Civilinė byla Nr. 2S-1318-560/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04696-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

116.8.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Dainius Rinkevičius,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties pagal pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą dėl vykdymo tvarkos pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011, suinteresuoti asmenys – antstolis I. G., L. K., ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) kreipėsi į teismą prašydama pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 vykdymo tvarką ir panaikinti sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad: „atsakovei neįvykdžius 2 punkte nurodyto reikalavimo, ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę atlikti nugriovimo veiksmus (t. y. demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą bei sutvarkyti šaligatvį) pats, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės“. Nurodė, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu nustatytus neteisėtos statybos šalinimo pagrindus gali atlikti tik suinteresuotas asmuo L. K., kadangi jos atlikti darbai laikytini statinio rekonstrukcija. Galiojantis teisinis reglamentavimas nesuteikia Inspekcijai statytojo teisių. Inspekcija, vykdydama teismų sprendimus, organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai suinteresuotas asmuo L. K. elgiasi nesąžiningai ir nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo, o Inspekcija vadovaudamasi galiojančiomis teisės normomis Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo negali įgyvendinti. Nepaisant Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 str. įtvirtinto įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo, sprendimas nėra vykdomas. Pabrėžė, kad nepakeitus teismo sprendimo vykdymo tvarkos, nėra būdų išspręsti suinteresuoto asmens L. K. atsakomybės taikymo klausimo.

Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. pateikė atsiliepimą į prašymą, prašydamas pareiškėjo prašymą išnagrinėti teismo nuožiūra antstoliui nedalyvaujant.

Suinteresuotas asmuo L. K. pateikė atsiliepimą  į prašymą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad  suinteresuotas asmuo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos deda visas pastangas, siekdama įteisinti statybos darbus, tačiau  ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių nepavyksta iki galo suderinti projekto. Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui (toliau – Departamentas) teikiami derinimui projektiniai pasiūlymai, tačiau jie nepagrįstai netenkinami. Šią aplinkybę konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu, įpareigodamas Departamentą tinkamai įvertinti teikiamą projektinį pasiūlymą bei pritarti ar nepritarti jam. Taip pat pabrėžė, kad jokia CPK  norma nenustato galimybės keisti įsiteisėjusį teismo sprendimą šalies prašymu, todėl pareiškėjos prašymas dėl sprendimo pakeitimo atmestinas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi pareiškėjos Inspekcijos prašymą tenkino ir pakeitė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 nustatytą vykdymo tvarką, panaikinant sprendimo nuostatą, numatančią, kad: „atsakovei neįvykdžius 2 punkte nurodyto reikalavimo, ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos turi teisę atlikti nugriovimo veiksmus (t. y. demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą bei sutvarkyti šaligatvį) pats, reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės“.

