Administracinė byla Nr. A-2317-858/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00421-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis. Areštinės kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas vienam asmeniui, kitos laikymo sąlygos taip pat neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų: netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, neužtikrintas privatumas, nesudaromos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, patalpose neatlikti remonto ir grybelio šalinimo darbai, nėra galimybės reguliariai naudotis šiltu vandeniu duše, kamerose vyravo netvarka ir antisanitarinės sąlygos, nebuvo pareigūnų iškvietimo sistemos. Atvykus į Klaipėdos AVPK areštinę, nebuvo supažindintas su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis, suimtųjų teisėmis ir pareigomis, todėl nuolat kildavo konfliktinės situacijos tarp suimtųjų ir Klaipėdos AVPK pareigūnų. Kalinimas prieš tai nurodytomis sąlygomis pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį ir kitų teisės aktų reikalavimus, todėl patyrė neturtinę žalą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundo reikalavimais iš dalies sutinka, todėl prašė teismo pripažinti, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
4. Patvirtino, jog pareiškėjas iš ginčo laikotarpiu areštinėje praleistų 75 parų, 9 paras buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 įsakymu Nr. 5‑V‑356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės, Taisyklės) 80 punkte numatytą reikalavimą užtikrinti, kad areštinių kamerose laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). 8 paras ploto neatitikimai buvo nežymūs (iki numatytos minimalios normos asmeniui trūko nuo 0,03 kv. m iki 0,43 kv. m) ir tik vieną parą nustatytas 1,03 kv. m minimalaus ploto kameroje trūkumas. Minėti ploto reikalavimų pažeidimai yra nežymūs bei pasireiškė itin trumpais laikotarpiais, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių kančių ir nepatogumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
5. Teigė, kad asmenys, uždaromi į areštinę, su jos vidaus tvarkos taisyklėmis susipažįsta jas perskaitydami ar išklausydami, o susipažinimo faktas paprastai patvirtinamas parašu asmens apžiūros ir kratos protokoluose. Taip pat informacija apie asmenų, laikomų Klaipėdos AVPK areštinėje, teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę yra iškabinta areštinės kamerose. Be to, vadovaujantis Taisyklių 7.1 punktu, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti raštišką informaciją apie asmenų laikymo policijos areštinėje tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas.
6. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros, drėgmės, netvarkingos aplinkos, netinkamai išdėstytų bei perteklinių baldų yra hipotetiniai ir nurodyti tik didesniam įspūdžiui sudaryti. Klaipėdos visuomeninės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko areštinės, esančios adresu Jūros g. 1, Klaipėdoje, patikrinimus ir konstatavo, jog didesnių neatitikimų higienos normoms nenustatyta. Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atskirti 120–130 cm pertvaromis. Tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo apribojimas yra neišvengiama sulaikymo ar kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teisės aktai nenumato galimybės sulaikytiems asmenims praustis šiltame duše pagal pageidavimą, skalbyklos ir džiovyklos įrengimo, tačiau esant neatidėliotinai situacijai suimtieji turi galimybę drabužius skalbti ir džiovinti kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose. Pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu nėra duomenų, jog jis būtų skundęsis administracijai ar kitoms kompetentingos institucijoms dėl jo pažeistų teisų ar kitų pažeidimų.

II.

7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 150 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas, remdamasis Areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, iš Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko D. P. 2017 m. gegužės 25 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-11269 nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Klaipėdos AVPK areštinėje teko nuo 3,97 kv. m iki 17,05 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant 1,2 kv. m sanitarinio mazgo ploto), o pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m ploto, buvo pažeista 10 dienų, t. y. nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2014 m. spalio 21 d. (kamera Nr. 24, vienam asmeniui teko 4,57 kv. m), 2014 m. lapkričio 10 d. (kamera Nr. 24, vienam asmeniui teko 4,57 kv. m), 2014 m. gruodžio 8 d. (kamera Nr. 35, vienam asmeniui teko 4,97 kv. m), 2015 m. sausio 15 d. (kamera Nr. 31, vienam asmeniui teko 3,97 kv. m), 2015 m. vasario 23 d. (kamera Nr. 25, vienam asmeniui teko 4,57 kv. m). Iš to matyti, kad 10 parų pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažesnis kameros plotas (nuo 0,03 kv. m iki 1,03 kv. m), nei nustatyta teisės aktuose. Skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą kameros plotą.
9. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, pažymėjo, jog iš Klaipėdos AVPK atsiliepimo matyti, kad kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios kameros erdvės yra atskirti 120–130 cm aukščio pertvara, įėjimas į sanitarinį mazgą areštinės kamerose nebuvo uždengtas, todėl kiti patalpoje laikomi asmenys arba įėję į patalpas pareigūnai galėjo stebėti pareiškėją besinaudojantį tualetu ir taip pažeisti jo privatumą. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė yra pagrįsta.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl neįrengtų, specialiai pritaikytų vietų asmeninių drabužių skalbimui ir jų džiovinimui, nurodė, kad pagal Areštinių veiklos taisyklių 7.12 ir 7.15 punktus policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti išskalbtą patalynę, taip pat naudoti savo drabužius, avalynę, lovos skalbinius, tačiau nėra numatyta pareiga teritorinėse policijos areštinėse įrengti specialias patalpas, skirtas drabužių skalbimui ir jų džiovinimui. Tokia prievolė nėra numatyta ir ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Prievolė įrengti specialias patalpas drabužių skalbimui ir džiovinimui yra privaloma tik laisvės atėmimo vietoms, tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, Klaipėdos AVPK areštinė šioms įstaigoms nepriskiriama, todėl šiuo aspektu Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmų neteisėtumas nenustatytas.
11. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog Klaipėdos AVPK areštinės patalpose nėra įrengta aliarmo sistema, nurodė, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų, nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 484 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsauginės signalizacijos bei vaizdo stebėjimo sistemos įrengimo bei priežiūros reikalavimų nuostatose nėra numatytas pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimas, todėl nagrinėjamu atveju jokie teisės aktai nebuvo pažeisti.
12. Teismas nustatė, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 (2015 m. kovo 30 d. atlikus patikrinimą) įtvirtinta, kad skunde nurodyti faktai, jog Klaipėdos AVPK areštinės kamerose Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39 yra šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelijusios, nešvarūs čiužiniai, juose yra blusų, pasivaikščiojimų kiemai nevalomi ir pilni šiukšlių, duše yra parazitų – nepasitvirtino, tačiau faktas, jog kamerose netinkama dirbtinė apšvieta – pasitvirtino. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras nurodė, kad apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl, sutinkamai su Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, šis neatitikimas nevertintas kaip pažeidimas. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodė, jog asmenų skunduose išdėstyti faktai dėl per mažos dirbtinės ir natūralios apšvietos, netinkamos ventiliacijos pasitvirtino, tačiau apšvietimo ir pastato vėdinimo sistemų pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl, sutinkamai su Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, ši neatitiktis nevertinta kaip pažeidimas. Kiti skunduose išdėstyti faktai nepasitvirtino. Iš to teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai, kad ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas pažeidžiant higienos normas, yra nepagrįsti.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl naudojimosi dušu tik vieną kartą per savaitę, rėmėsi Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktu, Higienos normos HN 37:2009 60 punktu ir Higienos normos HN 134:2015 44 punktu, kuriuose įtvirtinta areštinėje laikomiems asmenims teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad tokia teisė jam buvo suteikta. Iš to teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų Klaipėdos AVPK pareigūnų elgesio neteisėtumą.
