Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-756-1307-10].doc
Bylos nr.: A-756-1307-10
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė atstovaujama LR Teisingumo ministerijos 188604955 atsakovas
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl valstybės tarnybos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
Kiti civilinės atsakomybės klausimai
Kitos bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-1307/2010

                                                Procesinio sprendimo kategorija 15.5

 (S)

 

 

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl palūkanų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjas P. Ž. skundu (b. l. 2-3), kurį tikslino (b. l. 13), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 149 828 Lt sumą, atskaičius mokesčius, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Skunde paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu iš dalies buvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio ir priteista 149 828 Lt neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2007 m. spalio 5 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą ir jo vykdymą atidėjo vieneriems metams. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu neteisėtai sumažino jam mokėtą teisėjo atlyginimą ir nesutiko sumokėti darbo užmokesčio skirtumą. Vyriausybės iniciatyva metams buvo atidėtas sprendimo dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo vykdymas ir atidėjimo laikotarpiu jam nėra mokamos palūkanos ir dėl to  jis patyrė nuostolius. Nurodė, kad yra paėmęs kreditą už kurį moka palūkanas ir jei jam laiku būtų sumokėtas atlyginimo skirtumas, jis būtų grąžinęs didelę dalį kredito ir už grąžintą sumą nebūtų reikėję mokėti palūkanų, arba būtų jam išmokėtą atlyginimo skirtumą padėjęs į banką ir už tai gavęs dideles palūkanas. Mano, kad remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsniu, jam turi būti priteistos įstatyme nustatytos (CK 6.210 str.) procesinės 5 procentų metinės palūkanos už Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos darbo kodeksu (toliau – ir DK), nes jis negalioja santykiuose su valstybe.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 8-9) paaiškino, kad teisėjų darbo santykių reguliavimui yra taikytinas DK. Kai darbuotojui laiku neišmokamas darbo užmokestis, pradedami skaičiuoti delspinigiai, nustatyti 1996 m. vasario 20 d. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme (toliau – ir Delspinigių įstatymas), todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis šiuo atveju negali būti taikoma. Pažymėjo, kad Delspinigių įstatymas taikomas tada, kai šalis sieja darbo santykiai, kaip ir yra nagrinėjamu atveju.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas 2007 m. spalio 5 d. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 333 645,68 Lt neteisėtai nepriskaičiuoto atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d. ir atlyginimo skirtumą iki teismo sprendimo priėmimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo 149 828 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2009 m. kovo 9 d. priėmė nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. CK 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (DK 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriame buvo pabrėžtas jurisprudencijos tęstinumas (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą) ir Teismų įstatymo minėtas nuostatas šiuo klausimu, teismas laikėsi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 suformuluoto teisės aiškinimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 149 828 Lt sumą, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, negali būti tenkinamas, nes CK nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos.

 

III.

 

Pareiškėjas P. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 60-61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Be to, prašo bylą išnagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje.  

Apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išaiškinimu, kad jo reikalavimas priteisti nesumokėtą teisėjo atlyginimo dalį kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Remdamasis CK 1.2 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimu teigia, kad nagrinėjamo ginčo šalių santykiams yra taikytinos viešosios teisės normos. Nurodo, kad kilusiam ginčui turi būti taikoma CK 1.1 straipsnio 2 dalis, 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neanalizavo jo pateiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, kurios patvirtina CK 6.37 straipsnio 2 dalies taikymą įvairių kategorijų bylose priteisiant procesines palūkanas, kai konkretūs įstatymai nenumato palūkanų mokėjimo. Teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad kreditoriui iš skolininko turi būti priteisiamos procesinės palūkanos už naudojimąsi jo pinigais  nuo kreipimosi į teismą dienos iki sprendimo vykdymo, turi būti taikomas ir ginčams, kilusiems iš darbo teisinių santykių. Siūlo bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje ir suvienodinti CK 6.37 straipsnio 2 dalies aiškinimą ir taikymą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Pareiškėjas prašo taikyti Civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatas ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo teismo priteistos jam neišmokėto teisėjo atlyginimo dalies, skaičiuojant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. spalio 5 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka, nurodydamas, kad teismas nepagrįstai netaikė viešosios teisės normų ir visiškai nepasisakė dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių procesinių palūkanų klausimu, kurias jis pateikė į bylą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjui – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimu iš Lietuvos valstybės buvo priteista 149 828 Lt neišmokėto atlyginimo suma už  laikotarpį nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2007 m. spalio 5 d. Sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2009 m. balandžio 9 d. nutartimi palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Byloje taip pat nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atnaujino procesą minėtoje administracinėje byloje ir perdavė bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Išnagrinėjęs apeliacine tvarka bylą iš naujo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi pakeitė Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 9 d. nutartį ir pareiškėjui priteistą neišmokėto atlyginimo dalį sumažino iki 106 456,02 Lt.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti palūkanas CK 6.37 straipsnio pagrindu. Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė vieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, kurioje suformuluotas teisės aiškinimas procesinių palūkanų priteisimo klausimu, sprendžiant ginčą dėl teisėjams neišmokėto atlyginimo dalies priteisimo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šio pobūdžio bylas laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-112/2007) taip pat yra išaiškinęs, kad kai asmens reikalavimas priteisti patirtus nuostolius yra kilęs iš darbo teisinių santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja CK teisės normos, galimybės priteisti 5 procentų metines palūkanas (kurios taikomame įstatyme nenumatytos) už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nėra. Tokiu atveju galima spręsti dėl delspinigių instituto taikymo pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą. Pareiškėjo į bylą pateiktos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose buvo taikytos CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatos, nėra aktualios nagrinėjamam ginčui spręsti, kadangi vienose bylose ginčai buvo kilę iš prievolinių teisinių santykių (pvz., civilinėse bylose Nr. 3K-7-367/2006; 3K-3-536/2007; 3K-3-301/2009), o kitose nors ginčas ir buvo kilęs iš darbo teisinių santykių, tačiau jis vyko dėl darbdavio tinkamo neatsiskaitymo su darbuotoju, nutraukus darbo santykius (pvz., civilinėse bylose Nr. 3K-3-368/2005; 3K-3-151/2006; 3K-3-70/2007) ir, be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija jokio teisės aiškinimo procesinių palūkanų priteisimo klausimu nepateikė ir iš viso apie tai jose nepasisakė. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas neanalizavo ir nesirėmė pareiškėjo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir be pagrindo nagrinėjamam ginčui spręsti netaikė viešosios teisės normos, atmestini.

 Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai akcentavo Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatą, pagal kurią teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, keisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą šio pobūdžio bylose, objektyvios būtinybės nėra.

 

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Pareiškėjo P. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                                                              Anatolijus Baranovas  

 

                                                                                           Artūras Drigotas

 

                                                                                                       Vaida Urmonaitė-Maculevičienė