Administracinė byla Nr. A556 - 2165/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01689-2010-0
Procesinio sprendimo kategorija 9.8.1; 9.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. liepos 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovėms advokatei Inesai Arbočienei, Žanai Jančiulevičienei,
atsakovo atstovei Rasai Stravinskaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vespe“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (skundą padavęs asmuo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) su skundu (b. l. 1-5) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. S-139(7-93/2010) „Dėl UAB „Vespe“ 2010-03-26 skundo“ ir palikti galioti VMI prie FM 2010 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 69-54.
Atsakovas paaiškino, kad ginčas byloje kyla dėl to, ar pareiškėją UAB „Vespe“ su fiziniais asmenimis siejo darbo ar civiliniai teisiniai santykiai, t. y. ar fiziniai asmenys buvo pakankamai savarankiški, kad jų ir fizinio asmens, vykdžiusio individualią veiklą, bei pastarojo ir pareiškėjo sutarčių vykdymą galima būtų laikyti savarankiška veikla, atitinkančia individualios veiklos bei veiklos pagal verslo liudijimą požymius. Nors pareiškėjo ir gyventojų darbo santykiai yra įforminti rangos sutartimi su gyventoju, įregistravusiu individualią veiklą, tačiau tie santykiai su gyventojais, įsigijusiais verslo liudijimus, atitinka darbo santykius ar jų esmę atitinkančius santykius. Todėl ginčas kilo dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių taikant turinio viršenybės prieš formą principą, konstatavus, kad pareiškėją ir asmenis, kurie buvo įsigiję verslo liudijimus, siejo darbo santykiai. Pažymėjo, jog Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime nurodė, jog mokesčių administratorius kaip vieną iš darbo santykių tarp gyventojų, dirbusių pagal verslo liudijimus, ir pareiškėjo faktą įrodančių aplinkybių, nurodė, jog tarp A. J. ir pareiškėjo sudarytose subrangos sutartyse nebuvo nurodytos konkrečios užduotys, pavyzdžiui, iškirstinos medienos kiekis, o nurodyta tik pati darbo funkcija, kuri būdinga darbo santykiams. Kaip matyti iš Darbo kodekso pirmasis iš esminių darbo santykių požymių yra įsipareigojimas dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas. Pareiškėjo ir fizinių asmenų, veikusių pagal verslo liudijimus, santykiams būdingas įpareigojimas dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą. Šis požymis yra vertinamas kaip darbo sutarties požymis, kuris suprantamas kaip rūšiniais požymiais apibrėžtos darbo funkcijos vykdymas, kai tuo tarpu esant civilinių sutarčių pagrindu susiformavusiems santykiams sutarties šalis atlieka ne rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o tarp asmenų egzistuoja susitarimas dėl konkretaus rezultato pasiekimo. Todėl kiekvienu atveju yra reikšminga nustatyti asmenų, pareiškėjui teikusių paslaugas, veiklos pobūdį. Konstatavo, jog išnagrinėjus pateiktų miško ruošos darbų pirkimo subrangos sutarčių (2005, 2006 ir 2007 metams) sąlygas, matyti, kad jos neatitinka civilinės sutarties esmės, t. y. pateiktose subrangos sutartyse nėra nurodytos konkrečios užduotys, jų vykdymo vietos, numatoma darbų apimtis, kaina ir suma. Paminėtos sutartys sudarytos metams, subrangos sutartys konkrečiai kertamai biržei (gavus užduotį) nebuvo sudarytos. Pagal pateiktas subrangos sutartis A. J. vykdė tęstinio pobūdžio funkciją. Nurodė, jog iš mokestinio ginčo byloje pateiktų sutarčių matyti, kad konkrečiam asmeniui nebūdavo apibrėžiamos konkrečios užduotys, fizinių asmenų įsipareigojimai. Pagal sudarytas rangos sutartis buvo susitariama atlikti miško kirtimo, medienos paruošimo ir kitus miško ūkinius darbus. Įvertinus minėtąsias sutartis, faktines mokestinio ginčo byloje nustatytas aplinkybes, matyti, kad fiziniai asmenys atlikinėdavo medienos ruošos, malkų gamybos paslaugas, t. y. jų vykdoma veikla nebuvo siejama su konkrečiu rezultatu, kiekviename objekte buvo atliekama tokia pati tęstinė veikla, jų pagal sutartis gaunamas atlygis priklausė nuo kokybiškai atliktų darbų vieneto. Pažymėjo, jog kitas požymis, atribojantis darbo santykius nuo civilinių, yra paklusimas vidaus darbo tvarkai. Paklusimas darbovietėje numatytai darbo tvarkai pasireiškia tuo, kad darbuotojas atlikdamas darbą nėra visiškai savarankiškas. Vykdydamas savo darbines funkcijas jis turi paklusti darbdaviui: turi laikytis nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų, t. y. jo