovas atleido du visą darbo laiką dirbusius darbuotojus ir į jų vietą
priėmė du darbuotojus dirbti ne visą darbo laiką, t. y. po pusę etato,
taip pertvarkydamas įstaigoje buvusius etatus (pareigybes) – vieną jų panaikindamas).
Be to, kasatorės teigimu, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką DK 135
straipsnis, reglamentuojantis darbuotojo pirmenybės teisę būti paliktam dirbti,
taikytinas, kai darbuotojų skaičius mažinamas ne tik dėl ekonominių ar
technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir
dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytų panašių svarbių priežasčių. Dėl to
apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs atsakovą įrodžiusiu svarbios
priežasties (šia teismas laikė darbo organizavimo atsakovo įstaigoje pakeitimus)
nutraukti su kasatorę darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį buvimą, privalėjo spręsti
ir dėl kasatorės atleidimo iš darbo atitikties DK 135 straipsnio reikalavimams.
Apeliacinės instancijos teismas nesprendė šio klausimo, taigi netinkamai
aiškino ir taikė DK 135 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nurodytu teisės klausimu suformuotos praktikos.
4. Apeliacinės
instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl DK 134 straipsnyje įtvirtintų garantijų,
atleidžiant kasatorę (kuri 2008 m. liepos mėn. tapo Lietuvos švietimo
darbuotojų profesinės sąjungos Mažeikių rajono susivienijimo nare, o 2009 m.
sausio 26 d. buvo išrinkta į LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų
tarybą (darbuotojų atstovaujamąjį organą), iš darbo, taikymo. Bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos teisme metu nustatyta, kad atsakovas apie kasatorės
narystę LŠDPS Mažeikių rajono susivienijime sužinojo 2008 m. lapkričio 1
d., ir jis šios aplinkybės neginčijo. Kadangi atsakovo įstaigoje buvo
susiklosčiusi konfliktinė situacija, tai, kasatorės teigimu, ji pasirinko viešo
pranešimo (vietinėje spaudoje) apie jos narystę nurodytame darbuotojų
atstovaujamajame organe būdą. Taigi atsakovo direktorė turėjo apie tai žinoti
ir žinojo. Kadangi darbuotojų atstovaujamojo organo išankstinio sutikimo
atleisti kasatorę, šio organo narę, iš darbo nebuvo gauta, tai pripažintina,
kad atsakovas, nutraukdamas su ja darbo sutartį, pažeidė DK 134 straipsnyje
įtvirtintą garantiją, taikytiną nepriklausomai nuo to, kada – iki įspėjimo apie
darbo sutarties nutraukimą ar po to – atsirado aplinkybės, lemiančios draudimą
atleisti darbuotoją iš darbo be išankstinio atitinkamo organo sutikimo. Dėl to
apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriame nepasisakyta dėl
DK 134 straipsnio ginčo atveju taikymo, negali būti pripažintas pagrįstu ir
teisėtu.
5. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles
reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178, 185 straipsnius), nes neištyrė
ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių bei jas patvirtinančių bylos
duomenų. Šie pažeidimai lėmė nepagrįstas teismo išvadas, kad: iš esmės visiems
atsakovo įstaigos pedagogams, kurie turėjo didesnį nei 18 pedagoginių valandų
per savaitę darbo krūvį, 2008–2009 mokslo metais darbo krūvis buvo
sumažintas; kasatorės teigimu, bylos duomenys, kurių apeliacinės instancijos
teismas nenagrinėjo ir nevertino, patvirtina, jog nė vienam kitam pas atsakovą
dirbusiam pedagogui, išskyrus ją ir jos kolegą G. Ž., nurodytu laikotarpiu
darbo krūvis nebuvo sumažintas, o kai kurių ir padidėjo; kasatorei negalėjo
būti pasiūlyta kita darbo vieta, padidintas kontaktinių pedagoginio darbo
valandų skaičius, nes laisvų darbo vietų (valandų) nebuvo; kasatorės teigimu, byloje
surinkti duomenys (apie jos kolegos G. Ž. atleidimą iš darbo nuo 2009 m.
sausio 26 d.) teikia pagrindą išvadai, kad atsakovas turėjo galimybę iki
numatomo jos atleidimo momento (t. y. 2009 m. vasario 28 d.) pasiūlyti jai
kitą darbą.
6. Nei tuo metu, kai
buvo keičiamos kasatorės darbo sąlygos (2008 m. spalio 29 d.) ir ji atleista iš
darbo (2009 m. kovo 3 d.), galiojusiose Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų
įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo aprašo redakcijose, nei šiuo
metu galiojančiame teisiniame reglamentavime nenustatyta mokytojo darbo laiko
normos. Dėl to pripažintina, kad pagal DK ir jį detalizuojantį Vyriausybės 2003
m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis
yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo
tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo
apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ mokytojams įtvirtinta trisdešimt šešių valandų
darbo laiko per savaitę norma. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta pripažintina
apeliacinės instancijos teismo nuostata vienam mokytojo etatui prilyginti aštuoniolikos pedagoginių
darbo valandų normą. Dėl to nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad darbo sutartis keistina, tik norint skirti mokytojui mažesnį darbo
valandų skaičių nei nurodytasis, t. y. aštuoniolika pedagoginio darbo
valandų per savaitę. Kasatorės teigimu, sąlyga dėl darbo dienos (pamainos,
savaitės) trukmės yra darbo sutarties sąlyga, už kurios tinkamą įforminimą
atsakingas darbdavys, todėl, keičiant pedagoginio darbo laiko trukmę,
nepriklausomai nuo to, trumpinama ji ar ilginama, nustatoma ilgesnė kaip aštuoniolika
pedagoginių darbo valandų ar trumpesnė, pagal DK 120 straipsnio nuostatas
visais atvejais privaloma keisti darbo sutartį. Kadangi iki siūlymų keisti jos
darbo laiko trukmę ji dirbo visą darbo laiką (trisdešimt šešias valandas), tai,
kasatorės manymu, ne visas darbo laiko nustatymas buvo galimas tik įtvirtinant
tai darbo sutartyje (DK 146 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
7. Apeliacinės instancijos
teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas neteisėtai skaičiavo kasatorei
mažesnį darbo užmokestį už darbą 2008 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. kovo 3 d.
