Administracinė byla Nr. I-7747-968/2015
Proceso Nr. 3-61-3-01609-2015-7
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas,
sekretoriaujant Astai Statkevičienei,
dalyvaujant pareiškėjui T. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė:
1. Pareiškėjas T. A. su 2015-03-09 skundu (b. l. 1, 2) ir jo patikslinimais (b. l. 9, 85, 86) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2015-03-18 Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, taigi nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Kamerų langai buvo nesandarūs, todėl kamerose buvo šalta. Kamerose buvo drėgna, veisėsi tarakonai, nebuvo mechaninės ventiliacijos, todėl trūko oro. Tualetas buvo atviras, todėl tvyrojo blogas kvapas. Drabužius skalbti ir džiovinti teko kamerose. Į dušą pareiškėjas buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje pareiškėjas galėjo taip pat tik vieną kartą per savaitę.
Teismo posėdyje pareiškėjas iš esmės remdamasis skunde išdėstytais motyvais prašė jo skundą tenkinti.
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 14–19) su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:
Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.
Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų tvarkymą ir valymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras. Taip pat išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų kriauklių ir unitazų valymui. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsnio 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, yra padarytos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka reikalavimus.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 86 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K šių nuostatų nepažeidžia.
Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
1. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo mėnesio iki 2015-03-18 Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
3. Remiantis šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas:
2013-03-06 atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 125, kurios plotas 6,48 m2, kameroje buvo 4 asmenys; vėliau perkeltas į kamerą Nr. 208, kurios plotas 7,03 m2, kurioje buvo 1 asmuo; vėliau perkeltas į kamerą Nr. 114, kurios plotas 7,31 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-03-07, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-4 asmenys; 2013-03-08 perkeltas į kamerą Nr. 368, kurios plotas 7,31 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-05-08, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-05-09 perkeltas į kamerą Nr. 230, kurios plotas 6,90 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki
2013-06-02, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-06-03 perkeltas į kamerą Nr. 91, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-06-10, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-06-11 perkeltas į kamerą Nr. 96, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-07-09, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-07-10 perkeltas į kamerą Nr. 228, kurios plotas 6,90 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2013-07-14, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2013-07-15 perkeltas į kamerą Nr. 83, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-01-15, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2014-01-16 perkeltas į kamerą Nr. 96, kurios plotas 7,94 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-02-11, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2014-02-12 perkeltas į kamerą Nr. 226A, kurios plotas 5,49 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-02-25, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2014-02-26 perkeltas į kamerą Nr. 234, kurios plotas 6,86 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-05-06, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2014-05-07 perkeltas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas 6,34 m2, kurioje buvo 1 asmuo; 2014-05-08 perkeltas į kamerą Nr. 220, kurios plotas 6,90 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-05-15, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2014-05-16 perkeltas į kamerą Nr. 239, kurios plotas 6,83 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-05-19, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2014-05-20 perkeltas į kamerą Nr. 234, kurios plotas 6,86 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-07-07, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys; 2014-07-08 perkeltas į kamerą Nr. 243, kurios plotas 6,90 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-10-03, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1 asmuo; 2014-10-04 perkeltas į kamerą Nr. 231, kurios plotas 6,90 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2014-10-30, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1asmuo; 2014-10-31 perkeltas į kamerą Nr. 233, kurios plotas 6,90 m2, šioje kameroje buvo laikomas iki 2015-03-09, kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1-2 asmenys.
Taigi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-03-06 iki 2015-03-09 (t. y. iki datos, kurią pateikė skundą teismui) Lukiškių TI-K buvo laikomas 734 dienas.
4. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 m2. Bausmių vykdymo kodekso įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 553 dienas. Vadinasi, 181 dieną Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų 3,6 m2 gyvenamąjį plotą.
5. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam, inter alia, nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis Pavyzdžiui, EŽTT minėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.
6. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Vadinasi, valstybė 181 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 m2 – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT
2014-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2249/2014). Įvertinus byloje esančią medžiagą, matyti, kad, nors kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, pareiškėjas didelę dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas. Visgi tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas ir jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.
7. Pareiškėjas nurodo, kad tualetai kamerose buvo atviri, atskirti tik pertvara, todėl kamerose buvo blogas kvapas.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taigi ši patalpa nėra atskirose patalpose ir su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema.
Byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengimu, įvertinus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyto teisinio reguliavimo kontekste, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.
8. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog Lukiškių TI-K kameros buvo antisanitarinės būklės, nes jose buvo šalta, drėgna, trūko oro, veisėsi tarakonai.
Pareiškėjas teismui nepateikė jo teiginius dėl netinkamos kamerų būklės patvirtinančių įrodymų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas dėl higienos reikalavimų Lukiškių TI-K kamerose nesilaikymo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kokias nors kitas institucijas.
Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatomis, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas). Šiltuoju metų laiku gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinė drėgmė turi būti 35-65 proc., temperatūra – 18-28 °C, oro judėjimo greitos – 0,15-0,25 m/s, o šaltuoju metų laiku – 35-60 proc., 18-22 °C ir 0,05-0,15 m/s (26 punktas). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) (60 punktas).
Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-03-12 patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-179 (b. l. 30, 31), 2013-03-20 patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-214 (b. l. 26–29), 2013-05-28 patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-584 (b. l. 32–37), 2013-10-24 patikrinimo aktą Nr. 13(13-3)-13.16-1292 (b. l. 38–40), 2013-12-17 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3.)-13.16-1662 (b. l. 41, 42), 2014-06-04 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-909 (b. l. 49–51), 2014-08-20 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1370 (b. l. 54, 55), 2014-09-11 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1487 (b. l. 44–48), 2014-10-21 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-1938 (b. l. 56, 57), 2014-12-18 patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-2580 (b. l. 52, 53). Iš šių aktų matyti, kad atliktos operatyvios ir periodinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (tarp jų kamerose Nr. 96, Nr. 112A, Nr. 114, Nr. 125, Nr. 220, Nr. 226A, Nr. 228, Nr. 239 ir Nr. 243, kuriose periodiškai buvo laikomas ir pareiškėjas) nustatyta, kad: kamerų langai yra sandarūs, kameros vėdinamos per langus, kaip yra numatyta Lietuvos higienos normoje HN 76:2010; santykinė oro drėgmė ir temperatūra kamerose atitiko reikalavimus, pelėsio požymių nenustatyta. Daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu sąlygos (temperatūra, drėgmė, vėdinimas) neatitiktų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, byloje nėra.
Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Pagrįsdamas savo teiginius, Lukiškių TI-K pateikė 2012-01-03 paslaugų teikimo sutartį, sudarytą su UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ Nr. 102 (b. l. 58–61), dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo 2012 metams (ši sutartis 2012-01-03 „Šalių susitarimu“ Nr. 1 buvo pratęsta nuo 2013-01-03 iki 2014-01-03 (b. l. 63). Šios sutarties pagrindu UAB „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ (kuri nuo 2012-05-18 pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 62) įsipareigojo vieną kartą per mėnesį atlikti sandėlių, virtuvės, pirties ir miegamųjų patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbus. Su UAB „Dezinfa“ Lukiškių TI-K 2013-12-30 sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (b. l. 64–66). Šios sutarties pagrindu UAB „Dezinfa“, be kita ko, įsipareigojo du kartus per mėnesį atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą. Byloje taip pat pateikta Lukiškių TI-K ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2015-01-02 sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 575/18-2 (b. l. 68–70), pagal kurią UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo 2015 metais atlikti Lukiškių TI-K patalpų priežiūrą, išaiškinant buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus. Atsakovės atstovas taip pat pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro Lukiškių TI-K atliktų patikrinimų aktus, iš kurių matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K kamerose graužikų ar kitų buitinių parazitų neaptiko. Visi šie oficialūs dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl tarakonų buvimo kamerose.
Atsižvelgiant į byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, atmestini, kaip nepagrįsti.
9. Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad galimybė nusiprausti po dušu jam buvo sudaroma tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės kartą per savaitę nusiprausti po dušu, šioje byloje nėra.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu sąlygų ir tvarkos atmestini, kaip nepagrįsti.
10. Skunde nurodoma, kad pareiškėjui apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje buvo leidžiama tik vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis BVK 92 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų. Atitinkamai, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-14 įsakymu Nr. 1R-172, nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę (86 punktas).
Kaip minėta, pareiškėjas skunde teismui neginčija, jog galimybė vieną kartą per savaitę apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje jam buvo sudaroma. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių TI-K ar jo pareigūnai pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus dėl nuteistųjų apsipirkimo.
10. Pasak pareiškėjo, skalbti ir džiovinti drabužius jis turėjo Lukiškių TI-K kamerose. Šie pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais ir nėra pagrįsti jokias įrodymais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl asmeninių drabužių skalbimo ir kad administracija būtų atsisakiusi tai daryti. Todėl konstatuoti kokius nors Lukiškių TI-K pažeidimus teismas neturi teisinio ir faktinio pagrindo.
11. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat tai, kad didžiąją laiko dalį pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto normą nebuvo pažeista bei kad didelę dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas apskritai buvo laikomas vienas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 100 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti priteistina 1 100 Eur suma.
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo T. A. (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Rytis Krasauskas