Teisėjas Dalis Žilionis                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-363-594/2016

Pranešėjas Albinas Antanaitis                                                                       Proceso Nr. 1-01-1-26708-2015-4

                                                                               Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

        1.1.7.; 1.1.7.2.5.; 1.1.8.; 2.4.7.; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2016 m. birželio 8 d.

                                                                          Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei G. K., nuteistųjų D. M. ir A. J. gynėjams advokatams N. R. ir V. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. M. ir A. J. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. M. (toliau – D. M.) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. bei nuteistas:

• pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams;
• pagal BK 214 str. 1 d., vadovaujantis BK 54 str. 3 d., - laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;
• pagal BK 302 str. 1 d., vadovaujantis BK 54 str. 3 d., - laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. ir 5 d. 1 p., D. M. paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, D. M. skiriant galutinę subendrintą laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams bausmę, sutinkamai su BK 48 str. 6 d. 1 p. ir 3 p. paskiriant įpareigojimus – būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu; pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis. D. M. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento – asmens tapatybės kortelės – paėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliktos nepakeistos.

Iš D. M. valstybės naudai priteistos 139,89 (vieno šimto trisdešimt devynių eurų aštuoniasdešimt devynių centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

A. J. (toliau – A. J.) buvo pripažintas kaltu pagal BK 215 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimo 5 (penkiems) mėnesiams bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p. ir 7 p., A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant A. J. pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą; neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu. A. J. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento – paso –  paėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paliktos nepakeistos.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

D. M. skundžiamu Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 178 str. 2 d., už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, tiksli data ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apie 22 val. (duomenys neskelbtini) iš nesaugojamos automobilių stovėjimo aikštelės prie namo Nr. 42 pagrobė svetimą turtą - J. S. priklausantį automobilį „Honda Prelude“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 3000  litų (868,86 eurų) vertės, tuo nukentėjusiajam J. S. padarydamas 3000  litų (868,86 eurų) dydžio turtinę žalą.

Be to, D. M. pripažintas kaltu pagal BK 214 str. 1 d. ir 302 str. 1 d. už tai, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo ir laikė fizinio asmens dokumentus ir neteisėtai disponavo svetima elektronine mokėjimo priemone, o būtent: 2015 m. gegužės 7 d., apie  6 val., Varėnos mieste savo automobilyje „Opel Omega“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) suradęs iškritusią P. M. priklausančią piniginę, taip neteisėtai įgijęs P. M. asmens dokumentus: asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“ banko elektroninės bankininkystės kodų kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir svetimą elektroninę mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti – P. M. vardu išduotą AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę „Master Card“ Nr. (duomenys neskelbtini), šią svetimą elektroninę mokėjimo priemonę 2015 m. gegužės 7 d. neteisėtai perdavė A. J. finansinei operacijai atlikti, po ko, neturėdamas teisėto pagrindo, neteisėtai šią svetimą elektroninę mokėjimo priemonę ir P. M. asmens dokumentus laikė iki 2015 m. gegužės 11 d. savo automobilyje „Opel Omega“ , valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kol policijos pareigūnams pareikalavus, juos atidavė.

A. J. skundžiamu Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 215 str. 1 d. už tai, kad jis neteisėtai panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę,  o būtent: 2015 m. gegužės 7 d., 6 val. 11 min., (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „Maxima“, neteisėtai inicijavo finansinę operaciją svetima elektronine mokėjimo priemone – P. M. vardu išduota AB „Swedbank“ banko mokėjimo kortele „Master Card“ Nr. (duomenys neskelbtini),  įdėdamas ją į AB „Swedbank“ bankomatą (duomenys neskelbtini) tikslu išgryninti pinigus, taip save operacinei banko sistemai pristatydamas kaip asmenį, turintį teisę naudotis šia elektronine mokėjimo priemone, po to tris kartus suvedė neteisingus  kodus.

Apeliaciniu skundu D. M. prašo pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendį dalyje dėl jam paskirtos bausmės – pakeisti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę į piniginę baudą arba panaikinti jam paskirtą įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val..

Pasak nuteistojo, savo kaltę dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų jis pripažino visiškai, padėjo atskleisti nusikaltimus bei susitaikė su nukentėjusiu asmeniu, atlygindamas jam padarytą žalą. Šiuo metu jis mokosi (duomenys neskelbtini) verslo ir technologijos mokykloje, artimiausiu metu ketina pradėti dirbti Vilniaus mieste, statybos darbus vykdančioje uždaroje akcinėje bendrovėje, preliminariai yra susitaręs dėl darbo sutarties sudarymo. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, prisipažinimą, susitaikymą su nukentėjusiuoju, įvertinus tai, kad praeityje jis teistas nebuvo, apelianto įsitikinimu, jam paskirta laisvės apribojimo bausmė keistina į piniginę baudą.

