
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės
(pranešėjos),
teisėjų:
Valdimaro Bavėjano, Albino Bielskio,
sekretoriaujant
Rasai Maldanytei,
dalyvaujant
prokurorui Gintautui Paškevičiui,
gynėjams:
Algirdui Gurauskui, Jolantai Teresei Litvinskienei,
nuteistajam
P. V.,
išteisintajam
I. R ,
vertėjai
Alvyrai Klipčiuvienei,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus
apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo P.
V. (P. V. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus
apygardos teismo 2006 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
P. V. pripažintas
kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso
(BK) 178 str. 2 d., 178 str. 3 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 178 str. 2 d. – 2 m.;
pagal BK 178 str. 3 d. – 3 m. ir 6 mėn.
Vadovaujantis BK 63 str., paskirtos bausmės
subendrintos jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta
laisvės atėmimas 4 m., ją atliekant pataisos namuose;
I. R. dėl
kaltinimo pagal BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3 d. išteisintas nenustačius, kad
jis dalyvavo darant šią nusikalstamą veiką.
Iš P. V. priteista 2715 Lt
nukentėjusiajam N. B. turtinei žalai atlyginti.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n
u s t a t ė:
P. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio 15 d. naktį, laikotarpiu nuo 030 val. iki 1 val., veikdamas su
ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, įsibrovęs į patalpą – (duomenys
neskelbtini) namo požeminį garažą, turėtu įrankiu išlaužus ten stovėjusio
70000 Lt vertės automobilio ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX priklausančio UAB
„SEB VB lizingas”, vairuotojo durelių spynelę bei tuo pačiu įrankiu sulaužius
užvedimo spynelę, pagrobtą automobilį atvilko iki garažų masyvo (duomenys
neskelbtini) namo, įstūmė į 14-ą garažą nuo Žygio gatvės pusės ir užrakino
duris su savimi turėta spyna, tokiu būdu pagrobė didelės vertės svetimą turtą –
UAB „SEB VB lizingas” priklausantį 70000 Lt vertės automobilį ,,XXXXXXXX,
valst. Nr. XXXXXXXX su jame buvusiu V. J. priklausančiu 950
Lt vertės kompiuteriu.
P. V. nuteistas
ir dėl kito nusikaltimo, tačiau dėl to nuosprendis neapskųstas.
I. R. buvo kaltinamas tuo, jog 2005 m. birželio 15 d., veikdamas tarpusavyje susitaręs su P. V. , pagrobė tą
patį automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX
Teismas I. R. išteisino pagal BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3 d. nenustatęs, kad jis dalyvavo darant šią nusikalstamą
veiką. Teismo nuomone, byloje pakanka faktinių duomenų, leidžiančių daryti
išvadą, jog pagrobiant automobilį „XXXXXXXX,
be P. V. , dalyvavo ir kitas asmuo, padėjęs tempti
automobilį, tačiau nepakanka įrodymų teigti, kad tas asmuo buvo I.
R.. Nustatytos aplinkybės rodo, jog galima daryti tokią prielaidą, tačiau
pripažinti kaltu jos nepakanka. P. V. viso bylos
ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu neigė I. R.
dalyvavus vagystėje ir tai, kad jį informavo apie automobilio pagrobimą. I. R. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios taip pat
nuosekliai neigė kartu su P. V. pagrobęs automobilį ar ką
nors žinojęs, jog pastarasis jį pagrobė. Liudytojų Ž. J. ir
B. S., mačiusių vagystės naktį du asmenis, įstumiančius
pagrobtą automobilį į garažą Žygio gatvėje, parodymai irgi nepatvirtina I. R. kaltės, kadangi šie liudytojai nematė kaltininko
išvaizdos požymių, pagal kuriuos galėtų jį atpažinti ar nors apytikriai
apibūdinti. Jokių kitų įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių I.
R. dalyvavus pagrobiant automobilį „XXXXXXXX, nėra. Nustatyta, kad kitą
dieną po vagystės I. R. susitiko su P. V.
