Administracinė byla Nr. A-9-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02124-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. T. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Registrų centras, A. B. Ž., R. Ž.) dėl registro įrašo ir sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja I. T. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą apie A. B. Ž. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, įregistravimą; 2) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Klaipėdos filialo (toliau – ir atsakovas, Registrų centro filialas) 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (4.6.10)RS-1504 „Dėl registro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto registre“ (toliau – ir Skundžiamas filialo sprendimas); 3) panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. cspr 1-2391 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ (toliau – ir Skundžiamas Komisijos sprendimas).

2.        Pareiškėja nurodė, kad individualaus gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo statinys), 2007 m. rugsėjo 28 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. STN 315-(12.7) (toliau – ir Pripažinimo tinkamu naudoti aktas) yra suklastotas ir tai yra pagrindas naikinti A. B. Ž. vardu įregistruotas nuosavybės teises į ginčo statinį. Pareiškėjos manymu, Pripažinimo tinkamu naudoti aktas vertintinas kaip neteisėtas, remiantis Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-783-897/2012 surinktais duomenimis.

3.       Atsakovas Registrų centro filialas atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas paaiškino, kad A. B. Ž. įgaliotas asmuo R. Ž. 2007 m. spalio 1 d. Registrų centro filialui pateikė prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ginčo statinį bei A. B. Ž. nuosavybės teises į jį pagal Pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas – ginčo statinys ir nuo 2007 m. spalio 3 d. į ginčo statinį įregistruotos A. B. Ž. nuosavybės teisės. Juridinis nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas – Pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Ginčo statinys yra žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kuris 1996 m. gegužės 27 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 5358 pagrindu nuosavybės teise priklauso A. B. Ž.

5.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2015 m. rugsėjo 7 d. jam pateikė prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre jos vardu daiktines teises į ginčo statinį pagal pridėtus dokumentus. Skundžiamu filialo sprendimu pareiškėjos prašymas netenkintas, kadangi nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis Ginčo statinys nuosavybės teise įregistruotas A. B. Ž. vardu, pagrindas – Pripažinimo tinkamu naudoti aktas, be to, pareiškėjos pateikti dokumentai nenustato jos daiktinių teisių į ginčo statinį atsiradimo.

6.       Registrų centro filialas paaiškino, kad Skundžiamu Komisijos sprendimu paliktas galioti Skundžiamas filialo sprendimas. Komisija konstatavo, jog A. B. Ž. nuosavybės teisės į ginčo statinį įregistruotos teisėtai ir pagrįstai, įregistravimo pagrindas – Pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė A. B. Ž. nuosavybės teisės ar kad pasikeitė šios daiktinės teisės turėtojas, taip pat pareiškėjos pateikti dokumentai negali būti pagrindu teritoriniam registratoriui išregistruoti A. B. Ž. nuosavybės teisės ir įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo statinį.

II.

7.        Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8.       Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) įtvirtintą aktualų teisinį reglamentavimą teismas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto registro duomenis į Nekilnojamojo turto registrą ir įregistruoti daiktines teises. Duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka.

9.       Teismas nurodė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-783-897/2012, kurioje nustatyti duomenys, pareiškėjos įsitikinimu, sudaro pagrindą teigti, jog Pripažinimo tinkamu naudoti aktas vertintinas kaip neteisėtas, 2012 m. spalio 17 d. nutartimi bylą nutraukė, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Teismas pažymėjo, kad šia teismo nutartimi Pripažinimo tinkamu naudoti aktas nebuvo panaikintas ar pripažintas neteisėtu. Taip pat šioje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo įregistruoti neteisingi nekilnojamojo daikto registro duomenys.

10.       Teismas nurodė, kad pareiškėja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepateikė dokumentų, kuriais kito asmens nuosavybės teisių įgijimas būtų pripažintas neteisėtu (pripažinta negaliojančia pirkimo – pardavimo sutartis, panaikintas statinio priėmimo naudoti aktas ar pan.), todėl atsakovas šiuo atveju neturėjo teisės daryti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre pagal minėtus pareiškėjos argumentus ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl kito asmens nuosavybės teisių registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo. Pareiškėja taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisių į ginčo statinį atsiradimą, todėl nebuvo jokio pagrindo įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisių į ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre.

III.

11.       Pareiškėja I. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, Pripažinimo tinkamu naudoti aktą pripažinti neteisėtu, panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą ir tenkinti kitus pareiškėjos reikalavimus.

12.       Pareiškėja nurodo, kad 2002 m. gegužės 17 d. buvo nustatyti gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kadastro duomenys. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Ginčo statinys A. B. Ž. vardu įregistruotas tik 2007 m. spalio 3 d. Pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu, pagal R. Ž., kuris nebuvo įgaliotas atlikti atitinkamus veiksmus, 2007 m. spalio 1 d. prašymą, teigia, jog dokumento suklastojimo faktas nustatytas baudžiamojoje byloje. Pareiškėja pažymi, jog daikto valdymas negali būti registruotas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė. Pareiškėja teigia, jog administracinėse bylose sprendimai turi būt priimami per vieną mėnesį nuo skundo gavimo datos, nagrinėjamus atveju skundas pateiktas 2015 m. lapkričio 9 d., o teismo sprendimas priimtas tik 2016 m. gruodžio 13 d., pareiškėjos manymu, tai yra sąmoningas vilkinimas.

13.       Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, iš esmės nevertino pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai, nesirėmė baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, nesilaikė įstatymų, teismo sprendimas be motyvų.