Nesant galimybės pakeisti jam paskirtą bausmę kita, D. M. prašo panaikinti jam paskirtą įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., pažymėdamas, kad šiuo metu jis mokosi (duomenys neskelbtini) technologijos ir verslo mokykloje 2 kurse, kartu yra ir bendrojo lavinimo mokyklos -12 klasės moksleivis, mokslo metų pabaigoje laikys brandos egzaminus. Paskaitos bei praktiniai užsiėmimai verslo ir technologijos mokykloje užtrunka gan ilgai (iki 16 val. ar ilgiau), dėl ko kartais apeliantui tenka grįžti ne į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) mieste, o pas savo močiutę (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), nuo kur apeliantui daug arčiau iki mokymo įstaigos (15 kilometrų atstumas). Todėl, dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių, D. M. teigimu, jis negalėtų tinkamai vykdyti jam paskirto įpareigojimo. Konstatuodamas šią išvadą apeliantas pabrėžia, kad jam pradėjus dirbti Vilniaus mieste, nustatytu laiku grįžti į savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) mieste, būtų sudėtinga.

Apeliaciniu skundu A. J. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 215 str. 1 d., šioje dalyje priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, A. J. nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 215 str. 1 d., už šios nusikalstamos veikos padarymą paskiriant A. J. švelnesnę bausmę – baudą.

Nuteistojo teigimu, Varėnos rajono apylinkės teismas nepašalino nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų, tokiu būdu pažeidė konstitucinę nuostatą, jog kaltinamojo teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai. Apelianto įsitikinimu, skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas grindė vienpusiais ir iš esmės abstrakčiais bei prieštaringais kito nuteistojo ir policijos tyrėjos parodymais, kurie analizuojamu atveju sudaro tik įtikinamumo regimybę. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, o būtent tai, kad jis žinojo, jog AB „SWEDBANK“ banko mokėjimo kortelė „MASTER CARD“ Nr. (duomenys neskelbtini) (kurią 2015 m. gegužės 7 d. „prarijo“ bankomatas) priklausė ne D. M., o kitam asmeniui - nukentėjusiajam P. M.. nuteistojo vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Pabrėžiama, jog savo veiksmų (2015 m. gegužės 7 d. 06.11 valandą) apeliantas beveik nekontroliavo dėl girtumo - nuo vakaro šventė savo motinos A. J. gimimo dieną, todėl „aklai“ patikėjo blaiviu automobilio vairuotoju D. M., kad pinigus iš bankomato reikia paimti jam priklausančios banko kortelės pagalba.

Apeliaciniu nuteistojo skundu akcentuojama, kad šiuo metu jis ruošiasi kardinaliai keisti savo gyvenimo būdą, gyvenamąją vietą ir pasirinkti pastovų darbą, nes su drauge D. P. ruošiasi sudaryti santuoką ir kartu auginti jos vaiką - penkiametį sūnų (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodė, jog A. J. paskyrus baudą, tai būtų per griežta bausmė. Nuteistojo teigimu, būtent 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant, įpareigojant jį nuo 22.00 valandos iki 06.00 valandos neišeiti iš namų, yra kaip ilgalaikis valstybės kerštas suklydusiam žmogui.

Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistųjų D. M. ir A. J. apeliacinius skundus atmesti, nuteistųjų gynėjai advokatai N. R. ir V. M. – tenkinti.

Nuteistųjų D. M. ir A. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str.. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, kas suponuoja išvadą, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus skundžiamo Varėnos rajono apylinkės teismo nuosprendžio turinį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl D. M. ir A. J. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas (D. M. – BK 178 str. 2 d., 214 str. 1 d,. ir 302 str. 1 d., A. J. – BK 215 str. 1 d.). Jų veiksmų juridinis vertinimas teisingas. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo pakankamai išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tiek tarpusavyje, tiek ir kitų objektyviai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Sutinkamai su BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamu atveju D. M. apeliaciniu skundu keliamas tik jam paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, neginčijant savo veiksmų kvalifikacijos, jo kaltės klausimas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme nagrinėjamu atveju nesprendžiamas. Tuo tarpu A. J. apeliaciniu skundu nesutinkant ne tik su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės rūšimi ir dydžiu, bet ir su jo veiksmų kvalifikacija pagal BK 215 str. 1 d., skundžiamo apylinkės teismo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas šioje dalyje, sutinkamai su aukščiau aptartomis BPK nuostatomis, analizuojamu atveju yra būtinas.

