Administracinė byla Nr. eA-3013-662/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02914-2020-4
Procesinio sprendimo kategorija 14.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl reikalavimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. D. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Kauno skyriaus 2020 m. spalio 15 d. reikalavimą Nr. 2K-1677 (toliau – ir Reikalavimas) ir priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjo teigimu, Reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, juo nepagrįstai ribojama pareiškėjo nuosavybės teisė, yra priimtas atsakovui viršijant įgaliojimus. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini), Kaunas (toliau – ir Statinys), nėra kultūros paveldo statinys, kadangi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) numato, jog kultūros paveldo statinys turi turėti vertingųjų savybių, turi būti registruotas, kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, o nesant bent vienos iš šių sąlygų statinys negali būti laikomas kultūros paveldo statiniu. Be to, pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 20 punktą, kultūros paveldo statinys yra ypatingas statinys, toks statinio statusas registruojamas Nekilnojamojo turto registre, tačiau Statinys nėra registruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre kaip kultūros paveldo statinys.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nurodoma, jog Statinio kategorija – neypatingas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atstovai nenustatė jokių pažeidimų. Atsižvelgęs į tai, kad Statinys nėra kultūros paveldo statinys (jis nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre; Statinio kategorija – neypatingas), pareiškėjas darė išvadą, kad Departamento Kauno skyrius neturėjo teisės surašyti Reikalavimą.
4. Pareiškėjo teigimu, Statinys neturi jokių vertingų savybių, jis yra avarinės būklės. 2015 m. lapkričio mėnesį Statiniui buvo atliktas paveldosauginis vertinimas, Kauno miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2015 m. gruodžio 17 d. nutarė, kad Statinys neatitinka Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiajame plane nustatytos Ketvirtosios kultūrinės vertės kategorijos kriterijų, todėl nuspręsta nesiūlyti pastato įrašyti į Kultūros vertybių registrą. Pareiškėjas darė išvadą, jog neegzistuoja nei teisinis, nei faktinis pagrindas Statinį laikyti kultūros paveldo statiniu.
5. Pareiškėjas nurodė, kad Reikalavimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nėra savavališkos statybos fakto, Statiniui leidimas griauti statinį nereikalingas, todėl savavališka statyba konstatuota nesant teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, Reikalavimas nėra pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, todėl Reikalavimas yra neteisėtas, nepagrįstas, o nurodymas nevykdyti griovimo darbų – nemotyvuotas, todėl Reikalavimas naikintinas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjo teigimu, Departamento Kauno skyrius viršijo kompetenciją, nes Statinys nėra kultūros paveldo statinys, todėl vertinti neypatingo statinio griovimo teisėtumą yra Inspekcijos, o ne Departamento kompetencija.
6. Pareiškėjas paaiškino, kad statinio griovimo darbai buvo nutraukti nedelsiant gavus nurodymą nevykdyti griovimo darbų, tačiau griovimo darbai buvo sustabdyti tokioje griovimo stadijoje, kai likusios statinio konstrukcijos gali kelti pavojų tiek žmonių sveikatai ir gyvybei, tiek greta esančiam trečiųjų asmenų turtui. Reikalavimas uždengti pastatą ir pastato angas negali būti įgyvendintas dėl grėsmės griūti pavojingoms pastato konstrukcijoms, kurių negalima nugriauti dėl reikalavimo nevykdyti pastato griovimo darbų.
7. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad Reikalavimas pareiškėjui surašytas vykdant Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 19 punkte numatytą ir Departamentui įgyvendinti pavestą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkciją. Įgyvendindamas šią Departamento funkciją atsakovas vadovavosi Departamento 2020 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. Į-261 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5.4 punktu. Departamento Kauno skyriaus vyriausiasis specialistas, vadovaujantis Departamento Kauno skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 5 punktu, turi teisę pagal kompetenciją teikti apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. Reikalavimas surašytas siekiant apsaugoti Įstatymo ginamą vertybę – kultūros paveldą, ir įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą šio įstatymo paskirtį.
