Civilinė
byla Nr. 2A-201-492/2010
Procesinio sprendimo
kategorija:
(S)
45.5.;
35.5; 121.15.; 121.18.; 121.21.;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2010 m. kovo 17 d.
Vilnius
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės, teisėjų Virginijos Volskienės
(pranešėja), Tatjanos Žukauskienės,
sekretoriaujant
Julijai Štreimikienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovui advokatui Nerijui Šmitui,
viešame teismo
posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus
energija“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje
byloje Nr. 2-4094-501/2009 pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį
atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją
priteisimo, trečiasis asmuo Ž. V.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t
ė :
ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė
priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 471,91 Lt skolos, 5 proc. dydžio palūkanas
nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo, 653,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“
tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys
neskelbtini). Už šilumos energiją,
tiektą nuo 2007-09-01 iki 2008-09-01 susidarė 1 471,91 Lt įsiskolinimas. Butas
priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Pagal LR Šilumos ūkio
įstatymo 19 str. 5 d., šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su
šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją, yra laikomas patalpų savininkas.
Pareigą skolą sumokėti atsakovui patvirtina ir 2003-07-10 LR Ūkio ministro
įsakymu Nr .4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su
buitiniais vartotojais standartinių sąlygų 8 p., 2003-06-30 LR Ūkio ministro
įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 p. Tokios
pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pagal kurio praktiką, kai
nėra individualios rašytinės šilumos tiekėjo ir nuomininko sutarties,
atsiskaityti už suvartotą energiją privalo patalpų savininkas. Į ieškovą nesikreipė
joks asmuo, nurodęs save patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomininku, bei nepareiškė noro sudaryti šilumos
energijos pirkimo – pardavimo sutartį, todėl skolą turi sumokėti patalpų
savininkas.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad atsakovui priklauso
butas, esantis, (duomenys neskelbtini),
kuris išnuomotas Ž. V. Atsakovas rėmėsi LR CK 6.584 str. 1
d., pagal kurią mokestis už šilumos energiją, kai nuomojamos valstybės ar
savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių, LR
Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876, kuriuo patvirtinta mokesčio už šilumos
energiją mokėjimo tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsakovas
nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ niekada neteikė Vilniaus miesto savivaldybei
sąskaitų už šilumos energiją, skaičiavimą už šilumos energiją pateikdavo nuomininkui,
vienam gyventojui, pats nuomininkas tam tikrą laiką apmokėdavo sąskaitas už
šilumos energiją, o tai rodo, kad pats ieškovas šilumos energijos pirkimo –
pardavimo santykių šalimi laikė ne Vilniaus miesto savivaldybę, bet nuomininką,
būtent tarp ieškovo ir buto nuomininko konkliudentiniais veiksmais susiklostė
sutartiniai šilumos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje vienareikšmiškai
nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju įsiskolinimą turi apmokėti savininkas,
nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti šilumos energijos pirkimo – pardavimo
sutartį bei koks konkrečiai susitarimas turi būti sudarytas tarp šilumos
energijos tiekėjo bei nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m.
kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V, pagal kurį SP AB
„Vilniaus šilumos tinklų“ generalinis direktorius iki 2001-03-31 įpareigotas
sudaryti šilumos energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo
sutartis su uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis
gyvenamuosius namus, bet pareigos neįvykdė. Atsakovas pabrėžė, kad Vilniaus
miesto savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla,
teikianti pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl Vilniaus
miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas UAB
„Vilniaus energija“. Remdamasis LR CK 6.384 str., 2003-07-10 LR Ūkio ministro
įsakymu Nr. 4-289, atsakovas teigė, kad abonentu pagal šilumos vartojimo
pirkimo – pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir
sutartis yra laikoma sudaryta nuo jo naudojamų įrenginių prijungimo prie
energijos tiekimo tinklų.
Vilniaus
miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį tenkino.
Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 471,91 Lt skolos, 5
procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 364,95 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB
„Vilniaus energija“ naudai. Nurodė, kad kai nėra sudarytos rašytinės sutarties
su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise
priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo
sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tarp šilumos
tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko, nuo
pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki
šalys nesudarys šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai
aptartas sąlygas. Vadinasi, atsakomybė šiuo
atveju už susidariusią skolą tenka Vilniaus miesto savivaldybei. Įvertinęs
priteistą sumą, advokato darbo apimtį ir sugaištą laiką, bylos sudėtingumą,
teismas priteisė 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Apeliaciniu
skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –
ieškinio netenkinti. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas vadovavosi LR ūkio
ministro įsakymais, t.y. taikė žemesnės galios teisės aktus nei Vyriausybės
nutarimai; neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Vilniaus
apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-587-492/2009 pažymėjo, kad tokie
veiksmai, kaip šilumos energijos tiekimas, faktiniai nuomos santykiai, tik
patvirtina, kad šilumos energijos tiekimo sutartis buvo sudaryta
konkliudentiniais veiksmais tarp nuomininko – trečiojo asmens ir SP AB
„Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovas UAB „Vilniaus energija“ yra pastarosios
teisių perėmėjas. Apeliantas pažymėjo, kad nors su buto nuomininku nebuvo
sudaryta rašytinė energijos pirkimo – pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai
rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas
tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį,
todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už suteiktą šilumos
energiją mokėti nustatytais terminais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m.
sausio 30 d. nutartyje vienareikšmiškai nepasisakė, kad nagrinėjamu atveju
įsiskolinimą turi apmokėti savininkas, nenurodė, kam kyla pareiga sudaryti
šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartį bei koks konkrečiai susitarimas
turi būti sudarytas tarp šilumos energijos tiekėjo bei nuomininko. Tokiu
susitarimu turėtų būti laikomas 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos
sprendimas Nr. 356V, pagal kurio 2 punktą ieškovas turėjo sudaryti šilumos
energijos, karšto vandens tiekimo ir šildymo eksploatavimo sutartis su
uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus,
tačiau šios pareigos neįvykdė. Apeliantas nurodė, kad ieškovas įsiskolinimą
skaičiavo ir sąskaitas pateikdavo buto nuomininkui. Vilniaus miesto savivaldybė
sąskaitų negaudavo, todėl negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos
pirkimo – pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas. Vilniaus miesto
savivaldybės vykdoma nuoma yra ne įprasta ūkinė – komercinė veikla, teikianti
pelno, o viena iš viešojo administravimo funkcijų, todėl ji negali būti
atsakinga už trečiųjų asmenų skolas ieškovui. Apeliantas nesutiko su teismo
priteistomis 200 Lt išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, nes ši byla
nesudėtinga, dokumentų parengimas nereikalavo sudėtingos ir plačios teisės
normų analizės, įrodymų rinkimo.
Atsiliepimu į atsakovo
Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą ieškovas „Vilniaus energija“
prašė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus
miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų
priteisimo panaikinti, priteisti ieškovo naudai 754,95 Lt bylinėjimosi išlaidų
ir papildomai 1 204,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą,
atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimą apeliacinės
instancijos teisme. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra padaręs išvadą, kad 2001-07-11
Vyriausybės nutarimas Nr. 876 nėra lex specialis šilumos pirkimo – pardavimo
sutarties subjektų prasme. Atsakovo nurodyti precedentai bylose Nr.
3K-3-211/2007 ir 3K-3-269/2005 nėra taikytini šio ginčo atveju, nes šiose
bylose nagrinėjami ginčai ne dėl atsiskaitymo už šilumos ir karšto vandens
paslaugas, o už elektros energiją, ginčas kilęs tarp kitų subjektų. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nesant individualių rašytinių sutarčių su
paslaugų tiekėjais už šilumos energiją ir elektros energiją privalo
atsiskaityti patalpų savininkas. Reikalingas trišalis rašytinis susitarimas
tarp šilumos tiekėjo, nuomininko ir savininko, jog šilumos vartotoju nuo tam
tikro momento būtų laikomas pats nuomininkas. Nesutikdamas su apelianto
nuorodomis į Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą,
ieškovas teigė, kad Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs ir priešingų
sprendimų nei nurodė atsakovas. Ieškovas nesutiko, jog jis nepateikdavo
ieškovui paskaičiavimų už suteiktas paslaugas. Kadangi nebuvo gautas prašymas
sąskaitas siųsti kitu adresu, ieškovas jas siuntė adresu, kuriuo teikiamos
paslaugos. Ieškovas taip pat nesutiko su apelianto teiginiu, kad savivaldybė
nuomodama būstą civiliniuose santykiuose dalyvauja ne lygiais pagrindais.
Priešingą išvadą yra padaręs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30
d. nutartyje.