Dėl A. J. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 215 str. 1 d..

BK 215 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę už keletą alternatyvių veikų, tarp kurių ir neteisėtas finansinės operacijos inicijavimas ar atlikimas, panaudojant svetimą elektroninę mokėjimo priemonę. Teismų praktikoje formuojama pozicija, kad svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2011).

Nenukrypdamas nuo aptartos teismų praktikos, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuodamas A. J. kaltę BK 215 str. 1 d. įtvirtinto nusikaltimo padaryme nustatė, kad jis neteisėtai inicijavo finansinę operaciją P. M. priklausančia elektronine mokėjimo priemone, įdėdamas ją į AB „Swedbank“ bankomatą, siekdamas išgryninti joje esančius pinigus, taip save operacinei banko sistemai pristatydamas kaip asmenį, turintį teisę naudotis šia elektronine mokėjimo priemone, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, visiškai atitinka objektyviųjų komentuojamos nusikalstamos veikos požymių visumą. Iš esmės šių faktinių aplinkybių apeliaciniu skundu neginčija ir pats apeliantas. Jis neneigia, kad analizuojamo įvykio dieną iš tiesų važinėjosi D. M. automobiliu, kad kurį laiką kartu su jais buvo ir nukentėjusysis P. M., kad jam (A. J.) buvo žinoma apie P. M. pamestą piniginę bei joje buvusią banko kortelę, kad jis (A. J.) bandė pasinaudoti P. M. piniginėje rasta banko kortele, siekdamas išgryninti joje esančius pinigus bankomate, tačiau to padaryti jam nepavyko dėl tris kartus klaidingai įvesto banko kortelės PIN kodo. Tokiu būdu, akivaizdu, kad apeliaciniu skundu A. J. iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotais jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviaisiais sudėties požymiais bei jų buvimu neteisėtuose jo veiksmuose, tačiau, remiantis apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo turinio analize, akivaizdu, kad nuteistasis kategoriškai neigia dėl savo būklės (girtumo) suvokęs ir žinojęs, kad naudojasi ne D. M., pasak A. J., jam padavusio banko kortelę ir paprašiusio nuimti pinigų, bet P. M. banko kortele, t. y. neigia tiesioginės tyčios buvimą savo veiksmuose.

Vertinant šią apelianto versiją, visų pirma pažymėtina, kad, sutinkamai su BK 2 str. 4 d. nuostatomis, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius. Tuo tarpu kaltininko veiksmuose nenustačius bent vieno iš minėtų požymių, jo baudžiamoji atsakomybė negalima. Atsižvelgiant į tai, kad analizuojamu atveju A. J. iš esmės neneigia objektyviųjų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 215 str. 1 d., požymių, o apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nagrinėjamą baudžiamąją bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo abejoti šių požymių buvimu kaltininko veiksmuose, juos nagrinėjamoje byloje neabejotinai patvirtina ir AB „Swedbank“ pateikti duomenys apie asmenį, galimai neteisėtai pasinaudojusį P. M. banko kortele (b. t. 1, b. l. 26-28), esminę reikšmę, sprendžiant A. J. kaltės klausimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, kaip teisingai pažymėta nuteistojo apeliaciniame skunde, analizuojamu atveju įgauna subjektyvieji BK 215 str. 1 d. požymiai.

Šių duomenų kontekste pažymėtina, kad BK 215 str. 1 d. numatyti nusikaltimai gali būti padaromi tik tiesiogine tyčia, todėl, nustatydamas šį nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės požymį, teismas turi nustatyti, kad asmuo suvokė pavojingą jo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Tačiau, priešingai nei tai suvokia apeliantas, kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan.. Esant išdėstytoms aplinkybėms, neabejotina, kad apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama tiek pagal kaltininko elgesį, tiek ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Aptarto teisinio reguliavimo kontekste įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus, abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl subjektyviųjų nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 215 str. 1 d., buvimo A. J. neteisėtuose veiksmuose, teisinio pagrindo nėra. 