laikotarpiu, tačiau, priteisdamas kasatorei iš atsakovo 2818,72 Lt su
darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos, netinkamai apskaičiavo jos dydį,
nes neatsižvelgė į tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo padidintas
tarnybinio atlyginimo koeficientas nuo 11,75 iki 12,9. Dėl to, kasatorės
teigimu, perskaičiuotina jai priklausančios nepriemokos suma ir priteistina iš
atsakovo 5377,94 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos.
Atsiliepime į kasacinį
skundą atsakovas prašo apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą
palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Darbo laikas nėra
viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, nurodytų DK 95 straipsnyje, ir jo
keitimo tvarka nereglamentuojama DK 120 straipsnio normų. Tačiau kasatorės
darbo trukmės pasikeitimas lėmė darbo sutarties būtinosios sąlygos – darbo
apmokėjimo – pasikeitimą, todėl buvo būtinas kasatorės raštiškas sutikimas
dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Įstatyme nereglamentuojama tokio sutikimo
forma. Atsakovo teigimu, jo įstaigoje nusistovėjo praktika išreikšti tokį
sutikimą pasirašant įsakyme apie susipažinimą dėl darbo sąlygų pakeitimo. Bylos
duomenimis, kasatorė buvo tinkamai informuota apie jo darbo sąlygų pakeitimą,
tačiau nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Dėl to atsirado pagrindas
atleisti ją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ir tai, atsakovo teigimu,
buvo padaryta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
2. Mokytojų tarifinis
atlygis nustatomas už aštuoniolika pedagoginių darbo valandų per savaitę.
Tarifinio atlygio koeficientą, suderinęs su darbuotojų atstovais, nustato
įstaigos vadovas. Mėnesinis mokytojų darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal
tarifinį sąrašą. Dėl to, atsakovo manymu, pripažintina, kad mokyklos
direktorius turi teisę sumažinti mokytojo darbo valandų skaičių iki aštuoniolikos
ir negavęs jo sutikimo. Kasatorės darbo krūvis buvo sumažintas remiantis
susisiekimo ministro 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 3-293 „Dėl
reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo patvirtinimo“, pagal kurio nuostatas
mokinių skaičius grupėje negali viršyti 30; taip pat atsižvelgiant į tai, kad
nuo 2007 metų vairavimo mokymo laikotarpis sutrumpėjo nuo 15 mėn. iki
9 mėn., keitėsi mokymo planų apimtis – teorijos mokymas sutrumpėjo nuo 360
val. iki 108 val. Be to, mokytojų darbo laiko perskirstymas sudarė sąlygas
pradėti naują vaikų užimtumo veiklą – kalvystės būrelius. Taigi atsakovo
įstaigoje vyko darbo ir veiklos organizavimas, o ne struktūriniai pertvarkymai,
kaip teigiama kasaciniame skunde. Kasatorės teiginiai, kad atsakovo direktorė
vienašališkai sumažino besikreipiančiųjų skaičių, neatitinka bylos duomenų.
Kadangi struktūrinių pertvarkymų nebuvo daryta, tai kasatorei neturėjo ir
negalėjo būti pasiūlyta kita darbo vieta, nes laisvų valandų nebuvo, taip pat
neturėjo būti taikoma pirmenybės teisė būti paliktai dirbti. Kasatorė nepranešė
atsakovo įstaigos administracijai apie savo narystę darbuotojų atstovaujamajame
organe, todėl atsakovas neprivalėjo taikyti ir DK 134 straipsnyje
įtvirtintų garantijų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija pagal ieškovės kasaciniame skunde keliamus klausimus šioje
nutartyje pasisako dėl pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį
sudarančių juridinių faktų nustatymo, taip pat dėl kitų su šiuo DK 129
straipsniu susijusiose DK normose įtvirtintų garantijų darbuotojui taikymo bei
dėl kasatorei priteistos su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos
apskaičiavimo.
Dėl darbo
sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrindų
Byloje nustatyta
ir kasatorė neginčija atsisakiusi dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (sumažintu
darbo krūviu ir už dėl to sumažėjusį darbo užmokestį), tačiau teigia, kad vien
šis nesutikimas, nesant kitų svarbių priežasčių darbo sutarčiai su ja nutraukti
(DK 129 straipsnio 2 dalis), negalėjo būti pripažintas pakankama svarbia
jos atleidimo iš darbo priežastimi, o jos įspėjimas apie būsimą atleidimą,
kuriame kaip svarbi darbo santykių su ja nutraukimo priežastis įvardytas tik
šis nesutikimas, – atitinkančiu DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto
reikalavimus. Kasatorė taip pat nurodo, kad ginčijamo darbo sutarties su ja
nutraukimo metu ji augino vienuolikos metų dukterį, todėl jos atleidimas iš
darbo DK 129 straipsnio pagrindu buvo galimas tik ypatingu atveju, t. y.
jeigu jos palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs atsakovo interesus (DK
129 straipsnio 4 dalis); atsakovas neįrodė, kad buvo toks atvejis. Be to,
kasatorės tvirtinimu, kadangi darbdavys privalo siūlyti darbuotojui kitą darbą
per visą įspėjimo apie darbo sutarties su juo nutraukimą laikotarpį, tai
atsilaisvinusi G. Ž., atleisto 2009 m. sausio 26 d., darbo vieta
atsakovo turėjo pasiūlyta jai, tačiau to nebuvo padaryta. Šiuos kasacinio
skundo motyvus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais dėl toliau dėstomų
argumentų.