vykdoma veikla iš esmės yra sąlygota darbdavio nustatyto ir iš jo reikalaujamo elgesio varianto. Iš fizinių asmenų paaiškinimų matyti, kad visas teikiamų paslaugų procesas buvo kontroliuojamas pareiškėjo ir jo atsakingų darbuotojų. Nurodė, jog darbo santykiams taip pat būdingas susitarimas dėl darbo užmokesčio. Nustatant atlygintinumo faktą teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų 3.2 punkte „Rekomenduotina teismų praktika sprendžiant dėl nelegalaus darbo sudėties objektyviųjų požymių“ išaiškinta, jog nelegalus darbas, kaip veika, apima bet kokius atlygintinus santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra, įskaitant skolą ir kt. Nustatant atlygintinumo faktą, nėra būtinas darbuotojo ir darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, nurodant konkretų atlyginimo dydį. Atlygintinumas už darbą gali būti nustatomas vadovaujantis visais įstatymo leistinais įrodymais. Atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, galima konstatuoti, kad dirbamas darbas yra atlygintinas darbas (atsižvelgiant į darbo pobūdį, jo trukmę ir pan.). Miško kirtėjų paaiškinimais, atlygis už darbą buvo apmokamas reguliariai, t. y. kartą per mėnesį, kai kurie asmenys nurodė, kad buvo mokami avansai, nors tai nebuvo numatyta rangos sutartyse ir šis faktas būdingas darbo santykiams. Atlygio už atliktą darbą išmokėjimo vieta nebuvo pastovi, pinigai buvo išmokami biržėse, vietose, kur susitardavo bei A. J. namuose (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjo įregistravimo vietoje. Keli asmenys nurodė, kad prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus išrašė ir pinigus jiems išmokėjo Ž. J.. Pasak VMI prie FM, šiuo atveju egzistuoja visi trys esminiai darbo santykių požymiai, remiantis Darbo kodekso 93-94 straipsnių nuostatomis. Atsakovas pabrėžė, jog darbų saugos užtikrinimas darbo vietoje nelaikytinas išskirtinai darbo santykių požymiu, jis nesietinas su konkretaus pobūdžio veikla. Minėtas aspektas labiau susijęs su techniniu atitinkamų taisyklių laikymusi ir iš to kylančia administracine atsakomybe. Nurodė, jog nors Mokestinių ginčų komisija atkreipė dėmesį, jog avansai šalių susitarimu gali būti mokami ir sudarius rangos sutartį, tačiau VMI prie FM šios aplinkybės ir neįvardijo kaip vieno iš esminių darbo santykių požymių. Atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintomis Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklėmis, VMI prie FM viršininko 2002 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 333 „Dėl verslo liudijimo formos ir individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint liudijimą klasifikatoriaus patvirtinimo“ gyventojai negalėjo tiesiogiai įforminti pareiškėjui paslaugų pagal verslo liudijimus medienos ruošos paslaugoms atlikti. Tačiau Mokestinių ginčų komisija skundžiamame sprendime šiuo klausimu visiškai nepasisakė. Kaip nurodyta Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1976, 4 punkte – gyventojai įsigiję ne prekybos, o kitos veiklos verslo liudijimus, parduodami savos gamybos prekes (išskyrus atvejus, kai savos gamybos prekės parduodamos gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus) arba suteikdami paslaugas, prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitus privalo išrašyti pirkėjams arba paslaugų gavėjams jų pageidavimu. Prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito pirmasis egzempliorius duodamas prekių pirkėjui arba paslaugų gavėjui, o antrasis lieka pardavėjui arba paslaugų teikėjui. Nurodė, jog atsižvelgiant į minėtas nuostatas, Mokestinių ginčų komisijos išvada laikytina nepagrįsta bei prieštaraujančia poįstatyminių teisės aktų normoms. Nurodė, jog įvertinus patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija šiuo atveju pagrįstai pritaikė Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į formalią pareiškėjo veiklos išraišką bei pagal verslo liudijimą dirbusiems fiziniams asmenims per A. J. už medienos paruošimą tikrinamuoju laikotarpiu išmokėtą sumą pripažino A klasės pajamomis, susijusiomis su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais, bei apmokestino, vadovaudamasi atitinkamų įstatymų nuostatomis.