Kaip matyti iš kaltinamuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausto D. M. pirmosios instancijos teisme išdėstytų analizuojamo įvykio aplinkybių, 2015 metų gegužės 7 d. savo automobilyje Opel Omega jis surado P. M. piniginę, kurioje buvo asmens dokumentai - vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, elektroninės bankininkystės kodų bei „Swedbank“ kortelės. Nukentėjusįjį pažinojo, jis buvo draugas, santykiai su juo buvo geri. Paėmė A. J. ir važinėjo po miestą visą naktį. Nuo P. M. priklausančios kortelės norėjo nusiimti pinigų. Privažiavo prie bankomato, A. J. nuėjo prie „Swedbanko“ bankomato, esančio (duomenys neskelbtini), prie „Maximos“, tačiau nuimti pinigų jam nepavyko, nes netiko PIN kodas. P. M. piniginėje buvo kažkoks lapukas su kodu, bet jis netiko. P. M. piniginę mašinoje paliko gegužės mėnesį, vakare, o ją rado kitą rytą. Piniginę su A. J. rado automobilyje, už sėdynės, abu apžiūrėjo. Neprisimena, kuriam kilo mintis nusiimti pinigų. Tuo metu buvo blaivus, o A. J. – neblaivus, bet orientavosi, bendravo, vaikščiojo savarankiškai.

Netikėti šio asmens parodymais, priešingai nei teigiama A. J. apeliaciniame skunde, teisinio pagrindo nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog D. M. buvo vienintelis asmuo, kartu su A. J. dalyvavęs analizuojamame įvykyje. Toje pačioje baudžiamojoje byloje jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 302 str. 2 d., 214 str. 1 d. – už tai, kad be teisėto pagrindo įgijo ir laikė fizinio asmens (P. M.) dokumentus ir neteisėtai disponavo svetima elektronine mokėjimo kortele, jo parodymai dėl jam pačiam inkriminuotų nusikalstamų veikų viso proceso metu, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, o, atsižvelgiant į tai, kad tiek A. J., tiek D. M. teigimu, iki analizuojamo įvykio jie buvo draugai, abejonių D. M. šališkumu teisėjų kolegijai nekyla, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog analizuojamu atveju D. M. siekia apkalbėti A. J., atmestini kaip deklaratyvūs.

Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad  D. M. parodymus dalyje dėl jo (D. M.) automobilyje pamestos piniginės, joje buvusių daiktų bei A. J. veiksmų, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustas P. M., paaiškinęs, kad 2015 m. gegužės 7 d. jis su D. M. remontavo jo automobilį. Išvažiuodamas į namus jis (P. M.) pasigedo piniginės. Iš pradžių piniginės ieškojo savo mašinoje, skambino D. M., keletą kartų tikrino jo mašiną, bet nerado. Piniginės ieškojo vakare, po 18 val.. Ieškojo ir vėliau, kai D. M. automobiliu buvo paėmę važinėtis A. J., t. y. apie 22 val.. Piniginėje buvo dokumentai: asmens tapatybės kortelė, vairuotojo pažymėjimas, banko kortelė, internetinės bankininkystės kortelė, nuolaidų kortelės. Piniginėje buvo ir kitos banko kortelės PIN kodas. Skambino D. M. ir klausė dėl piniginės, tačiau jis teigė nieko nežinantis. Kai pradėjo blokuoti banko korteles, sužinojo, kad buvo bandyta naudotis banko kortele. D. M. nesakė, kad kreipėsi į policiją, tačiau greitai po to šis paskambino ir pasakė, kad piniginė atsirado. Kai antrą kartą ieškojo piniginės mašinoje, buvo ir A. J., matęs, kaip jis (P. M.) su D. M. ieškojo piniginės, apie tai, ko jie ieško, pasakė ir A. J., po ko šis išlipo iš automobilio, kad būtų patogiau ieškoti. Apie 22 val. A. J. buvo lengvai išgėręs, turėjo sidro butelį.

Įvertinus aptartų asmenų parodymų visumą, abejonių tuo, kad analizuojamu atveju A. J. pasinaudojo svetima banko kortele ir norėjo taip veikti, aukštesniajam teismui nekyla. Banko mokėjimo priemonė nuosavybės teise priklauso banko kortelę išdavusiai institucijai (šiuo atveju AB „Swedbank“ bankui), kuri pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko mokėjimo kortelė yra svetima. Analizuojamu atveju A. J., gavęs svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, suprasdamas, kad ši priklauso svetimam asmeniui, ir neįsitikinęs, kas yra šios priemonės savininkas, jo paties teigimu, aklai pasitikėdamas D. M., inicijavo finansinę operaciją, kurios metu, pasinaudodamas svetima banko mokėjimo kortele, tris kartus įvesdamas klaidingą PIN kodą, bandė išsigryninti pinigus.

Tuo tarpu tiek aukščiau aptartų asmenų parodymais, tiek ir paties A. J. skirtingose proceso stadijose išdėstytomis analizuojamo įvykio aplinkybėmis,  apelianto versija, jog jis manė besinaudojantis ne P. M., bet D. M. banko kortele šiam leidus, nepasitvirtino.