DK
129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys neterminuotą darbo
sutartį su darbuotoju gali nutraukti tik dėl svarbių priežasčių, apie tai
įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jeigu negalima darbuotojo
perkelti jo sutikimu į kitą darbą, o 2 dalyje nurodyta, kad svarbiomis gali
būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo
kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip
pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės
struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Pagal DK 129
straipsnio 4 dalį darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą
senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenims iki aštuoniolikos
metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų,
gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe
iš esmės pažeistų darbdavio interesus.
DK straipsnio 4
dalis aiškintina ir taikytina kartu su to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis.
Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį neterminuota darbo sutartis su šioje teisės
normoje išvardytais darbuotojais gali būti nutraukta tik esant svarbioms
priežastims (DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jeigu
tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.
Sprendžiant, ar, atleidžiant darbuotoją iš darbo, buvo laikytasi DK
129 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių reikalavimų, būtina, be kita ko,
aiškintis bei vertinti aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios
priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į
kitą darbą egzistavimo arba egzistavimo. Darbuotojui ginčijant teismine tvarka
darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, nurodytų faktų buvimą
privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis).
Įstatyme
vartojamos svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios ir
kiekvienu atveju jų turinys nustatomas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos
aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje K. V. S.
v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas,
bylos Nr. 3K-3-488/2009). Atsakovas darbo sutarties su kasatore nutraukimą
pagal DK 129 straipsnį grindė jos nesutikimu dirbti dėl darbo ir veiklos
perorganizavimo atsakovo įstaigoje pasikeitusiomis darbo sąlygomis,
t. y. aplinkybe, kuri, priešingai nei teigia kasatorė, gali būti
pripažinta svarbia priežastimi (DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) nutraukti su
darbuotoju sudarytą darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Dėl darbuotojo
nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kaip svarbios priežasties
nutraukti su juo darbo sutartį, spręstina pagal tai, ar darbovietėje realiai
egzistavo objektyvių aplinkybių, dėl kurių buvo būtina keisti darbuotojo darbo
sąlygas.
Nagrinėjamos
bylos kontekste kasatorės darbo sąlygų (jai nustatytų pedagoginio darbo
valandų, už kurias pagal atitinkamus teisės aktus skaičiuojamas mokytojo darbo
užmokestis, per savaitę skaičiaus) pakeitimas turi būti pagrindžiamas
objektyvia realiai egzistavusia būtinybe imtis veiklos ir darbo organizavimo
atsakovo įstaigoje pakeitimų. Atsakovas šiai būtinybei pagrįsti tvirtino (ir
tai matyti iš jo pateiktų duomenų), kad dėl sumažinto finansavimo atsirado
ekonominis, dėl atitinkamų institucijų priimtų atsakovo įstaigos veikloje
taikytinų teisės aktų – teisinis, o dėl būreliuose (viename jų teorinio
vairavimo mokytoja dirbo kasatorė) sumažėjusio moksleivių skaičiaus bei
praktinio vairavimo mokymo atsakovo įstaigoje galimybių – ir organizacinis
poreikis imtis darbo bei veiklos 2008–2009
mokslo metams atsakovo mokykloje perorganizavimo (transporto priemonių vairuotojų teorinio mokymo
programų perplanavimo – 108 teorinio mokymo valandų vietoj buvusių
234 valandų 9 mėnesių trukmės vairuotojų mokymo kursui skyrimo;
mažesnio skaičiaus moksleivių į automobilizmo grupes priėmimo; naujo kalvystės
būrelio, siekiant pritraukti daugiau moksleivių, įsteigimo bei likusių,
sumažinus kai kurių mokytojų darbo krūvį, pedagoginio darbo valandų panaudojimo
nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. naujai parengtai tradicinės kalvystės programai
įgyvendinti) ir dėl to
perskirstyti mokytojų (taip pat
kasatorės) valandinį savaitinį pedagoginio darbo krūvį. Teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo
įstaigos paskirtį, jo veiklos specifiką ir uždavinius, pagrįstai pagal byloje
nustatytas aplinkybes pripažino atsakovą įrodžiusiu, jog realiai egzistavo
objektyvių aplinkybių, dėl kurių 2008-2009 mokslo metams buvo būtina imtis
darbo organizavimo mokykloje pakeitimų. Kadangi dėl šių kasatorei,
automobilininkų būrelio vairavimo teorijos mokytojai, objektyviai nebegalėjo
būti sudaryta galimybių dirbti iki tol nustatytu savaitiniu valandiniu
pedagoginio darbo krūviu ir jis turėjo būti koreguojamas, tai, jai atsisakius
dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (sumažintu darbo krūviu ir už dėl to
sumažėjusį darbo užmokestį), buvo pagrindas pripažinti šį nesutikimą svarbia
priežastimi, kaip DK 129 straipsnio taikymo sąlyga, nutraukiant su ja sudarytą
darbo sutartį pagal šį DK straipsnį.
