Administracinė byla Nr. A-707-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02521-2014-0
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. balandžio 29 d. teismui paštu padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 2 150 Lt (622,68 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė tuo, kad nuo 2014 m. kovo 14 d. jis dvi savaites LAVL buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Skunde paaiškino, kad jam atvykus į LAVL, etapinėje kameroje, kurios jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis nuo 12 iki 16 val., jis negavo jam priklausančių pietų. LAVL kameroje Nr. 27, į kurią jis buvo perkeltas iš etapinės kameros, plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis, nei leistinas minimalus (5,1 kv. m). Taip pat pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors įstaigos administracijai buvo pranešęs apie tai, kad jis yra nerūkantis asmuo. Kameroje nebuvo stalo, kėdžių, suoliukų, spintelės maistui susidėti, o esami baldai pareiškėjo buvimo laikotarpiu nebuvo remontuojami. Kameros apšvietimas (tiek natūralus, tiek dirbtinis) buvo labai silpnas, kamera nebuvo valoma ir dezinfekuojama, kas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje Nr. 27 pareiškėjas buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotais asmenimis. Dėl buvimo kartu su rūkančiais asmenimis ir per mažo kameros ploto nuolat kildavo konfliktinės situacijos, buvo suvaržytos pareiškėjo judėjimo galimybės, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus ir neigiamus išgyvenimus, o jo liga ėmė dar stipriau progresuoti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, (toliau – ir HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. LAVL yra specifinė įstaiga ir negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. birželio 7 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-375 (naujas – 2013 m. liepos 29 d. Nr. (12-6)12.12-690), kas patvirtina, jog LAVL patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas 2014 m. kovo 14 d. atvyko į LAVL pavėlavęs pietums, todėl galėjo kreiptis į įstaigos pareigūnus dėl maitinimo, t. y. sauso davinio išdavimo, tačiau jis tokių veiksmų neatliko. LAVL administracija tinkamai pasirūpino Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje ir HN 76:2010 6 punkte įtvirtintų draudimų rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose įgyvendinimu, nes informacija apie tai, kad ligoninės patalpose draudžiama rūkyti, yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pažymėjo, kad kalinio izoliavimas vien todėl, kad jis yra ŽIV infekcijos nešiotojas, medicininiu požiūriu yra nepateisinamas ir šiuo atveju ypatingos saugos priemonės yra nereikalingos. Nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės sąlygos, nes nėra nustatytas žalos padarymo faktas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir dėl minimalaus gyvenamojo ploto nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Higienos norma HN 76:2010, kurios bendrosiose nuostatose, be kita ko, nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Higienos normos 5 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vieta apima ir laisvės atėmimo vietos ligoninę, kurioje gydomi suimtieji, nuteistieji. Nagrinėjamu atveju taikomas ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.
Pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 26 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27 (21,25 m2, 7 lovos). Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 27 jis buvo laikomas kartu su dar 6 asmenimis, o atsakovo atstovas nurodė nevedantis statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, nes galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydimosi laikotarpiais buvo palatose, pateikti negali.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pripažįsta aplinkybę, jog pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas 3,6 kv. m plotas ir jis nepaneigė pareiškėjo teiginio, jog jis kameroje Nr. 27 buvo laikomas kartu su dar šešiais asmenimis, vertindamas kameros Nr. 27 plotą bei joje esantį lovų skaičių (7 vnt.), laikė, kad viso pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu (iš viso – 13 parų) palata Nr. 27 buvo pilnai užpildyta. Aplinkybė, jog atsakovas negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai ir, atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad pareiškėjas 13 dienų buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (3,6 kv. m). Atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas LAVL pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.
Dėl kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų ir kalinimo sąlygų teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose esančių asmenų sveikatos priežiūrai keliamus reikalavimus, taip pat reikalavimus laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimui, jų valymui, dezinfekavimui ir priežiūrai nustato HN 76:2010, kurioje nurodoma, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.); laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti užtikrinta sveikatos priežiūra (13 p.); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 p.); laisvės atėmimo vietų ligoninė ir laisvės atėmimo vietų sveikatos priežiūros tarnybos privalo turėti leidimą-higienos pasą (46 p.); laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 p.).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-644 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ 125 punktas nustato, kad stacionarios arba kilnojamosios ultravioletinių spindulių (UV) lempos įrengiamos tik pacientų, sergančių tuberkulioze, izoliacijos ir tyrimo patalpų orui dezinfekuoti. Nuolatinis patalpų, aplinkos daiktų paviršių valymas ir dezinfekcija atliekami įstaigoje nustatyta tvarka ir tuoj pat, kai tik užteršiami krauju ir (arba) kitais kūno skysčiais (133 p.); pagrindinis patalpų ir aplinkos daiktų valymas ir dezinfekcija atliekama ne rečiau kaip keturis kartus per metus (138 p.).