, o 2005-06-16 abu atvyko į garažą, kur stovėjo pagrobtas automobilis. Šios
aplinkybės leidžia manyti, jog gal I. R. žinojo apie
vagystę arba ir bendrininkavo ją darant, tačiau tuo negalima neginčytinai
patvirtinti šio asmens kaltės. Tai, kad P. V. automobilyje
rastas I. R. vairuotojo pažymėjimas, o ant garažo, kuriame
stovėjo pagrobtas „XXXXXXXX, spynos paliktas pastarojo delno pėdsakas,
nereiškia I. R. dalyvavus vagystėje. Šias aplinkybes abu
asmenys aiškino tuo, jog jie bendrauja, dažnai važinėja kartu, buvo susitikę
2005-06-15 ir kitą dieną, kai ruošėsi važiuoti prie ežero, abu užėjo į garažą sutvarkyti
automobilio signalizacijos, rakino garažo spyną. Be to, liudytojai – policijos
pareigūnai, stebėję garažus Žygio gatvėje 2005-05-15 (po vagystės padarymo),
nepaneigė, kad P. V. bendravo ne tik su I.
R. , bet ir su kitu asmeniu. Taigi, byloje nesurinkta pakankamai įrodymų,
patvirtinančių, jog I. R., bendrininkaudamas su P. V., pavogė automobilį „XXXXXXXX.
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo: nuosprendžio dalį dėl P. V.
pripažinimo kaltu pagal BK 178 str. 3 d. pakeisti:
P. V. pripažinti kaltu nusikalstamą veiką padarius
sunkinančiomis aplinkybėmis, t. y. bendrininkų grupe, jo veiksmus
perkvalifikuoti iš BK 178 str. 3 d. į BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3 d.,
paliekant nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę;
nuosprendžio dalį dėl I. R. išteisinimo
panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
I. R. pripažinti kaltu pagal BK 25 str. 2 d. ir 178 str. 3
d. bei nuteisti laisvės atėmimu 4 metams;
nuosprendžio
dalį dėl nusikaltimo priemonės – automobilio ,,XXXXXXXX, valst.
Nr. XXXXXXXX grąžinimo savininkui W. P. pakeisti:
vadovaujantis BK 72 str. 2 d., šį automobilį
konfiskuoti kaip nusikaltimo priemonę.
Prokuroras nurodo, kad teismas, priimdamas dėl P. V. apkaltinamąjį
nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai nepripažino sunkinančios aplinkybės – veikos padarymo
bendrininkų grupe ir iš kaltinimo pašalino BK
25 str. 2 d. taikymą. Teismas
pripažino, jog pagrobtas automobilis
,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX nebuvo užvestas, jo negalėjo pagrobti vienas asmuo,
jį P. V. pagrobė, veikdamas su ikiteisminio tyrimo
nenustatytu asmeniu, automobilis nuvilktas P. V. naudotu automobiliu ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX
Tačiau būtent tai, kad nusikaltime dalyvavo du asmenys, abiejų veiksmai buvo aktyvūs ir nusikalstami, skirti pagrobti
svetimą turtą, rodo jų bendrą tyčią, jie abu laikytini vykdytojais, o pagal BK
25 str. 2 d. tai yra bendrininkų
grupė. Veikimo bendrininkų grupe aplinkybė iš kaltinimo negalėjo būti pašalinta
ir dėl to, jog teismui pripažinus
bendrą dviejų asmenų veikimą, ši aplinkybė nėra veiką kvalifikuojanti ir nėra šio nusikaltimo sudėties
požymis.
Nuosprendžio dalis dėl I. R. išteisinimo neteisėta ir nepagrįsta, nes, nors tiesioginių faktinių
aplinkybių, siejančių I. R. su nusikaltimo padarymu, nėra,
tačiau dėl šio fakto yra pakankamai kitų faktinių aplinkybių: P.
V. ir I. R. pastebėti ilgai stebintys garažą, kuriame
buvo paliktas pagrobtas automobilis ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX abu
sulaikyti būtent tame garaže, kur rastas pagrobtas automobilis; abu į minėtą garažą nešėsi įrankius, skirtus
automobilio ar atskirų jo detalių ardymui; sulaikymo metu I.
R. išėmė iš su savimi turėto mobiliojo ryšio telefono SIM kortelę, ją sulaužė ir išmetė, siekdamas sunaikinti tyrimui
reikšmingų duomenų šaltinį; abiejų asmenų duodami parodymai dėl I. R. vaidmens
yra prieštaringi tiek tarpusavyje, tiek kiekvieno atskirai, ir tai rodo siekį pastarąjį apsaugoti nuo atsakomybės; paskutinį kartą jie abu nuteisti už bendrai padarytą nusikaltimą; abu parodė, kad atlikę
bausmę jie glaudžiai bendravo, kartu praleisdavo daug laiko, gyveno kaimynystėje. Kaip rodo praktika, padaręs
nusikaltimą asmuo, siekdamas save apsaugoti ir išvengti galimo įskundimo, bausmės, vengia viešumo, nusikalstamu būdu įgytą turtą
realizuoja, juo dalinasi, keičia jo
būklę ar paskirtį arba kitaip disponuoja tuo turtu, veikdamas išvien su
nusikaltimo bendrininku. Šiuo atveju kartu su P. V. stebint
garažą, kur rastas pagrobtas automobilis, prie paties automobilio su įrankiais,
skirtais automobilio ar atskirų jo detalių ardymui, buvo pastebėtas ir
sulaikytas I. R. . Be to, ryšiui palaikyti P.