9. Atsakovas nurodė, kad Statinys yra Kauno miesto tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu „Dėl paskelbimo savivaldybės saugoma ir specialiojo plano patvirtinimo” Nr. T-444 savivaldybės saugoma paskelbtoje kultūros paveldo vietovėje vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Statinio priskyrimą kultūros paveldo statinių kategorijai, kaip tai apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje, pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 pateiktas išaiškinimas, jog kultūros paveldo statiniu turi būti laikomas ir registre neregistruotas statinys, susijęs su kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis, t. y. šie statiniai turi kultūros paveldo vietovės vertingųjų savybių, todėl atitinka Įstatymo 2 straipsnio 17 dalies nuostatas. Statinys Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 patvirtintame kultūros paveldo vietovės, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), Specialiajame plane yra pažymėtas kaip vertingas – a2 – 4 kategorijos pastatas, todėl visi darbai turi būti vykdomi nepažeidžiant vertingųjų savybių, nustatytų minėtame specialiajame plane.
10. Atsakovas nurodė, kad Statinio paveldosauginė vertė yra nustatyta įstatymu. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį ir pažymėjo, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į Statinį nesuteikė jam teisės vykdyti Statinio griovimo darbų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad Statinys yra saugomas, nes Departamento Kauno skyrius 2015 m. spalio 7 d. sprendimu, atsakydamas į pareiškėjo prašymą leisti nugriauti Statinį, informavo, kad jis negali būti griaunamas. Tai pareiškėjui buvo paaiškinta ir 2020 m. spalio 15 d. jam atvykus į Departamento Kauno skyrių.
11. Atsakovas nurodė, kad pastato avarinė būklė yra nustatoma vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija” tvarka. Kadangi pareiškėjas skunde nepateikė avarinės būklės ekspertizės, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą apie prieš griovimo darbus buvusią Statinio būklę.
12. Atsakovas pažymėjo, kad iš Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. gruodžio 7 d. pasitarimo protokolo Nr. 55-8-7 matyti, jog ši taryba svarstė klausimą dėl Statinio įtraukimo į Kultūros vertybių registrą reikalingumo – taigi didesnės paveldosauginės apsaugos Statiniui suteikimo. Atsakovo teigimu, tarybos protokolinis nutarimas nepakeitė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 patvirtinto kultūros paveldo vietovės, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) specialiojo plano, todėl specialiajame plane pastatui liko galioti nustatyta ketvirtoji kultūrinės vertės kategorija.
13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad iš Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. gruodžio 17 d. pasitarimo protokolo Nr. 55-8-7 matyti, jog pareiškėjas suprato Statinio kultūrinę vertę ir kreipėsi į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą, kad ši įrašytų Statinį į Kultūros vertybių registrą ir jis taptų saugomas ne kaip vietovės vertingoji savybė, o kaip atskiras kultūros paveldo objektas.
14. Atsakovas pažymėjo, kad Reikalavimo forma yra patvirtinta Departamento direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. Į-454, o Reikalavimui yra taikytinos administracinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Atsakovas darė išvadą, kad Reikalavimo turinys ir forma atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei yra pagrįstas teisės normomis.
15. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Departamento Kauno skyrius atliko Statinio griovimo teisėtumo vertinimą, ir paaiškino, kad Reikalavimas pareiškėjui buvo įteiktas tuo pagrindu, kad jis, pažeisdamas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, vykdė kultūros paveldo vietovės vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) vertingosios savybės griovimo darbus.
16. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, žinodamas, jog Statinys yra kultūros paveldo statinys ir jam yra surašytas Reikalavimas stabdyti griovimo darbus, vėl juos pratęsdamas, turėjo suvokti, kad dėl jo neteisėtų veiksmų atsiras neigiami padariniai, tokie kaip namo būklės blogėjimas, žalos kultūros paveldo objektui didėjimas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas griovimo darbus privalėjo stabdyti dar iki tada, kai pastatas nebuvo pavojingos būklės ir nebuvo grėsmės, kad jis nugrius ar galės kelti pavojų tiek žmonių sveikatai ir gyvybei, tiek greta esančiam trečiųjų asmenų turtui. Atsakovas nurodė, kad dėl galimai neteisėtai vykdytų darbų metu pabloginus pastato būklę, Departamento Kauno skyriaus Reikalavimas turi būti patikslintas numatant, kad pavojingos pastato konstrukcijos būtų išramstytos ir tada pastatas apdengtas apsaugant jį nuo neigiamo atmosferos poveikio. Atsakovas pažymėjo, kad dėl galimai nevykdytų teisėtų reikalavimų atsiradę neigiami padariniai negali būti laikomi priežastimi Reikalavimą laikyti neteisėtu.
II.
17. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
18. Teismas vadovavosi Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 1 straipsnio 2 dalies 1–3 punktais, 2 straipsnio 14, 17, 21 dalimis, 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 3–5 dalimis, 14 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nustatė, kad Statinys šiuo metu nėra įregistruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Teismas atkreipė dėmesį, kad dėl kultūros paveldo vietovėje esančių statinių, neįrašytų į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, statuso ir reikalavimų jų tvarkymo darbams yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015, kurioje išaiškinta, kad nors ne kiekvienas pastatas, esantis kultūros paveldo vietovėje, yra kultūros paveldo objektas, registruotas kaip savarankiška nekilnojamoji kultūros vertybė, bet kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės gali būti susijusios būtent su toje vietovėje esančiais pastatais, kurie neįregistruoti kaip kultūros paveldo objektai. Atsižvelgiant į tai, kad atliekant pastato, esančio kultūros paveldo vietovėje, tvarkomuosius statybos darbus gali būti pažeistos kultūros paveldo vietovės vertingosios savybės, toks pastatas laikytinas kultūros paveldo statiniu ir tokio statinio tvarkomųjų statybos darbų projektui privalo būti atlikta paveldosaugos (specialioji) ekspertizė.
19. Teismas nustatė, kad Statinys patenka į kultūros paveldo vietovės – Kauno Žaliakalnio 1- oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), teritoriją. Pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Statinys yra Kauno miesto tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 „Dėl paskelbimo savivaldybės saugoma ir specialiojo plano patvirtinimo” savivaldybės paskelbtoje saugomoje kultūros paveldo vietovėje, vadinamoje Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)). Šios vietovės vertingąsias savybes nustato Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. sausio 18 d. aktas Nr. KM-RM-02. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 nuspręsta: 1) paskelbti kultūros paveldo vietovę – miesto istorinę dalį, vad. Kauno Žaliakalnio 1- oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) Kauno miesto savivaldybės saugoma (apsaugos tikslas – viešam pažinimui ir naudojimui; reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdis – architektūrinis, urbanistinis, želdynų, inžinerinis, istorinis, dailės, kraštovaizdžio) ir įsteigti Kauno miesto savivaldybės 1 – ąjį Žaliakalnio kultūrinį (urbanistinį, architektūrinį) draustinį; 2) patvirtinti Kauno miesto savivaldybės 1–ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio teritorijos specialųjį planą. Iš Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 patvirtinto Specialiojo plano teismas nustatė, kad Statinys yra pažymėtas kaip vertingas – a2 – 4 kategorijos pastatas, kuriame galimi tvarkybos darbai: taikomieji ir ardomieji tyrimai, remonto darbai, avarijos grėsmės pašalinimo darbai, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbai, šių darbų planavimas ir projektavimas; leidžiami tvarkomieji statybos darbai: remontas, nesudėtingų statinių statyba, menkaverčių pastatų ir statinių, nevertingų elementų griovimas; visi darbai turi būti vykdomi nepažeidžiant vertingųjų savybių, nustatytų šiame specialiajame plane.
20. Teismas darė išvadą, kad nors Statinys nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, tačiau patenka į kultūros paveldo vietovės – Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) teritoriją ir pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 patvirtintą Specialųjį planą yra pažymėtas kaip vertingas pastatas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo siekiamas nugriauti Statinys pagrįstai atsakovo vertintas kaip kultūros paveldo statinys, kuriam taikoma apsauga. Tokiu atveju Statinio savavališkas griovimas pažeidė Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nustatantį, jog kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal nustatytus paveldosaugos reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai surašė Reikalavimą.
21. Teismas vadovavosi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 10 dalies 5, 10, 16, 18, 19, 20, 23, 24 punktais ir pažymėjo, kad iš Departamento vykdomų funkcijų kyla ir šio viešojo administravimo subjekto teisės, kokiais būdais nutraukti neteisėtus veiksmus ir imtis priemonių sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdui nustatyti. Teismas nurodė, kad atsakovas yra teisės aktais įgaliotas atlikti konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas, kartu atsakovas turi teisę teikti Įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims (Įstatymo 5 straipsnio 10 d. 10 p.), kontroliuoja kultūros paveldo tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai (Įstatymo 5 straipsnio 10 d. 19 p.). Teismas darė išvadą, kad atsakovas Reikalavimą priėmė savo kompetencijos ribose.
22. Dėl pareiškėjo nurodyto 2015 m. lapkričio mėnesį atlikto paveldosauginio vertinimo, 2020 m. išvados, kuri pateikta Vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Kaune, griovimo apraše, ir jų reikšmės teismas nurodė, jog minėti aktai neprilyginami kultūros paveldo statinio tvarkymo darbų projekto ekspertizei. Teismas vadovavosi kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintu paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės”, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015 ir darė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ginčo statinio ekspertizė buvo atlikta ir jo avarinė būklė konstatuota teisės aktų nustatyta tvarka.