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vespe“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Vespe“) atsiliepimu į atsakovo skundą (b. l. 32-35) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas sutiko su Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. S-139(7-93/2010), kadangi jis yra teisėtas ir pagrįstas, išsamiai motyvuotas galiojančiomis teisės normomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Nurodė, kad atsakovas skųsdamas Mokestinių ginčų komisijos sprendimą visiškai nepagrindė, kokios jo teisės ginčijamu sprendimu buvo pažeistos. Grąžinus bylą atsakovui, jis nepraranda galimybės ginti savo tariamas teises įstatymų nustatyta tvarka atitinkamai atlikęs veiksmus, kuriuos nurodė Mokestinių ginčų komisija savo sprendime, todėl ginčijamu sprendimu atsakovo teisės nebuvo pažeistos ir todėl atsakovas neturi teisės skųsti ginčijamą sprendimą. Pažymėjo, kad MAĮ 159 straipsnis numato centrinio mokesčių administratoriaus teisę skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą teismui, tačiau tik tokiu atveju, jei centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Šiuo atveju Mokestinių ginčų komisija pasisakė, kad sprendimas naikintinas ne dėl skirtingo įstatymų ar kitų teisės aktų nuostatų interpretavimo, o dėl to, jog atsakovas surinko nepakankamai įrodymų. Todėl, pasak pareiškėjo, atsakovas nepagrįstai pasinaudojo teise skųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą. Taip pat atsakovas, pateikdamas skundą, privalėjo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą panaikinti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą. Tačiau atsakovas, kartodamas savo sprendime nurodytus argumentus, kuriuos Mokestinių ginčų komisijos aptarė, visiškai nepasisakė dėl Mokestinių ginčų komisijos motyvų, kuriais remiantis buvo panaikintas atsakovo sprendimas. Atsakovas remiasi subrangos sutartimis ir jų tekstu, tačiau jos nėra pateiktos į bylą, taip pat nėra ir šių sutarčių priedų.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė atsakovo VMI prie FM skundą patenkinti ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. S-139(7-93/2010).
Inspekcija nesutiko su Mokestinių ginčų komisijos sprendimo teiginiu, kad pareiškėją su fiziniais asmenimis siejo civiliniai santykiai, o ne darbo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 70-86) atsakovo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad MAĮ 159 straipsnio 2 dalis nustato, jog apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Iš minėtos teisės normos formuluotės darytina išvada, kad, pirma, ši norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; Administracinių teismų praktika, Nr. 6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005; Administracinių teismų praktika, Nr. 7). Tokio MAĮ 159 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose bylose. Nagrinėjamu atveju centrinis mokesčių administratorius pasinaudojo jam suteikta teise ir apskundė Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. S-139(7-93/2010), tuo tarpu pareiškėjas pastarojo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo neskundė. Todėl šią administracinę bylą nagrinėjantis teismas yra saistomas skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą. VMI prie FM savo skunde nurodo, kad, įvertinusi patikrinimo metu nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas, todėl prašo Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 sprendimą Nr. S-139(7-93/2010) panaikinti, o jos priimtą 2010 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 69-54 palikti galioti. Teismas pažymėjo, kad Mokestinių ginčų komisija 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. S-139(7-93/2010) iš esmės grindžia netinkamai mokesčių administratoriaus atliktu faktinių aplinkybių tyrimu, tyrimo neobjektyvumu ir neišsamumu, kas turėjo įtakos nepagrįsto VMI prie FM 2010 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 69-54 priėmimui. Vertinti materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą teismas gali tik esant visapusiškai ir objektyviai atliktam faktinių aplinkybių tyrimui. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo VMI prie FM skundas dėl Mokestinių ginčų komisijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Atsakovas VMI prie FM apeliaciniu skundu (b. l. 93-97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atsakovo skundą patenkinti.
Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas neatsakė į atsakovo keliamus skundo motyvus, savo sprendimą iš esmės grindė Mokestinių ginčų komisijos sprendimo nuostatomis, apsiribodamas faktinių aplinkybių konstatavimu. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti laikomas motyvuotu.