Apeliaciniu
skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė Vilniaus miesto 1 apylinkės
teismo 2009 m. liepos 21 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų
priteisimo panaikinti ir priteisti ieškovo naudai 754, 95 Lt bylinėjimosi
išlaidų. Papildomai priteisti 357,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio
skundo parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad
prašoma priteisti iš atsakovo suma (590,00 Lt) už advokato pagalbą neviršija LR
teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatyto
maksimalaus užmokesčio dydžio už procesinių dokumentų rengimą ir atstovavimą pirmosios
instancijos teisme. Šioje byloje buvo atlikta veiksmų, kurių maksimali kaina
yra 2 750,40 Lt, todėl 754,95 Lt bylinėjimosi išlaidų suma nėra per didelė
nagrinėjamam ginčui, ji atitinka protingumo kriterijus ir esamas rinkos
sąlygas. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog už mažesnę kainą
šiuose ginčuose atstovautų kitos advokatų kontoros. Teismas nepagrįstai nurodė,
kad šilumos energijos paslaugų teikimo teisiniai santykiai nėra sudėtingi,
nereikalauja specialių žinių. Ruošiant procesinius dokumentus nuolat reikia
tikrinti susijusių galiojančių teisės aktų reguliavimą, teismų praktiką. 2010-03-02
gautas ieškovo UAB „Vilniaus energija“ prašymas priteisti 221,75 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu apeliacinės
instancijos teisme. Šias išlaidas ieškovas patyrė įteikiant procesinius
dokumentus trečiajam asmeniui viešo paskelbimo būdu.
Atsiliepimu į
ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto
savivaldybė prašė ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinio skundo
netenkinti. Nurodė, kad civilinė byla nėra sudėtinga, teismuose yra nagrinėjama
daug analogiškų bylų dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo, kuriose
ieškovas yra UAB „Vilniaus energija“, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė,
taigi procesiniams dokumentams parengti šiose bylose nereikia daug specialių
žinių. Atsižvelgiant į tai, taikytinas Rekomendacijų 11 punktas, pagal kurį
teismas gali nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių,
atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Net ir priteista 200 Lt suma advokato
pagalbai šioje byloje yra per didelė. Dėl tų pačių priežasčių laikytinas
nepagrįstu ir prašymas priteisti apeliaciniame skunde nurodytą sumą advokato
pagalbai apeliacinės instancijos teisme. Be to, ieškovės nurodytos bylinėjimosi
išlaidos nėra tinkamai pagrįstos.
Ieškovo UAB
„Vilniaus energija“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius
skundus atsisakytina tenkinti.
Remiantis
byloje pateiktais VĮ „Registrų centras“ duomenimis (Nekilnojamojo turto
registro centrinio duomenų banko išrašu b.l. 12-13), atsakovui Vilniaus miesto
savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Bute įrengtas centrinis šildymas iš
centralizuotų sistemų. 2000-05-25 Vilniaus miesto valdybos sprendimu nuspręsta
šį butą išnuomoti G. V. dviejų asmenų šeimai (ji ir sūnus Ž. V. , b.l.33). Aplinkybę, kad trečiasis asmuo gyvena šioje
patalpoje patvirtina 2008-12-01 VMSA pažyma apie Ž. V. deklaruotą
gyvenamąją vietą (b.l. 32). Pažymoje nurodyta, kad šiuo plotu naudojasi vienas
asmuo. Už ieškovo tiekiamą šilumos energiją nuo 2007-09-01 iki 2008-09-30
susidarė 1 471,91 Lt skola (b.l. 14). Aplinkybę, kad skolos susidarymo metu Ž. V. gyveno bute,
(duomenys neskelbtini), patvirtina Gyventojų registro tarnybos išrašas,
kuriame nurodyta, jog jis nuo 2004-09-23 šiame bute deklaravo savo gyvenamąją
vietą (b.l. 49). Aplinkybę, kad minėtame bute gyveno tik Ž. V. ,
patvirtina 2008-12-03 Vilniaus miesto savivaldybės tarnybinis raštas (b.l. 27).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios
kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos
energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas
(CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, LR ūkio ministro 2003 m.
birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintas Šilumos pirkimo – pardavimo
sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra
konstatavęs, kad šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra
tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų
patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, ir nurodė, kad teisinis
reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis,
kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių
santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Kasacinis teismas
taip pat pažymėjo, kad civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui
šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų
savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir
patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad
nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi. Jeigu
tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra
patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2009; 2009 m. liepos 9 d, nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2008 m. sausio 30 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008.). Nurodytos kasacinio teismo
išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai
bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini šioje
byloje (CPK 4 str.).
