Administracinio nusižengimo byla Nr. II-32-850/2018
Teisminio proceso Nr. 4-46-3-00015-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 21.10.4.
(S)
TAURAGĖS APYLINKĖS TEISMAS
N U T A R T I S
2018 m. kovo 16 d.
Tauragė
T. T. apylinkės T. T. rūmų teisėjas Egidijus Mockaitis,
sekretoriaujant I. Ž.,
dalyvaujant pareiškėjai A. B.,
jos atstovui advokatui T. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjos A. B. (toliau – pareiškėja) skundą T. T. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus (toliau - Institucija) 2017 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 85ANN-136660266-17.
Teismas
n u s t a t ė:
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėja A. A. 2017 m. liepos 13 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 85ANP-108637462-17, kuriame nurodė, kad 2017 m. birželio 27 d., apie 19 val. T. T. r. sav., A. B., savavališkai paėmė šunį, priklausantį D. R.. A. B. neturėjo jokių įgaliojimų paimti šunį, priklausantį D. R.. D. R. padaryta 100 eurų turtinė žala, tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 518 straipsnio 1 dalyje.
Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas V. K. 2017 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 85ANN-136660266-17 (toliau - nutarimas), kuriuo pripažino, kad A. B. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnio 1 dalyje ir paskyrė nuobaudą - 30 Eur baudą įpareigojant iki 2018 m. sausio 26 d. atlyginti D. R. 150 Eur žalą.
Nesutikdama su priimtu procesiniu sprendimu A. B. pateikė T. T. apylinkės T. T. rūmams, kuriuo prašo panaikinti nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo bylą, nesant jos veikoje administracinio nusižengimo sudėties.
Skunde pareiškėja nurodo, kad priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėja yra asociacijos „G“, kuri užsiima beglobiais gyvūnais, vadovė. Gavusi pranešimą apie laukuose paliktą apleistą ir neprižiūrėtą šunį, nedelsiant informavo policiją ir veterinarijos tarnybos pareigūnus. Minėtoms institucijoms nepasirūpinus šunimi, galvodama, kad šuo bešeimininkis ir nematydama kitos išeities, šunį pati nuvežė į veterinarijos gydyklą, kur jam buvo suteikta neatidėliotina pagalba. Mano, kad paimdama šunį veikė teisėtai, nes tam buvo būtinumas. Jo palikimas laukuose kėlė grėsmę šuns išgyvenimui. Tai iš esmės pasitvirtino, nes net ir po neatidėliotinos pagalbos šuniui suteikimo jį reikėjo numarinti (ANK 16 straipsnis). Paimdama šunį buvo įsitikinusi, kad šuo neturi šeimininko, nes jis buvo labai apleistas ir paliktas pririštas lauke. Nesutinka su įpareigojimu atlyginti žalą. Gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Šuo nugaišo ne dėl jos veiksmų paimant iš vietos ir nuvežant pas veterinarijos gydytojus, o dėl jo nepriežiūros ir apleidimo. Nesant jos veiksmuose deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, ji nėra atsakinga už kilusią žalą.
Teismo posėdžio metu A. B. skundą palaikė. Nurodė, kad 1,5 metų yra asociacijos „G“ vadovė. 2017 m. birželio mėnesį pamatė virtualioje erdvėje (facebook) straipsnį apie laukuose gyvenantį šunį. Skambino į veterinarijos tarnybą keletą dienų ir apie tai informavo - kalbėjo su moterimi, kuri neprisistatė. Vėliau policijos pareigūnams rodė telefonus ir laiką, kad tikrai skambino į veterinarijos tarnybą. 2017-06-27 į įvykio vietą nuvyko ir šuns tikslią buvimo vietą išsiaiškino savanoris A. N.. Paprašytas atsiuntė nuotrauką ir filmuotą medžiagą. Buvo akivaizdu, kad šuo gali nugaišti bet kurią akimirką. Nežinojo ar iš tikro yra šuns šeimininkai. Šunį liepė paimti ir pristatyti į asociaciją, kad suteikti jam būtiną veterinarinę pagalbą. Pagydę būtų ieškoję jam namų. Kitą dieną pranešė policijai ir veterinarijos tarnybai. Veterinarijos viršininkas sakė, jog būtų pažiūrėję šunį, jei jis būtų buvęs vietoje, bet paskui pokalbis nutrūko, neperskambino. Informavo policiją, jei kas pasiges šuns, kad jis yra pas juos. Pagalbos iš niekur nesulaukė paėmus šunį, veterinarijos tarnyba nekonsultavo ką daryti. 