14.       Atsakovas Registrų centro filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15.       Atsakovas nurodo, kad ginčo statinys, kuris Nekilnojamojo turto registre nuo 2007 m. spalio 3 d. įregistruotas A. B. Ž. vardu, yra žemės sklype, kuris priklauso A. B. Ž.. 2002 m. gegužės 17 d. tik buvo užfiksuoti ginčo statinio kadastro duomenys (atlikti kadastriniai matavimai), o pirminė nekilnojamojo daikto teisinė registracija buvo atlikta 2007 m. spalio 3 d.

16.       Registrų centro filialas pažymi, jog Pripažinimo tinkamu naudoti aktas nėra pripažintas netekusiu galios, pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pasibaigė A. B. Ž. nuosavybės teisės ar kad pasikeitė šios daiktinės teisės turėtojas, ar dokumentų,  patvirtinančių nuosavybės teisių į ginčo statinį atsiradimą, todėl nebuvo jokio pagrindo įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo statinį Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

17.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nekilnojamojo turto registro įrašo apie A. B. Ž. nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įregistravimą, atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo Nr. (4.6.10)RS-1504 „Dėl registro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto registre“ bei Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. cspr 1-2391 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

18.       Pirmiausia pastebėtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo priimti nagrinėti šie pareiškėjos skundo reikalavimai: 1) panaikinti Nekilnojamojo turto registro įrašą apie A. B. Ž. nuosavybės teisių į ginčo statinį įregistravimą; 2) panaikinti VĮ Registrų centro filialo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. (4.6.10)RS-1504 „Dėl registro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto registre“; 3) panaikinti Komisijos 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. cspr 1-2391 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“. Tuo tarpu, apeliaciniame skunde pareiškėja kelia naują reikalavimą, nenagrinėtą pirmosios instancijos teisme – prašo Pripažinimo tinkamu naudoti aktą pripažinti neteisėtu.

19.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (LVAT 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016; 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

20.       Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimas, kuris nebuvo nurodytas pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teiktame skunde ir nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.

21.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad buvo įregistruoti neteisingi nekilnojamojo daikto registro duomenys, pareiškėja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepateikė dokumentų, kuriais kito asmens nuosavybės teisių įgijimas būtų pripažintas neteisėtu, ar patvirtinančių pareiškėjos nuosavybės teisių į ginčo statinį atsiradimą, todėl teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl kito asmens nuosavybės teisių registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo ir pareiškėjos nuosavybės teisių į ginčo statinį registravimo.

22.       Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad A. B. Ž. nuosavybės teisės į ginčo statinį įregistruotos Pripažinimo tinkamu naudoti akto, kurio suklastojimo faktas nustatytas baudžiamojoje byloje, pagrindu, pagal R. Ž., kuris nebuvo įgaliotas atlikti atitinkamus veiksmus, 2007 m. spalio 1 d. prašymą. Pareiškėja pažymi, jog 2002 m. gegužės 17 d. buvo nustatyti ginčo statinio kadastro duomenys, o nuosavybės teisės įregistruotos 2007 m., teigia, kad daikto valdymas negali būti įregistruotas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė. Pareiškėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas sąmoningai vilkino sprendimo byloje priėmimą, nenagrinėjo jos skunde nurodytų aplinkybių, nesilaikė įstatymų, teismo sprendimas be motyvų.

23.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos argumentus dėl Pripažinimo tinkamu naudoti akto neteisėtumo, pažymi, kad, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia apeliantė, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-783-897/2012 Pripažinimo tinkamu naudoti aktas nebuvo panaikintas ar pripažintas neteisėtu, taip pat nebuvo nustatyta apeliantės nurodyta aplinkybė, kad R. Ž. nebuvo įgaliotas pateikti 2007 m. spalio 1 d. prašymą dėl A. B. Ž. nuosavybės teisių į ginčo statinį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, šia nutartimi teismas bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad Pripažinimo tinkamu naudoti aktas būtų pripažintas neteisėtu ar panaikintas, kad R. Ž. nebuvo įgaliotas pateikti 2007 m. spalio 1 d. prašymą dėl A. B. Ž. nuosavybės teisių į ginčo statinį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad kito asmens nuosavybės teisių įgijimas būtų pripažintas neteisėtu ar kad buvo įregistruoti neteisingi nekilnojamojo daikto registro duomenys. 

24.       Pažymėtina, kad, kaip nurodė apeliantė ir atsakovas savo procesiniuose dokumentuose, 2002 m. gegužės 17 d. buvo nustatyti ginčo statinio kadastro duomenys. Duomenų, kad prieš 2007 m. spalio 3 d. įregistruojant A. B. Ž. nuosavybės teises į ginčo statinį į jį būtų įregistruotos kito asmens nuosavybės teisės, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, atmestini pareiškėjos argumentai, kad daikto valdymas negali būti registruotas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruotos nuosavybės teisės. 

25.       Dėl apeliantės argumentų, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jos skunde nurodytų aplinkybių, pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v Netherlands (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v Finland (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz v Spain (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

26.       Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo išsamiai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatytas aplinkybes vertino ne taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas.

27.       Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą sąmoningai vilkino bylos nagrinėjimą. Nors ABTĮ ir numato tam tikrus bylos nagrinėjimo terminus, tačiau be jų, kartu reikia atsižvelgti ir į bylos nagrinėjimo metu esantį teismo krūvį, bylos sudėtingumą (LVAT 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-976-662/2017). Įvertinus šias aplinkybės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas sąmoningai ir tyčia vilkino bylos nagrinėjimą. Be to, procesinės teisės normų pažeidimai pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį gali būti pagrindas panaikinti teismo sprendimą tik tada, kai dėl tokio pažeisimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tokios aplinkybės apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė.

28.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. T. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Stasys Gagys

        Virginija Volskienė