14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo nesupažindinimo su Klaipėdos AVPK areštinėje galiojančia vidaus tvarka, sulaikytų asmenų teisėmis bei pareigomis, nustatė, kad šiuos pareiškėjo teiginius paneigė 2014 m. gruodžio 9 d. aktas, kuriame pareiškėjas parašu patvirtino, jog yra susipažinęs su areštinės vidaus tvarkos taisyklėmis ir jam išaiškinti padariniai dėl šių taisyklių pažeidimo. Klaipėdos AVPK 2015 m. gegužės 18 d., 2015 m. gegužės 28 d. ir 2015 m. liepos 9 d. į areštinę uždaromo (uždaryto) asmens apžiūros ir kratos protokolai patvirtina, kad pareiškėjas buvo pareigūnų supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, ir jis pats tai patvirtino savo parašu. Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą nurodė, kad informacija apie asmenų, laikomų policijos areštinėje, teises, pareigas ir dienotvarkę yra iškabinta ir kamerose, kur sulaikytieji turi galimybę su ja susipažinti. Areštinių veiklos taisyklių 7.1 punkte nurodyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti raštišką informaciją apie asmenų laikymo areštinėje tvarką ir sąlygas, jų teises bei pareigas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos AVPK administraciją, prašydamas jam raštiškai išaiškinti areštinės vidaus tvarkos taisykles, sulaikytų asmenų teises bei pareigas ir tokį jo prašymą būtų atsisakyta tenkinti. Remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, teismas konstatavo, jog Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatyta.
15. Apibendrindamas teismas nurodė, kad Klaipėdos AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, bei teisę privačiai naudotis areštinės kamerose esančiais tualetais, todėl aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nukrypimai nuo ploto normos yra labai nežymūs ir realiai neapčiuopiami (4,57 kv. m asmeniui, 4,97 kv. m asmeniui), ir tik 1 parą pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto (3,97 kv. m asmeniui), tačiau visą pareiškėjo kalinimo areštinėje laiką, t. y. 75 paras, buvo pažeidžiama jo teisė į privatumą, jam naudojantis nuo bendros kameros erdvės nevisiškai atskirtu tualetu.
16. Teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, todėl nagrinėjamu atveju jam neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais. Teismas, nustatydamas atlygintinos pareiškėjui neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų jo kalinimo laikotarpiu nesikreipė su skundais nei į Klaipėdos AVPK, nei į kitas kompetentingas institucijas, kas suponuoja išvadą, jog jis nevertino šių sąlygų, kaip pažeidžiančių jo teises, taip pat nėra duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos neigiamos pasekmės. Be to, nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 150 Eur suma.

III.

17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
18. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog jam teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose tik 10 parų. Pareiškėjo skaičiavimais, visą jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpį buvo pažeista minimali kameros ploto norma, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš bendro kameros ploto neatėmė baldų ir kitų daiktų užimamo ploto.
19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl kamerų Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38 ir 39, nors jose pareiškėjas nebuvo laikomas (išskyrus kamerą Nr. 25). Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 24, 25, 31, 32, 27, 26, 28 ir 30 ir dėl šių kamerų būklės jis ir skundėsi, t. y. dėl netinkamai sukonstruoto inventoriaus, ventiliacijos sistemos, didelės drėgmės, oro trūkumo, šalčio žiemą ir karščio vasarą, netinkamo apšvietimo ir netinkamai įrengto sanitarinio mazgo (teismas nenurodė, kokie teisės aktai reglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimą).
20. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo atstovo areštinės kamerose neturi būti įrengtas aliarmo signalas. Tokiu būdu yra sudaromos skirtingos asmenų laikymo ir saugumo sąlygos skirtingose įkalinimo įstaigose.
21. Mano, kad turėjo teisę dažniau nei vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu.
22. Akcentuoja, kad jis patyrė didelę neturinę žalą, kuri turėtų būti atlyginta atitinkama pinigų suma – 2 000 Eur.
23. Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo, prašydamas jį pakeisti ir pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (dėl minimalaus kameros ploto neužtikrinimo), o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
24. Atsakovo atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotu pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimu, taip pat nustatytu neturtinės žalos atlyginimo būdu (pinigais).
25. Pažymi, kad iš tiesų pareiškėjas, pažeidžiant minimalų kameros plotą, buvo laikomas 9 paras, o ne 10 parų, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas.