23. Pasisakydamas dėl Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. gruodžio 17 d. pasitarimo protokolo, teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog jis nepakeitė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 patvirtinto kultūros paveldo vietovės, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) specialiojo plano, pagal kurį Statiniui nustatyta ketvirtoji kultūrinės vertės kategorija.
24. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad Departamento direktorius 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. Į-454 patvirtino Įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punkte numatyto reikalavimo formą. Teismas nustatė, kad ginčijamas individualus administracinis aktas atitinka minėtos formos nustatytus reikalavimus. Įvertinęs Reikalavimo turinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, šis aktas jam leido suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas nenustatė pagrindinių procedūrų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą pažeidimų. Teismas neturėjo pagrindo konstatuoti ginčijamo Reikalavimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimams individualiam administraciniam aktui, taip pat nenustatė, kad Reikalavimas pažeistų įstatymą ar kitą teisės aktą, ar kad atsakovas būtų viršijęs kompetenciją, taip pat kad ginčijamas aktas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovas buvo įsteigtas ir gavo įgaliojimus.
25. Atmetęs pareiškėjo skundą, teismas nepriteisė jam bylinėjimosi išlaidų.
III.
26. Pareiškėjas A. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – panaikinti Reikalavimą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
27. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas neturėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015, nes bylos nėra tapačios, be to, pasikeitė teisinis reguliavimas.
28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylą, nepagrįstai konstatavo, kad griovimo darbai buvo vykdomi savavališkai ir tokiu būdu išėjo už šios bylos nagrinėjimo ribų. Pareiškėjas pažymi, kad ginčas dėl savavališkos statybos yra nagrinėjamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-3469-713/2021, kurioje ginčijamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2020 m. spalio 16 d. savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, tik išsprendus klausimą dėl savavališkos statybos fakto objekte (duomenys neskelbtini), Kaune, būtų galima spręsti klausimą dėl Reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas pažymi, kad minėtoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas ir dėl Statinio statuso. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas vadovavosi kitoje civilinėje byloje, nagrinėjamoje Kauno apylinkės teisme, ginčijamomis aplinkybėmis, taip pat pasisakė dėl faktų, kurie nebuvo šios bylos įrodinėjimo dalyku, todėl teismo sprendimas turi būti naikinamas, o byla grąžinama nagrinėti iš naujo.
29. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime nėra jokių nuorodų į teisinį reglamentavimą, kuris patvirtintų, jog Statinys yra kultūros paveldo statinys. Pareiškėjo teigimu, nesant įstatyminio pagrindo, yra ribojama privataus asmens nuosavybė, taip pažeidžiant ir Konstitucijos 23 straipsnį. Pareiškėjas vadovaujasi Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053 patvirtintų Kultūros vertybių registro nuostatų 16, 17 punktais ir pažymi, kad specialusis planas ar kitoks planavimo dokumentas nėra kultūros vertybių registras. Pareiškėjas pažymi, kad Statinio pažymėjimas specialiajame plane neturi tokios pat teisinės reikšmės, kaip jo įtraukimas į Kultūros vertybių registrą. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai nenumato pastatų skirstymo į kategorijas. Pareiškėjas daro išvadą, kad galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka nėra nustatytas Statinio paveldosauginis reikšmingumas, nėra registruotos jokios šio pastato vertingosios savybės.
30. Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 2 straipsnio 14, 17 punktais ir pažymi, kad kultūros paveldo statinys turi turėti vertingųjų savybių ir turi būti registruotas, kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Pareiškėjo teigimu, nesant bent vienos iš šių sąlygų statinys negali būti laikomas kultūros paveldo statiniu.
31. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 punktą, kultūros paveldo statinys yra ypatingas statinys, toks statinio statusas registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas pažymi, kad Statinys nėra registruotas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre kaip kultūros paveldo statinys, be to, Statinio kategorija – neypatingas. Pareiškėjas daro išvadą, kad Statinys nėra kultūros paveldo statinys.