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102-105) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas, pagrįstas teisės normomis bei galiojančia teismų praktika. Atsakovas apeliaciniame skunde iškreiptai ir neišsamiai nurodo faktines aplinkybes, dėl kurių vertinimo Mokestinių ginčų komisija ir teismas pasisakė. Dėl tinkamo ar netinkamo materialinės teisės normų taikymo teismas turi galimybę pasisakyti tik tokiu atveju, kai yra visapusiškai ir objektyviai nustatytos esminės faktinės aplinkybės, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106) prašo apeliacinį skundą patenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti.
Inspekcija nurodo, kad teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo galiojančiais darbo santykius reglamentuojančiais įstatymais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinėje byloje kilo ginčas dėl to, kokie santykiai buvo susiklostę tarp pareiškėjo ir asmenų, įsigijusių verslo liudijimus, kurie teikė medienos ruošos, malkų gamybos ir pan. paslaugas.
Tačiau, visų pirma, šios bylos specifika yra ta, kad apeliacinis skundas yra pateiktas ne mokesčių mokėtojo, o mokesčių administratoriaus dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, todėl būtina pasisakyti dėl mokesčių administratoriaus teisės pasinaudoti teismine gynyba apimties.
Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnis riboja centrinio mokesčio administratoriaus teisę skųsti teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimus: centrinis mokesčių administratorius turi teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, kai jis ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas (MAĮ 159 str. 2 d.).
Atsižvelgusi į šios teisės normos turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo vien skirtingo faktinių aplinkybių vertinimo pagrindu. Tam, kad vadovaujantis MAĮ 159 straipsnio 2 dalimi centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių, įrodymų vertinimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo jurisdikcinę kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-236/2005, Administracinių teismų praktika, Nr. 7; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-738-06; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-242/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-188/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-278/2011).
Todėl, centriniam mokesčių administratoriui ginčijant Mokestinių ginčų komisijos sprendimą perduoti mokesčių mokėtojo skundą nagrinėti iš naujo, taip pat privaloma nustatyti, kokiais motyvais yra grindžiamas toks Mokestinių ginčų komisijos sprendimas – ar būtinybę perduoti ginčą nagrinėti iš naujo Mokestinių ginčų komisija grindžia skirtingu, nei nurodo centrinis mokesčių administratorius, teisės normų aiškinimu (mokestinio ginčo byloje kyla ginčas dėl teisės klausimų), ar nagrinėjant mokestinį ginčą kyla klausimai tik dėl tam tikrų faktinių aplinkybių nustatymo – pateiktų įrodymų vertinimo, jų pakankamumo, įrodomosios galios ir pan.
Mokestinių ginčų komisija, sistemiškai išnagrinėjusi esamus byloje duomenis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju VMI prie FM nevisapusiškai ištyrė patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei surinktą informaciją, jog ginčijamas VMI prie FM sprendimas nėra pakankamai pagrįstas, kad jo pagrindu būtų galima vienareikšmiškai daryti išvadą, jog gyventojus, dirbusius su verslo liudijimais, ir pareiškėją siejo darbo ar jų esmę atitinkantys santykiai. Mokestinių ginčų komisija konstatavo, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai, pagrindžiantys nustatytus pažeidimus, laikytini nepakankamais ir todėl, remiantis visomis šiomis aplinkybėmis ir tuo, jog nagrinėjamu atveju būtina papildomai surinkti duomenų ir juos ištirti, siekiant nustatyti tikrąjį santykių tarp gyventojų ir pareiškėjo pobūdį, ginčijamą VMI prie FM sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Iš skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo matyti, kad atsakovo sprendimas buvo panaikintas dėl motyvų iš esmės, susijusių su faktinės mokestinio ginčo pusės (įrodymų) vertinimu.
Įvertinus centrinio mokesčių administratoriaus skundo teismui argumentus, taip pat matyti, jog VMI prie FM išdėsto tik savo teisinę poziciją dėl to, ar pareiškėją su fiziniais asmenimis siejo darbo ar civiliniai teisiniai santykiai, įvardija požymius, atribojančius darbo santykius nuo civilinių, tačiau nekelia teisės (skirtingo teisės normų interpretavimo) klausimo. Kaip jau buvo minėta, teisė paduoti tokio pobūdžio skundą Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis atsakovui nesuteikia, todėl jo paduotas skundas negalėjo būti priimtas ir ginčas teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės. Toks teiginys lemia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimą ir nutraukimą administracinės bylos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Laimė Baltrūnaitė
Arūnas Sutkevičius