V. buvo davęs I. R. vieną iš turėtų telefonų.
Ikiteisminio tyrimo metu negauta jokių duomenų, jog P. V. palaikytų
kontaktą su kitais asmenimis. Teismas kritiškai įvertino P. V.
parodymus dėl nusikaltimo padarymo būdo ir jais nesirėmė, tačiau jo parodymais rėmėsi, vertindamas I. R. dalyvavimo nusikaltime faktą. Prokuroro nuomone,
vertinant šią aplinkybę, P. V. parodymais negalima
remtis, nes jie prieštaringi, prieštarauja I. R., policijos pareigūnų parodymams ir kitoms bylos
aplinkybėms. I. R. parodymai bei kaltės
neigimas taip pat vertintini kritiškai, kadangi jis siekia išvengti atsakomybės
ir suinteresuotas neigti dalyvavęs nusikaltime. Jo parodymai prieštarauja faktinėms aplinkybėms ir
rodo prisidėjimą prie vagystės. Pagal bylos aplinkybes, pagrobę automobilį
asmenys jame galėjo sėdėti tik grobimo ir
transportavimo metu, kadangi vėliau jie buvo atvykę tik stebėti situacijos, o
sulaikymo dieną sulaikymo operacija
pradėta, iš karto jiems įėjus į garažą. I. R. , būdamas ne
kartą teistas ir žinodamas, kad tokiais
atvejais imami kvapo pavyzdžiai nuo sėdynių, tvirtino sėdėjęs vairuotojo
vietoje, nes neatmetė tikimybės, jog bus rastas būtent jo kvapas. Tačiau tądien
jis negalėjo sėdėti dėl per trumpo laikotarpio, kurį buvo garaže. Susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir
matydamas, kad odorologinio tyrimo išvados nėra, teisme I. R. neigė sėdėjęs pagrobtame
automobilyje. Žinodamas, jog buvo pastebėtas kartu su P. V. netoli
garažo, kuriame laikytas pagrobtas automobilis, teisme I. R. tvirtino
iš tikrųjų buvęs ten ir 2005-06-15, nes P. V. reikėjo su
kažkuo susitikti. Tačiau policijos
pareigūnų nurodytas laiko tarpas, kurį šie asmenys praleido, stebėdami garažų masyvą, paneigia juos ten buvus, turint tikslą
susitikti. Policijos pareigūnai Ž. J., B.
S., D. B., K. T. paliudijo matę P. V. ir I. R. 2005-06-15, apie 12
val., netoli Žygio g. 9 namo sėdinčius automobilyje ,,BMW”, valst. Nr. XXXXXXXX ir stebinčius garažų masyvą. Jie išvyko apie 15
val., o 2005-06-16, apie 14 val., tuo
pačiu automobiliu vėl atvyko į Žygio gatvę ir priėjo prie garažo, kuriame buvo
paliktas pagrobtas automobilis.
Išvardintų faktinių aplinkybių
visuma leidžia tvirtinti, kad automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX P. V. pagrobė kartu
su I. R. To pakanka, jog dėl I. R. būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Prokuroro nuomone, teismas taip pat netinkamai
pritaikė įstatymą, grąžindamas savininkui nusikaltimo padarymo priemonę – automobilį ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX
Teismas pagal faktines aplinkybes
nustatė, kad automobilis buvo pagrobtas, jį nuvelkant P. V. naudotu automobiliu ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX
Būtent dėl šios priežasties teismas tą automobilį kaip nusikaltimo priemonę
privalėjo konfiskuoti, neatsižvelgdamas į jo priklausomybę bei formalaus
savininko žinojimą ar nežinojimą apie jo
panaudojimą. Be to, P. V. tvirtino minėtą automobilį įsigijęs pats, jį naudojęs, tik jis
registruotas pusbrolio W. P. vardu. Šią aplinkybę
patvirtina tai, jog viso ikiteisminio tyrimo metu nuo pat automobilio sulaikymo
W. P. nepareiškė dėl automobilio
jokių pretenzijų. Netgi laikant, kad teisiškai automobilis priklauso W. P., jo konfiskavimas taikytinas, tokio sprendimo nesiejant
su konfiskuotino turto priklausomybe, kadangi
šioje byloje automobilis ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX nėra priemonė, užtikrinanti civilinį ieškinį, o yra nusikaltimo
priemonė.
Nuteistasis P.
V. apeliaciniu
skundu prašo peržiūrėti bylą ir sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau tuo pat
metu nesutinka su įrodymų vertinimu, nurodo į baudžiamojo proceso pažeidimus.
Ikiteisminio tyrimo metu jis prašė padaryti kelias ekspertizes, kurios
patvirtintų jo duotus parodymus, taip pat atlikti eksperimentą, kurio metu būtų
galėjęs parodyti, kokiu būdu užvedė automobilį, tačiau to nebuvo padaryta.
Byloje padarytos ekspertizės prieštarauja liudytojų ir nukentėjusiojo
parodymams, jas darė nekompetentingi ekspertai, dirbantys visai kitoje srityje.
Apelianto prašymu į teismą iškvietus tikrus ekspertus, pastarieji patvirtino,
jog apelianto nurodytu būdu įmanoma užvesti automobilį ir diagnostikos
kompiuteris nerodys pažeidimų automobilio elektronikoje; tą patį jie patvirtino
dėl apelianto nurodyto automobilio gamyklinės apsaugos sistemos išjungimo būdo
ir paties automobilio vagystės būdo, t. y., jog automobilis važiavo savo eiga.
Teismas į visa tai neatsižvelgė. Policijos pareigūnų parodymai vertintini
kritiškai, nes jie, dviese būdami toje pačioje vietoje, matė skirtingus
dalykus, be to, būdami už 5 m, įžiūrėjo automobilio markę ir valstybinį numerį,
tačiau negalėjo pasakyti, kiek žmonių buvo automobilyje. Nepagrįsta teismo
išvada, kad byloje padaryta ekspertizė dėl įsukamos kilpos yra pakankamas
įrodymas, paneigiantis apelianto versiją, jog automobilis važiavo savo eiga.
Apelianto nuomone, ši teismo išvada būtų paneigta, jei būtų padaryta ekspertizė,
ar buvo įsukamos kilpos kontaktas su vogtu automobiliu, t. y., ar buvo įsukama
kilpa panaudota tempti vogtą automobilį ir ar iš viso įsukama kilpa buvo įsukta
į automobilio priekinę dalį. Teisme apelianto versija nebuvo paneigta,
priešingai, ji buvo patvirtinta, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir priėmė
apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis spėlionėmis bei prielaidomis. Apeliantas
nuo pat sulaikymo dienos padėjo tyrimui ir išsamiai parodė visas nusikaltimo
aplinkybes, tai patvirtina jo nuoširdus prisipažinimas dėl kito automobilio
vagystės, tačiau teismas pašalino atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jo
prisipažinimą. Prašo atsižvelgti, kad padaryti nusikaltimą jį pastūmėjo sunki
materialinė padėtis šeimoje. Dėl padarytų nusikaltimų prisipažįsta ir nuoširdžiai
gailisi, supranta, jog jo pasirinktas būdas spręsti šeimos problemas buvo
netinkamas.
Teismo posėdyje prokuroras prašo
prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo P.
V. skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį
skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti. Išteisintasis ir jo gynėja prašo
prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroro ir nuteistojo P. V. apeliaciniai skundai
atmetami.
Teisėjų kolegijos nuomone, P. V. kaltė pagrobus
automobilį ,,XXXXXXXX ir I.
R. išteisinimas dėl jam inkriminuoto to paties nusikaltimo pagrįsti bylos
duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes,
įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
(BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. bei 5
d. 2 p. nuostatomis pagrįstai priėmė atitinkamai dėl P. V. apkaltinamąjį,
o dėl I. R. išteisinamąjį nuosprendį.
Esminių BPK pažeidimų
nagrinėjant bylą nenustatyta.
Nuteistasis P.
V. neginčija automobilio ,,Audi 80 Avant” pagrobimo, todėl sutinkamai su
BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis
nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą,
neviršydama jo apeliacinio skundo ribų.