32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018, 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1157-492/2019 ir pažymi, kad Statinys neturi jokių vertingų savybių, jis yra avarinės būklės. Pareiškėjas pažymi, kad Statiniui 2015 m. lapkričio mėnesį buvo atliktas paveldosauginis vertinimas, Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2015 m. gruodžio 17 d. nutarė, kad Statinys neatitinka Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiajame plane nustatytos Ketvirtosios kultūrinės vertės kategorijos kriterijų, todėl nuspręsta nesiūlyti Statinio įrašyti į Kultūros vertybių registrą, ir daro išvadą, kad Statinys neturi jokios papildomos apsaugos pagal Įstatymą, todėl pareiškėjo nuosavybei netaikomi nuosavybės teisės suvaržymai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buvo nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
33. Pareiškėjo teigimu, teismas nepasisakė dėl jo pateiktų rašytinių įrodymų. Pareiškėjas nurodo, kad Departamento Kauno skyriaus 2021 m. sausio 25 d. raštas patvirtina, jog pareiškėjas laikėsi įstatymų nustatytos tvarkos, t. y. derino naujo statinio projektą su Departamentu, kuris ne tik suderino naujo statinio užstatymo projektą, bet ir neprieštaravo Statinio griovimui, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo.
34. Pareiškėjas, teikdamas naują įrodymą – Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2020 m. spalio 30 d. išvadą Nr. 70-3-222 apie Statinį, nurodo, kad šioje išvadoje pateikiamas taikytinas teisinis reglamentavimas, t. y. nurodoma, kad šiuo atveju taikomas Statybos statymo 27 straipsnio 1 dalies 7 punktas, t. y. statybos leidimas neypatingo atskirai stovinčio pastato griovimui nereikalingas. Pareiškėjas pažymi, kad šis ir kiti įrodymai paneigia teismo išvadas dėl savavališkos statybos ir Statinio statuso kaip kultūros paveldo statinio, o šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kadangi teismas išėjo už ginčo ribų, be to, šis įrodymas buvo gautas jau po bylos išnagrinėjimo pabaigos.
35. Pareiškėjo teigimu, Reikalavimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes juo nepagrįstai konstatuojamas savavališkos statybos faktas, be to, Reikalavimas nėra pagrįstas teisės normomis, todėl Reikalavimas yra neteisėtas, nepagrįstas, o nurodymas nevykdyti griovimo darbų – nemotyvuotas. Pareiškėjas nurodo, kad Reikalavimas naikintinas ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjas pažymi, kad Departamento Kauno skyrius viršijo kompetenciją, nes vertinti neypatingo statinio griovimo teisėtumą yra Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, o ne Departamento kompetencija.
36. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
37. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Statinys nėra kultūros paveldo statinys, ir nurodo, kad, nors Statinys nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau yra Kultūros vertybių registre registruotos savivaldybės saugomos kultūros paveldo vietovės – miesto istorinės dalies, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) vertingoji savybė. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-219/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-502/2018, Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-12624-608/2018, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-635-603/2019 ir daro išvadą, kad Statinys yra Kultūros vertybių registre registruotos savivaldybės saugomos kultūros paveldo vietovės – miesto istorinės dalies, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) ir urbanistinio draustinio vertingoji savybė ir priskiriamas kultūros paveldo statiniams, kaip tai nurodyta Įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje.
38. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad kultūros paveldo statiniai gali būti žymimi nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktuose, jų prieduose (teritorijų ar apsaugos zonų planuose), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, rengiamuose pagal kultūros ministro ir aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 patvirtintas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Atsakovo teigimu, šiuo atveju kultūros paveldo statinys, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, pažymėtas Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444, jame Statinys pažymėtas kaip priklausantis ketvirtos kategorijos statiniams ir nurodyta, kad visi darbai vykdomi nepažeidžiant vertingųjų savybių, nustatytų šiame specialiajame plane (tekstinė dalis, brėžinys 3). Atsakovas vadovaujasi Taisyklių 21.3 punktu ir daro išvadą, kad specialiajame plane buvo konkretizuoti paveldosaugos reikalavimai, nustatant statinių kategorijas. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad Statinys yra saugomas.
39. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pastato avarinė būklė yra nustatoma vadovaujantis aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. D1-748 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.03.01:2016 „Statybiniai tyrimai. Statinio avarija“ nustatyta tvarka, ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė avarinės būklės ekspertizės, todėl nėra teisinio pagrindo daryti išvadą apie prieš griovimo darbus buvusią Statinio būklę.
40. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomo nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertės 2015 m. lapkričio mėnesį atlikto paveldosauginio vertinimo, atsakovas pažymi, kad jis neatitinka kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtintu Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės“ patvirtintos Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės akto formos ir turinio, todėl šiame vertinime padarytos išvados nesukelia teisinių padarinių, be to, šiame vertinime nebuvo padaryta išvada, kad Statinį galima griauti. Atsakovas nurodo, kad pagal teismų praktiką Statinio avarinė būklė galėjo būti konstatuota aplinkos ministro patvirtinto statybos techninio reglamento nustatyta tvarka atlikus statinio ekspertizę, tačiau Statinio ekspertizė nebuvo atlikta ir jo avarinė būklė nekonstatuota teisės aktų nustatyta tvarka.
41. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad iš Kauno miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2015 m. gruodžio 7 d. pasitarimo protokolo Nr. 55-8-7 matyti, jog ši taryba svarstė klausimą dėl Statinio įtraukimo į Kultūros vertybių registrą reikalingumo, t. y. didesnės paveldosauginės apsaugos Statiniui suteikimo. Atsakovo teigimu, priimtas sprendimas neįtraukti Statinio į Kultūros vertybių registrą nepakeitė jo, kaip kultūros paveldo vietovės, specialiojo plano pakeitimų, todėl specialiajame plane Statiniui liko galioti nustatyta ketvirtoji kultūrinės vertės kategorija.
42. Atsakovas pažymi, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. T-444 kultūros paveldo vietovė – miesto istorinė dalis, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) paskelbta Kauno miesto savivaldybės saugoma (apsaugos tikslas – viešajam pažinimui ir naudojimui) ir įsteigtas Kauno miesto savivaldybės 1-asis Žaliakalnio (urbanistinis, architektūrinis) draustinis. Tuo pačiu sprendimu patvirtintas Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio teritorijos specialusis planas. Todėl Statinys pateko ir į kultūros paveldo vietovės Kauno Žaliakalnio 1-oji, ir į 1-ąjį Žaliakalnio (urbanistinį, architektūrinį) draustinį, todėl pareiškėjas pažeidė Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 67 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 2 dalies 3 punktą, Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktus.
43. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo argumentais dėl Departamento Kauno skyriaus kompetencijos, vadovaujasi Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 10 dalies 5, 10, 16, 18, 19, 20, 23, 24 punktais ir daro išvadą, kad iš Departamento vykdomų funkcijų kyla šio viešojo administravimo subjekto teisės, kokiais būdais nutraukti neteisėtus veiksmus ir imtis priemonių sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdui nustatyti. Atsakovo teigimu, teismas pagrįstai nustatė, kad Departamento Kauno skyrius Reikalavimą priėmė savo kompetencijos ribose. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Reikalavimo forma yra patvirtinta Departamento direktoriaus 2005 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. Į-454, Reikalavimo turinys ir forma atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus bei yra pagrįstas teisės normomis, taip pat atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
44. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus 2020 m. spalio 15 d. reikalavimo Nr. 2K-1677 teisėtumo ir pagrįstumo.
45. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Įvertinęs bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas, jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reiklavimus, todėl pagrindų jį naikinti nenustatyta.
46. A. D. su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą, t. y. tenkinti jo skundą. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bylą, nepagrįstai konstatavo, kad griovimo darbai buvo vykdomi savavališkai ir tokiu būdu išėjo už šios bylos nagrinėjimo ribų, jog pastatas (duomenys neskelbtini), Kaune, nėra kultūros paveldo statinys, jis yra avarinės būklės, nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai taikė kultūros paveldo statiniams skirtą teisinį reglamentavimą, taip pat teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų ir skundžiamas atsakovo Reikalavimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
47. Pareiškėjas prašo prie bylos prijungti su apeliaciniu skundu teikiamą įrodymą – Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2020 m. spalio 30 d. išvadą Nr. 70-3-222 "Dėl išvados pateikimo apie statinį (duomenys neskelbtini), Kaune". Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
48. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu teisiniu reguliavimu bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos, pareiškėjo prašymo pridėti ir tirti naujus įrodymus netenkina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos tokia išvada daroma nustačius, kad tokie įrodymai galėjo būti teikiami ir vertinami tiek atsakovui, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Tai reiškia, jog A. D. turėjo visas galimybes šį įrodymą pateikti anksčiau, tačiau to nepadarė. Kita vertus, jame pateikta išvada nėra reikšminga šio ginčo išsprendimui.
