Civilinė byla Nr. e2A-254-464/2024
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00228-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.6; 3.1.11.5; 3.1.16; 3.2.4.8.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jadvygos Mardosevič ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Kamesta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei ,,Kamesta“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir RUAB) ,,Kamesta“ 643 299,37 Eur skolą, 161 353,58 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2005 m. rugpjūčio 1 d. su atsakove RUAB ,,Kamesta“ sudarė koncesijos sutartį Nr. 1717, kuria atsakovė įsipareigojo per 2 metus suprojektuoti, gauti visus reikiamus leidimus, pastatyti koncesijos ruožą (grupę statinių) ir jį sutarties galiojimo laikotarpiu prižiūrėti bei remontuoti, o ieškovė įsipareigojo atsakovei mokėti koncesijos mokestį nuo koncesijos ruožo pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo dienos. Atsakovė koncesijos sutartį 2018 m. gegužės 5 d. nutraukė dėl esminio sutarties pažeidimo ir 2018 m. spalio 29 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl beveik 10 mln. Eur nuostolių atlyginimo priteisimo. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė atsakovei 138 834 Eur nuostolių atlyginimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė – atsakovės ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo ne tik tai, kad koncesijos sutartis buvo nutraukta ne dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos kaltės, bet ir tai, kad ne ieškovė yra skolinga atsakovei RUAB ,,Kamesta“, bet priešingai – atsakovė RUAB ,,Kamesta“ yra skolinga ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai 1 043 618,17 Eur.
3. Ieškovės vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 jau yra nustatytas prejudicinis skolos (jos dydžio) faktas, todėl atsakovei kyla pareiga atsiskaityti su ieškove. Visgi ieškovė prašo jai priteisti ne visą ankstesniu teismo procesiniu sprendimu pripažintą 1 043 618,17 Eur atsakovės skolą, bet mažesnę sumą – 643 299,37 Eur, nes dalį skolos, t. y. 400 318,80 Eur, jau yra atgavusi. Be to, atsakovei 643 299,37 Eur pradinio finansavimo likučio grąžinimo pareiga kyla ne tik dėl to, kad taip anksčiau nagrinėtoje byloje konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas, bet dar ir dėl to, kad, nutrūkus šalių sutartiniams teisiniams santykiams, atsakovė jau neturi jokio teisinio pagrindo pasilikti ieškovės sumokėtą avansą (pradinio finansavimo likutį). Atsakovė, negrąžinusi pradinio finansavimo ieškovei iš karto po koncesijos sutarties nutraukimo, t. y. 2018 m. gegužės 5 d., taip pat turi pareigą mokėti 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 643 299,37 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 6 d. iki ieškinio pateikimo dienos – 161 353,58 Eur (643 299,37 x 0,05 / 365 x 1 831 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 9 d. sprendimu ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės RUAB ,,Kamesta“ 643 299,37 Eur skolą, 160 824,84 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 643 299,37 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3 641 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas pagrįstais pripažino ieškovės ieškinio argumentus, kad kitoje civilinėje byloje konstatuotos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės įsiskolinimu bei jo dydžiu, yra prejudicinės nagrinėjamai bylai, todėl jų nereikia iš naujo įrodinėti. Atsakovė, ginčydama įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas teisines ir faktines aplinkybes (dėl koncesijos sutarties aiškinimo, šalių tarpusavio įsipareigojimų nustatymo metodikos bei apskaičiavimo, priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir pan.), iš esmės siekia tų pačių faktinių ir teisinių aplinkybių, kurios jau buvo įvertintos Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-138-516/2022, pakartotinio nagrinėjimo ir vertinimo tam, kad būtų padarytos kitokios išvados, nei nurodytuose įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose.
6. Teismas pažymėjo, kad išnagrinėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 ginčas buvo sprendžiamas tarp tų pačių asmenų, kaip ir nagrinėjamoje byloje. Sprendžiant šalių ginčą ankstesnėje byloje, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme išsamiai buvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio finansiniais įsipareigojimais, kylančiais iš 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties, buvo nustatinėjamas bendras šalių tarpusavio įsipareigojimų balansas, buvęs minėtos sutarties nutraukimo momentu.
7. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad atsakovės įsiskolinimo dydžio nustatymas sudarė ankstesnės civilinės bylos nagrinėjimo dalyką. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. kovo 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 galutinai pasisakė ir dėl to, kokio dydžio sumas koncesijos sutarties nutraukimo dieną atsakovė buvo skolinga ieškovei, ir dėl to, kokias sumas ieškovė sumokėjo atsakovei (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties 58–81 punktai). Todėl ieškovė pagrįstai kaip prejudiciniu faktu remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 motyvuojamojoje dalyje nustatyta faktine aplinkybe dėl atsakovės 1 043 618,17 Eur skolos jai buvimo. Atsakovės argumentai, kad ieškovė nepateikė jokių ieškinio reikalavimą, t. y. prašomos priteisti skolos dydžio apskaičiavimą, pagrindžiančių įrodymų, nėra pagrįsti, nes skolos dydis jau yra nustatytas kitoje civilinėje byloje.