Nepagrįstas nuteistojo P. V. apeliacinio skundo motyvas, kad automobilį ,,XXXXXXXX
jis pagrobė vienas, tačiau taip pat nepatvirtintas įrodymais prokuroro
apeliacinio skundo motyvas, jog šį automobilį jis pagrobė, veikdamas grupe su I. R. .
Pirmosios instancijos teismas
motyvuotai atmetė nuteistojo nenuoseklius parodymus, kokiu būdu jis užvedė
grobiamą automobilį.
Pirminė P. V. versija,
kad jis tai padarė peiliuku (t. 2 b. l. 153-155, 156-157), įvertinus gaminant
tokios klasės automobilius naudojamos elektronikos lygį, jų apsaugos sistemą,
šiame automobilyje įrengtą papildomą signalizaciją, yra visiškai nereali. Be
to, šią versiją paneigė išteisintasis I. R., nuosekliai
parodęs, jog tokio automobilio užvesti be originalaus rakto arba papildomo
kompiuterio neįmanoma.
Po mėnesio duotus vėlesnius
nuteistojo parodymus, kaip jis užvedė automobilį, kurių laikėsi ir teisme,
paneigė teisiamajame posėdyje dalyvavęs specialistas – UAB ,,Krasta auto”
technikas-konsultantas S. Š.
Nuteistasis teigė, kad po oro
filtru stovi visi borto kompiuteriai; jis pakėlė variklio dangtį, ištraukė
variklį valdantį kompiuterį, jį atidarė, išėmė originalią ir įdėjo atsineštą
mikroschemą, įstatė kompiuterį į vietą, turėtu raktu užvedė automobilį bei
nuvažiavo (t. 2 b. l. 168-171, 176-178).
Tokie nuteistojo parodymai rodo,
jog jis susipažinęs su automobilio ,,BMW” senesnių modelių konstrukcija, tačiau
nežinojo, kad vėlesniuose modeliuose elektronikos išdėstymas pakeistas.
Tai matyti iš minėto specialisto
S. Š., kurio kompetencija, sprendžiant iš apelianto
pasisakymo apeliacinės instancijos teisme, jis pasitikėjo, parodymų pirmosios
instancijos teisme. Specialistas parodė, jog automobilį ,,XXXXXXXX būtų galima
užvesti, pakeitus ne vieną, bet du elektronikos blokus (po variklio dangčiu ir
salone) arba pakeitus bloką salone.
Taigi, neginčytinai nustatyta,
kad pakeitus bloką tik po oro filtru, automobilis neužsivestų. Dėl to atmetamas
nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, jog teisme ekspertas patvirtino
apelianto nurodytu būdu galint užvesti tokio modelio automobilį.
P. V. neigia specialisto G. F. ir liudytojo A. B. parodymus teisme
tvirtindamas, kad jie nekompetentingi, tačiau šie, kiekvienas būdamas savo
srities specialistas, paaiškino apie pagrobtame automobilyje buvusią apsaugos
sistemą, nustatytus automobilio pažeidimus. Liudytojo A. B. parodymai
neprieštaravo vėliau apie automobilio elektroninę sistemą apklausto specialisto
S. Š. parodymams, tik pirmasis negalėjo atsakyti į kai
kuriuos klausimus.
Beje, pirmosios instancijos
teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį, jog nuteistojo P. V. parodymai
dėl mikroschemos pakeitimo neatitiko tikrovės ir kitu aspektu: nuteistasis
teigė, kad originalią (kitas variantas – pakeistą) mikroschemą jis įmetė garaže
į ventiliacijos angą, tačiau parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2 b. l.
179-180) toje angoje nerasta jokios mikroschemos.
Tai irgi paneigia nuteistąjį
atlikus jo nurodytus veiksmus užvedant variklį ir patvirtina, jog automobilis
buvo nutemptas kitu automobiliu, variklio neužvedus.
Šią aplinkybę įrodo cheminio
tyrimo specialisto išvados duomenys (t. 2 b. l. 26-27), kad ant tyrimui
pateiktų įsukamos kilpos, tempimo lyno kablio ir automobilio ,,XXXXXXXX kablio
yra bendros grupinės priklausomybės metalizacijos pėdsakų.
Nukentėjusysis V.
J. parodė, jog jis niekada nesinaudojo automobilio ,,XXXXXXXX įsukama
kilpa. Tai rodo, kad metalizacijos pėdsakai ant jos galėjo atsirasti tik
nusikaltimo metu, tempimo lynu tempiant pagrobtą automobilį.
Dėl išdėstytų argumentų
nepagrįsti nuteistojo P. V. apeliacinio skundo motyvai,
jog eksperimentas ar naujos ekspertizės (beje, apeliaciniame skunde taip ir
nenurodė, kokios) įrodytų automobilį ,,XXXXXXXX iš garažo Žukausko g. 23 name į
14-ą garažą prie Žygio g. 10 namo pergabenus savo eiga, o ne tempiant.
Tačiau jau aptarti cheminio
tyrimo specialisto išvados duomenys, priešingai, nei apeliaciniame skunde
teigia prokuroras, neginčytinai neįrodo, kad pagrobtas automobilis ,,XXXXXXXX,
valst. Nr. XXXXXXXX buvo tempiamas automobiliu ,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX
kadangi tyrimas nustatė tik bendros grupinės priklausomybės metalizacijos
pėdsakus.
Įvertinus aplinkybę, jog rastas
standartinis tempimo lynas (t. 2 b. l. 21), o automobilis ,,XXXXXXXX yra 15
metų senumo (t. 1 b. l. 194) ir galėjo būti anksčiau temptas, bendros grupinės
priklausomybės metalizacijos pėdsakai ant tempimo lyno kablio bei automobilio
,,XXXXXXXX kablio neleidžia daryti kategoriškos išvados būtent dėl šio
automobilio kaip nusikaltimo priemonės panaudojimo. Beje, pirmosios instancijos
teismas, nuosprendyje aprašydamas nusikaltimo padarymo būdą, šios aplinkybės ir
nenurodė.
Nuteistasis abejoja liudytojų B. S., Ž. J. parodymais, kad jie, patruliuodami
naktį Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, matė du asmenis, įstumiančius automobilį
,,BMW” į garažą Žygio gatvėje. Ryte jie sužinojo, jog tokios markės automobilis
tą naktį Žirmūnuose buvo pagrobtas.
Šių liudytojų parodymai jau
aptartų įrodymų kontekste įrodo, kad P. V. , prisipažinęs
padaręs šį nusikaltimą, automobilį pagrobė ne vienas, nors jis pats tvirtina
priešingai. Policijos pareigūnai tamsoje neįžiūrėjo konkrečių asmenų, tačiau
matė juos įsėdant į automobilį ,,XXXXXXXX, užsirašė jo valstybinį numerį ir
vėliau nustatė, jog juo naudojosi nuteistasis. P. V. neginčija
savo kaltės, todėl liudytojų parodymai yra tinkamas įrodymų šaltinis
įrodinėjant, kad nuteistasis turėjo bendrininką.
Tačiau ši aplinkybė neįrodo, jog
tas bendrininkas buvo išteisintasis I. R. Dėl to prokuroro
apeliacinis skundas, prašant išteisintąjį pripažinti kaltu ir nuteisti, negali
būti patenkintas.
Prokuroro apeliaciniame skunde
nurodyti I. R. kaltės motyvai nepagrįsti objektyviais
duomenimis.
Tai, kad liudytojai Ž. J. ir B. S. dvi dienas, o D. B. ir K. T. vieną dieną po automobilio
pagrobimo stebėjo garažą, kuriame buvo paslėptas automobilis, bei abi dienas
greta P. V. matė I. R., pastarojo
kaltės dalyvavus grobiant automobilį neįrodo.
Pirmosios instancijos teismas
nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog šios aplinkybės leidžia manyti išteisintąjį
galėjus žinoti, kad garaže stovi vogtas automobilis (išteisintasis pripažino
tai įtaręs), arba ir bendrininkavus darant vagystę, tačiau tuo remiantis
negalima neginčytinai įrodyti I. R. kaltės.
Prokuroras I.
R. kaltę motyvuoja jo veiksmais, sekusiais praėjus vienai ar net dviems
dienoms po automobilio grobimo: šis kartu su P. V. kitą
dieną po nusikaltimo pastebėtas netoli garažo, kuriame buvo paliktas pagrobtas
automobilis; dar po dienos kartu su juo ėjo į tą garažą ir nešėsi įrankius,
skirtus automobilio ar jo atskirų detalių ardymui; abu tame garaže buvo
sulaikyti; I. R. sulaikymo metu sulaužė mobiliojo ryšio
telefono SIM kortelę; abu sulaikytieji davė prieštaringus parodymus dėl I. R. vaidmens; paskutinį kartą abu teisti už tą patį
nusikaltimą, o atlikę bausmę glaudžiai bendravo ir pan.
