LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 17 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. spalio 30 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos dvejų metų vienuolikos dienų bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta dveji metai trys mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis, kuria nuteistojo D. P. apeliacinis skundas atmestas.

Zarasų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu taip pat buvo nuteisti S. P. (pagal BK 284 straipsnio 1 dalį) bei A. P. (pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį), tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,

n u s t a t ė :

Zarasų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžiu D. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su S. P. ir A. P., viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, būtent:

2008 m. birželio 8 d., apie 00.30 val., Zarasų rajone, Dusetų miestelyje, „Bangos” paplūdimyje, kitų asmenų akivaizdoje dėl chuliganiškų paskatų, A. P. iššovus iš dujinio pistoleto ne kaip mažiau keturis šūvius, iš jų tris šūvius nukentėjusiajam V. S. į nugarą, S. P. pargriovus V. S. ant žemės, D. P. kartu su S. P. spardė jį į įvairias kūno vietas, be to, D. P. sudavė V. S. vieną kartą kumščiu į veidą. Tokiais veiksmais D. P. ir S. P. nukentėjusiajam V. S. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmetė.

Kasaciniu skundu nuteistojo D. P. gynėjas advokatas A. Liutvinskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasaciniame skunde kasatorius, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo nutartyje išdėstyta pozicija, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos motyvai neturi reikšmės, nurodo, jog nusikalstamos veikos motyvas yra savarankiškas nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis, kurį privalu nustatyti ir įrodyti. Pasak advokato A. Liutvinsko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo pagrindus, taip pat formuoja tokią praktiką, kad bylas dėl viešosios tvarkos pažeidimo nagrinėjantys teismai, be kitų požymių, turi nustatyti bei įrodyti šios nusikalstamos veikos padarymo skatinamąją priežastį (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-248/2008, 2K-159/2009). Kasatoriaus nuomone, yra pagrindas manyti, kad šios nuostatos dėl nusikalstamos veikos motyvų atskleidimo ir pagrindimo bylos duomenimis privalomumo skundžiamuose teismų sprendimuose nebuvo laikomasi ir ši aplinkybė lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 284 straipsnio 1 dalies – taikymą nuteistajam D. P..

Kasatorius nurodo, kad iki perduodant bylą teismui liko nenustatytos tikrosios konflikto priežastys ir jį sukėlę asmenys, nors ikiteisminio tyrimo metu į šias aplinkybes dėmesį atkreipė Zarasų rajono apylinkės prokuratūros l. e. vyriausiojo prokuroro pareigas prokurorė S. Gasienė 2009 m. rugpjūčio 21 d. nurodymuose ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tiek Zarasų rajono apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija apsiriboja tik „automobilio atvažiavimu“, „išgirstais šūviais“ bei tolesnės įvykio sekos, paremtos nukentėjusiųjų ir su jais susijusių liudytojų parodymais, aprašymu, apeinant konflikto kilimo priežastis, lėmusias tolesnę konflikto tąsą. Šių aplinkybių, kurios, gynybos nuomone, yra esminės, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai skundžiamuose sprendimuose netyrė, neaptarė ir dėl jų nepasisakė, t. y. netyrė S. P. ir R. S. sumušimo fakto, nevertino šios aplinkybės viso įvykio kontekste, o tai gynybai leidžia daryti išvadą, jog šioje baudžiamojoje byloje tiek ikiteisminis tyrimas, tiek bylos procesas teismuose nebuvo išsamūs ir objektyvūs.

Taigi, pasak advokato A. Liutvinsko, šioje baudžiamojoje byloje, nenustačius tikrųjų konflikto kilimo priežasčių ir jame dalyvavusių asmenų bei tolesnės įvykio sekos ir vertinant tai viso įvykio kontekste, nėra teisėtų ir pagrįstų pagrindų tinkamam baudžiamojo įstatymo pritaikymui.

Nuteistojo D. P. gynėjas dar nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė ir baudžiamąjį procesą reglamentuojančias teisės normas. Kasatoriaus teigimu, viso bylos proceso teismuose metu buvo akivaizdžiai apeinama ir ignoruojama nuteistojo D. P. teisė, įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 7 dalyje – apklausti liudytojus arba prašyti, kad jie būtų apklausti. Minėta nuteistojo teisę Vilniaus apygardos teismas pažeidė atmetęs gynybos prašymą apeliacinės instancijos teisme atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus R. N., S. N. ir S. C.. Kasatoriaus nuomone, skundžiamoje apygardos teismo nutartyje nurodyti argumentai neleidžia spręsti, kodėl šis gynybos prašymas buvo atmestas, o nutartyje pateikti samprotavimai nepaneigia nuteistojo teisės apklausti gynybos liudytojus ir nepašalina teismo pareigos užtikrinti tokios nuteistojo teisės realizavimo.