26. Teigia, kad pareiškėjas nenurodė, jog buvo pažeista jo teisė į privatumą. Be to, sanitarinių mazgų zonos, esančios kamerų kampuose, turi ne mažiau kaip dvi pertvaras, todėl minėta zona buvo pilnai atitverta. Sanitarinio mazgo zona pro durų langelį ar net atidarius duris nėra matoma. Sanitarinio mazgo zona papildomai yra atitverta atitvarais (audiniu, širma).
27. Mano, kad pareiškėjas nedetalizavo ir nepagrindė atsiradusios neturtinės žalos, į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 2 metams, areštinėje buvo laikomas atskirais laikotarpiais 1 metus, daugeliu atveju jam teko daugiau kameros ploto nei nustatytas minimalus, todėl pareiškėjui neturėjo būti atlyginta neturtinė žala pinigais, juo labiau, kad už konstatuotus pažeidimus tiek prašoma priteisti, tiek priteista suma yra aiškiai per didelė ir neproporcinga.
28. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, arba palikti šį skundą nenagrinėtu.
29. Nurodo, kad tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde pažymėta, jog minėtus dokumentus parengė pareiškėjo atstovas nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“, o pasirašė neva pats pareiškėjas. Tačiau palyginus „pareiškėjo“ parašus, aiškiai matyti skirtumai, kas leidžia spręsti, jog klastojant S. V. parašus, skundus jo vardu teikia ir pasirašo nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“, kurią atstovauja R. M..
30. Teigia, kad apeliantas nurodo, jog „buvo pažeistos administracinio teismo nagrinėjimo ribos“, tačiau šių aplinkybių nedetalizuoja.
31. Akcentuoja, kad nagrinėdamas bylą teismas vadovavosi proceso dalyvių pateiktais įrodymais. Vien tai, jog apeliantas įrodymų nepateikė, ar nepateikė dėl to, kad negalėjo pateikti, o atsakovo atstovas juos pateikė, ir teismas jais vadovavosi, nereiškia, jog teismas vadovavosi „atsakovo padėtį gerinančiais dokumentais“.
32. Mano, kad apeliacinio skundo argumentai dėl teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, dėl areštinės kamerose esančio inventoriaus įrengimo, dėl galimybės naudotis dušu bei kitų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia apelianto nuomone, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai ir pagrįstai pasisakė, todėl nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo.
33. Nurodo, kad už nedidelius ploto pažeidimus, kurie truko ne itin ilgą laiką, neturtinė žala paprastai nėra atlyginama pinigais, o pakankama satisfakcija laikoma pažeidimo konstatavimas. Apelianto teiginys, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas ir gerinantis atsakovo padėtį, vertintinas kritiškai. Priešingai, teismo sprendimas nėra palankus atsakovui, todėl atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.
35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
36. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).
37. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovo atstovas iškėlė abejonę, ar tikrai pareiškėjas pasirašė pateiktą apeliacinį skundą. Minėtą abejonę paneigė pareiškėjas, 2018 m. kovo 26 d. pranešimu „Dėl atsakovo šmeižiančių duomenų paneigimo“, kuriuo patvirtino pats asmeniškai pasirašęs apeliacinį skundą. Taigi apeliacinis skundas laikytinas pateiktu ir pasirašytu tinkamo asmens.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl Nutarties 18–22 ir 25‑27 punktuose išdėstytų pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo bylos šalys neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniuose skunduose neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.
39. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 18 ir 25 punktuose nurodytus pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus, nustatė, kad pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko 2017 m. gegužės 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-11269 „Dėl S. V. skundo“ (I t., b. l. 112–113) nurodyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. spalio 16 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. kamerose Nr. 24, 25, 26, 27, 28, 30, 31, 32, 35 iš viso 73 paras. Konstatuotina, kad 2014 m. spalio 16–21 d. (5 paras), 2014 m. lapkričio 10 d. (1 parą), 2014 m. gruodžio 8 d. (1 parą), 2015 m. sausio 15 d. (1 parą), 2015 m. vasario 23 d. (1 parą), t. y. iš viso 9 paras, pareiškėjui teko mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą.
40. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde išreiškė nuomonę, jog vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turėtų būti skaičiuojamas iš bendro kameros ploto atimant baldų ir kitų daiktų užimamą plotą, tačiau šios jo pozicijos nepatvirtina nei nacionalinis teisinis reglamentavimas, nei EŽTT formuojama praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
41. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, konstatuojama, kad pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą Klaipėdos AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu buvo pažeista 9 paras, atitinkamai šiuo aspektu pripažinti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, dėl kurių pastarajam kyla atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies prasme.
42. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 26 punkte nurodytus atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas skundėsi pirmosios instancijos teismui dėl jo privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo (I t., b. l. 14); pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimą (žr. Nutarties 9 p.); atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo privatumas, jam naudojantis tualetu, visgi buvo tinkamai užtikrintas (nuotraukų, kameros planų ir pan.), todėl konstatuotina, jog šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.
43. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 19 punkte nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog jo kalinimo Klaipėdos AVPK areštinės kamerose sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų (t. y. skundėsi dėl netinkamai sukonstruoto inventoriaus, ventiliacijos sistemos, didelės drėgmės, oro trūkumo, šalčio žiemą ir karščio vasarą, netinkamo apšvietimo ir netinkamai įrengto sanitarinio mazgo).
44. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014), todėl atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Tuo tarpu pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.).
45. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl netinkamai sukonstruoto inventoriaus. Šie argumentai yra abstraktaus pobūdžio, nulemti pareiškėjo subjektyvaus įsivaizdavimo, koks turėtų būti šis inventorius ir kaip jis turėtų būti sukonstruotas, todėl minėti teiginiai laikytini nepagrįstais.
46. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo vėdinimo taip pat yra nepagrįsti, nes Higienos normos HN 37:2009 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 23 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; tuo tarpu Higienos normos HN 134:2015 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 17 punkte pažymėta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo, kad kameros turėjo langus ir per juos buvo galimas vėdinimas, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtus veiksmus.
47. Pareiškėjas skundėsi didele drėgme, oro trūkumu, šalčiu žiemą ir karščiu vasarą, netinkamu apšvietimu. Atitinkami reikalavimai reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 21‑24 punktuose, Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose, tačiau atsakovo atstovas nepateikė į bylą jokių duomenų apie tai, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko nustatytus reikalavimus. Dėl šių priežasčių, o taip pat dėl šios Nutarties 44 punkte nurodyto įrodinėjimo pareigų paskirstymo, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu aspektu nepagrįstai nekonstatavo atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėtų veiksmų.
48. Pareiškėjas taip pat skundėsi netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu, ir kad teismas nenurodė, kokie teisės aktai reglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punkte įtvirtinta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 108) patvirtino, kad Klaipėdos AVPK areštinės visų kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka prieš tai nurodytą teisinį reglamentavimą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo netikėti šiais atsakovo atstovo teiginiais, todėl atitinkamus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
49. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 20 ir 21 punktuose nurodytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad šiais aspektais (dėl prausimosi duše dažnumo ir aliarmo mygtuko neįrengimo) teisingai ir išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (žr. Nutarties 11 ir 13 p.), todėl teisėjų kolegija, vengdama motyvų kartojimosi, šiais aspektais papildomai nepasisako.
50. Teisėjų kolegija, vertindama Nutarties 22 ir 27 punktuose nurodytus pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
51. Tokia pozicija yra grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).
52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
53. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
54. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
55. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (9 paras pareiškėjui teko mažiau kameros ploto nei nustatyta teisės aktuose, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu, konstatuoti tam tikri higienos normų reikalavimų pažeidimai), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, byloje nesant jokių aplinkybių, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 150 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje sąlygų, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

S. V. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.