Išdėstęs tokius argumentus,
prokuroras padarė išvadą, jog paprastai taip elgiasi bendrininkai, siekdami
mažesnio viešumo, norėdami išvengti bausmės.
Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad šie argumentai, esant konkretiems įrodymams, galėtų būti papildomai
panaudoti, kaip sustiprinantys asmens kaltės įrodinėjimą. Tačiau šioje byloje
vien jais negali būti grindžiama I. R. kaltė, nes
apeliaciniame skunde prokuroro nurodyti pastarojo veiksmai, atlikti praėjus 1-2
dienoms po padaryto nusikaltimo, negali būti susieti su jo dalyvavimu,
grobiant automobilį ,,XXXXXXXX.
Prokuroras, apeliaciniame skunde
analizuodamas nuteistojo ir išteisintojo parodymus, sukūrė ištisą teoriją,
tariamai pagrindžiančią I. R. kaltę, modeliuodamas
pastarojo mąstymą ir argumentuodamas, kodėl jis keitė savo parodymus.
Tačiau teisėjų kolegija viso to
negali vertinti kaip įstatymo nustatyta tvarka gautų duomenų, kurie sutinkamai
su BPK 20 str. nuostatomis galėtų būti laikomi I. R. kaltės
įrodymais.
Tai tėra daugiau ar mažiau
pagrįstos prielaidos, kurių nepatvirtina objektyvūs duomenys, kadangi ir
nuteistasis, ir išteisintasis kalbėjo, tegul ir nelabai nuosekliai, apie jų
veiksmus, atliktus 1-2 dienos po automobilio pagrobimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo
proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 p. 1
dalyje teismams nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti
grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais,
neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir
kitas svarbias bylos aplinkybes.
Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis
teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, kad visi neaiškumai ar
netikslumai aiškinami kaltininko naudai.
Taigi, nesant I.
R. kaltės neginčijamų įrodymų, pirmosios instancijos teismas dėl jo
pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
Tokioje situacijoje
teismas padarė ir kitą pagrįstą sprendimą – nepripažino P. V.
atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog veiką jis padarė bendrininkų grupe,
ir veikos papildomai nekvalifikavo pagal BK 25 str. 2 dalį. Šioje dalyje
prokuroro apeliacinis skundas taip pat negali būti tenkinamas.
Pirmosios
instancijos teismas tinkamai vadovavosi BK 60 str. 1 d. 1 p. nuostata, kad ne
visais atvejais tokia aplinkybė gali būti pripažįstama atsakomybę sunkinančia.
Tiksliai nenustatęs
pagrobto automobilio ,,XXXXXXXX gabenimo į garažą aplinkybių, negalėdamas
įvardinti grobime dalyvavusių asmenų konkrečių veiksmų, nežinodamas jų
vaidmens, dalyvavimo laipsnio, nors ir neabejodamas, jog darant nusikaltimą
dalyvavo daugiau negu vienas asmuo, neturėdamas galimybės neginčijamai teigti,
kad ne mažiau kaip du asmenys buvo nusikaltimo vykdytojai, teismas neturėjo
teisinio pagrindo bendrininkų grupės įvardinti kaip P.
V. atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Juo labiau, jog bendrininkų grupė
nėra veiką kvalifikuojanti aplinkybė ir aptariamo nusikaltimo sudėties požymis.
Nepagrįstas ir kitas
prokuroro apeliacinio skundo motyvas, kad automobilis, kuriuo naudojosi P. V. , turėjo būti konfiskuotas kaip nusikaltimo priemonė.
Byloje nėra patikimų duomenų, jog automobilis
,,XXXXXXXX, valst. Nr. XXXXXXXX kuriuo naudojosi P. V.,
priklauso nuteistajam. Iš transporto priemonės aprašo (t. 1 b. l. 194), pagal
liudytojo Ž. J. parodymus, patikrinus automobilio
priklausomybę, nustatyta, kad transporto priemonės savininkas yra V. P. (iš tikrųjų V. P. ).
P.
V. ne kartą parodė, jog automobilis ,,XXXXXXXX priklauso jo pusbroliui W. P. (t. 2 b. l. 145-149, 163-166, 187-188; t. 4 b. l.
19-26), tačiau jis juo naudojosi, kadangi neturėjo savo.
Priešingai, nei
prokuroras nurodo apeliaciniame skunde, P. V. niekada
netvirtino minėtą automobilį įsigijęs pats, tik registravęs pusbrolio vardu.