Bylos duomenimis nustatyta, kad A. J. apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 3 kartus, 1 kartą – pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. 2015 m. gegužės 29 d. vykusios apklausos metu A. J. jokių esminių nagrinėjamo įvykio aplinkybių nenurodė, patvirtindamas tik tai, kad P. M. piniginė buvo pamesta, kas ją rado neprisimena, neprisimindamas ir aplinkybės, jog jis ėjo prie bankomato ir bandė išgryninti banko kortelėje esančius pinigus. Šios apklausos metu apeliantas nurodė, kad vertinamo įvykio metu jis buvo visiškai girtas (b. t. 1, b. l. 116-117). Nors ši apklausa vyko nedalyvaujant A. J. gynėjui, tačiau, savo apklausos protokolo pabaigoje A. J. pažymėjo, jog protokolą perskaitė, jo parodymai surašyti teisingai, ką patvirtino ir savo parašu, todėl abejoti šios apklausos teisėtumu (tokia versija buvo keliama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme), teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Apklausiamas 2015 m. birželio 25 d., t. y. po analizuojamo įvykio praėjus beveik dviem mėnesiams, apklausoje dalyvavus ir apelianto gynėjui, A. J. parodymai buvo kur kas išsamesni. Šios apklausos metu A. J. tiksliai įvardijo įvykio dieną apvažiuotą maršrutą, nurodė, tiksliai pamenantis, jog tiek jis, tiek D. M. su P. M. ieškojo šio pamestos piniginės, nurodė aiškiai prisimenantis, prie kurio bankomato jis buvo nuvežtas D. M., siekiant iš banko kortelės išsiimti pinigų, nurodydamas, jog D. M. patvirtino, kad banko kortelė priklauso jam. Šios apklausos metu, nepaisant itin sklandžių ir nuoseklių A. J. parodymų, jis vis tik pažymėjo, jog neprisimena, iš kur D. M. ištraukė jam paduotą banko kortelę, nes buvo apgirtęs (b. t. 1, b. l. 123-124). Šiuos savo parodymus A. J. patvirtino ir 2015 m. lapkričio 16 d. apklausos metu (b. t. 1, b. l. 138-139), esminėse aplinkybėse jie nesiskyrė ir nuo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apelianto išdėstytų analizuojamo įvykio aplinkybių.

Tokius A. J. parodymus vertinti kaip patikimus ir objektyvius bei remtis jais sprendžiant apelianto kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, teisėjų kolegijos įsitikinimu, teisinio pagrindo nėra. Esminėse vertinamo įvykio aplinkybėse A. J. dėstomos aplinkybės skirtingų apklausų metu skyrėsi. Nors pirmosios apklausos (vykusios nepraėjus nei vienam mėnesiui po analizuojamo įvykio) metu apeliantas tvirtino dėl savo girtumo visiškai nieko neprisimenantis, patvirtindamas tik aplinkybes, susijusias su P. M. piniginės paieškomis, tačiau vėlesnėse apklausose analizuojamo įvykio aplinkybes jis jau dėsto išsamiai, įvardindamas net menkiausias nakties iš 2015 m. liepos 6 d. į 2015 m. liepos 7 d. smulkmenas (t. y. aplankytas vietas, tikslų tam tikrų veiksmų atlikimo laiką ir pan.), be viso ko, pažymėdamas ir tai, kad įvykio metu jis buvo labai girtas. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, jog esant stipriam girtumo laipsniui, asmuo negeba prisiminti ir pastebėti tokių aplinkybių, kurios paprastai blaiviam asmeniui yra savaime suvokiamos. Todėl tai, kad praėjus ilgesniam laikui po analizuojamo įvykio A. J. parodymai apie analizuojamo įvykio aplinkybes buvo papildomi naujomis aplinkybėmis, kurių jis nesugebėjo prisiminti pirmosios apklausos metu, aukštesniajam teismui leidžia pagrįstai manyti, jog vėlesnius apelianto parodymus galėjo lemti ne jo paties prisimintos, t. y. realios, analizuojamo įvykio aplinkybės, o kitų asmenų (D. Č., A. V. ir B. G.) jam papasakoti tos dienos įvykiai bei jo paties įvykio vertinimas jam palankia linkme. Juo labiau įvertinus tai, kad, D. M. teigimu, A. J. analizuojamo įvykio metu nors ir buvo išgėręs, tačiau buvo orientuotas, kas leidžia pagrįstai manyti, jog įvykius suvokė adekvačiai. Beje, aplinkybės dėl itin didelio A. J. girtumo analizuojamu atveju nepatvirtino ir nukentėjusiuoju nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustas P. M., nurodydamas, kad tuo metu, kai jis važinėjosi su D. M. ir A. J., šis buvo pakankamai adekvatus, su savimi turėjo tik vieną butelį sidro. Šiame kontekste pažymėtina, kad priešingai nei tai suvokia apeliantas, girtumas nėra atsakomybę šalinanti aplinkybė (BK 19 str. 1 d.), priešingai – esant pagrindui girtumas gali būti pripažintas atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Vertinant A. J. parodymų reikšmę sprendžiant jo kaltės klausimą jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, vis tik atkreiptinas dėmesys, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Kaltinamasis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą, kas leidžia pagrįstai teigti, jog sakyti tiesą atitinkamos BPK nuostatos jo neįpareigoja. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti/paneigianti asmens kaltę. Analizuojamu atveju nesant pagrindo netikėti vienintelio analizuojamo įvykio metu kartu su A. J. buvusio D. M. paaiškinimais, nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių A. J. keliamas analizuojamo įvykio versijas, tikėti jo prieštaringais ir nenuosekliais parodymais sprendžiant jo kaltės klausimą, teisinio pagrindo nėra.