8. Teismas nurodė, kad ieškovės prašomą priteisti 643 299,37 Eur skolą sudaro Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje nustatytos 1 043 618,17 Eur skolos ir 400 318,80 Eur teismų sprendimais priteistos iš atsakovės permokos pagal minėtą koncesijos sutartį, kurią 2019 m. spalio 17 d. iš Luminor bank AS Lietuvos skyriaus ieškovė atgavo pagal banko garantiją, skirtumas. Atsakovė pripažino aplinkybę, kad ieškovei nurodyta suma buvo išmokėta pagal banko garantiją. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad koncesijos sutartis nuo 2018 m. gegužės 5 d. buvo nutraukta, o sutartyje nėra jokių nuostatų, pagal kurias, nutraukus sutartį ne dėl ieškovės kaltės, jos pagal sutartį permokėtos sumos atitektų atsakovei. Atsakovė į bylą nėra pateikusi duomenų, kad visą ar dalį ginčo sumos (643 299,37 Eur) būtų grąžinusi ieškovei, todėl ieškovės reikalavimą dėl 643 299,37 Eur skolos priteisimo teismas pripažino pagrįstu ir jį patenkino.
9. Spręsdamas ieškovės reikalavimo dalį dėl 161 353,58 Eur palūkanų priteisimo, teismas nustatė, kad atsakovė ne vėliau kaip koncesijos sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2018 m. gegužės 5 d., turėjo pareigą ieškovei sumokėti 643 299,37 Eur. Kadangi to ji nepadarė, ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Tačiau atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, sutrumpinant palūkanų skaičiavimo terminą 6 dienomis, o ieškovės atstovas 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje sutiko su tokiu atsakovės prašymu. Todėl teismas šį reikalavimą patenkino iš dalies, priteisdamas 160 824,84 Eur (643 299,37 Eur x 0,05/365 x 1 825) palūkanų sumą. Kadangi ieškinys iš esmės yra patenkintas (99,93 proc. ieškinio reikalavimų), teismas padarė išvadą, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neturi būti atlyginamos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė RUAB ,,Kamesta“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl skirtingos šalių pozicijos, susijusios su pradinio finansavimo esme bei paskirtimi. Ieškovė pradinį finansavimą laikė avansu, o atsakovė, vadovaudamasi koncesijos sutartimi, laikė, kad pradinis finansavimas yra ne tik mokėjimai į priekį, bet ir mokėjimai už jau įvykdytus darbus. Vadovaujantis koncesijos sutarties 36.1 papunkčiu, pradinis finansavimas buvo sumokėtas už jau atsakovės atliktus darbus, kurių atlikimo ieškovė neginčijo. Todėl pradinis finansavimas negali būti laikomas avansu (iš anksto sumokėta suma už sutartyje sulygtus darbus). Tai, kad ieškovė sumokėjo ne iš anksto, o tik po konkrečiai atliktų darbų, patvirtina ir byloje esantys įrodymai.
10.2. Dalis teisingam bylos išnagrinėjimui svarbių įrodymų nebuvo įvertinti, nes teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės priešieškinį. Teismas visiškai nepagrįstai iš pradžių netenkino atsakovės 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymo atidėti parengiamąjį teismo posėdį, suteikiant laiko pateikti priešieškinį. Vėliau, jau pateikus priešieškinį, atsisakė jį priimti kaip pateiktą pavėluotai – perėjus į teismo posėdžio (bylos nagrinėjimo iš esmės) stadiją.
10.3. Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. e2A-138-516/2022 nagrinėjimo dalyko nesudarė atsakovės skolos ieškovei dydžio nustatymas. Be to, toje byloje pati ieškovė, teikdama paaiškinimus teismui, nurodė, kad yra pateikiami pavyzdiniai skaičiavimai. Taigi, teismai kitoje byloje nustatinėjo šalių tarpusavio įsipareigojimų balansus, o ne konkrečius įsiskolinimus ir (ar) jų dydžius. Teismai kitoje byloje nenustatė, kad atsakovė turi konkretaus dydžio pradelstų, neįvykdytų įsipareigojimų ieškovei ar kad ji turi konkrečią sumą sumokėti ieškovei.
10.4. Ieškovė 2023 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje nurodė, kad ieškinyje nurodyta skola yra susidariusi dėl to, jog ji yra permokėjusi dėl automobilių skaičiavimų, t. y. automobilių skaičiaus, pravažiavusių transporto mazgu. Ieškovė paaiškino, kad buvo atlikusi mokėjimus remiantis būtent klaidingais skaičiavimais, todėl susidarė permokos. Dėl šios priežasties ieškovei ir buvo išmokėta banko garantija. Todėl atsakovė neturi antrą kartą ieškovei mokėti už tą patį. Juo labiau kad atsakovės restruktūrizavimo byloje 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi yra patvirtintas ieškovės 449 888,25 Eur finansinis reikalavimas, todėl ir ši suma turėjo būti atimta iš Lietuvos apeliacinio teismo neva nustatytos skolos dalies.
10.5. Teismas sprendimą grindė prielaidomis, padaręs nepagrįstas išvadas. Tinkamai neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių bei šalių paaiškinimų ir jų argumentų, teismas priėmė nepakankamai motyvuotą, taigi ir nepagrįstą sprendimą. Teisingas šios bylos išnagrinėjimas turės įtakos ne tik atsakovės, bet ir jos kreditorių interesams.
10.6. Teismas ieškinį patenkino iš dalies, tačiau ieškovei iš atsakovės priteisė visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Toks teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 daliai.
11. Ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo tokius argumentus:
11.1. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje, priešingai nei teigia atsakovė, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos visos aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio finansiniais įsipareigojimais, kylančiais iš nutrauktos koncesijos sutarties. Toje byloje buvo nustatinėjamas bendras šalių tarpusavio įsipareigojimų balansas, buvęs koncesijos sutarties nutraukimo metu. Todėl teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad aplinkybės, susijusios su šalių tarpusavio finansiniais įsipareigojimais, kylančiais iš šios koncesijos sutarties, sudarė ankstesnės bylos nagrinėjimo dalyką.