2017-06-30 pirmą kartą šunį nuvežė į veterinarijos gydyklą Klaipėdoje. Veterinarai apibūdino šuns sveikatos būklę, amžių apie 8 metus, išrašė vaistų ir jį parsivežė. Mokėjo už gydymą iš asociacijos pinigų. Šuo buvo jų globoje, mėnesį laiko šeimininkai jo neieškojo, ir nežinojo kas yra jo šeimininkai. Kai paėmė šunį, jo dubenėlyje buvo tik pažaliavęs vanduo. Šuns kailis atrodė prastai, sunkiai valdė galinę kūno dalį. Šuns svoris buvo didelis, nes ant kailio buvo prikibę daug molio. Šuo buvo didesnis už dėžę, jis ten negalėjo įlysti. Atrodė išalkęs, atvežtas pas juos ėdė ir lakė. Kai parsivežė, šuo pradėjo geriau jaustis. Tačiau vieną vakarą rado nukritusį ant žemės. Padarė tyrimus. Buvo didelės ataugos prie stuburo. Šuo kentė didžiulius skausmus. Jis pradėjo neėsti, nelakti, todėl buvo gydomas. Iš Klaipėdos veterinarijos gydyklos pasiėmė ir nuvežė į Kauną, ten gydė stacionare kiaurą parą. Yra neabejinga kiekvienam gyvūnui. Šuo buvo tiesiog bešeimininkis ir jį paimdama nesiekė sau jokios naudos. Antkaklio su grandine negrąžino, jį paliko veterinarijos gydykloje, nes tai buvo senas nušiuręs daiktas. Nežino kur šiuo metu jie yra. Grandinė buvo kaip karvės „lenciūgas“, tik plonesnis, gal 1-1,5 metro ilgio. Antkaklis ir grandinė buvo beverčiai, todėl nematė pagrindo grąžinti šių daiktų šeimininkui. Ant protokolo pasirašė, kad pasielgė savavališkai, nes tuo metu nesuprato kas vyksta. Prašo panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti.
L. V. K. paaiškino, kad pamena atvejį, kai buvo gautas šuns savininkės skundas. Pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl šuns vagystės, bet prokuratūra priėmė sprendimą, jog vagystės požymių nėra, yra savavaldžiavimo požymiai, nes šunį galima paimti tik su tam tikrų institucijų žinia. Turėjo būti iškviesti veterinarijos ir policijos darbuotojai. Veterinarija nebuvo kviečiama į tą įvykį. Kai kolegos nuvyko į įvykio vietą, jie rado šunį pririštą bulvių lauke, šalia buvo būda į kurią, jei baisi bėda spaustų, tai gal įlystų. Pranešimas buvo dėl to, kad šuo paliktas be priežiūros laukuose, o ne dėl kankinimo. Surado šuns savininkus, jie pažadėjo pasiimti šunį. Vėliau šeimininkai aiškino, kad jie turėjo kažkur išvažiuoti, todėl nepasiėmė šuns. Praėjus gal trims dienoms, po to, kai šeimininkai turėjo šunį pasiimti, jį pasiėmė A. B.. Ji atvykusi turėjo skambinti veterinarijai, laukti kol jie atvažiuos. A. B. (priimant nutarimą) teigė, kad skambino veterinarijai, sakė, kad niekas neatsiliepė. Policijai skambino A. B., policija atvažiavo. Jei tada ji būtų paėmusi šunį, nieko nebūtų buvę. A. B. veiksmą galima laikyti pozityviu, bet yra pagrindai, kuriais visi turi vadovautis – žmogus, užsiimantis gyvūnų globa, turėtų žinoti gyvūno paėmimo procedūrą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta 150 eurų žala, kurią sudaro: šuo, antkaklis, grandinė. Nesiaiškino, koks tas antkaklis ir grandinė, tačiau jie turėjo kažkokią vertę. Nėra veterinarijos gydytojai, bet suprato kad šuo nebuvo visiškai sveikas – tai matėsi iš vaizdo medžiagų ir nuotraukų. Netyrė dėl ko šuo mirė. Pareigūnai pirmą kartą veterinarams neskambino, nes buvo surasti šeimininkai. Pareigūnų kaltės nebuvo, kad nesusisiekė su veterinarijos tarnyba - per dešimt dienų būtų patikrinę ar pagerintos šuns laikymo sąlygos. Aplinkiniai gyventojai ir šeimininkai teigė, kad matydavo, jog šeimininkai važiuodavo pas gyvūną. Kai šeimininkai atsirado, siuntė veterinarijos tarnybai raštą, klausė ar gyvūnas buvo tinkamai laikomas, tačiau jie nebuvo įvykio vietoje, nieko negalėjo pasakyti. Mano, kad nebuvo būtinojo reikalingumo. Prieš paimdama šunį A. B. galėjo išsikviesti veterinarijos tarnybą.