Nuteistojo D. P. gynėjo teigimu, apeliacine tvarka bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus bei nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimu „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad pagrindinio apeliacinio skundo motyvo neišnagrinėjimas arba neišsamus išnagrinėjimas vertintinas kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-137/2005, 2K-48/2008, 2K-311/2010).

Advokato A. Liutvinsko nuomone, nuteistojo D. P. bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas padarė šį pažeidimą atmetęs gynybos prašymą iškviesti ir apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti nuteistojo poziciją dėl kaltinimo. Kasatoriaus teigimu, šis apeliacinio skundo motyvas buvo esminis, todėl Vilniaus apygardos teismas pažeidė BPK normose įtvirtintą reikalavimą išsamiai ir nešališkai išnagrinėti paduotą apeliacinį skundą. Ši aplinkybė, gynybos nuomone, yra pakankamas pagrindas prašyti panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 22 d. nutartį nuteistojo D. P. byloje ir perduoti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo D. P. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai: įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įžūlus elgesys yra tais atvejais, kai panaudojamas fizinis smurtas, vandališki veiksmai – sunaikinamas ar sugadinamas turtas. Visuomenės tvarkos ir rimties sutrikdymu pripažįstami tokie atvejai, kai sutrinka įmonės, įstaigos organizacijos įprastinis darbo, veiklos ritmas, viešosios vietos rimtis ir tvarka. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nustatė, jog D. P. veiksmai, atlikti viešoje vietoje – „Bangos“ paplūdimyje, dėl chuliganiškų paskatų. Įvykio vietoje buvo susirinkę daug žmonių, kurių atžvilgiu buvo elgiamasi ne tik chuliganiškai, įžūliai, nepagarbiai, bet ir pavojingai: buvo šaudoma dujiniu pistoletu, naudojamas fizinis smurtas. Taigi tarp nuteistojo D. P. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nustatyti visi būtini objektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Prokurorė nesutinka su nuteistojo D. P. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad veikos motyvai yra būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymis. Atsiliepime nurodoma, kad nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas, todėl, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai.

Atsiliepime pasisakoma dėl kasatoriaus teiginių apie apeliacinės instancijos teismo padarytus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus. Prokurorės nuomone, nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo padaryta esminių BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo pareiga – patikrinti bylą pagal paduotą apeliacinį skundą, tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos įrodymų tyrimo, kai to nereikia. Apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą, bet neprivalo. Prokurorė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos posėdyje reikalingumo atlikti įrodymų tyrimą klausimas apsvarstytas. Nukentėjusysis V. S., liudytojas S. C. teisme buvo apklausti, o dėl liudytojų R. N. ir S. N. apklausų nereikalingumo apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė priimtoje nutartyje. Prokurorės teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas D. P. skundą apeliacine tvarka, ištyrė jame nurodytus svarbiausius argumentus bei pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, patvirtindamas jas byloje surinktais įrodymais.

Nuteistojo D. P. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis D. P. atliko „Bangos“ paplūdimyje, kuriame tuo metu buvo daug žmonių, susiskirsčiusių grupelėmis, stovėjusių ir sėdėjusių skirtingose vietose.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Todėl apkaltinamajame teismo nuosprendyje turi būti nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko kaltininkas bei kokio pobūdžio veiksmus, nurodytus minėto straipsnio dispozicijoje, jie atitinka. Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad D. P. kartu su broliu S. P. įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams – viešoje vietoje kitų žmonių akivaizdoje smurtavo prieš nukentėjusiuosius.

Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Byloje nustatyta, kad į „Bangos“ paplūdimį atvykę nuteistieji D. P. ir S. P. naudojo įvairaus intensyvumo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo D. P. veiksmuose nustatyti ir bylos duomenimis pagrįsti visi būtinieji viešosios tvarkos sutrikdymo sudėties požymiai: veika padaryta viešoje vietoje – „Bangos“ paplūdimyje, be to, esant jame žmonių; nuteistasis įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, nes naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį V. S., o tai prieštarauja visuomenėje nusistovėjusioms žmonių tarpusavio bendravimo normoms; dėl bendrų nuteistųjų D. P. ir S. P. veiksmų buvo sukelti neigiami padariniai – sutrikdyta viešoji tvarka, nes įvykio metu paplūdimyje buvę žmonės išsigando agresyviai nusiteikusių nuteistųjų, patyrė neigiamas emocijas dėl jų akivaizdoje naudojamo smurto prieš nukentėjusiuosius. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai teisingai nuteistojo D. P. veiką kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniame skunde advokatas A. Liutvinskas teigia, kad BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos nusikalstamos veikos būtinuoju požymiu yra motyvas, ir nurodo šią jo poziciją pagrindžiančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis. Pasak kasatoriaus, nagrinėdami šią bylą, teismai privalėjo įsitikinti, kad nuteistųjų atliktų veiksmų motyvai buvo ne asmeniniai, o nukreipti į visuomenės rimties sutrikdymą. Kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytose nutartyse, sprendžiant veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, siūloma kartu su kitais požymiais atsižvelgti ir į padarytos veikos motyvus, taip pat nurodoma, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešėjai tvarkai.

Kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Tik tokiu atveju, nenustačius BK straipsnio dispozicijoje nurodyto veikos motyvo ar tikslo, konstatuojama, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos arba kad padarė kitą veiką, nereikalaujančią atitinkamo motyvo ar tikslo. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nenurodytas veikos motyvas. Taigi, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos padarymo motyvai neturi reikšmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-447/2010, 2K-450/2010).

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nusikalstama veika prasidėjo neteisėtais nuteistųjų veiksmais (pradėjus šaudyti iš dujinio pistoleto, naudojant smurtą) ir buvo baigta, kai atsirado baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (sutrikdyta visuomenės rimtis). Priešingai nei nurodo kasatorius, šioje byloje baudžiamasis įstatymas buvo taikytas ne epizodui, išplėštam iš viso įvykio konteksto, o baigtai nusikalstamai veikai. Asmenų, kurie, pasak advokato A. Liutvinsko, naudojo smurtą prieš S. P. ir R. S., baudžiamosios atsakomybės klausimas spręstinas atskirai, tačiau šis konfliktas neturi jokios teisinės reikšmės nuteistojo D. P. nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kolegijos nuomone, tas faktas, kad nagrinėjamoje byloje dėl S. P. sužalojimo nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas, nepaneigia nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas veikas. Dėl šių priežasčių nepagrįstas ir advokato A. Liutvinsko argumentas, kad nuteistojo D. P. baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes nebuvo nustatytos tikrosios konflikto kilimo priežastys bei konfliktą sukėlę asmenys.

Dėl BPK 44 straipsnio 7 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasaciniame skunde advokatas A. Liutvinskas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakęs patenkinti nuteistojo D. P. prašymą apklausti liudytojus S. C., R. N., S. N., pažeidė ne tik BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatą, bet ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą, reikalaujančią išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą, nes šis prašymas buvo esminis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas. Toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį.

Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, tačiau, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“)

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. P. prašė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti jo versiją, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo kitoje vietoje – S. C. pirtyje Trakuose. Advokatas A. Liutvinskas kasaciniame skunde nurodo, kad šis prašymas buvo atmestas nemotyvuotai. Šis kasatoriaus teiginys nėra pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas atlieka įrodymų tyrimą tais atvejais, kai būtina išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos anksčiau, arba kai dėl jų kyla pagrįstų abejonių. Pažymėtina, kad visos teisiškai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Zarasų rajono apylinkės teismas nustatė, kad D. P. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismas nurodė, kokiais įrodymais remdamasis daro šią išvadą bei pagrindė savo poziciją, kodėl atmeta liudytojo S. C. parodymus dėl D. P. buvimo pirtyje Trakuose įvykio metu. Taigi iš naujo apklausti liudytojus dėl tos pačios aplinkybės, kuri byloje nustatyta remiantis objektyviais duomenimis, nebuvo pagrindo.

Įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies bei BPK 44 straipsnio 7 dalies reikalavimų, nes prašymą apklausti liudytojus S. C., R. N., S. N. atmetė motyvuotai bei nutartyje pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų nuosprendžio ar nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                     Vytautas Greičius

                                                                                                                 Antanas Klimavičius

                                                                                                                  Viktoras Aidukas