Administracinė byla Nr. I-390-644/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01941-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1;
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 14 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas M. M. skundu, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 5-7).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2010 metų, tačiau laikotarpiu nuo 2014-10-08 iki 2015-08-02 atskirais periodais, iš viso apie 145 paras, uždarosios zonos kamerose buvo laikomas netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad yra infekuotas ŽIV virusu, serga tuberkulioze ir netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė dar didesnius nepatogumus ir išgyvenimus. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas uždarosios zonos kamerose Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 9, Nr. 11, kuriose sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, klozetai sudaužyti, surūdiję, neuždengiami, sanitariniame mazge neįrengta vėdinimo sistema. Kamerų išvėdinti nebuvo galimybės dėl iš išorės ir viduje įrengtų grotų, dėl to gyvenamosiose patalpose kaupėsi nemalonus kvapas, drėgmė. Vietoje lovų kamerose buvo įrengti prie sienų pritvirtinti mediniai gultai, dėl to pareiškėjas negalėjo pailsėti. Minėtos gyvenimo sąlygos pažeidė pareiškėjo teises, kurias gina Konvencijos 3 straipsnis bei Konstitucijos 21 straipsnis, pareiškėjas jautėsi žeminamas ir kankinamas. Pažymėjo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje patyrė nervinę įtampą, depresiją, stresą. Dėl psichologinių išgyvenimų ne kartą kreipėsi į psichiatrą ir psichologus, buvo linkęs save žaloti.
Atsakovo atstovas atsiliepimu (b. l. 10-13) su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Įstaigos sanitarinių patalpų būklė atitinka nustatytus reikalavimus, sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų yra atitverti sienelėmis, be to, teisės aktai nenumato, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų. Ginčo laikotarpiu uždarosios zonos kamerų mediniai gultai buvo pritvirtinti prie sienų ir atliko tą pačią funkciją, kaip ir lovos. Pažymėjo, kad Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu netikrino, tačiau gretimose kamerose aplinkos sąlygos atitiko nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų į Ligoninės administraciją nesikreipė. Akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų ar neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžiamas neturtinės žalos atsiradimas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) kamerų tipo patalpose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis nuo 2014-10-08 iki 2015-08-02.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį Konvencijos 3 straipsnio nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012-01-10 sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Laisvės atėmimo vietų ligoninė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-10-08 iki 2015-08-02 buvo laikomas šiose Laisvės atėmimo vietų ligoninės uždarosios zonos kamerose: nuo 2014-10-14 iki 2014-10-15 kameroje Nr. 3 (1 para); nuo 2014-10-15 iki 2014-10-26 kameroje Nr. 5 (11 parų); nuo 2015-02-08 iki 2015-02-09 kameroje Nr. 4 (1 para); nuo 2015-03-29 iki 2015-04-09 kameroje Nr. 11 (11 parų); nuo 2015-04-09 iki 2015-04-13 kameroje Nr. 11 (4 paros); nuo 2015-04-13 iki 2015-04-24 kameroje Nr. 6 (11 parų); nuo 2015-04-24 iki 2015-05-20 kameroje Nr. 6 (26 paros); nuo 2015-05-20 iki 2015-05-29 kameroje Nr. 7 (9 paros); nuo 2015-05-29 iki 2015-08-03 kameroje Nr. 9 (66 paros) (b. l. 14). Daroma išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-10-08 iki 2015-08-02 Laisvės atėmimo vietų ligoninės uždarosios zonos kamerose buvo laikomas iš viso 140 parų.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog sanitariniai mazgai kamerose buvo įrengti netinkamai, nes nebuvo atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, klozetai išdaužyti, surūdiję, neuždengiami, sanitariniame mazge neįrengta vėdinimo sistema.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-8 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, tačiau visi šie reikalavimai taikomi tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad klozetai sanitariniame mazge buvo apdaužyti, surūdiję, nebuvo galimybių jų uždengti, tačiau nepateikė šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. Kitų aplinkybių, kodėl sanitariniai mazgai yra netinkami, pareiškėjas nenurodė. Į bylą nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis Ligoninės administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tame tarpe sanitarinių mazgų. Atsakovo atstovas į bylą pateikė Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 16-18, 21-23), kurie patvirtina, kad įstaiga yra reguliariai tikrinama dėl higienos sąlygų atitikties higienos normų reikalavimams. Patikrinimų metu nenustatyta, kad sanitariniai