Liudytojas K. P. paaiškino, kad T. T. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas. Žino tą atvejį dėl šuns, bet, kad A. B. buvo nubausta, nežinojo. Tarnyba dėl gyvūno paėmimo turi laikytis įstatymo. Jei gyvūnas neprižiūrėtas, yra jo paėmimo tvarka. Pirmą kartą A. B. į tarnybą kreipėsi 2017-07-04 raštu ir tą pačią ar vieną dieną anksčiau skambino telefonu. Įvykio vietoje tarnyba nebuvo ir neatliko šuns sveikatos būklės įvertinimo. Matė išrašus iš klinikų. Negali pasakyti dėl ko nugaišo šuo - dėl paėmimo ar dėl senatvės. Tai gali įtakoti labai daug veiksnių. Gali būti stresas, transportavimas ir amžius. Peržiūrėjus A. B. pateiktą filmuotą įrašą sunku vertinti situaciją, matosi šuns elgsenos, judėjimo sutrikimai. Kas tą galėjo įtakoti, nežino, nes tų sąlygų nevertino. A. B. veiksmuose pažeidimų nenustatė, nes įvykyje nedalyvavo. Sankcijų jai netaikė. Nemano, kad A. B. veiksmus reikia vertinti kritiškai. Pati pirma reakcija teisinga - pirmiausia gyvūnas. Toliau gavosi taip, kaip gavosi. Kyla klausimas kodėl nesureagavo šuns šeimininkai? Policijos pareigūnai tarnybos neinformavo apie tą įvykį. Jų veiksmų negalėtų vertinti. A. B. prieš išvežant šunį taip pat galėjo kreiptis į juos. Susitinka su policijos atstovais, keičiasi informacija, bendradarbiauja. Tas atvejis ne kartą buvo aptartas su pareigūnais. Kalbėjo, kad jie bet kuriuo atveju informuotų tarnybą apie įvykius.
Liudytojas E. K. paaiškino, kad šunį žino nuo gimimo. Šuo gimė 2003-07-15. Haris buvo ilgo plauko, darė ausų korekciją, buvo ir kitų bėdų. Šuo buvo ištisai prižiūrimas. Jis išgyveno 14 metų. Šuo turėjo paciento kortelę. Šuns šeimininkai neišsaugojo tos kortelės. Ne visus šuns apsilankymus į paciento registracijos žurnalą registruoja. Šuo sirgo rachitu, demodekoze, kuri yra nepagydoma. Žurnalų 14 metų nesaugo, juos saugo 10 metų. Pažymą apie šunį rašė iš atminties. Paskutinį kartą su šuns šeimininkais apie šunį kalbėjo birželio mėnesį. Šuns savininkei turtinė žala yra padaryta, nes negalima buvo šuns iš tos aplinkos imti. Bet kurio dirgiklio sukėlimas šuniui galėjo sukelti mirtį. Šuo ne visas narkozes priėmė. Šuo nesikankino, todėl pats jam eutanazijos neatliko. Kad šuo buvo bulvių lauke sužinojo iš masinių informacijos priemonių. Būda turėtų būti didesnė ir ilgesnė. Stresas šuniui būtų mažesnis, jei būtų susitikęs su laukiniais žvėrimis nei su civilizuotais asmenimis. Jei šuo - vokiečių aviganis yra lauke, tai ten šernai ir vilkai neis. Jie nesupranta, kad šuo gyvena paskutines gyvenimo akimirkas. Vokiečių aviganiai išskiria serumą ar hormoną kuris veikia atgrasančiai.
Liudytoja D. R. paaiškino, kad buvo šuns Hario savininkė, kurį įsigijo iš veterinarijos gydytojo E. K.. Šunį turėjo daugiau nei 13 metų. Šuns ausys nestovėjo, jos buvo gydomos. Šuo turėjo pasą, ten buvo žymimos vakcinacijos. Šuns paso neišsaugojo. Šunį nuvedė į bulvių lauką, nes jį iškniso šernai. Užtenka šuns kvapo ir į bulvių lauką neina laukiniai gyvūnai. Šunelis išbuvo bulvių lauke nepilnai savaitę. Atvykusiems policininkams sakė, kad šuo bulvių lauke yra laikinai ir jį išsiveš. Imperatyvaus nurodymo pasiimti šuns nebuvo. Ieškojo kuo pakeisti šunį, kad butų apsaugotos bulvės. 2017 m. vasarą šuns sveikatos būklė jiems buvo žinoma. Šuo sunkiau atsistodavo. Buvo nuvažiavę pas gydytoją. Jis išrašė papildus “Rimadil”, nes sakė cheminių vaistų negali skirti, kadangi jie kenkia kepenims ir inkstams. Tikėjo, kad gydytojo paskirtas maisto papildas padės šuniui, nes šuo geriau jautėsi. Vyras kalbėjo su gydytoju, nežino ar gydytojas siūlė jam daryti eutanaziją. Šuns būklė buvo senatvinė būsena. Šuo turėjo maisto ir vandens. Vanduo nebuvo pažaliavęs. Ryte pati šunį pašerdavo, o vakare šunį šerdavo dukra. Šuo turėjo būdą, tai buvo medinė dėžė. Šuo nebuvo toks, kaip teigiama virtualioje erdvėje. Kai rašė pareiškimą policijai, tikslas buvo susigrąžinti šunį, bet nepavyko. Šuo būtų dabar gyvenęs, jei ne leidžiami cheminiai vaistai, o išvežimas jam sukėlė stresą A. B. iš to įvykio pasipelnė. Šunį įvertino 100 eurų, negrąžinto antkaklio vertė 30 eurų, grandinės ir kuoliuko 20 eurų.
Institucijos, paskyrusios administracinę nuobaudą atstovas į teismo posėdį neatvyko. Institucijai apie bylos nagrinėjimo laiką, vietą ir datą pranešta tinkami.
Institucija atsiliepimu su skundo reikalavimais nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų dėl A. B. padaryto nusižengimo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Skundas tenkintinas.
ANK 641 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukta A. B. teigia, jog byla nagrinėta neobjektyviai, neįvertinant jos paaiškinimų, užfiksuotų filmuotų faktų iš įvykio vietos paimant šunį, bei išrašų iš šuns ligos istorijos, iš kurių matyti, kad savavališkų paskatų ji neturėjo. Yra asociacijos „G“, užsiimančios beglobiais gyvūnais vadovė, todėl gelbėjo laukuose paliktą apleistą ir neprižiūrėtą šunį, apie tai nedelsiant informavusi policijos ir veterinarijos tarnybos pareigūnus. Minimoms institucijoms nepasirūpinus šunimi, galvodama, kad šuo bešeimininkis, nematydama kitos išeities, šunį pati nuvežė į veterinarijos gydyklą, kur jis buvo gydomas, o galiausiai, sveikatos būklei blogėjant, nors ir buvo suteikta neatidėliotina pagalba, buvo atlikta jo eutanazija. teigia, kad tokiu būdu ji veikė esant būtinojo reikalingumo aplinkybėms.