Šių duomenų kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad analizuojamu atveju A. J. P. M. banko kortelės PIN kodo nežinojo, įvedė jį atsižvelgdamas į P. M. piniginėje rastą lapelį su užrašytu kodu (kaip paaiškino pats P. M., šis kodas buvo nuo kitos banko kortelės, todėl tai, kuria bandė pasinaudoti A. J., netiko), kas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai patvirtina, jog analizuojamu atveju apeliantas suvokė, kad naudojasi svetima banko kortele be jos naudotojo sutikimo. Nors A. J. šią aplinkybę neigia, teigdamas, kad banko kortelės PIN kodą jam nurodė D. M., tačiau, įvertinus A. J. veiksmus bei jų pasekmes, tokia apelianto versija atmestina kaip nepagrįsta. Analizuojamu atveju klaidingas PIN kodas buvo įvestas tris kartus, todėl tokie A. J. veiksmai, kai du kartus suvedus netinkamą PIN kodą, A. J. negrįžo pas jo automobilyje laukiantį D. M. pasitikslinti neteisingo PIN kodo, vietoje to, tą patį klaidingą kodą suvesdamas ir trečiąjį kartą, aukštesniojo teismo įsitikinimu, leidžia pagrįstai abejoti A. J. iškeltos versijos dėl jo netinkamo aplinkybių suvokimo pagrįstumu. Analogiška išvada darytina įvertinus ir A. J. teiginius, jog D. M. nenurodė jam nei kiek banko kortelėje yra pinigų, nei kokią pinigų sumą nuimti. Bylos duomenimis nustatyta, ko neneigia ir A. J., kad įvykio metu D. M. buvo blaivus, todėl tai, kad jis, pasak apelianto, visiškai girtam A. J. nurodė nuo jo banko kortelės nuimti nenustatytą pinigų sumą, prieštarauja logikai.

Konstatuojant tiesioginę tyčią A. J. veiksmuose neabejotinai pritartina ir skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio argumentams, jog ant kiekvienos banko kortelės yra asmens vardas ir pavardė, o, atsižvelgiant į tai, kad A. J. nagrinėjamu atveju banko kortele, kaip tokia mokėjimo priemone, neabejotinai naudojosi ne pirmąjį kartą, todėl žinojo arba turėjo žinoti, kad ant kiekvienos kortelės yra asmens, kuriam kortelė išduota, vardas ir pavardė. Įvertinus tai, kad apeliantas yra pilnametis ir pakankamai gyvenimiškos patirties turintis asmuo, todėl neabejotinai ir analizuojamu atveju jis privalėjo įsitikinti tikruoju banko kortelės naudotoju ir ja naudotis tik turint banko kortelės naudotojo sutikimą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šių veiksmų neatlikimas, A. J. veiksmus leidžia pagrįstai vertinti kaip neteisėtus BK 215 str. 1 d. nuostatų prasme ir apelianto baudžiamosios atsakomybės pagal komentuojamą straipsnį nešalina (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-197/2011).

Be savo neteisėtų veiksmų kvalifikavimo, nuteistasis A. J. nesutinka ir su jam skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti. Analogiškais motyvais apeliacinį skundą pateikė ir D. M..

Dėl A. J. ir D. M. paskirtų bausmių.

Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtų bausmių, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Teismas remiantis baudžiamuoju įstatymu skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1 d. ir 2 d.). Tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę, jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės jurisprudencija, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi skirti ypatingą dėmesį vertindamas, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.

Šių duomenų kontekste tikrinant skundžiamo nuosprendžio teisėtumą matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. J. atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį (padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą (veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus (siekiant savanaudiškų tikslų – materialinės naudos), taip pat ir į kaltinamojo asmenybę (b. t. 1, b. l. 88-112), į tai, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ar įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, praeityje A. J. teistas ne vieną kartą, (b. t. 1, b. l. 99-112), už įvairaus pobūdžio teisės pažeidimus baustas ir administracine tvarka (b. t. 1, b. l. 92-98), VšĮ Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centre neregistruotas (b. t. 1, b. l. 88). Atsižvelgė ir į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytos nei A. J. atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės.

Visumos šių aplinkybių pagrindu, įvertinęs tai, kad nuteistasis nusikalto turėdamas neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą – terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė, įvertinus tiek nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pobūdį, tiek jo asmenybę, analizuojamu atveju nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją apygardos teismui pateikto apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra.

Šiuo aspektu analizuojant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį matyti, jog nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas ir dėl švelnesnių bausmių (baudos, arešto) paskyrimo A. J.. Ir nors teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės teisingumu, proporcingumu bei pagrįstumu, tačiau pirmosios instancijos teismo motyvai, remiantis kuriais nuspręsta netaikyti švelnesnių bausmių nuteistojo atžvilgiu, konstatuojant, kad tiek bauda, tiek areštas A. J. būtų per griežtos bausmės, aukštesniojo teismo vertinimu, vis tik yra netinkami, kadangi laisvės atėmimo bausmė, sutinkamai su BK nuostatomis, laikytina griežčiausia iš išvardintų bausmių. Nepaisant netinkamų apylinkės teismo motyvų, pagrindo keisti A. J. paskirtos bausmės rūšį, teisėjų kolegija vis tik neįžvelgia. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis praeityje jau buvo teistas, jo atžvilgiu buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės – laisvės apribojimas, bauda, tačiau akivaizdu, kad teismo parodytas pasitikėjimas teigiamos įtakos A. J. elgesiui nepadarė, kadangi, turėdamas dar neišnykusį ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, jis ir vėl nusikalto. Toks A. J. elgesys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai atskleidžia jo antivisuomenines nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad nuteistasis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, todėl nesutikti su apylinkės teismo išvada dėl nuteistajam skirtos bausmės rūšies ir jos dydžio teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, juolab, kad paskirta bausmė yra ženkliai mažesnė nei sankcijos vidurkis.

Pagrindo švelninti A. J. paskirtą bausmę nesudaro ir jo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės – nuteistasis ruošiasi kardinaliai keisti savo gyvenimo būdą, gyvenamąją vietą ir pasirinkti pastovų darbą, su drauge ruošiasi sudaryti santuoką ir pan.. Konstatuojant šią išvadą, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 str. nuostatomis, buvo atidėtas, paskiriant du įpareigojimus – pradėti dirbti arba mokytis, tęsti darbą ar mokslą ir neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu. Tokiu būdu, įvertinus A. J. pasiryžimą keisti savo gyvenimo būdą teigiama linkme, akivaizdu, kad nei jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas analizuojamu atveju atidėtas, nei nuteistajam paskirti įpareigojimai, siekti savo tikslų nuteistajam nekliudys, priešingai – bus svari paskata įgyvendinti deklaruojamus siekius keisti savo elgesį.

Keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį D. M. apeliacinio skundo motyvais, t. y. švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, teisinio pagrindo taip pat nėra.

Šiuo aspektu analizuojant Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžio turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę D. M. atsižvelgė į jam inkriminuotų nusikalstamų veikos pobūdį (visos D. M. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą (veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus (siekiant savanaudiškų tikslų – materialinės naudos), taip pat ir į kaltinamojo asmenybę (b. t. 2, b. l. 1-15), įvertino tai, kad nors praeityje D. M. ir buvo baustas administracine tvarka (b. t. 2, b. l. 9-12), tačiau teistas nebuvo, yra pakankamai jauno amžiaus, iš esmės charakterizuojamas teigiamai, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ir nuoširdžiai dėl to gailisi bei padėjo išsiaiškinti šias nusikalstamas veikas (BK 59 str. 1 d. 2 p.), savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), bei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Šios – tiek nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, tiek ir jo įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumas bei kiekis teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai teigti, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas, skirdamas bausmes už veikas numatytas BK 214 str. 1 d., BK 302 str. 1 d., taikė BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskyrė švelnesnę bausmę nei numatyta atitinkamų straipsnių sankcijoje – laisvės apribojimą, tuo tarpu už kiekvieną veiką paskirtų laisvės apribojimo bausmių dydis yra mažesnis nei šios bausmės rūšies sankcijos vidurkis.

Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, akivaizdu, kad apylinkės teismas, spręsdamas D. M. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, įvertino tai, kad nuteistasis mokosi profesinio rengimo centre, yra jauno amžiaus, padėjo atskleisti nusikalstamas veikas, prisipažino padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir nuoširdžiai dėl to gailisi bei atlygino padarytą žalą, todėl dar labiau švelninti D. M. paskirtą bausmę tais pačiais motyvais teisinio pagrindo nėra. Konstatuojant šią išvadą, vis tik pažymėtina, kad tiek BK 178 str. 2 d., tiek 214 str. 1 d., tiek ir 302 str. 1 d. sankcijos numato ir laisvės atėmimo bausmę iki šešerių metų, tačiau, apylinkės teismas, įvertinęs aukščiau išdėstytas nuteistąjį labiau teigiamai nei neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, parinko švelnesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Be to, net ir bendrindamas už pavienes nusikalstamas veikas D. M. paskirtas bausmes, apylinkės teismas vėlgi parinko jam palankesnį bausmių bendrinimo būdą – bausmes subendrino dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, dėl ko, D. M. pagrįstai paskyrė galutinę subendrintą laisvės apribojimo 1 metams 3 mėnesiams bausmę. Todėl teigti, kad D. M. paskirta bausmė yra per griežta, teisinio pagrindo nėra. Parinkta bausmės rūšimi kaltininkas turi būti paveiktas taip, kad ateityje suprastų savo neteisėtų veiksmų žalingumą, laikytųsi įstatymų ir nebenusikalstų, todėl nuteistajam dėl jam paskirtos bausmės kylantys nepatogumai (kiekvieną dieną po paskaitų grįžti į savo gyvenamąją vietą, o ne pasilikti nakvoti pas močiutę) negali būti laikomi pagrindu švelnesnės bausmės paskyrimui. Švelnesnės bausmės paskyrimas šiuo atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, galėtų veikti kaip paskata dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo ir toliau daryti nusikalstamas veikas.

Šių duomenų pagrindu D. M. apeliacinio skundo prašymas panaikinti jam paskirtą įpareigojimą būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, taip pat atmestinas. Atsižvelgiant į tai, kad visi D. M. inkriminuoti nusikaltimai buvo įvykdyti nakties ir ankstyvo ryto metu, toks apylinkės teismo skirtas įpareigojimas yra visiškai pagrįstas ir logiškas. Tuo tarpu aplinkybė, kad šis įpareigojimas nuteistajam sudaro tam tikrus nepatogumus, nėra pakankamas pagrindas švelninti paskirtą bausmę ar pakeisti šį įpareigojimą kitais, kadangi viena iš bausmių paskirčių yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį (BK 41 str. 2 d. 2 p.). Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, kad, sutinkamai su BK 48 str. 9 d., jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Be to, minėto įpareigojimo paskyrimas nereiškia draudimo, laikantis nustatytos tvarkos, keisti gyvenamąją vietą, tai reiškia ir vietą, kurioje privalu laikytis aptariamo įpareigojimo.

Dėl išlaidų už antrinę teisinę pagalbą priteisimo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos D. M., išlaidos sudaro 92,64 eurų (b. t. 3, b. l. 16).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.) ir tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Nors nuteistajam ir nėra apribota teisė savo iniciatyva pasirinkti gynėją, tačiau būtina pažymėti, kad BPK 51 str. 3 d. numato pareigą, jog tokiu atveju kai gynėjo nėra pasikvietęs pats nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas privalo išaiškinti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam, kad paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą šio Kodekso nustatyta tvarka. Taigi įstatyme įtvirtinta, kad tokios išlaidos gali būti išieškotos atsižvelgiant į turtinę padėtį, išskyrus nurodytas išimtis, be to, apie tai nuteistajam turi būti išaiškinta iš anksto. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 str. 6 d., kurioje be kita ko pasisakyta, kad grąžintinų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis nustatomas atsižvelgiant į šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 12 straipsnio 3 ir 5 punktus ir 14 straipsnio 5 dalį. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c p. numatyta, kad „Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi mažiausiai šias teises: gintis pats arba padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir, kai tai reikalinga teisingumo interesams, nemokamai gauti advokato pagalbą“, todėl įvertinus visumą išdėstytų įstatyminių nuostatų, išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

nuteistųjų D. M. ir A. J. apeliacinius skundus atmesti.

Nepriteisti iš nuteistojo D. M. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

   Teisėjai:                                                                                                  Albinas Antanaitis

                                                                                                       Svetlana Jurgaitienė

                                                                                                             Rimas Švirinas