Tai konstatavus,
atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apskųstą sprendimą
priėmęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatorės įteiktą įspėjimą,
kuriame svarbia atleidimo iš darbo priežastimi įvardytas tik jos nesutikimas
dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, pripažino atitinkančiu DK 130 straipsnio 2
dalies 1 punkto reikalavimus. Bylos duomenimis, kuriuos visapusiškai ir
objektyviai įvertino apeliacinės instancijos teismas, įspėjimas, nurodant jame
tiek faktinį, tiek juridinį atleidimo iš darbo pagrindus, kasatorei buvo
įteiktas DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytu ne mažesniu kaip keturių
mėnesių iki darbo sutarties nutraukimo terminu, kasatorė pasirašytinai susipažino
su šiuo įspėjimu. Dėl to teisėta pripažintina apeliacinės instancijos teismo
išvada, kad atsakovas tinkamai, laikydamasis DK 130 straipsnio reikalavimų,
įgyvendino savo iniciatyvą atleisti kasatorę iš darbo pagal DK
129 straipsnį.
Aiškinant ypatingo
atvejo, kaip DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, sampratą Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad, sprendžiant, ar
darbuotojas buvo atleistas iš darbo, nepažeidžiant DK 129 straipsnio 4 dalyje
jam įtvirtintos garantijos, įvertintina, ar konkretus atvejis pripažintinas
ypatingu: ar realiai egzistavo tokia svarbi darbuotojo atleidimo priežastis,
dėl kurios neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai;
taigi darbdavys turi turėti svarią priežastį darbo sutarčiai su darbuotoju,
patenkančiu į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategorijas,
nutraukti; tokia priežastis siejama su esminiais darbdavio interesais ir jų
pažeidimu; ar darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus,
nustatoma atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką ir aplinkybes,
konkrečias darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes bei jį pagrindžiančias
priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje O. T. v.
Panevėžio K. Paltaroko vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356/2004).
Atsakovas – Mažeikių moksleivių
techninės kūrybos centras – yra švietimo įstaiga, kurios pagrindinė veikla –
neformalusis švietimas. Atsakovas taip pat yra viešasis juridinis asmuo,
veikiantis kaip pelno nesiekianti iš savivaldybės biudžeto finansuojama
įstaiga. Dėl to darbuotojų skaičių ir jų darbo užmokesčio fondą, taip pat darbo
organizavimą (konkrečių vykdomų neformaliojo švietimo programų (kelių transporto
priemonių vairuotojų rengimo planų) sudarymą ir pagal juos – savaitinio
valandinio pedagoginio darbo krūvio mokytojams nustatymą) visų pirma lemia
mokyklai skiriamos lėšos. Neformaliojo švietimo (papildomo ugdymo) programas ir
savišvietą asmenys renkasi laisvai, todėl tam tikrų darbo klausimų (tarp jų ir
darbo krūvio paskirstymo) sprendimui turi įtakos ir moksleivių, pageidaujančių
lankyti šią papildomo ugdymo mokyklą, skaičius. Taigi neformaliojo švietimo
įstaiga organizuoja ir vykdo jai nustatytą veiklą pagal savo finansines
galimybes bei pageidaujančių ją lankyti moksleivių poreikį.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, įvertinus atsakovo veiklos specifiką ir aplinkybes, kitus
bylos duomenis apie darbo sutarties su kasatore nutraukimo aplinkybes ir jį
lėmusias priežastis, yra pagrindas pripažinti ypatingo atvejo, kaip DK 129
straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, nutraukiant su kasatore sudarytą darbo
sutartį buvimą. Pirmiau aptarti pas atsakovą įvykę darbo organizavimo
pasikeitimai vertintini pozityviai, nes sudarė sąlygas užtikrinti efektyvesnį
mokytojų darbą bei mokyklos tiesioginio intereso – įdomesnio ir įvairesnio
moksleivių užmokyklinio užimtumo bei suplanuotų papildomo ugdymo programų –
įgyvendinimą, racionaliau savo reikmėms panaudoti mokyklai skiriamus biudžeto
asignavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad darbdaviui
ekonominis būtinumas ir jo turtinis interesas yra išvengti nepagrįstų darbo
užmokesčio išlaidų už tokį darbo krūvį, kurio, atsižvelgiant į darbdavio
veiklos specifiką ir pas jį įvykusius šios veiklos ekonominių, teisinių ir kt.