11.2. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė siekia tą pačią sumą prisiteisti du kartus. Ieškovė kreipėsi į atsakovės restruktūrizavimo bylą nagrinėjantį Kauno apygardos teismą dėl jos finansinio reikalavimo pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartį patvirtinimo. Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-107-894/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1287-881/2022 ieškovės prašymas buvo atmestas. Minėtose bylose teismai atsisakė patvirtinti finansinį reikalavimą dėl to, kad buvo praleistas naikinamasis terminas, ir dėl to, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nebuvo nuorodos į priteisiamą skolą.
11.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartimi nustatyta atsakovės skola ieškovei nebuvo priteista, nes ieškovė toje byloje nebuvo pareiškusi priešieškinio ir suformulavusi atitinkamo reikalavimo. Nurodyta civilinė byla buvo iškelta pagal nagrinėjamos bylos atsakovės ieškinį dėl pagal koncesijos sutartį mokėtinų sumų jai priteisimo. Vien tai, kad 2022 m. kovo 22 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje konstatuota skola rezoliucine tos pačios nutarties dalimi nebuvo priteista, nekeičia nutarties teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai.
11.4. Aplinkybė, ar skola susidarė už neva jau faktiškai atliktus darbus, ar kaip sumokėtas avansas už ateityje turėjusius būti atliktus darbus, neturi jokios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje konstatuotas atsakovės įsiskolinimas ieškovei, nepriklausomai nuo to, koks yra jo pagrindas, bet kuriuo atveju yra atsakovės skola ieškovei.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl skolos fakto bei šio fakto prejudicijos
12. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra įtvirtinta CPK. Šalys pagal rungimosi principo reikalavimą turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 12, 178 straipsniai). Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Tačiau tam tikrais proceso teisės normose reglamentuojamais atvejais šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos.
13. Viena iš įrodinėjimo pareigos išimčių yra įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nurodoma, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
14. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nurodytas proceso teisės normas, yra suformuluotos tokios esminės nuostatos: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023, 44 punktas; 2024 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-421/2024, 28 punktas).
15. Taip pat kasacinis teismas akcentuoja ir teismo sprendimo res judicata (galutinis teismo sprendimas) teisinę galią, išaiškindamas, kad teismo sprendimas gali būti reikalavimo ar atsikirtimo pagrindas kitoje civilinėje byloje. Tai yra pozityvusis res judicata poveikis (prejudiciniai faktai), t. y. šalis ar kitas byloje dalyvavęs asmuo, kuriam įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra naudingi, kitose bylose gali remtis tuo teismo sprendimu, kaip reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, ir tų faktų jam nereikės įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-421/2020, 16 punktas).
16. Išvadas apie tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą teismas padaro išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis). Vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi įsitikinti ir tuo, ar yra prejudicinių faktų, reikšmingų sprendžiant konkretų ginčą.
17. Nagrinėjamu atveju ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 643 299,37 Eur skolos ir 161 353,58 Eur palūkanų priteisimo iš apeliantės RUAB ,,Kamesta“. Ieškovė laikosi pozicijos, kad apeliantės skolos (įsiskolinimo ieškovei) faktas bei šios skolos dydis jau yra nustatyti kitoje civilinėje byloje priimtame įsiteisėjusiame teismo sprendime, teismo jau nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais ir iš naujo jų įrodinėti nagrinėjamoje byloje nereikia, juolab kad skola anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo priteista tik dėl to, kad ieškovė toje byloje nepareiškė apeliantei priešpriešinio materialinio reikalavimo.
18. Pirmosios instancijos teismas su tokia ieškovės pozicija sutiko ir ankstesniame šalių ginče teismo nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su apeliantės skolos faktu bei jos dydžiu, pripažino prejudicinėmis. Teisėjų kolegija, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismu, apeliacinio skundo argumentus, kad kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas nebuvo apeliantės skolos ieškovei ir jos dydžio nustatymas, todėl joje nustatytais faktais kaip prejudicija remtis nebuvo galima, pripažįsta nepagrįstais. Priešingai nei teigia apeliantė, civilinėje byloje, kurioje nustatytais faktais kaip prejudiciniais pirmosios instancijos teismas ir rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, dalyvavo tos pačios šalys, joje buvo tiriamos bei teisiškai įvertintos tos pačios, kaip ir tiriamos nagrinėjamoje byloje, faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės ir apeliantės sudarytos koncesijos sutarties vykdymu bei atsiskaitymais pagal šią sutartį.
19. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, tiek ieškovė, tiek ir apeliantė inicijavo ne vieną civilinį ginčą dėl jų 2005 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos koncesijos sutarties (1 t., b. l. 10–41) vykdymo. Pagal šią koncesijos sutartį apeliantė buvo įsipareigojusi savo lėšomis pastatyti ir tinkamai prižiūrėti bei eksploatuoti (duomenys neskelbtini) kairiojo prietilčio transporto mazgą, o ieškovė – mokėti koncesijos sutartyje numatytą koncesijos mokestį; sutartis turėjo galioti 25 metus nuo jos įsigaliojimo dienos (sutarties 2.2, 7.1 papunkčiai).
