Administracinė byla Nr. A-309-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02303-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovo atstovas, Vilniaus AVPK), priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas laikymo areštinėje sąlygas nuo 2011 iki 2015 metų.

Paaiškino, kad laikymas Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato senojoje areštinėje neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime su skundu nesutiko.

Pareiškėjo reikalavimų daliai prašė taikyti senaties terminą. Atsakovo atstovas nurodė, kad buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nurodė, kad, atsakovo atstovui prašant taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjui skundą teismui išsiuntus 2015 m. balandžio 21 d. ir svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodžius, senaties terminas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 21 d.

Vadovaudamasis Policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu bei bylos duomenimis, teismas nustatė, kad atsakovo atstovas visais laikotarpiais užtikrino pareiškėjo teisę į didesnį nei 5 kv. m gyvenamąjį plotą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tokio aukščio pertvaros įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą, kadangi pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo stebėti pareigūnai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad 63 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.

Kitų pareiškėjo skunde nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 150 Eur.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus AVPK, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš dalies tenkintas pareiškėjo skundas, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeistit pirmosios instancijos teismo sprendimą ir neturtinės žalos nepriteisti.

Akcentuoja, kad stebimas sanitarinis mazgas įrengiamas saugumo sumetimais – siekiant išvengti areštinėse laikomų asmenų savęs bei kitų asmenų žalojimo. Atsakovo atstovo įsitikinimu, byloje neįrodytos civilinės atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui K. Š., jo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis nuo 2011 iki 2015 metų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimo taikė senaties terminą, todėl galimus atsakovo atstovo pažeidimus vertino nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. Teismas pripažino, kad Vilniaus AVPK pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, neužtikrindamas sanitarinio mazgo atskirumo.

Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad areštinėje laikomam asmeniui turi būti užtikrinama galimybė pasinaudoti nuo potencialaus stebėjimo atitvertu sanitariniu mazgu

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis tinkamai ir detaliai išnagrinėjus aktualų teisinį reguliavimą, dėl nustatytų laikymo areštinėje sąlygų Vilniaus AVPK pažeidimų, ieškinio senaties termino taikymu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad sanitariniai mazgai buvusioje Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje įrengti formaliai laikantis teisės aktų reikalavimų (I t., b. l. 168). Vis dėlto pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas, kadangi jis negalėjo nestebimas naudotis sanitariniu mazgu. Šias aplinkybes atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino ir atsakovo atstovas, nurodydamas, kad dėl saugumo sumetimų negali būti užtikrinamas visiškas sanitarinio mazgo privatumas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 par., pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 par., 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 par., ECHR 2002-VI).

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas naudojantis Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės kameroje įrengtais sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas – t. y. vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pagal kurią neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju neturtinės žalos dydis nustatomas individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinus konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekiant teisingo kompensavimo, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas daugiau nei 60 parų buvo laikomas Vilniaus AVPK Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės kamerose, pažeidžiant pareiškėjo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (I t., b. l. 16). Taigi Vilniaus AVPK administracija CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos neigiamos pasekmės. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė atsakovo atstovo įvykdytus teisės aktų pažeidimus laikant pareiškėją Vilniaus AVPK areštinės kamerose bei adekvačiai nustatė pareiškėjui priteistiną sumą neturtinei žalai atlyginti, todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas