Baudžiamoji byla Nr. 1A-378-468/2016 Teisminio proceso Nr. 1-12-1-04352-2013-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.9.; 1.2.5.4.; 2.4.7.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U TA R T I S
2016 m. gegužės 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Audriaus Cinino, Jolantos Čepukėnienės,
sekretoriaujant Darjai Bočekovai,
dalyvaujant prokurorei Loretai Masiulionytei,
nukentėjusiosios atstovui Vitalijui Vasilionok,
gynėjui advokatui Jurijui Kovalenko,
nuteistajam A. D.,
nukentėjusiosios S. D. atstovui advokatui Vitalijui Vasilionokui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-03 nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK ) 140 str. 2 d. (2013-11-15 veika) laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose jeigu tai nesusiję su darbu, bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal BK 140 str. 2 d. (2015-02-19 veika) laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose jeigu tai nesusiję su darbu, bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; pagal 145 str. 1 d. laisvės apribojimu 7 mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės apribojimas 1 metams 3 mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose jeigu tai nesusiję su darbu, bei per 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikotarpis 2013-11-15 bei nuo 2015-02-19 iki 2015-02-21 (nuosprendyje nenurodyta) kaip atlikta 6 dienų laisvės apribojimo bausmė.
Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 722 str., A. D. įpareigotas 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
A. D. pagal BK 140 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis 2013-11-15 apie 3.25 val. namuose, (duomenys neskelbtini), sukėlė konfliktą, kurio metu du kartus spyrė nukentėjusiajai sutuoktinei S. D. į nugaros sritį ir koją, tampė ją už plaukų, taip smurtaudamas prieš šeimos narį, sukėlė nukentėjusiajai S. D. fizinį skausmą,
Be to, A. D. nuteistas pagal BK 145 str. 1 d. už tai, kad jis 2013-11-15 apie 3.25 val. namuose, (duomenys neskelbtini), panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją sutuoktinę S. D., grasino nukentėjusiąją S. D. nužudyti, sakydamas: „Nori degti? Ir tave, ir jį pakasiu“, taip sudarydamas nukentėjusiajai S. D. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Be to, A. D. nuteistas pagal BK 140 str. 2 d. už tai, kad jis 2015-02-19 apie 9.00 val. name, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1.73‰ girtumo laipsnis), konflikto metu metė į nukentėjusiąją sutuoktinę S. D. mobiliojo ryšio telefoną, pataikydamas juo S. D. į kairę blauzdą, taip smurtaudamas prieš šeimos narį, sukėlė nukentėjusiajai S. D. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytos muštinės žaizdos kairės blauzdos priekiniame paviršiuje.
Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-03 nuosprendį panaikinti ir A. D. išteisinti. Nurodo, kad pagal įvykio metu galiojusią BK 140 str. 3 d. redakciją už BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas. Tačiau pagal BPK 407 str. nustatyta, kad tai yra privataus kaltinimo bylos, kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas ir skundą paduoda bei kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis (BPK 408 str.). Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas neteisėtai A. D. pripažino kaltu, jo veiką kvalifikavo pagal BK 140 str. 2 d. kaip mušimą ar smurtą, padarytą mažamečiui, arba kaltinamajame akte nukentėjusiojo kankinimas A. D. nebuvo inkriminuojamas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino BK 140 str. normą, neatsižvelgė į tai, kad veikos padarymo metu galiojo kita BK 140 str. redakcija. Kadangi šiuo metu galiojanti BK 140 str. 2 d. redakcija griežtina asmens padėtį, tai A. D. atžvilgiu šio straipsnio dalis negali būti pritaikyta veikai, kuri buvo padaryta 2013-11-15. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti įrodymu visetą ir priimtų sprendimų teisėtumą, kadangi nuosprendyje konstatuota, jog 2013-11-15 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., tačiau teismas nenurodo, kokia įstatymo redakcija taikoma 2013-11-15 įvykio veiksmų kvalifikacijai. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino šį pradėtą ikiteisminį tyrimą teisėtu.