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), išnuomotas Ž. V. , bei
pateikė tai patvirtinantį dokumentą – 2000-05-25 Vilniaus miesto valdybos
sprendimą, kuriuo nuspręsta šį butą išnuomoti G. V. dviejų
asmenų šeimai (ji ir sūnus Ž. V. , b.l. 33). Tačiau byloje
bėra duomenų, kad su trečiuoju asmeniu sudaryta nuomos sutartis. Iš
Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kas viešame registre nėra duomenų apie nuomą,
todėl ja remtis prieš trečiuosius asmenis negalima (CK 6.478 straipsnio 2
dalis). Šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti
konkretus; jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos
energijos tiekimo pirkimo – pardavimo sutarties šalimi (pirkėjais). Kadangi
byloje nenustatyta, kad tokio susitarimo būta, tai už butui tiektą šilumą
privalo mokėti jo savininkas (atsakovas). Pirmosios instancijos teismas
tinkamai aiškino šilumos pirkimą – pardavimą reglamentuojančias teisės normas
ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu teismų praktikos.
Atsakovas Vilniaus
miesto savivaldybė apeliaciniame skunde tvirtina, jog, nors su buto
nuomininkais rašytinė šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta
nebuvo, tačiau šalių veiksmai rodo, jog tarp šalių susiklostę prievoliniai
teisiniai santykiai, t.y. ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos
energiją butui, nuomininkas ją vartojo, todėl ieškovas konkliudentiniais
veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo - pardavimo
sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris turi sumokėti už faktiškai
sunaudotą šilumos energiją. Tokie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais,
nes, tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos
pirkimo - pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta
konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų
šalių – tiekėjo ir pastato savininko - šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų
patalpų savininko - buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio
šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji
šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju
dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto,
laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta
konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto,
į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių
prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo - pardavimo
sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.
Byloje nėra
duomenų, kad buto nuomininkas būtų siekęs sudaryti šilumos energijos tiekimo
sutartį su šilumos energijos tiekėju ar buto savininku (savivaldybe) dėl
atsiskaitymo už tiekiamą šilumos energiją. Mokestis už šilumos energiją ir
komunalines paslaugas (šiukšlių išvežimas, bendro naudojimo patalpų ir
teritorijų valymas, liftų priežiūra ir kt.) yra savarankiški mokesčiai, tokią
išvadą leidžia daryti CK 6.584 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl negali būti pripažįstama pagrįsta apelianto pozicija,
jog tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos
sprendimas Nr. 356V, kadangi pats patalpų nuomininkas nėra išreiškęs valios
sudaryti rašytinę šilumos energijos tiekimo sutartį,
o konkliudentiniais veiksmais, atsižvelgiant į išdėstytą teisės normų
aiškinimą, šilumos energijos tiekimo sutartis gali būti laikoma sudaryta
tik tarp energijos tiekėjo ir patalpų savininko, t.y. tarp ieškovo ir atsakovo,
o ne trečiojo asmens.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2009-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009
panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 sprendimą ir paliko galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas šilumos
energijos tiekėjo ieškinys. Visų pakopų teismų praktika bylose dėl šilumos
energijos pirkimo - pardavimo sutarties vartotojo, kai jis yra socialinio būsto
nuomotojas yra galutiniai suformuota, todėl remtis Vilniaus apygardos teismo
2009-06-09 sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-587-492/2009 nėra pagrindo.
Atsakovo
Vilniaus miesto savivaldybės nurodyta aplinkybė, kad ieškovas sąskaitas
apskaičiuodavo fiziniam asmeniui, jas pateikdavo butų nuomininkui, atsakovas
sąskaitų negaudavo, nekeičia Vilniaus miesto savivaldybės, kaip patalpų savininkės,
prievolės atsiskaityti su šilumos energijos tiekėju ieškovu UAB „Vilniaus
energija“ esmės. Atsakovui buvo žinoma apie susidariusį įsiskolinimą, jam buvo
siųsta pretenzija dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas (b.l. 7-8), jis
privalo sumokėti įsiskolinimą.
Apeliantas Vilniaus
miesto savivaldybė be pagrindo teigia, kad atsakovas negali būti atsakingas už
trečiųjų asmenų skolas, nes nuomodamas socialinį būstą veikia ne kaip verslo
subjektas, o realizuoja jam pavestą socialinės paramos funkciją. Nagrinėjamoje
byloje apeliantas neįrodė, kad norminiai aktai, reglamentuojantys socialinės
paramos teikimą (tarp jų –ir socialinio būsto suteikimą) kokiu nors būdu
apribojo atsakovo teisę susitarti su ieškovu ir trečiuoju asmeniu dėl šilumos
energijos pirkėjo pakeitimo; byloje iš viso nėra duomenų, kad atsakovas mėgintų
siūlyti ieškovui ir trečiajam asmeniui atlikti tokius veiksmus arba bent
pradėti derybas siekdamas įpareigoti realų šilumos energijos vartotoją
atsiskaityti už realiai suvartotą šilumą, t.y. atsakovas elgėsi nerūpestingai
net pagal įprastinio rūpestingumo ir atidumo standartus. Ribotai savarankiškas
pobūdis tokios priskirtos savivaldybėms funkcijos, kaip socialinio būsto nuoma,
neatleidžia atsakovo (apelianto) nuo pareigos vykdyti šią funkciją tinkamai. Atsakovas,
nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo -
pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties
vykdymą, t.y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės
nustatyta tvarka.
Kolegija
nesutinka su ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinio skundo argumentais dėl
pernelyg mažai priteistų bylinėjimosi išlaidų. LR Teisingumo ministro
2004-04-02 įsakyme Nr. 1R-85 rekomenduojama, priteisiant atstovavimo išlaidas,
atsižvelgti į bylos sudėtingumą, specialių žinių reikalingumą, sprendžiamų
teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą
(daug kartų pasikartojančias tokio paties pobūdžio bylas analogiškomis
aplinkybėmis, nebuvimą nei teisinių klausimų naujumo, nei specialių teisinių
žinių reikalingumo), advokato darbo apimtį ir sugaištą laiką, pirmos
instancijos teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą teisėjų kolegija vertina
kaip atitinkančią LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85
patvirtintas rekomendacijas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad priteista
bylinėjimosi išlaidų suma nepagrįsta. Į bylą nebūtina pateikti įrodymų, kad už
mažesnę sumą tokiame ginče atstovautų kita advokatų kontora. Teismas priteistiną
bylinėjimosi išlaidų sumą vertina atsižvelgdamas į aukščiau minėtus kriterijus,
nustatytus LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose
rekomendacijose, kurie nagrinėjamu atveju priteistą atstovavimo išlaidų sumą
leidžia laikyti pagrįsta. Tiek santykių sudėtingumas, tiek specialių žinių
poreikio nebuvimas šiuo atveju vertinamas atsižvelgiant į analogiškų bylų
pasikartojimą.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog
apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios
instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl
jis paliekamas nepakeistas, ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai
netenkinami (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str.,
netenkinus abiejų apeliacinių skundų, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos.
Netenkinus atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo, iš
Vilniaus miesto savivaldybės ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės
instancijos teisme. Kadangi įrodymai
buvo surinkti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, ir ieškovo atstovo
darbo sąnaudos apeliacinės instancijos teisme nebuvo didelės, ieškovo
atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (išlaidos už atsiliepimo į
atsakovo apeliacinį skundą parengimą, dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo
posėdyje) mažintinos iki 200 Lt., išlaidos už ieškovo apeliacinio skundo
parengimą nepriteistinos, netenkinus jo apeliacinio skundo.
Kadangi
procesinių dokumentų paštu įteikti trečiajam asmeniui Ž. V. nepavyko,
juos buvo įpareigotas įteikti viešo paskelbimo būdu ieškovas UAB „Vilniaus
energija“. Dėl to jis patyrė 221,75 Lt išlaidų, kurios, netenkinus skundžiamo
materialinio reikalavimo - atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio
skundo, priteistinos iš atsakovo ieškovo naudai.
Remiantis Vilniaus
apygardos teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų
įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,80 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).
Netenkinus skundžiamo materialinio reikalavimo - atsakovo Vilniaus miesto
savivaldybės apeliacinio skundo, iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 5,80 Lt
pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje
instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p.,
331 str., teisėjų kolegija
n u t a r ė:
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos
21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 421,75 Lt bylinėjimosi išlaidų (200 Lt
atstovavimo išlaidų ir 221,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo
būdu išlaidų) apeliacinės instancijos teisme. Priteisti į valstybės biudžetą iš
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 5, 80 Lt teismo procesinių dokumentų
siuntimo išlaidų.
Kolegijos pirmininkė Alma
Urbanavičienė
Teisėjos Virginija
Volskienė
Tatjana Žukauskienė