aplinkybių pasikeitimus, realiai nebereikia įstaigos veiklos tikslams bei
rezultatams pasiekti. Bylos duomenims, dėl pas atsakovą įvykusių darbo
organizavimo pasikeitimų kelių transporto priemonių vairuotojų mokymo planams
įgyvendinti užteko mažesnio mokytojų savaitinio valandinio darbo krūvio. Dėl to
atsakovas privalėjo šį kiekvieniems mokslo metams nustatomą mokytojų savaitinių
darbo valandų krūvį koreguoti, sumažindamas pedagoginio darbo valandų per
savaitę skaičių taip pat ir kasatorei. Dirbti pakeistomis darbo sąlygomis
(sumažintu darbo krūviu ir už dėl to sumažėjusį darbo užmokestį) ji nesutiko, o
tokių darbo sąlygų kasatorei, kuriomis ji dirbo iki šių pasikeitimo, suteikimas
dėl pirmiau aptartų aplinkybių nebebuvo
galimas: darbo atsakovo įstaigoje perorganizavimo padarinys buvo
darbuotojų savaitinio valandinio
pedagoginio darbo krūvio perskirstymas, dėl kurio sutrumpėjo kai kurių mokytojų
(taip pat kasatorės) pedagoginio darbo valandų per savaitę trukmė, o galimybių
pasiūlyti kasatorei kitą darbo vietą ar padidinti pedagoginio darbo valandų
skaičių neegzistavo, nes laisvų tokio darbo valandų nebuvo (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Be to, tolesnis kasatorės palikimas darbe dirbti tomis darbo
sąlygomis, kuriomis ji dirbo iki šių pasikeitimo, reikštų realiai nereikalingo
suplanuotoms vairuotojų mokymo programoms įgyvendinti darbo krūvio jai
suteikimą, taigi – dalinę faktinę prastovą, tai lemtų darbdavio patiriamus
darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius, nes tektų mokėti už realiai nedirbamas
darbo valandas. Nurodytos aplinkybės pripažintinos galėjusiomis iš esmės
pažeisti darbdavio (atsakovo) turtinius ir kitus su jo veiklos specifika bei
paskirtimi susijusius interesus, todėl jis, siekdamas išvengti nuostolių ir užtikrinti
mokyklos veiklos uždavinių įgyvendinimą, turėjo pagrindą jas vertinti kaip
ypatingą atvejį, suteikusį jam teisę atleisti kasatorę iš darbo pagal DK
129 straipsnį.
Kasacinio skundo
argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino darbdavio
pareigos perkelti kasatorę jos sutikimu į kitą darbą, nepagrįstas. Teisėjų
kolegijos vertinimu, apskųsto teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo
pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas įrodymus apie kito
darbo ir (ar) laisvų pedagoginio darbo valandų siūlymą kasatorei bei juos
įvertindamas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles
reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 178, 185 straipsnių) reikalavimus.
Kita jai, automobilininkų būrelio vairavimo teorijos mokytojai, privalomai
siūlytina darbo vieta kasatorė įvardija jos įspėjimo apie atleidimą iš darbo
laikotarpiu atsilaisvinusią G. Ž., taip pat automobilininkų būrelio
vairavimo teorijos mokytojo, darbo vietą. Bylos duomenimis, ši atsilaisvino dėl
to, kad G. Ž., kaip ir kasatorė, 2007–2008 mokslo metais dirbęs 36,26 savaitinių
valandų (29 kontaktines ir 7,26 papildomas) pedagoginio darbo krūviu,
2008–2009 metais (nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nesutiko dirbti sumažintu –
28,72 savaitinių valandų (22 kontaktines ir 6,72 papildomas) –
pedagoginio darbo krūviu, t. y. nesutiko dirbti tomis pakeistomis darbo
sąlygomis (tokia pačia apimtimi sumažėjusiu darbo krūviu), kuriomis atsisakė
dirbti ir dėl to buvo atleista kasatorė. Taigi kita jai siūlytina darbo vieta
kasatorė įvardija darbo vietą, kurioje jai būtų tekę dirbti tomis darbo
sąlygomis (tuo savaitinio valandinio pedagoginio darbo krūviu), kuriomis ji
atsisakė ir iki jos atleidimo iš darbo momento nedavė sutikimo dirbti. DK 35
straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys, įgyvendindamos teises ir
vykdydamos pareigas, turi laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo
principų. Atsižvelgdama į tai ir pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat
remdamasi byloje nustatytais ir kasatorės neginčijamais faktais, kad laisvų
pedagoginio darbo valandų, kito darbo vietų ar pareigų per visą jos įspėjimo laikotarpį ir atleidimo iš darbo
momentu nebuvo (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
pagal bylos duomenis ir joje nustatytas faktines aplinkybes pripažino atsakovą
įrodžiusiu, kad jis neturėjo galimybės perkelti kasatorės jos sutikimu į kitą
darbą.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad iš kasacinio skundo argumentų negalima padaryti išvados, jog
apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, reikšmingas
DK 129 straipsnio taikymui, ir padarė neteisingas išvadas, dėl kurių
skundžiamas sprendimas galėtų būti pripažintas naikintinu (CPK 346 straipsnis).
Dėl kitų
garantijų darbuotojui taikymo
Pradėdamas
darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva pagal DK 129 straipsnį
procedūras, darbdavys turi įsitikinti, jog konkrečiam darbuotojui, su kuriuo
numatoma nutraukti darbo santykius, netaikytini įstatyme, be kita ko, ir DK
134, 135 straipsniuose, įtvirtinti apribojimai atleisti tokį darbuotoją iš
darbo.
DK 134
straipsnyje įtvirtintas draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį
darbuotoją, išrinktą į darbuotojų atstovaujamuosius organus, be išankstinio to
organo sutikimo.