20. Ieškovė du kartus, t. y. 2009 m. spalio 29 d. ir 2016 m. kovo 14 d., jau buvo vienašališkai nutraukusi koncesijos sutartį. Pirmu atveju po apeliantės kreipimosi į teismą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu šalys toje byloje sudarė taikos sutartį, susitarusios tęsti sutartinius teisinius santykius (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-389-173/2012), o antru atveju teismas patenkino apeliantės ieškinį ir vienašališką sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-865-178/2017). Be to, apeliantė ne kartą kreipėsi į teismą dėl koncesijos mokesčio ir netesybų jai priteisimo, o ieškovė apeliantės inicijuotose civilinėse bylose reiškė priešieškinius dėl koncesijos mokesčio perskaičiavimo, jo permokos grąžinimo (Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-583-657/2016, Nr. e2-1213-259/2018).
21. Galiausiai pati apeliantė 2018 m. kovo 5 d. pranešė ieškovei nuo 2018 m. gegužės 5 d. vienašališkai nutraukianti koncesijos sutartį dėl ieškovės kaltės (1 t., b. l. 53–57), nes ieškovė daugiau kaip 120 dienų nemoka koncesijos mokesčio ir nevykdo įsipareigojimo perduoti apeliantei 0,37 km žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teigdama, kad sutartiniai teisiniai santykiai prieš terminą nutrūko būtent dėl ieškovės kaltės, apeliantė Kauno apygardos teisme inicijavo naują civilinį ginčą (civilinės bylos Nr. e2-198-413/2021) dėl koncesijos mokesčio skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo, netiesioginių nuostolių atlyginimo ir nepagrįsto ieškovės praturtėjimo.
22. Kauno apygardos teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu apeliantės civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 pareikštą ieškinį patenkino iš dalies. Teismas, viena vertus, sutiko su apeliante, kad ieškovė netinkamai vykdė savo pareigą mokėti koncesijos mokestį ir šis pažeidimas buvo esminis, todėl sutartiniai teisiniai santykiai yra nutrūkę būtent dėl ieškovės kaltės. Kita vertus, nors teismas ir nustatė, kad pagal koncesijos sutartį užsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija rangovei RUAB ,,Kamesta“ yra sumokėjusi iš viso 7 215 112,47 Eur, o RUAB ,,Kamesta“ yra patyrusi tik 6 522 729,16 Eur sutarties vykdymo išlaidų, o tai reiškia, kad Kauno miesto savivaldybės administracija nėra skolinga apeliantei (7 215 112,47 Eur – 6 522 729,16 Eur = 692 383,31 Eur), visgi teismas pripažino pagrįstais apeliantės argumentus, jog, nutrūkus sutartiniams teisiniams santykiams dėl ieškovės kaltės, apeliantė patyrė nuostolius negautų pajamų forma. Tai konstatavęs, pirmosios instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2-198-413/2021 apeliantei priteisė iš ieškovės 138 834 Eur netiesioginių nuostolių, lygių skirtumui tarp trečdalio grynojo pelno (2 493 650 Eur : 3), kurį ji būtų gavusi nuo 2018 m. gegužės 5 d. (t. y. sutarties nutraukimo dienos) iki 2030 m. spalio 30 d. (t. y. sutarties termino pabaigos), ir ieškovės permokos (692 383 Eur), atlyginimą.
23. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs toje byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinius skundus, 2022 m. kovo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 pakeitė Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad vien tai, jog ieškovė koncesijos mokesčio nemokėjo ilgiau kaip 120 dienų, nebuvo savaime pakankamas pagrindas sutarčiai vienašališkai nutraukti. Susiklosčiusioje situacijoje, kai sutarties nutraukimo dieną Kauno miesto savivaldybės administracija buvo skolinga RUAB ,,Kamesta“ tam tikrą koncesijos mokesčio sumą, tačiau bendras šalių tarpusavio įsipareigojimų balansas visgi buvo neigiamas (RUAB ,,Kamesta“ buvo skolinga Kauno miesto savivaldybės administracijai daugiau, negu pastaroji buvo skolinga RUAB ,,Kamesta“), sutarties nutraukimas, kaip ekstraordinarinis pažeistų teisių gynybos būdas, nebuvo adekvatus pažeidimui veiksmas, ypač įvertinant tai, kad RUAB ,,Kamesta“ pagal sutarties nuostatas turėjo teisę įskaityti priešpriešinius reikalavimus (žr. 2022 m. kovo 22 d. nutarties 57 punktą).
24. Kaip matyti iš aptartų teismų procesinių dokumentų turinio, Lietuvos apeliacinis teismas atitinkamą išvadą, susijusią su šalių tarpusavio įsipareigojimų balansu (t. y. kuri koncesijos sutarties šalis ir kokio dydžio sumą yra skolinga antrajai sutarties šaliai), padarė ištyręs ir įvertinęs visus į civilinę bylą pateiktus įrodymus ir šalių atstovų argumentus dėl vykdant sutartį jau sumokėtų ir dar mokėtinų sumų bei jų dydžio. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 81 punkte vienareikšmiškai nurodoma, kad 1 043 618,17 Eur (o ne 692 383,31 Eur, kaip apskaičiavo pirmosios instancijos teismas) tos bylos atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai liko skolinga tos bylos ieškovė RUAB ,,Kamesta“ (6 692 382,26 Eur – 5 648 764,09 Eur). Akivaizdu, kad Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-198-413/2021, kurioje priimtas sprendimas buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022, nagrinėjimo iš esmės dalyką, be kita ko, sudarė ir aplinkybių, susijusių su pagal koncesijos sutartį mokėtinų ir (ar) nesumokėtų sumų identifikavimas, nes būtent šios aplinkybės buvo reikšmingos siekiant nustatyti, ar egzistavo teisinis pagrindas vienašališkam koncesijos sutarties nutraukimui.
25. Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties 58 punktą, kuriame visiškai aiškiai yra nurodyta, kad, abiem tos bylos šalims (nagrinėjamos bylos ieškovei ir apeliantei) ginčijant pirmosios instancijos teismo nustatytą tarpusavio įsipareigojimų balansą (t. y. RUAB ,,Kamesta“ nesutinkant su teismo išvada, kad Kauno miesto savivaldybės administracija buvo sumokėjusi daugiau, negu RUAB ,,Kamesta“ sutarties nutraukimo momentu turėjo teisę gauti, o Kauno miesto savivaldybės administracijai sutinkant su teismu, kad RUAB ,,Kamesta“ jai buvo skolinga, tačiau nesutinkant su pirmosios instancijos teismo nustatytu skolos dydžiu), byloje bus vertinama ir sprendžiama, kokio dydžio sumą koncesijos sutarties nutraukimo dieną apeliantė buvo skolinga ieškovei ir kokia suma tuo momentu buvo mokėtina pačiai apeliantei. Todėl tokie apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad pirmiau išnagrinėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalyko nesudarė šalių tarpusavio įsipareigojimų dydžio nustatymas, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys faktinės situacijos.
26. Pasisakydamas dėl priešpriešinių šalių finansinių prievolių bei nustatydamas jų balansą, Lietuvos apeliacinis teismas, be kita ko, vadovavosi ir 2020 m. birželio 9 d. finansinės teismo ekspertizės išvadomis, taip pat eksperto J. Vinikovo paaiškinimais, padaręs išvadą, kad iš viso apeliantė patyrė 4 239 321,50 Eur koncesijos ruožo projektavimo ir statybos išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstomis pripažino 676 709,68 Eur finansavimo išlaidas, kurias sudarė apeliantės sumokėtos 594 608,57 Eur palūkanos pagal 2005 m. lapkričio 29 d. kreditavimo sutartį ir 82 101,11 Eur palūkanos pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. garantijos suteikimo sutartį. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad ieškovė yra skolinga apeliantei 674 066,07 Eur koncesijos mokesčio už laikotarpį nuo 2016 m. I ketvirčio iki 2018 m. gegužės 5 d. ir 58 666,84 Eur delspinigių. Taigi, pirmiau išnagrinėtame ginče buvo nustatyta, kad apeliantei atlygintinų išlaidų bendra suma yra 5 648 764,09 Eur.
27. Nors teismo ekspertizės akte buvo teigiama, kad laikotarpiu nuo 2006 m. liepos 18 d. iki 2015 m. spalio 7 d. apeliantė gavo iš ieškovės 6 888 676,75 Eur lėšų, o 2019 m. kovo 8 d. apeliantei papildomai buvo sumokėta 326 435,69 Eur, iš viso – 7 215 112,47 Eur, tačiau į šią sumą, kaip nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, nepagrįstai yra įtraukti ieškovės sumokėti 522 730,21 Eur delspinigiai. Taigi, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje (žr. nutarties 59–61, 81 punktus) pagrįsta apeliantei ieškovės sumokėta suma (koncesijos išlaidomis) pripažintini 6 692 382,26 Eur (7 215 112,47 Eur – 522 730,21 Eur).
28. Atitinkamai, Lietuvos apeliacinio teismo buvo konstatuota, kad ieškovė pagal koncesijos sutartį jau yra sumokėjusi apeliantei 1 043 618,17 Eur (6 692 382,26 Eur – 5 648 764,09 Eur) daugiau, nei jai priklausė sumokėti, kitaip tariant, susidariusi būtent tokio dydžio permoka.
29. Todėl ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad pirmiau išnagrinėtoje Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-138-516/2022 nebuvo nei nustatinėjamas, nei nustatytas tikslus apeliantės įsiskolinimo ieškovei dydis, teismo procesiniame sprendime įvardytą konkrečią permokos sumą interpretuojant tik kaip preliminarų tarpusavio įsipareigojimų balansą, aiškiai stokoja pagrįstumo. Kaip buvo minėta, teismas vadovavosi specialių žinių turinčio asmens – teismo eksperto – skaičiavimais, kurie buvo atlikti įvertinus pirminius dokumentus.
30. Apeliacinio skundo teiginiai, susiję su pradinio finansavimo instituto esme bei paskirtimi, kitokios teisėjų kolegijos išvados dėl atitinkamų faktų prejudicialumo nesuponuoja. Be to, ankstesnės bylos nagrinėjimo dalyką sudarė ir pradinio finansavimo sumos paskirties bei pagrįstumo įvertinimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutarties 74 punkte yra nurodyta, kad ieškovė buvo permokėjusi koncesijos mokesčių (tame tarpe ir pradinio finansavimo sumą). Apeliantė, tvirtindama priešingai, iš esmės siekia nuginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau nustatytus faktus, nors tą proceso įstatymas draudžia (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Sutampant tiek nagrinėjamos bylos ir išnagrinėtos civilinės bylos šalims, įrodinėjimo dalykui, pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 22 d. nutartyje nustatyta aplinkybė, jog apeliantė yra skolinga ieškovei 1 043 618,17 Eur, yra prejudicinė nagrinėjamai bylai ir jos iš naujo įrodinėti nereikėjo.