mazgai nebūtų tinkami naudojimui. Be to, sanitarinio mazgo unitazo uždengimo nenustato nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatos, nei Higienos norma HN 76:2010, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai šioje dalyje negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Atsakovo atstovas konkrečių duomenų apie sanitarinių mazgų atskyrimą nuo gyvenamųjų patalpų į bylą nepateikė ir pareiškėjo skunde nurodytų argumentų dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo nepaneigė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismo vertinimu, vien tik atsakovo atstovo paaiškinimo, kad sanitarinio mazgo vietos buvo atitvertos nuo likusio kameros ploto pertvaromis, nagrinėjamu atveju nepakanka. Į bylą atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge (nepateikė duomenų apie tinkamo aukščio sanitarinio mazgo sienelės įrengimą), todėl šios aplinkybės byloje laikytinos nustatytomis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų išvėdinti nebuvo galimybės dėl iš išorės ir viduje įrengtų grotų, dėl to patalpose kaupėsi drėgmė. Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus. Iš Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad Ligoninės kameros yra vėdinamos per atveriamus langus bei bendrą patalpų ventiliaciją (b. l. 16-18, 21-23, 27-28, 31-32). Tačiau iš minėtų aktų taip pat matyti, kad kamerose Nr. 8, Nr. 11 bei kitose tikrintose kamerose oro judėjimo greitis neatitiko nustatytų reikalavimų, t. y. buvo per mažas. Kauno visuomenės sveikatos centro 2015-10-22 patikrinimo akte Nr. 36-1653 (b. l. 31-32) konstatuota, kad kamerų langai pilnai neatsidaro, kadangi iš vidaus ir išorės yra įrengtos grotos, patikrinimo metu konstatuotas nepakankamas oro judėjimo greitis. Duomenų apie atskiros sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimą byloje nėra. Minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad santykinės oro drėgmės parametrai atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl nepakankamo kamerų vėdinimo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą sieja su aplinkybėmis, kad turėjo miegoti ant medinių, prie sienos pritvirtintų, gultų, dėl ko negalėjo pailsėti.
Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 įsakymu patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, baudos, drausmės izoliatorių ir karcerių kamerose asmeniui turi būti skiriama prie grindų pritvirtinta metalinė lova. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad uždarosios zonos kamerose vietoje metalinių lovų yra įrengti mediniai gultai. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl medinio gulto kamerų tipo patalpose įrengimo. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad asmuo (pareiškėjas), kuriam diagnozuotos ligos - plaučių TBC, ŽIV, hepatitai B ir C (b. l. 39) gulėdamas Ligoninėje ne lovoje, o ant medinių gultų galėjo patirti tam tikrų trumpalaikių fizinių nepatogumų.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 140 parų neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti nuo gyvenamųjų patalpų (t. y., neužtikrino privatumo), bei esant nepakankamam kamerų vėdinimui, o vietoje metalinių lovų gulint ant medinių prie sienų pritvirtintų gultų, kurie, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos būklę (pareiškėjui nustatyta plaučių TBC, hepatitas B ir C, ŽIV), galėjo sukelti jam tam tikrų trumpalaikių fizinių nepatogumų. Daroma išvada, kad dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 5000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, nepatogumais, nervine įtampa, depresija, stresu. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo linkęs save žalotis, dėl to ne kartą kreipėsi į psichologus ir psichiatrą. Bylos medžiaga patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl kreipimosi į Psichologinę tarnybą, jo įtraukimą į Nuteistųjų priklausančių didelės rizikos grupei, dėl savęs žalojimo ar bandymo nusižudyti apskaitą (b. l. 34). Todėl teismas vertintina, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų) ir pareiškėjui kilusių tam tikrų neigiamų pasekmių iš kurių kildinama neturtinė žala. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Bylos duomenimis, pareiškėjas dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų į Laisvės atėmimo vietų ligoninės administraciją nesikreipė. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį bei Konstitucijos 21 straipsnį.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuotus pažeidimus, jų trukmę – 140 parų, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nenustatęs, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgdamas į egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 420 Eur sumos priteisimas. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 420 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 420 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Audrius Grauželis