Bylos
duomenimis, LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo konferencijos, vykusios 2009 m.
sausio 23 d., metu ieškovė išrinkta LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo
pirmininkų tarybos (renkamo darbuotojų atstovaujamojo organo) nare (Lietuvos
švietimo darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 6.8.2 punktas). Įstatų 5.2
punkte nurodyta, kad į susivienijimo arba LŠDPS renkamuosius organus išrinkti
LŠDPS nariai apie savo išrinkimą informuoja įmonę, įstaigą ar organizaciją,
kurioje jie dirba; šie nariai yra asmeniškai atsakingi už tinkamą savo
darbdavių informavimą apie jų išrinkimą ir prisiima visą atsakomybę, jeigu dėl
netinkamo informavimo darbdavys tokiam nariui netaikė profesinių sąjungų
renkamųjų organų nariams įstatymuose įtvirtintų garantijų. Taigi darbuotojo,
išrinkto į profesinės sąjungos renkamąjį organą, galimybė pasinaudoti DK 134
straipsnyje įtvirtinta garantija, priklauso nuo darbdavio tinkamo informavimo
apie jo išrinkimą. Tinkamo informavimo forma nei įstatuose, nei kituose
norminiuose teisės aktuose nedetalizuojama. Esant ginčui dėl darbdavio tinkamo
informavimo apie išrinkimą darbuotojų atstovaujamojo organo nariu fakto, šį
darbuotojas (CPK 178 straipsnis) gali įrodinėti visomis pagal įstatymą (CPK 177
straipsnio 2, 3 dalys) leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Tinkamas darbdavio
informavimas, vykdant Įstatų 5.2 punkte darbuotojui, išrinktam į profesinės
sąjungos renkamąjį organą, nustatytą pareigą dėl informavimo, be kita ko,
aiškintinas ir pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir
pareigų vykdymo principus.
DK 35
straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo teisėmis
ir vykdyti pareigas. Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas, išrinktas į
profesinės sąjungos renkamąjį organą, sąžiningai naudodamasis savo teise į
įstatyme jam dėl to įtvirtintas garantijas, privalo informuoti darbdavį apie
tokios garantijos turėjimą. Tokia informacija darbdaviui gali būti pateikta
individualiai, tai gali būti padaryta ir viešo paskelbimo būdu, tačiau šis,
atsižvelgiant į sąžiningumo bei protingumo reikalavimus ir kitus DK 35
straipsnyje įtvirtintus darbo santykių šalių teisių įgyvendinimo bei pareigų
vykdymo principus, galėtų būti pripažintas tinkamu informavimu, tik jeigu tai
būtų įprasta tokio pobūdžio informacijos skelbimo tvarka toje konkrečioje
įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.
Byloje
konstatuota, kad kasatorė nei raštu, nei žodžiu individualiai nepranešė
darbdaviui apie jos išrinkimą į LŠDPS renkamuosius organus (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Kasatorė šios aplinkybės neginčija, kartu teigia dėl konfliktinės
situacijos darbovietėje pasirinkusi kitą – viešo pranešimo (vietinėje spaudoje)
– apie jos išrinkimą profesinės sąjungos renkamojo organo nare būdą, šiam
tvirtinimui pagrįsti darydama nuorodą į nagrinėjamos bylos pirmojo tomo 40
lapą, kuriame pateiktas Mažeikių rajono laikraščio „Būdas žemaičių“ 2009 m.
sausio 27 d. Nr. 7 (1369) nuorašas. Šio duomenimis, nurodytame
laikraščio numeryje išspausdintame straipsnyje „Kolektyvinė sutartis – darbo santykių
svertai“, be kita ko, užsiminta apie ilgametės pedagogės B. M. įtraukimą į
LŠDPS Mažeikių rajono tarybą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad informavimas
viešo paskelbimo būdu buvo įprasta informacijos apie darbuotojo išrinkimą į
darbuotojų atstovaujamuosius organus skelbimo atsakovo įstaigoje tvarka.
Remdamasi
pirmiau išdėstytais argumentais dėl darbdavio tinkamo informavimo apie
darbuotojo narystę profesinės sąjungos renkamajame organe, teisėjų kolegija
sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste
kasatorės nurodytas pranešimas (straipsniu laikraštyje) atsakovui apie jos
išrinkimą LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų tarybos nare pagrįstai
nepripažintas tinkamu darbdavio informavimu pagal Įstatų 5.2 punktą. Taigi byloje
teisingai spręsta, kad atsakovas neturėjo teisinės pareigos kreiptis į
profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti ieškovę iš darbo, kartu pagrįstai
nekonstatuota DK 134 straipsnyje įtvirtintos garantijos pažeidimo.
Dėl kasacinio
skundo argumentų, kuriais apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumas
ir teisėtumas ginčijamas tuo aspektu, kad jame nepasisakyta dėl DK 134
straipsnio šioje byloje taikymo, pažymėtina, jog byla apeliacine tvarka buvo
nagrinėta pagal atsakovo Mažeikių rajono techninės kūrybos centro apeliacinį
skundą, kuriame nebuvo ginčytos pirmosios instancijos teismo išvados, kad
darbdavys, nebūdamas tinkamai ieškovės informuotas apie jos išrinkimą
profesinės sąjungos renkamojo organo nare, neturėjo teisinės pareigos kreiptis
į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti ieškovę iš darbo. Ieškovė,
atsikirsdama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, taip pat nekėlė šių
išvadų teisėtumo ir pagrįstumo klausimo. Pagal bylų proceso apeliacinės
instancijos teisme teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo šiuo klausimu
formuojamą praktiką apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą
neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų ribų,
išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m.
kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v.