Dėl priteistinos skolos dydžio
31. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad net ir pripažinus prejudicijos faktą iš jos priteistinos skolos dydis turėjo būti mažinamas ne tik ieškovei Luminor Bank AS išmokėtos 449 164,26 Eur garantijos suma, bet ir jos restruktūrizavimo byloje ieškovės patvirtinto 449 888,25 Eur finansinio reikalavimo dydžiu, iš viso – 899 052,51 Eur suma. Teisėjų kolegija ir su tokiais apeliantės argumentais neturi pagrindo sutikti.
32. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Luminor Bank AS (buvęs pavadinimas – akcinė bendrovė (toliau – AB) DNB bankas) 2012 m. rugsėjo 21 d. išdavė garantiją (1 t., b. l. 60), kuria ji neatšaukiamai įsipareigojo sumokėti garantijos gavėjai, t. y. ieškovei, ne daugiau kaip 499 594,53 Eur (1 725 000 Lt) gavusi pirmą raštišką garantijos gavėjos (ieškovės) reikalavimą kartu su patvirtinimu, jog apeliantė neįvykdė 2005 m. rugpjūčio 1 d. koncesijos sutarties sąlygų. Sutarties įvykdymo banko garantijos pakeitimu Nr. 2, pasirašytu 2014 m. rugsėjo 18 d. (1 t., b. l. 61), garantijos galiojimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. rugsėjo 21 d. imtinai.
33. Ieškovė 2019 m. kovo 28 d. kreipėsi į Luminor Bank AS dėl banko garantijos išmokėjimo (1 t., b. l. 58–59), nurodžiusi, kad apeliantė pažeidė koncesijos sutarties 27.1.2 papunktį, t. y. pareigą teikti teisingus duomenis apie koncesijos ruožu pravažiuojančių automobilių kiekius ir skaičius. Šiame rašte ieškovė taip pat nurodė, kad toks sutartinių įsipareigojimų pažeidimas buvo konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, t. y.: Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016, kuriuo iš apeliantės ieškovei buvo priteista 251 474,67 Eur permoka už laikotarpį nuo 2012 m. II ketvirčio iki 2013 m. IV ketvirčio ir palūkanos; Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018, kuriuo iš apeliantės ieškovei buvo priteista 148 844,13 Eur permoka už 2014 m. I–III ketvirčius, 2015 m. I ketvirtį bei palūkanos. Ieškovės teigimu, apeliantė teismo sprendimais jai priteistų permokų nėra grąžinusi, 2019 m. kovo 28 d. skola (permoka, palūkanos) yra 449 164,26 Eur. Kaip matyti iš ieškinio, bankas šį prašymą patenkino ir 2019 m. spalio 17 d. ieškovei išmokėjo jos prašytą garantijos su palūkanomis sumą, t. y. 449 164,26 Eur (žr. ieškinio 26 punktą).
34. Atsižvelgdama į gautą pagal garantiją sumą, t. y. į faktą, kad dalis skolos, kurios dydis (1 043 618,17 Eur) buvo nustatytas prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčiame procesiniame sprendime, jai buvo kompensuota, ieškovė prašė iš apeliantės priteisti ne visą šiuo sprendimu nustatytą sumą, o tik jos dalį. Ieškovė ieškinyje yra nurodžiusi, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos 1 043 618,17 Eur sumos yra atimta Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimu priteista 251 474,67 Eur permoka ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu priteista 148 844,13 Eur permoka, t. y. iš viso 400 318,80 Eur, kurie jai buvo kompensuoti išmokėjus garantiją.
35. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kad iš jos skolos ieškovei turėjo būti atimta visa ieškovės pagal banko garantiją gauta 449 164,26 Eur suma, t. y. 400 318,80 Eur permoka kartu su priskaičiuotomis 48 845,46 Eur palūkanomis. Iš prejudicinėje byloje atliktos teismo ekspertizės išvados, kuria vadovaujantis ir buvo nustatomos ieškovės apeliantei sumokėtos sumos, matyti, kad į tą sumą buvo įtrauktas ieškovės apeliantei sumokėtas koncesijos mokestis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 26 d. iki 2015 m. spalio 7 d. Kompensuojamosios ar procesinės palūkanos, atliekančios minimalių sutarties šalies nuostolių kompensavimo funkciją, į tuo laikotarpiu sumokėtą sumą nėra ir negalėjo būti įtrauktos, taigi ir pagrindo jas išskaičiuoti būtent kaip banko atlygintą permoką nebuvo.
36. Nepagrįsti ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad iš apeliantės priteisiama suma turi būti dar labiau mažinama, atsižvelgiant į apeliantės restruktūrizavimo byloje patvirtintą ieškovės finansinį reikalavimą. Kaip matyti iš LITEKO esančių Kauno apygardos teisme nagrinėjamos apeliantės restruktūrizavimo bylos Nr. eB2-29-894/2024 duomenų, Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi buvo patvirtinti apeliantės administratorės 2019 m. balandžio 30 d. prašyme nurodytų kreditorių finansiniai reikalavimai, dėl kurių ginčo nebuvo. Nurodoma teismo 2019 m. gegužės 6 d. nutartimi, be kita ko, buvo patvirtinti ir antros eilės du ieškovės finansiniais reikalavimai, t. y. 258 589,48 Eur ir 191 298,77 Eur (iš viso – 449 888,28 Eur).