Iš administracinio nusižengimo bylos medžiagos, liudytojų parodymų, nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną medžiagos Nr. 17071316776, nustatyta, kad D. ir A. R. vokiečių aviganių veislės šunį Harį, gim. 2003-07-15, įsigijo iš veterinarijos gydytojo E. K.. Šuo turėjo sveikatos problemų, nestovėjo ausys, sirgo rachitu, nepagydoma liga demodekoze. Iš liudytojų A. R., E. K. parodymų teisme matyti, kad šuniui buvo atliekamos periodinės vakcinacijos, atliekamos gydymo procedūros. Nors E. K. teismui pateiktoje pažymoje (b.l. 56) nurodytos šuns kortelės Nr. 3290 į bylą pateikta nebuvo, motyvuojant tuo kad buvę šuns savininkai jos neišsaugojo, teismas neturi pagrindo netikėti, kad minimoje pažymoje nurodytas gydymo procedūras vet. gydytojas atliko. Nustatyta, kad 2017-06-22 minimas šuo buvo paliktas prie bulvių pasėlių lauko, kaip nurodė A. R., saugoti pasėlius nuo šernų. 2017-06-25, apie 14 val. 34 T. T. AVPK gautas T. K. telefoninis pranešimas apie lauke pririštą didelį šunį. 2017-06-25, apie 15 val. 45 min. policijos tyrėjui A. P. atvykus, T. K. įvykio vietoje T. T. r. sav., parodė bulvių lauke šunį, kuris buvo pririštas prie grandinės, šalia buvo „būda-dėžė“, padėti du indeliai, viename, kaip teigia A. B., buvo žalsvos spalvos vanduo, kitas tuščias. Šuo atrodė senas, susivėlusiu kailiu, vaikščiojo svyruodamas į šonus. Policijos pareigūnams susiradus šuns savininką jis paaiškino, kad šunį pririšo, nes šernai iškniso bulvių lauką. Žino, kad šuo senas ir jam pablogėjusi sveikata. Liudytojas V. K. nurodė, kad šuns savininkas buvo prižadėjęs jį pasiimti iš bulvių lauko. 2017-06-26 A. B., asociacijos „G“ užsiimančios beglobiais gyvūnais, įkūrėja, viešoje erdvėja “facebook“ pamatė T. K. įdėtą bulvių lauke darytą šuns Hario nuotrauką. A. B. pavedimu draugas A. P. skambino T. T. AVPK, kur sužinojo, jog šuo vis dar nepaimtas. 2017-06-27, 15 val. 32 min. A. B. skambino į valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau - veterinarijos tarnyba), informavo atsiliepusią moterį, apie šunį, kuri teigė apie įvykį nieko nežinojusi. Sutarė, kad sekančią dieną A. B. parašys skundą ir tarnyba nuvyks į įvykio vietą. Kadangi nežinojo įvykio vietos adreso, A. B. tą pačią dieną nusiuntė savanorį A. N. surasti šunį. Liepė šunį nufotografuoti ir jai atsiųsti nuotraukas. Peržiūrėjusi nuotraukas liepė šunį paimti iš bulvių lauko ir nuvežti į asociaciją „G“. 2017-06-28 D. R., neradusi lauke šuns, 2017-06-29 paskambino S. K., Lietuvos gyvūnų T. T. skyriaus pirmininkui pasiteirauti ar nepaėmė jos šuns globai. S. K. išsiaiškino, kad šuo yra Šilutėje registruotoje asociacijoje „G“, ir patarė D. R. parašyti policijoje pareiškimą dėl šuns vagystės, nes minėta asociacija neturi teisės paimti ir laikyti šuns. 2017-06-29 D. R. T. T. AVPK pareiškimą dėl šuns vagystės, nurodydama padarytą 100 Eur turtinę žalą. 2017-06-30 A. B. šunį nuvežė apžiūrai į veterinarijos gydyklą „A“ Klaipėdoje. 2017-07-T. T. AVPK užregistruotas A. B. asociacijos „G“ vardu pareiškimas apie netinkamai laikomą šunį, kuris paimtas ir paliktas asociacijos globai. 2017-07-13 A. B. surašytas protokolas dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 str. 1 d. padarymo, t. y. savavaldžiavimo paimant šunį. 2017-07-18 pablogėjus šuns būklei, jis atvežtas į veterinarijos gydyklą UAB „V“ Kaune. 2017-07-20 veterinarijos gydykloje aptarta su A. B. dėl šuns gydymo. 2017-07-21, apie 4 val., A. B. davus sutikimą, šuniui buvo atlikta eutanazija. 2017-07-31 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-2-00211-17 pagal BK 178 str. 4 d. dėl šuns vagystės. 2017-10-25 prokuroro R. A. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas A. B. atžvilgiu dėl šuns vagystės, nurodyta A. B. patraukti administracinėn atsakomybėn dėl savavaldžiavimo. 2017-12-22 A. B. surašytas nutarimas, ji pripažinta kalta padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 str. 1 d., paskirta 30 Eur bauda ir įpareigojimas atlyginti D. R. iki 2018-01-26 padarytą 150 Eur turtinę žalą.