R. Endriekuvienė-Atienė, bylos Nr. 3K-3-120/2005; 2007 m. spalio
16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Bella Italija“ v. A. A.,
bylos Nr. 3K-3-401/2007; kt.) Iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo
sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo
viešojo intereso šioje byloje buvimo fakto ir nenustatė pagrindo CPK
320 straipsnyje reglamentuojamoms bylos nagrinėjamo apeliacine tvarka riboms
peržengti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apskųstą
sprendimą, neturėjo teisinio procesinio pagrindo svarstyti šioje byloje DK 134
straipsnio taikymo klausimo. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma,
kad apeliacinės instancijos teismas, nespręsdamas šio klausimo, priėmė
nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
DK 135
straipsnyje reglamentuojama darbuotojo pirmenybės teisė būti paliktam dirbti,
kai mažinamas darbuotojų skaičius. Apskųstą sprendimą priėmęs apeliacinės
instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo keista nei kasatorės darbo vieta, nei
pobūdis, nei pareigybė, nei mokomosios dokumentacijos struktūra, o darbo
atsakovo įstaigoje perorganizavimą, taigi ir mokytojų savaitinio valandinio
pedagoginio darbo krūvio bei veiklos mokykloje perskirstymą lėmė iš esmės
objektyvios priežastys, sprendė, jog atsakovas vykdė darbo organizavimo
pakeitimus, nesusijusius su darbovietės struktūriniais pertvarkymais. Kasatorės
argumentai dėl netinkamo DK 135 straipsnio apskųstame apeliacinės instancijos
teismo sprendime taikymo ir teismų praktikos šiuo klausimu nesilaikymo iš esmės
grindžiami tvirtinimu, kad atsakovas vykdė struktūrinius pertvarkymus
darbovietėje. Taigi kasatorė kelia
fakto klausimą, kuris jau yra išspręstas apeliacinės instancijos teismo. Pagal
CPK 353 straipsnio 1 dalį kasaciniame procese galima kelti tik teisės, o
ne fakto klausimus, nes kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, vadovaujasi
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl to šioje byloje teisėjų kolegija remiasi nurodyta apeliacinės instancijos
teismo nustatyta aplinkybe ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas labai
detaliai išanalizavo byloje surinktus faktinius duomenis dėl pas atsakovą
įvykusių pasikeitimų ir, remdamasis šia analize bei bylos duomenimis, padarė
pagrįstas išvadas, jog struktūriniai pertvarkymai atsakovo įstaigoje nebuvo
vykdyti, mokytojų skaičius nebuvo mažintas, tik perskirstytas jų savaitinių
pedagoginio darbo valandų krūvis. Esant tokiems nustatytiems faktams,
apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl kasatorės
atleidimo iš darbo atitikties DK 135 straipsnio, reglamentuojančio
darbuotojo pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų
skaičius, reikalavimams. Kartu pažymėtina, jog faktiniai bylos duomenys
nepatvirtina, kad atsakovo valia buvo nukreipta į darbuotojų skaičiaus mažinimą
ir kad kasatorė iš darbo atleista atsakovui mažinant darbuotojų skaičių. Pagal
šios bylos faktinius duomenis kelių darbuotojų nesutikimas dirbti pakeistomis
darbo sąlygomis ir darbo sutarčių su jais dėl šios priežasties nutraukiamas,
kai į dėl to atsilaisvinusias darbo vietas priimami nauji darbuotojai, sutikę
dirbti kitokiu, nei buvo nustatytas pirmiau šiose darbo vietose dirbusiems
darbuotojams, darbo krūviu, nevertintinas kaip darbuotojų (etatų) skaičiaus
mažinimas.
Remiantis tuo,
kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK 134, 135
straipsnių aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
šiais teisės klausimais suformuotos praktikos atmestini kaip teisiškai
nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2
punktuose nurodytiems kasacijos pagrindams, kuriais remiais kasatorė,
konstatuoti.
Dėl mokytojo
darbo laiko normos
Darbo laiko
norma yra įstatyme nustatyta leistina laiko norma, kurią darbuotojas privalo
išdirbti jam pavestą darbą per tam tikrą laikotarpį. Pagal galiojantį teisinį
reglamentavimą nustatyta bendra keturiasdešimties valandų per savaitę darbo
laiko norma (DK 144 straipsnio 1 dalis). Darbuotojams, kurių darbo pobūdis
susijęs su didesne protine, emocine įtampa, nustatomas sutrumpintas darbo
laikas; darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė (DK
145 straipsnis). Tokia tvarka nustatyta kasaciniame skunde įvardijamame Vyriausybės
2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo
pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko
sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas,
darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“. Šiuo nutarimu reglamentuojamas
darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa,
darbo laiko sutrumpinimas, nustatant sutrumpinto darbo laiko savaitę tam tikrų
kategorijų darbuotojams (tarp jų ir dirbantiems pedagogais).
Bylos
duomenimis, kasatorė dirbo atsakovo įstaigoje automobilininkų būrelio vairavimo
teorijos mokytoja. Pagal švietimo ir mokslo ministro 2003 m. spalio 9 d.
įsakymu Nr. ĮSAK-1407 „Dėl pareigybių, kurias atliekant darbas yra
laikomas pedagoginiu, sąrašo patvirtinimo“ 7.10, 7.23 punktus (mokytojai
ir vairavimo instruktoriai neformaliojo švietimo įstaigoje) kasatorės eitos
pareigos priskirtinos pedagoginiam darbui. Nagrinėjamo ginčo atveju aktualiame
nurodytu nutarimu patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su
didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos
2.1 punkte nustatyta, kad mokytojams, dirbantiems, be kita ko, ir
neformaliojo švietimo mokyklose, nustatoma ne ilgesnė kaip trisdešimt šešių
valandų darbo savaitė, išskyrus švietimo ir mokslo ministro nustatytus išimties
atvejus, kai gali būti viršijama ši trukmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad
nurodyta trisdešimt šešių valandų darbo savaitės trukmė yra maksimaliai
leistina darbo laiko norma, kuri paprastai negali būti viršijama, dirbant
pedagoginį darbą. Tai reiškia, kad vienam mokytojo, pedagoginio profilio
darbuotojo, etatui gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip trisdešimt šešių
pedagoginio darbo valandų (kontaktinio ir papildomo laiko) per savaitę norma,
nebent egzistuoja specialių išimčių, kai ši trukmė gali būti viršijama.