Kamerų įrengimas reglamentuojamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.1-35.11 punktuose, kuriuose numatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam nuteistajam, stalas ir taburetės (suoliukai), kurių nuteistieji negalėtų išardyti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem nuteistiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba (35.6-35.9 p.).
Atsakovo atstovo atsiliepimo duomenys patvirtina, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kamerų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai, šių darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. 2012 m. vasario 21 d. darbų priėmimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 27 buvo atlikti šie statybos remonto darbai: sienų, lubų, grindų dažymas ir sanitarinio mazgo remontas. Nustatyta, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos Laisvės atėmimo vietų ligoninei 2011 m. vasario 24 d. suteikė leidimą verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras LAVL 2013 m. liepos 29 d. išdavė leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690) teikti ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Pareiškėjas buvimo LAVL laikotarpiu jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų kameroje Nr. 27 įstaigos administracijai nėra pateikęs. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad LAVL kameros Nr. 27 būklė atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Bylos medžiaga patvirtinta, kad informacija apie tai, jog LAVL teritorijoje draudžiama rūkyti, yra patalpinta ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji apie draudimą rūkyti užrašai ir/ar ženklai. Be to, pažymėta, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje yra nurodyta, jog jis yra rūkantis asmuo. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad LAVL administracija teisės aktuose įtvirtintą draudimą rūkyti ligoninės patalpose bei jos teritorijoje įgyvendino tinkamai.
Atsakovo atstovas neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 27 kartu su ŽIV infekuotu asmeniu. Pažymėta, kad žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga yra įtraukta į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtintą Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąrašą, tačiau su pastaba, numatančia, kad nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Taigi teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį asmenį nuo kitų asmenų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, t. y. pačiam sergančiam asmeniui išreiškus pageidavimą būti izoliuotam arba kai dėl tokio asmens nesaugaus arba neatsargaus elgesio yra priimtas sprendimas jį izoliuoti. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta. Pažymėta, kad pareiškėjas buvimo LAVL laikotarpiu šios įstaigos administracijai jokio prašymo (skundo), tarp jų – ir prašymo laikyti jį atskirai nuo jam pavojų keliančio ŽIV infekuoto asmens, nepateikė, todėl pagrindo teigti, kad laikant pareiškėją kartu su ŽIV infekuotu asmeniu buvo pažeistos pareiškėjo teisės, nėra.
Pažymėta, kad nors pareiškėjas teigia, jog jis, atvykęs į LAVL, etapavimo kameroje negavo jam priklausančių pietų, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad jis išreiškė tokį pageidavimą.
Padaryta išvada, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų LAVL pareigūnų veiksmų ir kameros Nr. 27 inventoriaus bei būklės yra abstraktūs ir nepakankami pagrindžiant reiškiamas pretenzijas. Konstatuota, kad byloje objektyvių įrodymų dėl kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų ir netinkamų kalinimo sąlygų LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu nenustatyta.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, t. y. per mažo minimalaus gyvenamojo ploto, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Pareiškėjas šias pasekmes įvardijo kaip gilius dvasinius sukrėtimus ir neigiamus išgyvenimus, taip pat nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo liga ėmė progresuoti, tačiau nepateikė jokių argumentų dėl kilusios žalos dydžio. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo poveikį pareiškėjo sveikatos būklei. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo) bei paminėtą teismų praktiką, įvertinęs pažeidimo trukmę (13 parų) ir mąstą (teisės aktų nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai), teismas pripažino, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis LAVL būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas pripažino, jog dėl pareiškėjo laikymo per mažo ploto kamerose jam buvo padaryta tam tikra neturtinė žala, kurios dydį, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, įvertino 100 Eur.
III.