ANK 518 straipsnyje numatyta, kad savavaldžiavimas, tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, užtraukia baudą asmenims nuo šešiolikos iki šešiasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo šešiasdešimt iki vieno šimto keturiasdešimt eurų. Pažymėtina, kad nei administracinio nusižengimo protokole nei nutarime administracinio nusižengimo byloje ši teisės norma nėra nurodyta, tuo iš esmės Institucijai pažeidžiant ANK 609 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias administracinio nusižengimo protokole privalo būti nurodytas ir kitas atsakomybę už šį pažeidimą nustatantis teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo. Darytina išvada, kad A. B. nebuvo tinkamai išaiškinta, kuo pasireiškė jai inkriminuojamo savavaldžiavimo esmė teisine prasme, taigi ji neturėjo galimybės žinoti dėl kokio pažeidimo jai skiriama administracinė nuobauda, ir tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti skundžiamą Institucijos nutarimą. Dėl aptartų priežasčių pagrįstu laikytinas A. B. paaiškinimas teisme, kad ant protokolo ji pasirašė, kad pasielgė savavališkai, nes tuo metu nesuprato kas vyksta.
Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo protokolas surašytas bei priimtas nutarimas skirti jai administracinę nuobaudą, sprendžiant iš liudytojo V. K. parodymų teisme bei byloje esančių rašytinių duomenų, dėl to, kad ji pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos gerovės įstatymo 4 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Minimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad iš gyvūnų savininkų ar laikytojų, kurie kankina gyvūnus, žiauriai elgiasi su jais, teismo sprendimu gyvūnai gali būti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka konfiskuojami. Šio įstatymo 5 dalyje numatyta, kad kol teismas priims sprendimą ar įsiteisės teismo sprendimas dėl gyvūno konfiskavimo, savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas asmuo, dalyvaujant Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos veterinarijos gydytojui ir policijos pareigūnui, jeigu būtina užtikrinti viešąją tvarką, turi paimti tokį gyvūną ir perduoti jį gyvūnų globėjui ar kitokiu būdu užtikrinti tinkamą gyvūno laikymą. Siekiant nutraukti gyvūnų kančias, iš gyvūno savininko ar laikytojo paimtas suluošintas ar sunkiai sergantis gyvūnas, neprašant gyvūno savininko ar laikytojo sutikimo, veterinarijos gydytojo sprendimu gali būti nugaišinamas. Gyvūno laikinosios globos, gydymo, laikymo, nugaišinimo ar gaišenos tvarkymo išlaidas atlygina gyvūno savininkas ar laikytojas. Kilus ginčui dėl šių išlaidų atlyginimo ar jų dydžio nustatymo, jis sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Įvertinus pareiškėjos A. B. skundo argumentus, administracinio nusižengimo byloje surinktą medžiagą, peržiūrėjus A. B. pateiktą ginčo įvykio situacijos vaizdo medžiagą, įvertinus įvykio vietoje apsilankiusio policijos pareigūno A. P. tarnybinį pranešimą dėl įvykio patikrinimo, šuns ligos istorijų išrašus, darytina išvada, kad Institucija priėmė nepagrįstą nutarimą dėl A. B. inkriminuoto savavaldžiavimo, numatyto ANK 518 straipsnyje.
Tam tikrų veikų, formaliai atitinkančių ANK numatyto pažeidimo požymius, nelaikymo teisės pažeidimu pagrindas yra vieno iš pažeidimo požymių – veikos pavojingumo nebuvimas, tokiu atveju administracinė atsakomybė asmeniui nekyla. Šiuo atveju, kaip patvirtino liudytoju T. T. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas K. P., iš esmės A. B. veiksmai paimant šunį iš jo buvimo vietos prie bulvių lauko, vertintini pozityviai. Su tokiu situacijos vertinimu teismas iš esmės sutinka. Aukščiau aptarta įvykių chronologija patvirtina, kad A. B. nurodymu šuo iš jo buvimo vietos paimtas po to, kai jo šeimininkai, nors policijos pareigūnų buvo įspėti apie netinkamas jo laikymo sąlygas, nesiėmė jokių veiksmų šioms sąlygoms pagerinti, taigi ir toliau jį laikė atvirame lauke karštuoju metų laiku. Nors byloje esantys veterinarijos specialistų rašytiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad šuns laikymo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos, teismas su tokiomis išvadomis nesutinka. Nustatyta, kad šuo buvo ilgaplaukis, jo kailis buvo susivėlęs, prie jo prilipę daugybė visokių nešvarumų, jis iš esmės neturėjo jokios galimybės pasislėpti nuo saulės, vėjo ar lietaus, nes jo buvimo vietoje pastatyta medinė dėžė buvo nepritaikyta tokio dydžio šuniui – peržiūrėjęs vaizdo įrašą liudytojas vet. gydytojas E. K. patvirtino, kad ji nėra pritaikyta šiam šuniui, nes būdos viršus turi būti bent 20 centimetrų aukštesnis už stovintį šunį, o šiuo atveju dėžės aukštis buvo žymiai mažesnis už paties šuns aukštį. Liudytojos D. R. teigimas, kad ji yra užfiksavusi, jog šuo į šią dėžę yra buvęs įlindęs, nepaneigia aplinkybės, kad ji nebuvo pritaikyta tokio dydžio šuniui. Iš byloje esančių medicininių įrašų, liudytojo E. K. parodymų matyti, kad šuo buvo itin garbaus amžiaus – 14 metų, jis sirgo įvairiomis ligomis, sunkiai valdė užpakalinę kūno dalį, todėl akivaizdu, kad siekimas iš tokio šuns gauti tam tikrą ūkinę naudą, tai yra nuvežant jį prie pasėlių lauko tikslu atbaidyti laukinius žvėris nuo pasėlių naikinimo, vertintinas kritiškai.