37. Nemokumo administratorė su šiuo prašymu pateikė įrodymus, kad tokių finansinių reikalavimų patvirtinimo pagrindas yra jau aptarti (žr. šios nutarties 33 punktą) ankstesni teismų priimti procesiniai sprendimai, kurių pagrindu ieškovei vėliau ir buvo išmokėta banko garantija. Ieškovės 191 298,77 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrindas yra Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1213-259/2018, o 258 589,48 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo pagrindas yra Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-583-657/2016. Kadangi tų pačių teismų sprendimų pagrindu nustatytomis skolos sumomis ieškovė jau sumažino šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą, antrą kartą tai padaryti pagrindo nenustatyta. Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje negali būti sprendžiamas klausimas dėl kitoje (restruktūrizavimo) civilinėje byloje patvirtintų finansinių reikalavimų ir (ar) jų dydžio pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.
38. Atitinkamai, atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo apeliantės skolos ieškovei dydžio identifikavimo.
Dėl priešieškinio (ne)priėmimo
39. Apeliantė savo apeliacinį skundą grindžia ir proceso teisės normų pažeidimu, kuris, jos manymu, lėmė neteisingą šio ginčo išnagrinėjimą. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos prašymą atidėti parengiamąjį teismo posėdį, suteikiant jai teisę pateikti priešieškinį, o vėliau jos pateiktą priešieškinį nepagrįstai atsisakė priimti, dėl ko nebuvo ištirtos ir įvertinos visos teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės bei įrodymai. Teisėjų kolegija prielaidų sutikti su tokia apeliantės pozicija neįžvelgia.
40. CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas užtikrina kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, teisę kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymo saugomas interesas. Dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) nustato civilinio proceso dalyviams teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Taigi, pagal civiliniame procese galiojančius teisės į pažeistų teisių teisminę gynybą ir dispozityvumo principus kiekvienas asmuo yra laisvas apsispręsti, ar ginti savo pažeistas teises teisme, o jeigu ginti, tai pasirinkti savo elgesio modelį, kaip ir kokia apimtimi tai daryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494-219/2018).
41. CPK 143 straipsnyje numatyta viena iš atsakovo procesinių teisių – teisė pareikšti priešieškinį, tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita procesinė teisė, nėra absoliuti. Pagal CPK 143 straipsnio 1 dalį priešieškinis gali būti pareikštas tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles, šio kodekso nustatytas ieškiniui pareikšti (CPK 143 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009; 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494-219/2018, 30 punktas).
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė teisę pareikšti priešieškinį siekė realizuoti netinkamai, nepaisydama procesinių taisyklių. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovės ieškinys su priedais apeliantei buvo išsiųsti 2023 m. liepos 24 d. ir įteikti 2023 m. liepos 27 d. (1 t., b. l. 99). Apeliantė 2023 m. rugpjūčio 10 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 102–122). Apeliantės atstovei 2023 m. rugpjūčio 23 d. buvo išsiųsta ir tą pačią dieną įteikta 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis dėl parengiamojo teismo posėdžio paskyrimo 2023 m. rugsėjo 7 d. 9.30 val. Taigi, apeliantė buvo tinkamai informuota tiek apie pradėtą civilinį procesą, tiek ir apie jo eigą.
43. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki parengiamojo teismo posėdžio likus dviem dienoms – 2023 m. rugsėjo 5 d. – apeliantė pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų priėmimo ir parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo (2 t., b. l. 1–267). Prašymą atidėti parengiamąjį teismo posėdį, suteikiant galimybę paruošti ir pateikti priešieškinį, apeliantė grindė su jos prašymu pateiktų įrodymų, kuriuos būtina įvertinti, gausa, ginčo suma ir jo sudėtingumu. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. protokoline nutartimi šį apeliantės prašymą atmetė, perėjo į teismo posėdį, kurį atidėjo 2023 m. gruodžio 13 d. 9.00 val.
44. Apeliantė 2023 m. gruodžio 8 d. pateikė priešieškinį, prašydama nustatyti, kad (duomenys neskelbtini) 0,37 km ruožas priklauso koncesijos ruožui ir priteisti iš ieškovės 1 266 468,14 Eur skolą pagal koncesijos sutartį už nurodytą kelio ruožą (3 t., b. l. 10–23). Pirmosios instancijos teismas 2023 m. gruodžio 13 d. protokoline nutartimi apeliantės priešieškinį atsisakė priimti, konstatavęs, kad priešieškinis yra pateiktas po nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo, priešieškinio priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, nėra gautas kitos šalies sutikimas tokį procesinį dokumentą priimti ar duomenys apie būtinybę priešieškinį teikti perėjus į teismo posėdį.
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad apeliantės su 2023 m. rugsėjo 5 d. prašymu pateiktus įrodymus iš esmės sudarė dalis Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtos prejudicinės civilinės bylos Nr. e2A-138-516/2022 medžiagos, kitus šalių ginčus nagrinėjant priimti procesiniai teismų sprendimai bei aplinkybę, kad apeliantė vėliausiai 2023 m. rugpjūčio 10 d. jau buvo visiškai susipažinusi su jai pareikštu reikalavimu šioje byloje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jos prašymą atidėti parengiamąjį teismo posėdį ir pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį.
46. Kitaip tariant, apeliantė dar iki parengiamojo teismo posėdžio turėjo pakankamai laiko priešieškiniui pateikti. Jai neabejotinai buvo ir turėjo būti žinomi tiek kitų civilinių ginčų su ieškove baigtis, tiek juose nagrinėti įrodymai. Be to, kaip matyti iš priešieškinio, jame buvo nurodyti ne kartą teismų kitose bylose jau vertinti ir nepagrįstais pripažinti apeliantės argumentai, kad į koncesijos ruožą patenka ir dalis (duomenys neskelbtini) 0,37 km.
47. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad toks apeliantės elgesys nėra suderinamas su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis). Apeliantės teisė teikti įrodymus, pagrindžiančius jos poziciją šioje byloje, nebuvo pažeista. Priešieškinio nepriėmimas neužkirto kelio jai teikti įrodymus. Todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su proceso teisės normų pažeidimu, atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
48. Nesutinka apeliantė ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria yra paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad yra patenkinta 99,93 proc. ieškinio, jos ir ieškovės turėtas atstovavimo išlaidas turėjo paskirstyti proporcingai ta dalimi, kiek yra tenkinta ir atmesta ieškinio reikalavimų.
49. Bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Išlaidų advokato ar advokato pagalbai apmokėti atlyginimo klausimas yra išsprendžiamas pagal tą patį principą – jos atlyginamos tai šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas (CPK 98 straipsnis). Taigi, CPK 93 ir 98 straipsniuose yra įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal tos bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 13 punktas).
50. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir tokiu aspektu, kad CPK 93 straipsnio 1 dalies normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Materialinio teisinio pobūdžio ginčo išsprendimo rezultatas lemia procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo pagrįstumą, t. y. laimėjusiai šaliai atlyginamos jos turėtos išlaidos, kurių ji turėjo siekdama apginti pažeistą teisę (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-469/2021, 17 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16, 17 punktai; 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 15 punktas).
51. Nagrinėjamu atveju yra susiklosčiusi tokia faktinė situacija, kad ieškovės reikalavimas priteisti 643 299,37 Eur skolą yra patenkintas visiškai, o reikalavimo dalis dėl 161 353,58 Eur palūkanų – iš dalies, priteisiant 160 824,84 Eur jų dalį ir, atitinkamai, atmetant 528,74 Eur dalį šio reikalavimo. Taigi, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ginčą laimėjusi šalis yra ieškovė, kurios ieškinys buvo iš esmės patenkintas. Vien tai, kad procentine išraiška yra patenkinta 99,93 proc. ieškinio reikalavimų, o atmesta 0,07 proc., šiuo konkrečiu atveju nesudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei buvo priteistos būtinomis, realiomis ir pagrįstomis pripažintos 3 641 Eur atstovavimo išlaidos, keitimo pagrindo. Viena vertus, skaičių suapvalinimas, atliekamas pagal matematines skaičių apvalinimo taisykles (jeigu po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, skaitmuo yra 5 arba didesnis negu 5, prie paskutinio skaitmens yra pridedamas vienetas, o jeigu skaitmuo po paskutinio skaitmens, iki kurio apvalinama, yra mažesnis negu 5, paskutinis skaitmuo lieka nepakitęs) leistų padaryti ir tokią išvadą, kad yra patenkinta 100 proc. ieškovės reikalavimų. Kita vertus, net ir pritaikius teismo nustatytą patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją iš apeliantės priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma beveik nepakistų, o jai pačiai galėtų būti atlyginta 3,74 Eur išlaidų dalis.
52. Be kita ko, pažymėtina, kad teismui yra suteikiama diskrecija nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Šiuo aspektu įvertinus visų ieškovės bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastis, pripažintina, kad poreikį inicijuoti naują civilinę bylą lėmė būtent nepagrįstas apeliantės nesutikimas su ankstesniame teisminiame procese jau nustatytu jos skolos ieškovei dydžiu, nors tokioje situacijoje neabejotinai buvo galima šį klausimą išspręsti ir be teismų įsitraukimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
53. Atmetus kaip nepagrįstą apeliantės apeliacinį skundą, jos išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. Pažymėtina ir tai, kad bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančius įrodymus apeliantė pateikė tik 2024 m. gegužės 2 d., t. y. jau po to, kai apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas iš esmės 2024 m balandžio 23 d. teismo posėdyje ir atidėtas procesinio sprendimo paskelbimas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kai šalis dokumentų, patvirtinančių konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), nepateikė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išlaidos jai neatlyginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-701/2023, 90 punktas).
54. Apeliantei, kaip bylą pralaimėjusiai šaliai, tenka pareiga atlyginti ieškovės dėl pradėto apeliacinio proceso patirtas išlaidas. Pagal ieškovės pateikus įrodymus ji patyrė 3 538,89 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidų.
55. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodyta, kad rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą sudaro 1,3 Valstybės duomenų agentūros (buvęs Lietuvos statistikos departamentas) skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Apskaičiavus maksimalų teisinių paslaugų dydį pagal aktualius šio procesinio sprendimo priėmimo metu Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (2023 m. IV ketvirčio) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) duomenis, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 743,39 Eur (2 110,30 Eur x 1,3).
56. Taigi, ieškovės prašomas kompensuoti atstovavimo išlaidų dydis (3 538,89 Eur) viršija rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydį. Todėl pagrįstomis pripažįstamos maksimalių rekomenduotinų dydžių neviršijančios 2 743,39 Eur ieškovės teisinės pagalbos išlaidos, kurios jai priteisiamos iš apeliantės (CPK 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės ,,Kamesta“, juridinio asmens kodas 259805810, ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, juridinio asmens kodas 188764867, 2 743,39 Eur (du tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt tris eurus ir 39 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Jadvyga Mardosevič
Tomas Venckus