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad A. D. pagal BK 145 str. 1 d. galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik pagal nukentėjusiosios skundą (BK 145 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios skundas pagal BK 140 str. 1 d. negalėjo būti priimtas policijoje, o visi ikiteisminio tyrimo veiksmai dėl 2013-11-15 įvykio buvo neteisėti, neteisėtai buvo surašytas susitaikymo protokolas ir atitinkamai priimtas neteisėtas prokuroro 2015-09-23 nutarimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Anot apelianto, kadangi A. D. žodžius: „Nori degti? Ir tave, ir jį pakasiu“ pasakė konflikto metu, nukentėjusioji S. D. negalėjo prarasti saugumo jausmo, nes konfliktas buvo abipusis ir abi konflikto pusės galėjo pasakyti žodžius, kurie gali būti suprantami kaip grasinimas. Be to, A. D. neveikė tyčia, nes po išsakytų žodžių nesekė jokie veiksmai, tai buvo tik to konflikto metu išsakyti žodžiai. Be to, A. D. 2014-05-14 parodė, kad: „kivirčo metu vartojau necenzūrinius žodžius, keikiausi, priekaištavau, grasinau žmonai dėl ryšių su kitu vyru – J., kadangi jos vairuotojas vieną naktį ją parvežė namo. Grasinimų įvykdyti neketinau, tiesiog buvau labai įpykęs ir pasakiau”. Šie parodymai patvirtina, kad nebuvo tyčios, kuri būtina norint inkriminuoti šią nusikalstamą veiką. Apelianto teigimu, A. D. žodžius: „Nori degti? Ir tave, ir jį pakasiu“ galima traktuoti kaip spontaniškai išsprūdusius žodžius konflikto metu, nes A. D. veiksmuose nebuvo tyčios įbauginti, jis tik konfliktavo su žmona S. D.. Be to, nėra jokio pakankamo pagrindo manyti, kad grasinimas būtų realizuotas. Nei įvykio aplinkybės, nei įrodymų visetas nepatvirtina A. D. grasinimo realumo, teismas jokiais motyvais nepagrindė, kad šie žodžiai galėjo būti traktuojami kaip realus grasinimas. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad A. D. veikoje nėra BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties.
Apeliacinio skundo dalyje dėl 2015-02-19 veikos nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad veikos padarymo metu galiojo kita BK 140 str. redakcija. Kadangi šiuo metu galiojanti BK 140 str. 2 d. redakcija griežtina asmens padėtį, A. D. šio straipsnio dalis negali būti pritaikyta veikai, kuri buvo padaryta 2015-02-19.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo A. D. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino, teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai A. D. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d., 140 str. 2 d.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino BK 140 straipsnį, tai yra taikė netinkamą šio straipsnio redakciją, dėl ko A. D. pagal BK 140 str. 2 d. (dvi veikos) nuteistas nepagrįstai. Vertinant šiuos esminius skundo argumentus, atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad abiejų A. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu (2013-11-15, 2015-02-19) galiojo ta pati BK 140 straipsnio, papildyto nauja 2 dalimi, kurioje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui, redakcija (2013-07-02 įst. Nr. XII-501, įgal. 2013-07-13, red.). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BPK 407 str. nuostatas nusikalstama veika, numatyta BK 140 str. 2 d., nėra priskiriama privataus kaltinimo bylų kategorijai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas šioje byloje pagal BK 140 str. 2 d. (dėl 2013-11-15 veikos) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate buvo pradėtas 2013-11-15, gavus nukentėjusiosios S. D. skundą (b.l. 9 1 t.). Atitinkamai dėl 2015-02-19 veikos pagal BK 140 str. 2 d. ikiteisminis tyrimas šiame komisariate 2015-02-19 buvo pradėtas taip pat pagal nukentėjusiosios S. D. pareiškimą (b.l. 57). Taigi, kiekvienu atveju vada pradėti ikiteisminį tyrimą buvo nukentėjusiosios S. D. pareiškimas (BPK 166 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, daro išvadą, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas, nepažeidžiant BPK 166 straipsnio, reglamentuojančio ikiteisminio tyrimo pradžią, reikalavimų.