Byloje nustatyta, kad pirmiausia apie netinkamai laikomą šunį buvo informuoti policijos pareigūnai, jie buvo nuvykę prie laikomo šuns, bendravo su šuns savininkais, kurie pažadėjo šunį iš lauko paimti, tačiau vėliau nesiėmė jokių veiksmų. Institucijos pareigūnai nekontroliavo, ar savo pažadą šuns savininkai įvykdė. Byloje nėra galimybės nustatyti, ar apie įvykį laiku buvo informuoti veterinarijos specialistai: A. B. teigė, kad sužinojusi apie realią situaciją nedelsiant skambino T. T. maisto ir veterinarijos tarnybą ir apie tai informavo. Minimos tarnybos viršininkas teigia apie įvykį sužinojęs jau po to, kai šiuo buvo A. B. pavedimu, paimtas iš jo buvimo vietos, taigi jis neturėjo galimybės įvertinti šuns laikymo sąlygų. Teismas daro išvadą, kad bet kuriuo atveju, tinkamo policijos ir veterinarijos tarnybų bendradarbiavimo šiuo atveju nebuvo, policijos pareigūnai, formaliai sureagavę į įvykį, jokių tolesnių veiksmų nesiėmė, apie jį maisto ir veterinarijos tarnybos neinformavo. Nutarimą administracinio nusižengimo byloje priėmusio V. K. parodymai, kad sekantį kartą patikrinti ar šuo tinkamai laikomas pareigūnai būtų buvę nuvykę po dešimties dienų, vertintini kritiškai, nes akivaizdu, jog per tokį laiką šuo tikrai galėjo nugaišti tiesiog prie bulvių laiko. Akivaizdu, kad neturėdami specialių žinių nei apie reikalavimus, keliamus gyvūnų laikymui, nei apie ligų simptomus, jie privalėjo apie tai pasikonsultuoti su veterinarijos specialistais, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta, o savo neveikimui pateisinti nueita lengviausiu keliu – dėl visko apkaltinta A. B., kuri, būdama jauno amžiaus ir neturėdama teisinės patirties, tik formaliai pažeidė aukščiau minėtų teisės aktų reikalavimus. Bylos duomenų visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad A. B. veika nebuvo pavojinga, ji, būdama gyvūnų mylėtoja, duodama nurodymą paimti šunį iš jo buvimo vietos bei nuveždama jį pas veterinarijos specialistus, galiausiai, pasikonsultavusi su veterinarijos specialistais, duodama sutikimą šunį eutanazuoti, siekė pozityvių veiksmų: pagerinti jo laikymo sąlygas, pasirūpinti jo sveikata, o galiausiai – nutraukti jo kančias.
Viena iš administracinę atsakomybę šalinančių aplinkybių yra būtinasis reikalingumas. A. B. teigia veikusi būtent šios atsakomybę šalinančios aplinkybės sąlygomis.