Nurodė, kad Statybos įstatymo 3 str. 2 d. yra įtvirtintos sąlygos, kada gali būti įgyvendinama statytojo teisė, t. y. kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Šios sąlygos statytojo teisei įgyvendinti netaikomos, jeigu statinio griovimą teismo sprendimu organizuoja Inspekcija arba statinį teismo sprendimu griauna (atstato), jo dalis išardo (atstato) ne Inspekcija. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, esant tokiam reglamentavimui, tik griaunant statinius Inspekcijai nėra taikomi statytojui nustatyti reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, savavališkos statybos padarinių šalinimas reikštų rekonstrukcijos darbų atlikimą, savavališkos statybos padarinius pašalinti gali tik pati L. K., o Inspekcija, negalėdama įgyvendinti statytojo teisių, objektyviai negali įvykdyti teismo sprendimo – pašalinti savavališkos statybos padarinius (atlikti rekonstrukcijos darbus). Taip pat pabrėžė, kad Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 str. 3 d. imperatyviai nurodyta, jog Inspekcija, vykdydama teismų sprendimus, organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Kadangi tik suinteresuotas asmuo L. K. gali įvykdyti teismo sprendimą, Inspekcija objektyviai negali pašalinti savavališkos statybos padarinių, o jai ir toliau nevykdant teismo sprendimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, sudaromos sąlygos vilkinti ir nevykdyti Vilniaus miesto 3 apylinkės 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad suinteresuoto asmens atsiliepime nurodytos nesutikimo su prašymu aplinkybės nagrinėjamu atveju nelaikytinos aktualiomis, kadangi pareiškėjos prašymu keistinas ne teismo sprendimas, o sprendimo įvykdymo tvarka (CPK 284 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo L. K. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-26191-833/2014 bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1783-590/2014, nevertino jose nustatytų prejudicinių faktų, taip pat pareiškėjos prašymo pagrįstumo. Anksčiau nurodytose bylose buvo pripažinta, kad pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą skolininkės L. K. prievolė nėra asmeninė. Nutartimi keisti sprendimo vykdymo tvarkos nėra jokio teisinio pagrindo, nes pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad pati siekė pašalinti savavališkos statybos padarinius, nenurodė jokių objektyvių priežasčių, trukdančių atlikti įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir Statybos įstatymu leidžiamus atlikti veiksmus. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjai Statybos įstatyme nenumatyta teisė pašalinti savavališkos statybos padarinius (atlikti rekonstrukcijos darbus) yra visiškai nepagrįsta ir prieštarauja anksčiau nurodytiems teismų sprendimams, taip pat skundžiamoje nutartyje nurodytai Statybos įstatymo 3 str. 3 d. nustatytai išimčiai. Savavališkos statybos padarinių šalinimas negali būti aiškinamas kaip rekonstrukcijos darbų atlikimas, įpareigojantis pareiškėją įvykdyti įstatymu numatytus statytojui keliamus reikalavimus. Be to, Statybos įstatymo 28 str. 9 d. įtvirtinta nuostata numato, kad priimdamas vieną iš šio straipsnio 7 dalyje nurodytų sprendimų, teismas nurodo, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, savavališkai pastatytas statinys ar  savavališkai  pastatyta  jo  dalis  nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šio straipsnio l dalies l punkte nurodyto asmens lėšomis.  Taigi,  įstatymų leidėjas pripažįsta, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimas, nugriaunant neteisėtai pastatytus statinius, nepriskirtinas prie tokių veiksmų, kuriuos gali atlikti tik suinteresuotas asmuo L. K.. Pažymėjo, kad užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi, ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo  2007  m.  spalio  24  d.  nutarimas). Nagrinėjamu atveju toje pačioje byloje vadovaujantis įstatymais yra priimti įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys, kurie skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi paneigiami be pagrįstų motyvų ir argumentų, prieštaraujant Statybos įstatymo nuostatoms ir suformuotai teismui praktikai. Teismo sprendime buvo nurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, t. y. išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininką, kai šis jų neįvykdo, o ne priešingai. Mano, kad skundžiamoje nutartyje yra dėstomi priešingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014 formuojamai praktikai išaiškinimai. Pabrėžė, kad suinteresuoto asmens L. K. neveikimas paaiškintinas pirmosios instancijos teismo visiškai nevertintu rašytiniu įrodymu – kartu su atsiliepimu į prašymą pateiktu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-628-629/2014. Pabrėžė, kad siekdama įgyvendinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą, ji statybos leidimą gali gauti tik suderinusi projektinius pasiūlymus su Departamentu. Tarp jos ir Departamento buvo kilęs teisminis ginčas, kurį išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pripažino, kad Departamentas, priimdamas 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą nepritarti įėjimo iš (duomenys neskelbtini), pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektiniams pasiūlymams, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatų, todėl sprendimą panaikino ir įpareigojo šią instituciją iš naujo išnagrinėti jos pateiktus projektinius pasiūlymus. Pabrėžė, kad pareiškėjai yra žinomos šios aplinkybės. Mano, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl bylos sustabdymo, nes administracinio teismo sprendimas patvirtina egzistuojant CPK 1623 str. bylos sustabdymo pagrindą.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį. Pažymėjo, kad suinteresuotam asmeniui L. K. nustatytais terminais neįvykdžius Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo suinteresuotam asmeniui I. G. buvo pateiktas vykdomasis raštas. 2014 m. gegužės 30 d. antstolis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir prašė spręsti įpareigojimų nevykdymo ir L. K. atsakomybės klausimus. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-26191-833/2014 pareiškimą atmetė nurodęs, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 Inspekcijai yra suteikta teisė atlikti griovimo veiksmus, jeigu atsakovė L. K. jų nevykdys, todėl esant tokiai teismo sprendimo vykdymo tvarkai nėra teisinio pagrindo spręsti klausimo dėl atsakomybės už teismo sprendimo nevykdymą. Minėtą poziciją patvirtino Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1783-590/2014. Nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ginčo dėl to, kad apeliantė L. K. savavališkai atliko statinio rekonstrukcijos darbus nėra. Pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, kurio pagrindu išduotas minėtas vykdomasis raštas, savavališkos statybos padarinių šalinimas atliekamas darant statinio rekonstrukciją – perstatant statinį (pakeičiant laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Šiuo atveju iš lauko yra išbetonuota atraminė sienutė, iškastas gruntas ir įrengti laiptai į rūsio patalpas, rūsio sienoje iškaltos įėjimo durys į rūsį, išbetonuotas pandusas įėjimui į patalpas pirmame aukšte, ant atraminės  sienutės įrengta metalinė tvorelė. Minėti apeliantės atlikti veiksmai yra laikomi statinio rekonstrukcija. Pareiškėja taip pat nesutinka su apeliantės argumentu,  kad  neįrodyta, jog pareiškėja negali atlikti savavališkos statybos  šalinimo darbų. Teigia, kad savavališkos statybos padarinius pašalinti gali tik pati apeliantė L. K., kadangi pareiškėja Inspekcija negali įgyvendinti statytojo teisių, dėl ko negali ir objektyviai įvykdyti teismo sprendimo – pašalinti savavališkos statybos padarinius, jeigu jų nepašalino apeliantė. Apeliantė elgiasi nesąžiningai ir nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo, o pareiškėja pagal šiuo metu galiojančią teisinę reglamentaciją  Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimo negali įgyvendinti. Be to, Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 str. 3  d. imperatyviai nurodyta, kad Inspekcija, vykdydama teismų sprendimus, organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Mano, kad atskirojo skundo motyvai dėl Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtos administracines bylos Nr. I-628-629/2014 neturi jokios reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai.

Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. atsiliepimo į suinteresuoto asmens L. K. atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs šalių nurodytus argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Vadovaujantis byloje esančia medžiaga ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 ieškovės Inspekcijos ieškinį tenkino iš dalies: 1) nustatė atsakovei L. K. 6 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu įrengtiems laiptams į rūsį, rūsio sienoje įrengtoms durims ir durų angai, atraminei sienutei, ant atraminės sienutės ir panduso įrengtai metalinei tvorelei ir iškastam gruntui pastate, esančiame (duomenys neskelbtini); 2) neįvykdžiusi 1 punkte nurodyto reikalavimo, atsakovė per 3 mėnesius nuo 1 punkte nustatyto termino pasibaigimo įpareigota savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą bei sutvarkyti šaligatvį (duomenys neskelbtini); 3) atsakovei neįvykdžius 2 punkte nurodyto reikalavimo, ieškovei Inspekcijai suteikta teisė atlikti nugriovimo veiksmus (t. y. demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą bei sutvarkyti šaligatvį), reikiamas išlaidas išieškant iš atsakovės. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-810-585/2013 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tenkindamas pareiškėjos Inspekcijos prašymą dėl vykdymo tvarkos pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-869-827/2011 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį panaikindamas 3 jos punktą.

Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo L. K. nesutinka, kad pareiškėja negali atlikti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendime nustatytų veiksmų, mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laiko, jog neteisėtos statybos padarinių šalinimas šiuo atveju priskirtinas prie tokių veiksmų, kuriuos gali atlikti tik ji pati. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 15 str. 3 d. numatyta, kad Inspekcija šio įstatymo 14 str.1 d. nurodytų asmenų lėšomis organizuoja tik statinių griovimo ir statybviečių tvarkymo darbus, jeigu per nustatytus terminus teismų reikalavimai nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietes neįvykdomi. Pagal šio įstatymo 3 dalį statinio griovimo ar statinio dalies (dalių) išardymo darbai atliekami taip, kad nugriovus statinį ar išardžius jo dalį (dalis): 1) minimaliai nuo atmosferos poveikio ir pašalinių asmenų patekimo būtų apsaugotos prie nugriauto statinio ar jo išardytos dalies (dalių) buvusių priblokuotų statinių dalys (konstrukcijos) ir (ar) po statinio dalies (dalių) išardymo likusi statinio dalis, kurioms statinio nugriovimas ar jo dalies (dalių) išardymas padarė (daro) neigiamą poveikį tretiesiems asmenims ir aplinkai; 2) būtų išlaikytas šios dalies 1 punkte nurodytų statinių dalių pastovumas (būtų išvengta statinio griūties grėsmės ir didesnių negu leistina deformacijų), nesiejant su ankstesnės tų dalių būklės ar struktūros atkūrimu, – tais atvejais, kai pastovumui neigiamą poveikį padarė (daro) statinio nugriovimas ar jo dalies (dalių) išardymas. Tai, kas anksčiau išdėstyta patvirtina, kad Inspekcija atlikdama statinio griovimo ar ardymo darbus imasi tik būtiniausių priemonių reikalingų apsaugoti likusius statinius ar pašalinius asmenis, taip pat siekiant išvengti statinių griūties ar deformacijų, bet ne tokių veiksmų, kuriais iš esmės atkuriama iki neteisėtos statybos buvusi padėtis. Pažymėtina, kad statybos darbai – visi darbai, atliekami statant arba griaunant statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo) (Statybos įstatymo 2 str. 15 p.). Įvertinus tai, kas anksčiau išdėstyta, matyti, kad nustatant Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo įvykdymo tvarką, šio sprendimo rezoliucine dalimi pareiškėjai suteikta teisė  atlikti griovimo veiksmus, apimančius tam tikrus statybos darbus (pavyzdžiui, mūrijimo, kasimo darbus), ko teisinis reguliavimas, kaip nurodyta anksčiau, Inspekcijai šalinant neteisėtos statybos padarinius nesuteikia. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, tenkindamas pareiškėjos Inspekcijos prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo.

Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-26191-833/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1783-590/2014, kuri priimta peržiūrėjus anksčiau nurodytą teismo nutartį apeliacine tvarka. Pažymėtina, kad šiuo atveju buvo sprendžiama dėl įpareigojimo neįvykdymo ir suinteresuoto asmens L. K. (skolininkės) atsakomybės, neįvykdžius antstolio įpareigojimų pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 20 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-869-827/2011. Priimdamas 2014 m. birželio 6 d. nutartį Vilniaus miesto apylinkės teismas nesprendė klausimo dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo, nevertino ir neturėjo vertinti, ar Inspekcija turi realias, įstatymu pagrįstas galimybes įvykdyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą. Šių klausimų taip pat nesprendė ir apeliacinės instancijos teismas. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas nurodydamas, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimui esant įsiteisėjusiam ir galiojančiam pareiškėjui Inspekcijai nėra pagrindo jo nevykdyti nereiškia, jog negali būti sprendžiamas klausimas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir nustatinėjama, ar pareiškėja gali įvykdyti teismo sprendimą, t. y. atlikti jo rezoliucinėje dalyje nurodytus veiksmus. Apeliantė atskirajame skunde taip pat dėsto aplinkybes, susijusias su jos galimybėmis įvykdyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu jai pavestus įpareigojimus, tačiau tai nėra susiję su šia byla, kurioje sprendžiamas klausimas tik tiek, kiek jis yra susijęs su ta sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyta sprendimo įvykdymo tvarka, kuri yra nustatyta pareiškėjai, bet ne apeliantei.

Atskirajame skunde apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti ir su šiais argumentais. Apeliantė teisingai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2014 pažymėjo, kad tais atvejais, kai teismo sprendime nenurodyti sprendimo neįvykdymo padariniai, t. y. nenurodyta išieškotojo teisė atlikti veiksmus už skolininką, kai šis jų neįvykdo, antstolio surašytas sprendimo neįvykdymo aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimą pagal CPK 284 str. nustatytas taisykles, priimdamas nutartį, kuria pakeičia sprendimo vykdymo tvarką ir nustato išieškotojui teisę atlikti už skolininką jo lėšomis teismo sprendime nurodytus veiksmus (CPK 771 str. 3 d.). Vis dėlto, šioje nutartyje taip pat akcentuojama, kad tai netaikytina tais atvejais, kai teismas dėl pareigos pobūdžio negali nustatyti sprendime jo neįvykdymo teisinių padarinių, nurodytų CPK 273 str. 1 d., ar nutartimi keisti sprendimo vykdymo tvarkos – nustatyti išieškotojui teisę už skolininką atlikti veiksmus, kurių šis neatliko, nes įvykdyti teismo įpareigojimą atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus gali tik pats skolininkas. Apeliacinės instancijos pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir analizavo bei nurodė motyvus, dėl kurių pareiškėja negali įvykdyti teismo sprendimo, taip pat pagrįstai darė išvadą, jog teismo sprendimą gali įvykdyti tik apeliantė. Taigi, šis apeliantės nurodytas argumentas nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumui ar nepagrįstumui konstatuoti.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį, dėl to atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.,

n u t a r i a:

Apeliantės L. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                             Dainius Rinkevičius