Administracinė byla Nr. I-3939-423/2018

                                                                          Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00819-2018-3 

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 37.6;

 (S)

                                                                                  20.2.3.2.; 55.1.1

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės ir Astos Urbonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

dalyvaujant pareiškėjui V. K., jo atstovei advokatei Ingridai Vinklerytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2017-11-21 raštą Nr. 7-2446 (b. l. 60) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018-01-23 sprendimą Nr. 2S-244 (b. l. 63-64), įpareigoti atsakovus perkelti pareiškėją į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo, taip pat priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 500 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 20-26).

Pareiškėjas skunde nurodė bei teismo posėdžio metu jis ir jo atstovė paaiškino, kad bausmę atlieka Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN). Kadangi dalį laisvės atėmimo bausmės buvo atlikęs kalėjime, kur pareiškėjas juto teigiamą poveikį savo asmenybei, buvo skatinamas nebenusikalsti, tolesnę laisvės atėmimo bausmę taip pat pageidauja atlikti ne pataisos namuose, o kalėjime. 2017-11-10 pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją, prašydamas perkelti jį į kalėjimą tęsti bausmės, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, paliko galioti Pravieniškių PN sprendimą ir skundo netenkino. Pareiškėjas teigia, jog abu ginčijami sprendimai buvo nepagrįsti, atsakovas ignoravo teisės aktų nuostatas, kuriose nurodoma, jog nuteistasis, esant jo rašytiniam sutikimui, gali būti perkeltas tęsti bausmę į kalėjimą. Tokį sutikimą pareiškėjas aiškiai išreiškė savo prašyme ir tai yra savaiminis pagrindas perkelti jį iš pataisos namų į kalėjimą. Kadangi atsakovas to neįvykdė, pareiškėjas patyrė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir fizinį susidorojimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nuomone, skundžiami aktai yra nepagrįsti ir naikintini, atsakovas yra įpareigotinas perkelti pareiškėją į kalėjimą tęsti bausmės, pareiškėjui taip pat priteistinas neturtinės žalos atlyginimas. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovas Pravieniškių PN su skundu nesutiko ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Pagal BVK 10 straipsnį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymuose nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kurie nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teismo nuosprendyje. Nuteistųjų teisių bei laisvių suvaržymus, tam tikrus draudimus ir (ar) pareigas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsakovės atstovas pažymėjo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš jo neperkėlimo į kitus pataisos namus, o šiuo atveju nustačius, kad pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo teigti, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai. Prašė skundą atmesti (b. l. 40-43).

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau- Kalėjimų departamentas) atsiliepime nurodė, kad  BVK 11 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys šio kodekso skyriai. Pažymėtina, kad nei BVK, nei kiti teisės aktai bausmių vykdymo klausimais, nenustato teisės nuteistiesiems pasirinkti laisvės atėmimo vietos atlikimo įstaigos. Sistemiškai aiškinant teisės aktus dėl nuteistojo siuntimo į konkrečią pataisos įstaigą ir nuteistojo perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, laikytina, kad Kalėjimų departamento sprendimas netenkinti pareiškėjo prašymo perkelti jį iš pataisos namų į kalėjimą, tai yra iš Pravieniškių PN į Lukiškių TI-K, nelaikytinas pareiškėjo teisių suvaržymu, ar juo labiau pažeidimu. Toks nuteistojo perkėlimas iš pataisos namų į kalėjimą, kaip nustatyta BVK 69 straipsnio 2 dalyje, yra organizacinė priemonė, padedanti užtikrinti pataisos įstaigos veiklą. Kaip numato įstatymo leidėjas, perkėlimo pagrindas nėra nuteistojo prašymas, tokiam perkėlimui iš pataisos namų į kalėjimą įgyvendinti reikalingas tik nuteistojo sutikimas. Nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ar būtų pažeidęs imperatyvias teisės aktų nuostatas, susijusias su pataisos įstaigų vidaus tvarka bei kad galimai neteisėtai ir nepagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise. Prašė skundą atmesti (b. l. 53-56).

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamo ginčo esmė – Pravieniškių PN 2017-11-21 rašto Nr. 7-2446 ir Kalėjimų departamento 2018-01-23 sprendimo Nr. 2S-244, kuriais buvo netenkintas pareiškėjo prašymas perkelti jį tęsti bausmės atlikimo iš pataisos namų į kalėjimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2017-11-10 pataisos namų direktoriui pateikė prašymą, perkelti jį tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą (b. l. 50-52). Ginčijamame Pravieniškių PN pateiktame atsakyme pareiškėjui buvo išaiškinta, jog BVK 69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais BVK nustatytais atvejais (b. l. 60). Pareiškėjui apskundus šį raštą Kalėjimų departamentui, šis 2018-01-23 sprendimu Nr. 2S-244 skundo netenkino, motyvuodamas tuo, kad BVK 69 straipsnio nuostatos suteikia pataisos įstaigai teisę, bet ne pareigą organizuoti nuteistojo perkėlimą į kalėjimą, atsižvelgiant į jo prašymą. Be to, klausimas dėl perkėlimo gali būti sprendžiamas tik kai yra išimtinių aplinkybių, kliudančių laikyti nuteistąjį toje pačioje įkalinimo įstaigoje. Kalėjimų departamentas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas savo prašyme dėl perkėlimo nenurodė jokių priežasčių ir aplinkybių, dėl kurių jo nebūtų galima laikyti tuose pačiuose pataisos namuose (b. l. 63-64). 

Vertindamas bylos aplinkybes, teismas visų pirma pažymi, jog  pagal BVK 69 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje, o perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos ar kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima arba kitais BVK nustatytais atvejais. BVK 69 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, išskyrus BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus, iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą tęsti bausmės atlikimo tik jo sutikimu.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2015-08-31 įsakymu Nr. V-321 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2016-05-21 iki 2018-04-06) 3.3.1-3.3.3 punktuose numatyta perkėlimo tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą nuteistojo sutikimu tvarka. Tokiu atveju, perkeliančioji įstaiga (šiuo atveju – Pravieniškių PN) pateikia Kalėjimų departamentui išvadą dėl nuteistojo perkėlimo ir rašytinį nuteistojo sutikimą. Patvirtintos išvados pagrindu priimamas nutarimas perkelti nuteistąjį į kalėjimą.

Atsižvelgiant į minėtą reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad tam, jog nuteistasis būtų perkeltas iš vienos į kitą pataisos įstaigą, svarbu nustatyti svarbias priežastis, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje įstaigoje negalima, o perkeliant į kalėjimą – papildomai gauti ir nuteistojo sutikimą. Be to, iš šių teisės aktų nuostatų negalima spręsti, jog pataisos įstaigoms yra nustatyta imperatyvi pareiga organizuoti nuteistojo perkėlimą į kalėjimą, šiam pareiškus prašymą. Įstatymų leidėjas laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims nesuteikė teisės pasirinkti, kurioje pataisos įstaigoje jie pageidauja kalėti. BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės (BVK 111straipsnis) ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis nori būti perkeltas atlikti likusią bausmės dalį į kitą pataisos įstaigą – kalėjimą, tačiau nei prašyme pataisos namų direktoriui, nei skunde Kalėjimų departamentui nenurodė jokių tokio prašymo motyvų ar priežasčių, pagrindžiančių perkėlimo būtinumą. Skunde teismui pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad bausmės atlikimas kalėjime jam yra efektyvesnis, taip geriau įgyvendinamas teisingumo principas. Pareiškėjas nenurodo jokių išimtinių aplinkybių ir tai pagrindžiančių duomenų, dėl kurių toliau laikyti jį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstraktaus pobūdžio, grindžiamos subjektyviais teiginiais ir niekaip nepagrįstos įtikinamais įrodymais, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą apie egzistuojančias svarbias priežastis, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį Pravieniškių PN negalima.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir teisės normas, teismas konstatuoja, kad Pravieniškių PN neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo į kalėjimą tęsti bausmės, todėl nėra ir teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Pravieniškių PN raštą. Nors iš dalies sutiktina su pareiškėjo argumentais, jog raštas nėra pakankamai motyvuotas, kadangi jame išdėstytos tik nuteistųjų perkėlimą reglamentuojančios teisės normos, teismas taip pat pažymi, jog pats pareiškėjas savo prašyme dėl perkėlimo nenurodė jokių motyvų, faktinių aplinkybių ir priežasčių, kurias pataisos namų administracija būtų turėjusi svarstyti, atlikdama išsamesnį tyrimą dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo bei jo perkėlimo būtinumo. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, jog Kalėjimų departamentas, priimdamas sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, nurodė išsamias atmetimo priežastis, išaiškino pareiškėjui, kad teisės aktai neįpareigoja laisvės atėmimo įstaigos visais atvejais perkelti nuteistąjį į kalėjimą esant jo prašymui. Pažymėjo, kad toks klausimas gali būti sprendžiamas tik esant išimtinėms aplinkybėms, kliudančioms asmeniui toliau atlikti bausmę toje pačioje įstaigoje. Kalėjimų departamentas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių perkėlimo būtinumą pagrindžiančių motyvų, taip pat pakartotinai išaiškino pareiškėjui perkėlimo tvarką. Todėl atitinkamai nėra pagrindo naikinti Kalėjimų departamento 2018-01-23 sprendimą Nr. 2S-244, kadangi Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai, sprendimas priimtas nepažeidus teisės aktų reikalavimų, jame nurodyta apskundimo tvarka. Šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

Nepatenkinus pagrindinių skundo reikalavimų dėl ginčijamų aktų panaikinimo, atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo Pravieniškių PN ir Kalėjimų departamentą tenkinti pareiškėjo prašymą perkelti jį iš pataisos namų į kalėjimą.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovų 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

        Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus Pravieniškių PN administracijos arba Kalėjimų departamento veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjų nurodomus veiksmus, iš kurių kildinama žala, neveikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Dėl anksčiau nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, jog Pravieniškių PN administracija ir Kalėjimų departamentas nepažeidė teisės aktų reikalavimų, priimdami ginčijamus aktus.

                Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų, jog pareiškėjo ginčyti administraciniai aktai yra pagrįsti ir teisėti, teismas konstatuoja, kad nėra vienos iš viešosios atsakomybės atlyginti neturtinę žalą sąlygos – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, o tokiu būdu - ir pareiškėjo pažeistų teisių ar interesų. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai                                                                         Asta Urbonienė

       Jolanta Medvedevienė

       Audrius Grauželis