Apeliaciniame skunde be aukščiau paminėtų argumentų dėl netinkamos BK 140 straipsnio redakcijos nuteistajam A. D. pritaikymo nėra išdėstyti jokie kiti argumentai dėl A. D. nepagrįsto nuteisimo pagal BK 140 str. 2 d. (dvi veikos), tik nurodytas teiginys, kad A. D. nuteistas nepagrįstai, nes nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas, nepadarė. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliacinio skundo teiginį kaip nepagrįstą, sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais ir pripažįsta juos pagrįstais.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas A. D. kaltę padarius BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką (2013-11-15) iš esmės grindė nukentėjusiosios S. D. ir įvykį tiesiogiai mačiusios liudytojos S. D. parodymais. Netikėti nukentėjusiosios S. D. parodymais, kurie yra nuoseklūs, atitinka kitus byloje esančius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Tokia išvada darytina, įvertinus ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu A. D. prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, išreiškė nuoširdų gailėjimąsi, atsiprašė nukentėjusiosios ir su ja susitaikė (b.l. 48, 49-50 1 t.). Nukentėjusiosios S. D., liudytojos S. D. parodymais, o taip pat ir paties A. D. ikiteisminio tyrimo metu išreikštu prisipažinimu byloje, vaizdo įrašo apžiūros protokolo duomenimis byloje pagrįstai nustatyta, kad A. D. 2013-11-15 savo namuose spyrė nukentėjusiajai S. D. į nugaros sritį, tampė ją už plaukų, taip smurtaudamas prieš šeimos narį (sutuoktinę), sukėlė S. D. fizinį skausmą. Pažymima, kad fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, ir kad tai yra nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Teisme nukentėjusioji S. D. kategoriškai patvirtino, kad dėl tampymo už plaukų ji jautė fizinį skausmą (b.l. 178 1 t.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. D. tyčiniais veiksmais, vartodamas fizinį smurtą prieš šeimos narį, sukėlė fizinį skausmą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d.
Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su A. D. nuteisimu ir dėl kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d. (2015-02-19). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. D. pripažino kaltu padarius šią nusikalstamą veiką ir jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais laikė nukentėjusiosios S. D. parodymus, vaizdo įrašą, specialisto išvadą, specialisto paaiškinimus ir kitus byloje esančius rašytinius įrodymus, be to, įvertino ir nukentėjusiosios ryšį su nuteistuoju. Minėtų įrodymų visuma byloje pagrįstai nustatyta, kad A. D. metė į S. D. mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo pataikydamas nukentėjusiajai į blauzdą, sukėlė pastarajai fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytos muštinės žaizdos. Nors nuteistasis savo kaltę neigė ir neigia, teisme tvirtino, kad telefoną metė net ne į tą pusę, kur stovėjo nukentėjusioji, šį jo aiškinimą paneigia vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, jog nuteistasis metė savo mobilaus ryšio telefoną būtent į nukentėjusiąją, pataikydamas jai į blauzdą. Į šį smūgį nukentėjusioji akivaizdžiai sureagavo, tai yra lietė sumušimo vietą blauzdoje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus įvertino teisingai, pagrįstai kaip prieštaringais bei nenuosekliais nesivadovavo nuteistojo A. D. parodymais ir teisingai jį pripažino kaltu pagal BK 140 str. 2 d.
Vertinant kitus apeliacinio skundo argumentus, susijusius su A. D. nuteisimu pagal BK 145 str. 1 d., pažymima, kad šioje baudžiamojo įstatymo normoje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Pagal teismų praktiką vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-26/2010).
Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis A. D. žodžius: „Nori degti? Ir tave, ir jį pakasiu“ pasakė abipusio konflikto su nukentėjusiąja S. D. metu, dėl ko pastaroji negalėjo prarasti saugumo jausmo. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiu apelianto vertinimu, atkreipia dėmesį į tai, kad pats nuteistasis A. D. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę ir dėl grasinimo nužudyti pripažino visiškai, nukentėjusiosios S. D. atsiprašė, su ja susitaikė. Minėtos aplinkybės yra užfiksuotos 2014-05-14 įtariamojo apklausos protokole (b.l. 46 1 t.), kur A. D. nurodė, jog su jam pareikštu įtarimu (ir pagal BK 145 str. 1 d.) sutinka, o taip pat ir 2014-05-14 protokole kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (b.l. 48 1 t.). Be minėto A. D. prisipažinimo įvertintina tai, kad nukentėjusioji S. D. viso proceso metu nurodė, kad A. D. grasino nužudyti, padegti namus, dukra S. D. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme taip pat patvirtino girdėjusi A. D. grasinimą padegti namus, mamai (S. D.) išsakytą grasinimą ją ir dar kitą asmenį palaidoti (b.l. 25, 167 1 t.). Teisme duoti nukentėjusiosios S. D. parodymai patvirtina, kad ji turėjo pagrindo manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, kadangi A. D. tuo metu buvo labai agresyvus, spardė duris, daužė daiktus. Tokie nuteistojo veiksmai paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną. Iš nukentėjusiosios S. D. ir liudytojos S. D. parodymų darytina išvada, kad nukentėjusioji S. D. nuteistojo veiksmus suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą. Taigi, nuteistojo A. D. veiksmai paveikė nukentėjusiosios S. D. psichinę būseną, ir ji pastarojo grasinimus suprato kaip realią grėsmę. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vien tai, kad tarp sutuoktinių vyko konfliktas, negali būti vertinama, kad nukentėjusioji S. D. negalėjo prarasti saugumo jausmo. Nagrinėjamu atveju užsitęsusioje konfliktinėje situacijoje, kuomet nukentėjusioji su dukromis nuo savo vyro slėpėsi kitame kambaryje, užsirakino jame, A. D. veiksmai, pasireiškę stiklainių, įrangos ir kitų daiktų daužymu, ir tuo pačiu metu išsakyti žodžiai: „Nori degti? Ir tave, ir jį pakasiu“, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajai S. D. sudarė pakankamą pagrindą tai suvokti kaip realią grėsmę jos gyvybei ar sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuteistojo išreikštas grasinimas buvo realus, nukentėjusioji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei.
Teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, kad A. D. veikoje nėra tiesioginės tyčios, atmeta kaip nepagrįstą. Būtent, grasinimo nužudyti subjektyviosios pusės požymis – A. D. kaltė pasireiškė tiesiogine tyčia, nes A. D. suprato, kad grasinimą nužudyti, o taip pat ir sunaikinti turtą išsakė taip, jog nukentėjusioji tikėjo, kad tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiosios būsenos norėjo (daužydamas daiktus siekė ją kuo labiau įbauginti). Tokiu atveju darytina išvada, kad A. D. veikoje yra visi BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai.
Skunde apeliantas neteisingai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino prokurorės 2015-09-23 nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą dėl 2013-11-15 įvykio pagrįstu ir teisėtu, argumentuodamas tuo, kad nukentėjusiosios skundas pagal BK 140 str. 1 d. netgi negalėjo būti priimtas policijos įstaigoje, o A. D. pagal BK 145 str. 1 d. galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn tik pagal nukentėjusiosios skundą. Pažymima, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2014-05-15 nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. D. atžvilgiu, pastarajam susitaikius su nukentėjusiąja S. D., ir jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d. (b.l. 49-50 1 t.). Minėtos prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės 2015-09-23 nutarimu ikiteisminis tyrimas A. D. atžvilgiu atnaujintas (b.l. 3 1 t.), kadangi A. D. naują nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d., padarė 2015-02-19, tai yra nepraėjus vieneriems metams po susitaikymo, kuriam esant ikiteisminio tyrimo teisėja patvirtinto prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kaip pripažinta aukščiau, ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 2 d., o ne pagal BK 140 str. 1 d., buvo pradėtas pagrįstai, Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai dėl šio ikiteisminio tyrimo pradėjimo procedūros nepažeisti. Tokiu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo priimtas neteisėtas prokurorės 2015-09-23 nutarimas atnaujinti ikiteisminį tyrimą, tuo pačiu ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d., juolab kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal nukentėjusiosios skundą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r ė:
nuteistojo A. D. gynėjo advokato Jurijaus Kovalenko apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė Daiva Kazlauskienė
Teisėjai Audrius Cininas
Jolanta Čepukėnienė