Būtinasis reikalingumas atsiranda, kai asmeniui, jo sveikatai, gyvybei arba nuosavybei kyla pavojus ir jis siekdamas šį pavojų pašalinti ir išvengti žalos sau ir kitoms vertybėms pradeda atitinkamai veikti ir padaro veiką, užtraukiančią, atitinkamai, baudžiamąją ar administracinę atsakomybę. ANK 16 straipsnyje yra nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negali būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010).
Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N-438-2934/2010).
Byloje nustatyta, kad pirmiausia - 2017-06-25 į įvykio vietą pasėlių lauke T. T. r. sav., atvyko policijos pareigūnas A. P.. Kaip nurodė liudytojas V. K. ir kaip užfiksuota A. P. tarnybiniame pranešime, buvo liepta A. R. šunį nuo pasėlių lauko pasiimti. Po trijų dienų, t. y. 2017-06-27, to nepadarius, bei įvertinus šuns laikymo aplinkybes ir sąlygas (saugojo nuo šernų, netinkama būda, atviroje vietoje esant karštam metų laikui), kurios buvo kenksmingos gyvūnui, sveikatos būklę (senas, ligotas), dėl ko kilo realus pavojus šuns sveikatai ar gyvybei, ką patvirtina vėlesni įvykiai, A. B. turėjo pagrindo šunį paimti tikslu išgelbėti jo sveikatą ar gyvybę. Pažymėtina, kad A. B. nuo pat proceso pradžios teigė, kad informavus minėtas institucijas, ir joms nepasirūpinus šunimi, galvodama, kad šuo bešeimininkis, nematydama kitos išeities šunį, suprasdama, kad šuns palikimas lauke kėlė grėsmė šuns išgyvenimui, jį paėmė ir pati nuvežė į veterinarijos gydyklą.
Aptartų aplinkybių pagrindu teismas turi pagrindo daryti išvadą, jog A. B. veikė būtinojo reikalingumo aplinkybėmis, o jos kaltės dėl inkriminuoto pažeidimo nėra, todėl Institucijos nutarimas naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena A. B. atžvilgiu nutrauktina.
A. B. nutarimu, nors administracinio pažeidimo protokole nurodyta 100 eurų jos padaryta žala, buvo įpareigota D. R. atlyginti 150 Eur žalą. D. R. teisme nurodė, kad žalą sudaro: 100 eurų šuns vertė, antkaklis 30 eurų, grandinė ir kuoliukas – 20 eurų. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendžia, kad D. R. nepateikė jokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų. Minėta, kad vokiečių aviganių veislės šuo, vardu Haris, buvo senas – 14 metų, jis buvo akivaizdžiai ligotas - tai matyti iš liudytojo E. K. parodymų, jo pateiktos pažymos, byloje esančio vaizdo įrašo, medicininių dokumentų. Išrašas iš ligos istorijos (b.l. 8) patvirtina, kad atlikus rentgenogramą ventraliai juosmens stuburo slankstelių matomos ataugos, kas patvirtina, kad šuo sirgo chroniškomis ligomis, dėl ko sunkiai valdė užpakalinę kūno dalį. Veterinarijos gydytojas E. K. patvirtino, kad minėtam šuniui būtų atlikęs eutanaziją, taigi nėra pagrindų tvirtinti, kad šuns paėmimo metu šuo buvo sveikas o jo būklė kritiškai pablogėjo dėl to, kad A. B. jį paėmė iš pasėlių lauko. Nustatyta, kad visas šuns gydymo, taip pat eutanazijos paslaugas apmokėjo A. B. iš suaukotų lėšų, šios paslaugos šuns savininkams nė kiek nekainavo, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, kad šuns nepaėmus iš jo buvimo aplinkos, jo savininkai būtų turėję papildomų išlaidų, kurių šiuo atveju išvengė. A. B. teigia, kad antkaklis, grandinė ir kuoliukas buvo beverčiai – antkaklis padarytas iš seno kelnių diržo o grandinė apie 1-1,5 metrų ilgio, panaši į karvės „lenciūgą“. Byloje nėra jokių duomenų (pirkimo kvitų ir pan.) patvirtinančių minimų daiktų vertę, todėl darytina išvada, kad jie beverčiai.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ANK 639 straipsniu, 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u t a r i a:
Pareiškėjos A. B. skundą tenkinti.
P. T. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Veiklos skyriaus 2017 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 85ANN-136660266-17 ir administracinio nusižengimo teiseną A. B. atžvilgiu nutraukti.
Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui T. T. apylinkės T. T. rūmus.
T. E. Mockaitis