Švietimo ir
mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. ISAK-2300 patvirtinto
Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo
apmokėjimo tvarkos aprašo 24 punkte, taip pat šį įsakymą panaikinusiu švietimo
ir mokslo ministro 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ISAK-3545
patvirtinto Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų
darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 24 punkte nurodyta, kad mokytojams tarifinis
atlygis nustatomos už aštuoniolika pedagoginio darbo valandų per savaitę. Pagal
šių teisės aktų 3 punktą pedagoginio darbo valandomis vadinamos kontaktinės
valandos ir pertraukos tarp pamokų kartu bei papildomos valandos. Taigi
standartinis (įprastas) vienam mokytojo etatui nustatytinų pedagoginio darbo
(kontaktinio ir papildomo laiko) valandų per savaitę skaičius yra aštuoniolika
savaitinių tokio darbo valandų. Šis darbo krūvis sudaro etatą. Didesnis arba
mažesnis darbo krūvis (pridedant ar atimant tiek kontaktinių, tiek papildomų
valandų), laikantis pirmiau aptartos maksimaliai leistinos trisdešimt šešių
valandų darbo laiko normos, nustatomas, priklausomai nuo moksleivių skaičiaus,
įstaigai skirtų lėšų, jos veiklai taikytinų teisės aktų, ugdymo programų ir kt.
objektyvių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta
apeliacinės instancijos teismą teisingai sprendusiu, kad vienam pedagogo darbo
etatui prilyginama aštuoniolikos pedagoginio darbo valandų, už kurias mokytojui
skaičiuojamas darbo užmokestis, per savaitę norma.
Kita vertus,
byloje konstatuota, kad kasatorė nesutiko su jos darbo sutarties sąlygos –
darbo laiko normos per savaitę – pakeitimu. Dėl to neatsirado ir pagrindo
keisti jos darbo sutartį.
Atsižvelgiant į
tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl
nepagrįstų apeliacinės instancijos teismo išvadų pedagoginio darbo valandų per
savaitę normos klausimu, bei kiti su šiuo susiję kasatorės argumentai atmestini
kaip teisiškai nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo CK 346 straipsnio 2 dalyje
nurodytiems kasacijos pagrindams konstatuoti.
Dėl su darbo
santykiais susijusių išmokų nepriemokos
Kasaciniame
skunde keliamas netinkamo kasatorei priteistos su darbo santykiais susijusių
išmokų nepriemokos apskaičiavimo klausimas. Kasatorė, nurodydama, kad
apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas šios nepriemokos dydį,
neatsižvelgė į jai taikytino tarnybinio atlyginimo koeficiento nuo 2009 m.
sausio 1 d. padidinimą (nuo 11,75 iki 12,9), prašo perskaičiuoti (taikant
koeficientą 12,9) jai už darbą 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. kovo 3 d.
laikotarpiu priklausančios nepriemokos sumą ir priteisti iš atsakovo papildomai
5377,94 Lt darbo užmokesčio, išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas
kasmetines atostogas nepriemokos.
Šiuos kasacinio
skundo argumentus paneigia nagrinėjamos bylos duomenys, iš kurių matyti, kad,
remiantis Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo
2009 m. sausio 12 d. įsakymu patvirtintu tarifikacijos sąrašu, nuo 2009 m.
sausio 1 d. kasatorei nustatytas tarnybinio atlyginimo koeficientas 12,9
(T. 1, b. l. 51). Būtent šį taikė darbdavys, apskaičiuodamas
kasatorei už darbą 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. kovo 3 d. laikotarpiu mokėtiną
darbo užmokestį (T. 1, b. l. 56, T. 2, b. l. 75).
Apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys teikia pagrindą
išvadai, kad būtent šiais bylos duomenimis rėmėsi apeliacinės instancijos
teismas, spręsdamas dėl kasatorei už darbą nurodytu laikotarpiu priteistinos su
darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos dydžio. Atsižvelgdama į tokius
bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio skundo
argumentus ir jame pateiktus skaičiavimus nėra pagrindo pripažinti, jog
apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti kasatorei iš atsakovo
2818,72 Lt darbo užmokesčio, išeitinės išmokos ir kompensacijos už
nepanaudotas atostogas nepriemokos, netinkamai apskaičiavo jos dydį.
Dėl bylos
procesinės baigties
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje atsakovas įrodymais pagrindė
kasatorės (ieškovės) atleidimo iš darbo būtinų juridinių faktų sudėtį,
nepažeidė kasaciniame skunde įvardytų darbuotojo garantijų. Apeliacinės
instancijos teismas, pripažindamas kasatorės atleidimą iš darbo DK 129
straipsnio pagrindu teisėtu, tinkamai aiškino ir taikė darbo santykių
nutraukimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai įvertino
byloje surinktų įrodymų visumą, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, teisingai apskaičiavo
kasatorei priteistinos su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos dydį,
todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas
galioti.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis
teismas patyrė 51,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą
iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3
punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės
B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą
51,68 Lt (penkiasdešimt vieną litą 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė
Janavičiūtė
Antanas
Simniškis
Pranas
Žeimys