Naudojimasis
automobiliu negali būti siejamas su nuosavybės teise į jį.
Prokuroras, motyvuodamas būtinumą konfiskuoti
automobilį, kuriuo naudojosi P. V. , kaip nusikaltimo
priemonę, neatsižvelgiant į jo priklausomybę ir savininko žinojimą ar
nežinojimą apie jo panaudojimą, rėmėsi BK 72 str. 2 dalimi.
Tačiau prokuroras sąmoningai ar nesąmoningai nekreipė
dėmesio į BK 72 str. 4 d. nuostatas, numatančias galimybę kitiems fiziniams ar
juridiniams asmenims perduotą turtą konfiskuoti tik tuo atveju, jei šis asmuo
turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar
labai sunkų nusikaltimą.
Šiuo atveju nėra argumentų teigti kitą
asmenį galėjus, o juo labiau turėjus žinoti tokias aplinkybes. Be to, negalima
atmesti nutartyje jau aptartos aplinkybės, jog patikimai nenustatyta, ar būtent
automobiliu ,,XXXXXXXX buvo tempiamas pagrobtas automobilis ,,XXXXXXXX.
Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas
nekonfiskuoti automobilio ,,XXXXXXXX yra teisėtas ir pagrįstas.
Teismas motyvavo bausmės nuteistajam skyrimą.
Teismas atsižvelgė, kad jis tyčia padarė vieną
apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimą. Būdamas vos 26 metų amžiaus, P. V. nuteistas jau šeštą kartą. Teismas teisingai atkreipė
dėmesį, jog pirmą nusikaltimą, už kurį nuteistas aptariamu nuosprendžiu, jis
padarė, nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai atliko bausmę už nusikaltimą
pagal ankstesnį nuosprendį. Tai rodo jo sąmoningą pasirinkimą ir nenorą keisti
nusikalstamo gyvenimo būdo.
Teismas pagrįstai nenustatė P. V. atsakomybę
lengvinančių aplinkybių.
Nors teismas prisipažinimo pavogus automobilį ,,Audi
80 Avant” nepripažino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau į tai
neabejotinai atsižvelgė, skirdamas trumpesnę, negu vidutinės trukmės laisvės
atėmimo bausmę.
Prisipažinimo pavogus automobilį ,,XXXXXXXX taip pat
nebuvo pagrindo pripažinti kaip jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23
nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo
pradmenis” 16 p. 4 dalyje nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius
nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir
teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl
surinktų įrodymų.
Tiriant šią bylą ir ją nagrinėjant teisme, nuteistasis
nebuvo nuoširdus, keitė parodymus, nuslėpė kitą dalyvavusį nusikaltime asmenį,
taip padėjęs jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai nerodo nuteistojo
nuoširdaus gailėjimosi, kuris yra būtina sąlyga nustatyti lengvinančią
aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 punkte.
Visa tai ir kiti pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje išdėstyti motyvai teismui leido pagrįstai konstatuoti, jog byloje
nėra P. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Nuteistojo apeliacinio skundo motyvas, kad nusikaltimą
padarė dėl sunkios turtinės padėties, susiklosčiusios dėl sugyventinės tėvo
invalidumo, taip pat negali būti pripažįstamas kaip jo atsakomybę lengvinanti
aplinkybė.
Jau aptarta nuteistojo asmenybė rodo, jog nusikaltimų
darymas yra jo laisvanoriškai pasirinktas gyvenimo būdas, todėl aptariami
nusikaltimai nesiejama su jam artimų asmenų sveikatos būkle ir būtinumu jiems
padėti.
Įvertinus išdėstytus motyvus, už automobilio ,,XXXXXXXX
pagrobimą paskirta vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai subendrino už
kiekvieną nusikaltimą paskirtas bausmes, jas iš dalies sudėdamas. Toks bausmių
subendrinimo būdas atitinka BK 63 str. 4 d. nuostatas. Sutinkamai su BK 63 str.
5 d., kitoks subendrinimo būdas šioje byloje negali būti taikomas.
Teisėjų kolegijos nuomone, P. V. paskirtos
bausmės už kiekvieną nusikaltimą ir subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės
skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra
teisingos.
Apeliacinių skundų motyvais
nuosprendis nekeičiamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir
nuteistojo P. V. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkė Violeta Ražinskaitė
Teisėjai: Valdimaras
Bavėjanas
Albinas Bielskis