Pareiškėjas D. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį. Pareiškėjas skunde prašė taikyti 5,1 kv. m plotą vienam asmeniui, neįskaitant baldų, t. y. europietišką standartą, tačiau teismas taikė 3,6 kv. m ploto reikalavimą, įskaitant į šį plotą baldus. Teikdamas skundą pareiškėjas neprašė teismo vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz., byloje Canali EŽTT priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių įkalinimą daug geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo). Be to, iš pareiškėjo negali būti reikalaujama pateikti įrodymus apie patirtą neturtinę žalą (EŽTT sprendimas byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 13462/06).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. T. prašomos priteisti 622,68 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 26 d.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, pažymėdamas, kad, be kita ko, teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį ir taikė netinkamą ploto normą.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Įvardinto atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas lemia griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus LAVL administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl pareiškėjo argumentų, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, palata neatitiko higienos normų reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad LAVL teritorijoje, koridoriuose, kieme yra iškabinti užrašai, nurodantys, jog ligoninės teritorijoje yra draudžiama rūkyti (b. l. 33–36). Be to, atsižvelgdamas į institucijos paskirtį atsakovas pažymėjo, kad Tabako kontrolės įstatyme numatytas draudimas galioja ligoninės teritorijoje ir jos patalpose. Taigi LAVL laikomi asmenys apie jiems taikomus apribojimus buvo informuoti tinkamai.
Šiame kontekste akcentuotina ir tai, jog pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Taigi vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015).
Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kameroje (palatoje), kurioje pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis galimai žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, kad jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, jog yra nesilaikoma numatytų reikalavimų, ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą palatą. Tokių duomenų pareiškėjas nenurodė ir gydymo metu, skunde, apeliaciniame skunde. Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad LAVL ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nekonstatavo LAVL neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo.
Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl palatos Nr. 27 neatitikties teisės aktų reikalavimams: iš bylos duomenų matyti, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kamerų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai, šių darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Teisėjų kolegija palaiko ir kitus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais jis pareiškėjo skundo argumentus dėl to, jog pareiškėjui etapavimo kameroje nebuvo suteikti pietūs, jog jis nepagrįstai buvo laikomas kartu su ŽIV infekuotais asmenimis, vertino kaip nesudarančius pagrindo priteisti neturtinę žalą, ir jų papildomai nekartoja.
Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad jis buvo laikomas nesilaikant teisės aktų numatytų reikalavimų dėl minimalaus kalinimo ploto, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, kadangi nagrinėjamu atveju ginčui aktualios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), kurios reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką.
Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, numatytas teisės aktuose, yra 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent LAVL esantiems subjektams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1222-858/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014 ir kt.).
Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Taisyklių numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.
Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, LAVL nagrinėjamu atveju nepateikė informacijos, kiek konkrečiai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma toje palatoje, kurioje buvo laikomas ir pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), todėl nustatyti, ar iš tiesų šiuo atveju vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma buvo pažeista, nėra galimybės, tačiau LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas LAVL nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 26 d. 13 dienų buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 27, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių (nesant atitinkamų duomenų dėl buvusių asmenų skaičiaus), vienam asmeniui tenkantis plotas visada neatitiko Taisyklių 111.4 punkte nustatytos normos (21,25 kv. m, 7 lovos, pagal esantį lovų skaičių vienam asmeniui teko 3,04 kv. m). Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo laikomas kartu su dar 6 asmenimis. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigti.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui gydantis LAVL 13 parų buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, tačiau ne į 3,6 kv. m, o 5,1 kv. m minimalų gyvenamąjį plotą, kaip teisingai apeliaciniame skunde ir pažymėjo pareiškėjas. Be to, palatos plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo aspektu konstatavo LAVL neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.). Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi bylos duomenimis patvirtinta, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2014 m. kovo 26 d.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – gydymas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias ir sudaro pagrindą konstatuoti sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo deliktinė atsakomybė (CK 6.271 str.).
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas vyko trumpą laiko tarpą (13 dienų), byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Be to, nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų sukelti ilgalaikiai padariniai pareiškėjo sveikatai.
Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytu jam padarytos neturtinės žalos dydžio vertinimu pažymėtina, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 622,68 Eur, atsižvelgus į jo gydymo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Vis dėlto pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, apskaičiuotas vertinant, jog pareiškėjui turėjo tekti minimalus 3,6 kv. m plotas, nelaikytinas pakankama satisfakcija, kompensuojant jo patirtus išgyvenimus, dėl to šis dydis keistinas.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (13 parų), dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 14 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015, 2014 m. balandžio 8 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2014 ir kt.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 130 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nurodyta neturtinė žala priteistina atsižvelgus į tai, kad LAVL yra būtent gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas pacientų laikymo sąlygas.
Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m kameroje, apstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti dideli higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 130 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir išdėstyti jį taip: „Priteisti pareiškėjui D. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 130 Eur (vienas šimtas trisdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo“.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan