Administracinė byla Nr. A756-1307/2010
Procesinio sprendimo
kategorija 15.5
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos
pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą
pagal pareiškėjo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje
pagal pareiškėjo P. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei,
atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas P. Ž. skundu (b. l. 2-3), kurį tikslino (b. l. 13), kreipėsi į
Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos
valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 149 828 Lt sumą,
atskaičius mokesčius, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Skunde paaiškino,
kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu iš dalies buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neteisėtai
sumažinto darbo užmokesčio ir priteista 149 828 Lt neišmokėto atlyginimo už laikotarpį
nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2007 m. spalio 5 d. Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos
teismo sprendimą paliko nepakeistą ir jo vykdymą atidėjo vieneriems metams.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu neteisėtai sumažino jam mokėtą teisėjo atlyginimą ir nesutiko
sumokėti darbo užmokesčio skirtumą. Vyriausybės iniciatyva metams buvo atidėtas
sprendimo dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo vykdymas ir atidėjimo laikotarpiu
jam nėra mokamos palūkanos ir dėl to jis patyrė nuostolius. Nurodė, kad yra
paėmęs kreditą už kurį moka palūkanas ir jei jam laiku būtų sumokėtas
atlyginimo skirtumas, jis būtų grąžinęs didelę dalį kredito ir už grąžintą sumą
nebūtų reikėję mokėti palūkanų, arba būtų jam išmokėtą atlyginimo skirtumą
padėjęs į banką ir už tai gavęs dideles palūkanas. Mano, kad remiantis Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsniu, jam turi
būti priteistos įstatyme nustatytos (CK 6.210 str.) procesinės 5 procentų
metinės palūkanos už Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi
Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK), nes jis negalioja
santykiuose su valstybe.
Atsakovas Lietuvos
valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė pareiškėjo
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime (b. l.
8-9) paaiškino, kad teisėjų darbo santykių reguliavimui yra taikytinas DK. Kai
darbuotojui laiku neišmokamas darbo užmokestis, pradedami skaičiuoti
delspinigiai, nustatyti 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų,
susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme (toliau – ir Delspinigių
įstatymas), todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis
šiuo atveju negali būti taikoma. Pažymėjo, kad Delspinigių įstatymas taikomas
tada, kai šalis sieja darbo santykiai, kaip ir yra nagrinėjamu atveju.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.
Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais,
nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. spalio 5 d. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti
iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 333 645,68 Lt neteisėtai
nepriskaičiuoto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d. ir atlyginimo skirtumą iki teismo sprendimo priėmimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė iš
atsakovo 149 828 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs
pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2009 m. kovo 9 d. priėmė nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimo vykdymą
atidėjo vieneriems metams.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas
taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą
nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210
straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs
skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą,
kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato
kitokio palūkanų dydžio. Reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno
atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. CK
1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius
santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius,
taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir
kitokius asmeninius neturtinius santykius. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta,
kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo
santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai.
Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą
mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai
išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (DK 207
str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas
priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne
darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas (Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Teismų
įstatymo 33
straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių
sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės
panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi
būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės
panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama
ar objektyviai būtina. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriame buvo pabrėžtas jurisprudencijos
tęstinumas (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų
lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo minėtas nuostatas
šiuo klausimu, teismas laikėsi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-859/2009
suformuluoto teisės aiškinimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo
reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio
metines palūkanas už priteistą 149 828 Lt sumą, už laikotarpį nuo bylos
iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
negali būti tenkinamas, nes CK nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos.
III.
Pareiškėjas P. Ž. apeliaciniu
skundu (b. l. 60-61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo
2009 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą
patenkinti. Be to, prašo bylą išnagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje.
Apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios
instancijos teismo išaiškinimu, kad jo reikalavimas priteisti nesumokėtą
teisėjo atlyginimo dalį kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Remdamasis
CK 1.2 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimu teigia, kad nagrinėjamo ginčo šalių santykiams yra taikytinos
viešosios teisės normos. Nurodo, kad kilusiam ginčui turi būti taikoma CK 1.1
straipsnio 2 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis. Pirmosios
instancijos teismas nepasisakė ir neanalizavo jo pateiktų Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurios patvirtina CK 6.37 straipsnio 2 dalies
taikymą įvairių kategorijų bylose priteisiant procesines palūkanas, kai
konkretūs įstatymai nenumato palūkanų mokėjimo. Teigia, kad Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad kreditoriui iš skolininko turi būti
priteisiamos procesinės palūkanos už naudojimąsi jo pinigais nuo kreipimosi į
teismą dienos iki sprendimo vykdymo, turi būti taikomas ir ginčams, kilusiems
iš darbo teisinių santykių. Siūlo bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų
kolegijoje ir suvienodinti CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimą ir taikymą.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjas prašo taikyti Civilinio kodekso 6.37
straipsnio nuostatas ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo
teismo priteistos jam neišmokėto teisėjo atlyginimo dalies, skaičiuojant
palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo
įvykdymo dienos. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas
nesutinka, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai netaikė viešosios teisės normų
ir visiškai nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių procesinių
palūkanų klausimu, kurias jis pateikė į bylą.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui – Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo teisėjui – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008
m. birželio 2 d. sprendimu iš Lietuvos valstybės buvo priteista 149 828 Lt
neišmokėto atlyginimo suma už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2007 m.
spalio 5 d. Sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam
teismui 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi palikus nepakeistą pirmosios
instancijos teismo sprendimą. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi
atnaujino procesą minėtoje administracinėje byloje ir perdavė bylą Lietuvos
vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Išnagrinėjęs
apeliacine tvarka bylą iš naujo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi pakeitė Vyriausiojo administracinio teismo
2009 m. balandžio 9 d. nutartį ir pareiškėjui priteistą neišmokėto atlyginimo
dalį sumažino iki 106 456,02 Lt.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad
pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės
normas ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti palūkanas CK 6.37
straipsnio pagrindu. Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime
nurodė vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje
suformuluotas teisės aiškinimas procesinių palūkanų priteisimo klausimu,
sprendžiant ginčą dėl teisėjams neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo, tačiau
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šio pobūdžio bylas
laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės
pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo
(tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju Civilinio kodekso
normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą
skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr.,
pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009;
2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010;
2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010
ir kt.).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007
m. kovo 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-112/2007) taip pat yra
išaiškinęs, kad kai asmens reikalavimas priteisti patirtus nuostolius yra kilęs
iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos
reglamentuoja CK teisės normos, galimybės priteisti 5 procentų metines
palūkanas (kurios taikomame įstatyme nenumatytos) už teismo priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nėra. Tokiu atveju
galima spręsti dėl delspinigių instituto taikymo pagal Delspinigių nustatymo už
išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą. Pareiškėjo
į bylą pateiktos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose buvo taikytos
CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatos, nėra aktualios nagrinėjamam ginčui
spręsti, kadangi vienose bylose ginčai buvo kilę iš prievolinių teisinių
santykių (pvz., civilinėse bylose Nr. 3K-7-367/2006; 3K-3-536/2007;
3K-3-301/2009), o kitose nors ginčas ir buvo kilęs iš darbo teisinių santykių,
tačiau jis vyko dėl darbdavio tinkamo neatsiskaitymo su darbuotoju, nutraukus
darbo santykius (pvz., civilinėse bylose Nr. 3K-3-368/2005; 3K-3-151/2006;
3K-3-70/2007) ir, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija jokio
teisės aiškinimo procesinių palūkanų priteisimo klausimu nepateikė ir iš viso
apie tai jose nepasisakė. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios
instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas neanalizavo ir nesirėmė
pareiškėjo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir be pagrindo nagrinėjamam
ginčui spręsti netaikė viešosios teisės normos, atmestini.
Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai
akcentavo Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią teismai,
priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių
sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės
panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi
būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės
panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama
ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, keisti Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo praktiką, suformuotą šio pobūdžio bylose, objektyvios
būtinybės nėra.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1
punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjo P. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Anatolijus Baranovas
Artūras Drigotas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė