Administracinė byla Nr. I-627-437/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02275-2010-2
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.8
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Raimondas Blauzdžius, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjas R. V. padavė teismui prašymą (b. l. 1–6), kuriame prašo solidariai priteisti jam iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, už priedus ir priemokas neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2668,85 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. imtinai.
Prašyme paaiškina, kad jis yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskr. VPK) pareigūnas. Pažymi, kad Vilniaus apskr. VPK nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. už atliktas pareigas jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priedų ir priemokų dalis, neviršijanti 70 proc. pareiginės algos).
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių, kurių suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos.
Nurodo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. yra įtvirtinti valstybės tarnautojams mokami priedai, to paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį arba tarnybinį rangą negali viršyti 55 proc. pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. nustatyti pagrindai, kuriems esant valstybės tarnautojams mokamos priemokos, šiame straipsnyje nurodytos priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 38 str. 1 d. įtvirtintos pareigūnams mokamos priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Pareigūnams mokamų priemokų suma negali viršyti 60 proc. pareiginės algos (Statuto 38 str. 5 d.). Statuto 36 str. nustatyta, kad pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį, šie priedai negali viršyti 55 proc. pareiginės algos (36 str. 6 d.).
Atkreipia dėmesį, kad dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. taikymo jam yra neišmokėtos uždirbtos priemokos ir teisėtai apskaičiuoti priedai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 48 str. 1 d. nuostatą. Pabrėžia, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos , kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimu byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03/27/03.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2008 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (byla Nr. 14/07-17/08-25/08-39/08) pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pažymi, kad bendrąja prasme jo darbdavys yra Lietuvos valstybė, o Vilniaus apskr. VPK laikytinas Lietuvos valstybės priimtų sprendimų vykdytoju. Be to, finansavimas yra skiriamas iš valstybės biudžeto, todėl mano, kad Vilniaus apskr. VPK ir valstybei turėtų kilti solidari atsakomybė.
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, o prašymo dalyje dėl 167,71 Lt neišmokėto darbo užmokesčio taikyti ieškinio senaties terminą ir bylą nutraukti. Pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 19–22, 24–28), kuriame paaiškina, kad Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2010-05-26, t. y. po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2009-12-11 nutarimais, įstatymo teisėtumo prezumpcija (LR KT 2004-12-13 nutarimas byloje Nr. 51/01-26/02-19/03-11/03-26/03-27/03), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir 2009-02-19 nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-256/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalga publikuota 1997-07-02 Teismų praktikoje Nr. 7. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po KT 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis LR Konstitucijai.
Nurodo, kad Vilniaus apskr. VPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Taip pat pažymi, kad nėra CK 6.271 straipsnyje, nei kituose pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.
Pažymi, kad R. V. prašomos priteisti sumos nurodytos skunde dalis buvo atskaityta 2006 m. (167,71 Lt), todėl šioje dalyje jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 14–17), kuriame prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, skundą patenkinus sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėtį. Nesutikimą su pareiškėjo skundu pagrindė iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti tik Vilniaus apskr. VPK kaip pareiškėjo darbdavys.
Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo.
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas dirba Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistu (b. l. 7–9, 33–35).
Vilniaus apskr. VPK, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal pateiktus suvestinius atsiskaitymo lapelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) už 2006–2008 metus pareiškėjui R. V. neišmokėjo iš viso 2668,85 Lt: 2006 m. lapkričio mėn. – 37,06 Lt; 2006 m. gruodžio mėn. – 130,65 Lt; 2007 m. sausio mėn. – 80,93 Lt; 2007 m. vasario mėn. – 121,61 Lt; 2007 m. kovo mėn. – 193,68 Lt; 2007 m. balandžio mėn. – 162,49 Lt; 2007 m. gegužės mėn. – 56,80 Lt; 2007 m. birželio mėn. – 287,72 Lt; 2007 m. liepos mėn. – 268,43 Lt; 2007 m. rugpjūčio mėn. – 190,14 Lt; 2007 m. rugsėjo mėn. – 72,66 Lt; 2007 m. gruodžio mėn. – 14,48 Lt; 2008 m. rugsėjo mėn. – 899,98 Lt; 2008 m. gruodžio mėn. – 152,19 Lt (b. l. 7–9, 33–35).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 – 26 straipsnių nuostatos, kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikomos be išlygų.
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal to paties straipsnio 7 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (26 str. 3 d.).
2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija), kuriuo buvo pakeistas bei papildytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia bei neginčija skundu priteisti prašomos sumos, tik prašo tam tikram laikotarpiui taikyti senaties terminą.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama į praeitį, o ne į ateitį. Konstitucinis Teismas nutraukė bylos dalį pagal prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies tiek, kiek joje tiesiogiai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokia sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitiktį Konstitucijai, kadangi jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus.
Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse, kurio 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senatis – tais įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartys administracinėse bylose Nr.A12-219/2004; A1-638/2005).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.
Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 29 d. ir prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Vadovaudamasis DK 27 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgdamas į tai, kad darbo užmokestis už praėjusį mėnesį pilnai išmokamas kito mėnesio pirmosiomis dienomis, teismas reikalavimo daliai – 810,22 Lt nepriemoka – laikotarpiui nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2007 m. gegužės mėn. taiko ieškinio senatį, ir šioje dalyje skundą atmeta (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pažymėtina, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1735/2010, 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus apskr. VPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, tuo tarpu valstybė šiuo atveju nėra jo tiesioginis darbdavys, todėl pareiškėjo prašoma priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Vilniaus apskr. VPK.
Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius (žr. Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, LVAT 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Pareiškėjo R. V. prašoma priteisti nepriemokų sumą, dėl kurios jis kreipėsi nepažeisdamas senaties termino – 1885,63 Lt, susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. ir šis laikotarpis neviršija Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto 3 metų apribojimo dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.
LR CPK 284 str. 1 d. nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo pareikštas 2010 m. ir į Lietuvos valstybės turtinės padėties pokyčius nuo 2010 m., sprendžia, kad nėra pagrindo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127, 129 str., LR CPK 284 str. 1 d., teisėjas
n u s p r e n d ė :
pareiškėjo R. V. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. V. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 1885,63 Lt (tūkstantį aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus ir 63 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje dėl reikalavimo priteisi neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš Lietuvos valstybės ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuriai pritaikytas ieškinio senaties terminas, skundą atmesti.
Netenkinti prašymo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Raimondas Blauzdžius