49. Be to, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
50. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
51. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.“ Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga yra svarbi valstybės funkcija, viešasis interesas, taip pat kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios: jose ne tik yra nurodyta, kad kultūra turi būti remiama, o kultūros paminklai bei vertybės turi būti saugomi, bet ir yra įtvirtintas subjektas, turintis ir negatyvias, ir pozityvias pareigas užtikrinti, kad kultūra būtų remiama ir kultūros paminklai bei vertybės būtų saugomi, – būtent valstybė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).
52. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta šio įstatymo paskirtis – išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas: 1) įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Tarptautinių sutarčių ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymų nuostatas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje; 2) nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; 3) saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą.
53. Byloje nustatyta, kad atlikęs patikrinimą, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus vyr. specialistas 2020 m. spalio 15 d. surašė Reikalavimą, kuriuo nurodė pareiškėjui nevykdyti namo (duomenys neskelbtini), Kaune, griovimo darbų (1), uždengti griovimo metu apgadintą pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį ir taip apsaugoti pastatą nuo neigiamo atmosferos poveikio (2) ir uždengti namo (duomenys neskelbtini), Kaune, atviras langų ir durų angas ir taip apsaugoti pastatą nuo neigiamo atmosferos poveikio ir nuo galimybės į jį patekti pašaliniams asmenims (3).
54. Vietovės, kurioje yra pastatas ((duomenys neskelbtini), Kaune), vertingąsias savybes nustato Kauno miesto savivaldybės tarybos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. sausio 18 d. aktas Nr. KM-RM-02, kuriame nustatyta, kad vietovės (vertybės) vertingosios savybės, be kita ko, yra: planavimo sprendiniai – gatvių tinklas priderintas prie reljefo ir Kauno tvirtovės komunikacinės sistemos; savitumą formuoja mūriniai ir mediniai sodybinio ir vilų pobūdžio namai, atstovaujantys kaunietiškojo modernizmo mokyklą – (duomenys neskelbtini) ir kitų gatvių išklotinėse (2007; FF- 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 10, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 24, 26, 29, 30, 34, 35, 36, 53, 56). (duomenys neskelbtini) alėjos rytinėje atšakoje specialiai suformuota šešiakampio formos (duomenys neskelbtini) aikštė. Gatvių erdvės parametrai būdingi gyvenamajai teritorijai. Dalis pastatų projektuoti žymių architektų – kotedžų tipą atstovauja S. K. namas ((duomenys neskelbtini) (2007, FF-11). Tarp gyvenamų namų išdėstyti keli visuomeniniai objektai – Kūno kultūros akademijos rūmai (V. L.-Ž.) (2007, FF-11), sporto halė (2007, FF-8), Neo-Lithuania korporacijos rūmai (E. F.) (2007, FF-52), buv. J. T. vila, prieškarinis radiocentro pastatas (2007, FF-41, 42), vandentiekio ir kanalizacijos stoties pastatų kompleksas pastatytas prie Kauno tvirtovės sprogmenų sandėlio panaudojant jų elementus ir kt.
55. Taip pat Kauno miesto savivaldybės taryba 2013 m. liepos 18 d. sprendimo Nr. T-444 1 punktu paskelbė kultūros paveldo vietovę – miesto istorinę dalį, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) Kauno miesto savivaldybės saugoma (apsaugos tikslas - viešajam pažinimui ir naudojimui; reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių pobūdis - architektūrinis, urbanistinis, želdynų, inžinerinis, istorinis, dailės, kraštovaizdžio ir įsteigė Kauno miesto savivaldybės 1-ąjį Žaliakalnio kultūrinį (urbanistinį, arcitektūrinį) draustinį, o 2 punktu patvirtino Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio teritorijos specialųjį planą. Iš minėtu sprendimu patvirtinto Specialiojo plano matyti, kad namas (duomenys neskelbtini), Kaune, yra pažymėtas kaip vertingas – pagal statinių kategorijų aprašą priskirtas a2-ketvirta kategorija, kuriame galimi šie tvarkybos darbai: taikomieji ir ardomieji tyrimai, remonto darbai, avarijos grėsmės pašalinimo darbai, konservavimo, restauravimo, pritaikymo darbai, šių darbų planavimas ir projektavimas; leidžiami tvarkomieji statybos darbai: remontas, nesudėtingų statinių statyba, menkaverčių pastatų ir statinių, nevertingų elementų griovimas; visi darbai turi būti vykdomi nepažeidžiant vertingųjų savybių, nustatytų šiame specialiajame plane.
56. Įvertinus anksčiau išdėstytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kad nors ginčo pastatas nėra įregistruotas Kultūros vertybių registre, tačiau patenka į kultūros paveldo vietovės – Kauno Žaliakalnio 1- oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) teritoriją ir pagal Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013-07-18 sprendimu Nr. T-444 patvirtintą Specialųjį planą yra pažymėtas kaip vertingas pastatas, o atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą ir teismų praktiką, pareiškėjo siekiamas nugriauti pastatas pagrįstai atsakovo vertintinas kaip kultūros paveldo statinys, kuriam taikoma apsauga. Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog nenustatytas Statinio paveldosauginis reikšmingumas ir nėra registruotos šio pastato vertingosios savybės.
57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė kultūros paveldo statiniams skirtą teisinį reglamentavimą. Nustačius, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Kaune, patenka į kultūros paveldo vietovę – miesto istorinę dalį, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)), kuri Kauno miesto savivaldybės saugoma, teisingai taikytos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos (23 straipsnio 1 dalies 1 punktas (kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal nustatytus paveldosaugos reikalavimus) ir kt).
58. A. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra kultūros paveldo statinys. Pažymėtina, jog pagal anksčiau minėtą Kauno miesto savivaldybės tarybos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2007 m. sausio 18 d. aktą Nr. KM-RM-02, nors pastatas ir neįrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau yra Kultūros vertybių registre registruotos savivaldybės saugomos kultūros paveldo vietovės - miesto istorinės dalies, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji (unikalus kodas Kultūros vertybių registre (duomenys neskelbtini)) vertingoji savybė, t. y. būdingi saviti planavimo sprendiniai, kas leidžia jį priskirti kaunietiškojo modernizmo mokyklai. Taigi pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) al., Kaune, yra vertingųjų savybių požymių turintis objektas ir yra atitinkamos kultūros paveldo vietovės vertingoji savybė (šiuo atveju Kauno miesto istorinės dalies, vad. Kauno Žaliakalnio 1-oji). Tai reiškia, kad minėtas pastatas ne tik turi vertingųjų savybių, bet jis yra susijęs ir su kitomis tos kultūros paveldo vietovės vertingosiomis savybėmis (sudaro kompleksą), todėl pagrįstai taikoma teisės aktų nustatyta apsauga.
59. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas žinojo, jog namas (duomenys neskelbtini), Kaune, turi vertingųjų savybių ir yra saugomas. A. D. dėl leidimo nugriauti šį pastatą dar 2015 m. su prašymu kreipėsi į Departamento Kauno skyrių, kuris 2015 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (1.29.-K)2K-1294 informavo pareiškėją, kad pastatas negali būti griaunamas. Taip pat apie tai, kad namas (duomenys neskelbtini), Kaune, negali būti griaunamas A. D. buvo paaiškinta ir Departamento Kauno skyriuje 2020 m. spalio 15 d. vykusio susitikimo/pasitarimo metu.
60. Pareiškėjas apliaciniame skunde nurodo, kad namas (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo avarinės būklės. Šiuo aspektu nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys tokią būklę. Minėtos aplinkybės taip pat nepatvirtina ir D. P. atliktas paveldosauginis vertinimas. Priešingai, jos 2020 m. spalio 27 d. el. laiške, adresuotame Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriui nurodyta, kad Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba buvo suinteresuota, kad būtų tinkamai saugomas kultūros paveldas, kad būtų atlikti tvarkybos bei tvarkomieji statybos darbai, ir niekas, net jokių minčių nesuteikė savininkui apie Pastato griovimą.
61. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinį administravimą, valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, kultūros paveldo apsaugos kontrolės procesą reglamentuoja NKPAĮ 5 straipsnis. Šio įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad Departamentas atlieka nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas ir atsako už jų vykdymą, o pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 10 punktą Departamentas teikia šiuo įstatymu pagrįstus apsaugos reikalavimus fiziniams ir juridiniams asmenims. Departamento direktoriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. Į-261 patvirtintų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos skyrių nuostatų 5.4 punkte įtvirtinta, kad Departamento skyriai, o tarp jų ir Departamento Kauno skyrius kontroliuoja kultūros paveldo objektų tvarkybą ir priežiūrą, stabdo fizinių ir juridinių asmenų atliekamus veiksmus nekilnojamosiose kultūros vertybėse, jų teritorijose ir apsaugos zonose, jeigu nustatomi paveldosaugos reikalavimų pažeidimai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, kad Departamento Kauno skyrius ginčijamą Reikalavimą priėmė savo kompetencijos ribose.
62. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.
63. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.
64. A. D. apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
65. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė