Civilinė byla Nr. e2A-557-790/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00143-2019-5
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Mikuckienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. P., G. M., D. P., S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovams A. P., D. P., G. M., S. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. P., uždaroji akcinė bendrovė „Admiras“, uždaroji akcinė bendrovė „Scandlita“, akcinė bendrovė „Luminor bank“ AS Lietuvos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Dubingių žirgynas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį Nr. 14-3899, 2014 m. liepos 1 d. sudarytą tarp atsakovų A. P., D. P. ir S. P. dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/258 negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dovanojimo; dovanojimo sutartį Nr. DB-4022, 2016 m. birželio 30 d. sudarytą tarp atsakovų A. P., D. P. ir G. M. dėl gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28/33 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo ir taikyti restituciją
2. Ieškovas nurodė, kad atsakovas A. P. 2013 m. vasario 4 d. sudarė paskolos sutartį su paskolos davėju B. F. dėl 2 000 000 litų (579 240,03 Eur) paskolos. Paskola suteikta paskolos sutarties pasirašymo metu grynais pinigais. Šalys susitarė, kad paskola bus grąžinama dalimis sutartyje nurodytais terminais ir tvarka iki 2014 m. gegužės 30 d. Tačiau atsakovas A. P. paskolos sutartyje nustatytos paskolos grąžinimo tvarkos nesilaikė ir jos B. F. negrąžino. Paskolos davėjas B. F. 2015 m. kovo 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. RPS 2015-03-20/1 pagrindu visas reikalavimo teises, kylančias iš paskolos sutarties skolininko A. P. atžvilgiu, perleido ieškovui K. V.. Kadangi atsakovas A. P. ir toliau nevykdė prievolių, kylančių iš 2013 m. vasario 4 d. paskolos sutarties, ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu tenkino ieškovo ieškinį ir priteisė ieškovo naudai iš atsakovo A. P. 579 240,03 Eur skolos ir 46 294,76 Eur palūkanų, iš viso 625 534,79 Eur, taip pat metines 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėjęs bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą, skundą atmetė ir 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
3. Pateikus įsiteisėjusį teismo sprendimą vykdymui, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų tapo žinoma, kad per du metus, t. y. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. (nuo termino grąžinti paskolą pasibaigimo) iki 2016 m. birželio 30 d. (bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimo metu) atsakovas A. P. kartu su sutuoktine atsakove D. P. dovanojimo sutartimis perleido nekilnojamąjį turtą savo sūnui atsakovui S. P. ir dukrai atsakovei G. M.. Dovanojimo sutarčių pagrindu perleistas butas su automobilių stovėjimo aikštele, esančia (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), taip pat žemės sklypai.
4. Ieškovas pažymėjo, kad pateikus ieškinį dėl skolos priteisimo, ieškovo prašymu teismas buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones – areštavęs anksčiau nurodytą turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas atsakovo A. P. atskirąjį skundą, šias laikinąsias apsaugos priemones panaikino. Būtent po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atsakovas A. P. kartu su atsakove D. P. padovanojo dukrai minėtą turtą.
5. Be to, dalis nekilnojamojo turto objektų yra apsunkinti hipoteka. Kaip galima spręsti iš hipotekos nustatymo datų, tai buvo padaryta bylos dėl skolos priteisimo sustabdymo metu, kol vyko ikiteisminis tyrimas, arba iš karto po Vilniaus apygardos teismo sprendimo priėmimo. Nors tuo metu nekilnojamasis turtas jau buvo perleistas atsakovų A. P. ir D. P. vaikams, yra pagrindas teigti, kad hipotekos nustatymas turtui buvo atliktas veikiant nesąžiningai, dar labiau apsunkinant ieškovo, kaip kreditoriaus, padėtį.
6. Šiuo metu skolininkas jokio reikšmingo turto neturi, kadangi visas vertingas nekilnojamasis turtas buvo perleistas skolininko vaikams. Atsakovų A. P. ir D. P. pajamos taip pat nedidelės, sąskaitose piniginių lėšų nėra. Ieškovo teigimu, atsakovas A. P., turėdamas didelės vertės turto, užuot grąžinęs paskolą, turtą neatlygintinai perleido savo vaikams, be to, vėliau turtas buvo apsunkintas hipoteka, taigi darytina išvada, kad turtas buvo perleistas siekiant išvengti prievolių pagal paskolos sutartį vykdymo. Todėl yra pagrindas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) ieškinio tenkinimui.
7. Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai teigia turįs neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kurios buvimą neva įrodo 2013 m. vasario 4 d. paskolos sutartis ir 2015 m. kovo 20 d. reikalavimo perleidimo sutartis, kadangi dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties ieškovas yra pateikęs kasacinį skundą. Be to, ieškovas nepagrįstai teigia, kad buvo pažeistos jo, kaip kreditoriaus, teisės, kadangi ieškovas nuosekliai įrodinėjo, jog paskolos sutartis faktiškai nebuvo sudaryta, nes paskolos suma jam nebuvo perduota, taigi atsakovas nemanė turįs prievolę vykdyti nepagrįstus ieškovo reikalavimus pagal nesudarytą paskolos sutartį. Dovanojimo sutarčių sudarymas, taip pat ir su artimais giminaičiais, savaime nereiškia, kad šie sandoriai pažeidė ieškovo teises, kad atsakovas neva neprivalėjo jų sudaryti ir turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis ieškovo teises, nes sutarties laisvės principas garantuoja kiekvienam asmeniui teisę laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jei tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovas ir jo sutuoktinė turėjo teisę disponuoti jiems priklausančiu turtu savo nuožiūra, teisėtai, taip, kaip jiems atrodė racionalu ir tikslinga, įskaitant ir jo dovanojimą kitiems atsakovams. Atsakovas pažymėjo, kad nors ieškovas prašo preziumuoti atsakovo ir kitų dovanojimo sutarčių šalių nesąžiningumą, skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės kreditoriaus pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu jo teisės buvo pažeistos vienu iš nurodytų būdų.
8. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Medicinos bankas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą sandoriams ginčyti actio Pauliana pagrindu. Pažymėjo, kad nors ieškovas nurodo, kad apie ginčijamus sandorius sužinojo tik 2018 m. gruodžio 4 d. gavęs Nekilnojamojo turto registro išrašus, tačiau neteikia duomenų, iš kur jis minėtus išrašus gavo. Ieškovas yra advokatas, kuris gali gauti duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, todėl, veikdamas atidžiai ir rūpestingai, turėjo visas galimybes apie ginčijamus sandorius sužinoti ne 2018 m. gruodžio 4 d., o daug anksčiau. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamais sandoriais buvo perleistas ne asmeninės nuosavybės teise atsakovui A. P. priklausantis turtas, o bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise atsakovams A. P. ir D. P. priklausęs turtas, todėl ieškinys gali būti tenkinamas tik iš dalies, kiek perleistas turtas priklausė atsakovui A. P..
9. Trečiasis asmuo UAB „Dubingių žirgynas“ ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Taip pat akcentavo, kad perleistas turtas priklausė ne asmeniškai atsakovui, o atsakovams A. P. ir D. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o prievolė grąžinti priteistas sumas yra asmeninė A. P. prievolė. Taigi atsakovė D. P. ginčo sandoriu negalėjo pažeisti ieškovo teisių, kadangi nebuvo jo skolininkė. Ginčo turtas buvo perleistas iš dalies įvykdant skolininkų turimą prievolę atsakovei. Dalis padovanoto turto yra įkeista užtikrinant G. M. 402 000 Eur skolos trečiajam asmeniui UAB „Medicinos bankas“ grąžinimą, taigi patenkinus ieškinį, ieškovo kaip kreditoriaus teisės nebūtų apgintos, kadangi išieškojimas į įkeistą turtą negalėtų būti vykdomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino negaliojančia dovanojimo sutartį Nr. 14-3899, 2014 m. liepos 1 d. sudarytą tarp atsakovų A. P., D. P. ir S. P. dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/258 negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dovanojimo, grąžino butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/258 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo A. P. nuosavybėn; pripažino negaliojančia dovanojimo sutartį Nr. DB-4022, 2016 m. birželio 30 d. sudarytą tarp atsakovų A. P., D. P. ir G. M. dėl gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinio pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28/33 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo, grąžino gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28/33 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo A. P. nuosavybėn. Teismas hipotekos sandoriams restitucijos netaikė.
11. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikus nepakeistą, ieškovo turima turtinė teisė tapo neabejotina, todėl nuo šios datos ieškovas įgijo teisę ginčyti minėtus sandorius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu ir nuo šios datos skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Ieškovas ieškinį teismui pateikė 2019 m. sausio 28 d., todėl ieškinio senaties termino nepraleido.
12. Prievolė, kilusi iš paskolos sutarties, atsakovui A. P. atsirado 2013 m. vasario 4 d., t. y. tą dieną, kai buvo pasirašyta paskolos sutartis ir atsakovas A. P. gavo iš pradinio kreditoriaus B. F. paskolos sutartyje įvardytą pinigų sumą. Paskolos grąžinimo terminas baigėsi 2014 m. gegužės 30 d. Didelės vertės nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriai buvo sudaryti 2014 m. liepos 1 d. ir 2016 m. birželio 30 d. Tai reiškia, kad atsakovas A. P., žinodamas, jog nėra įvykdęs prievolės, kilusios iš paskolos sutarties, užuot grąžinęs paskolą, neatlygintinai perleido turimą turtą. Be to, kaip nustatyta iš civilinės bylos dėl skolos priteisimo medžiagos, atsakovas A. P. dėjo maksimalias pastangas, kad būtų panaikintos laikinosios apsaugos priemonės – areštas jam priklausančiam nekilnojamajam turtui, o laikinąsias apsaugos priemones panaikinus, dovanojimo sutarčių pagrindu perleido likusį turtą atsakovei G. M.. Ieškovas pagrįstai nurodė, kad atsakovas A. P. tokiu būdu veikdamas nesąžiningai vengė prievolės vykdymo, sudarė sandorius, kurie apsunkino ir praktiškai padarė neįmanomu prievolės vykdymą.
13. Aplinkybė, kad pradinis kreditorius B. F. perleido ieškovui K. V. reikalavimo teisę į paskolos grąžinimą už mažesnę kainą negu suteiktos paskolos suma, nereikšminga. CK 6.101 straipsnyje nustatyta, kad kreditorius turi be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju B. F. perleido ieškovui reikalavimo teisę reikalauti visos paskolos grąžinimo. Perleista reikalavimo teisė į visą paskolos sumą yra savarankiškas civilinės apyvartos objektas nepriklausomai nuo mokėtos kainos. Perleistą reikalavimo teisę įgijęs asmuo įgyja visas pradinio kreditoriaus teises, įskaitant teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius.
14. Teismas iš antstolės I. K. pateiktos informacijos nustatė, kad atsakovams A. P. ir D. P. perleidus visą reikšmingą turėtą nekilnojamąjį turtą savo vaikams, jų nuosavybėje liko tik butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu yra apsunkintas hipoteka, taip pat nereikšmingos vertės turtas – transporto priemonės. Teismas sprendė, kad dėl sudarytų ginčo sandorių skolininkas A. P. ir jo sutuoktinė D. P. tapo nemokūs. Nors paskola priteista tik iš atsakovo A. P., tačiau sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės turto režimas, nenustačius sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje lemia išvadą, kad reikšminga ir atsakovės D. P. turtinė padėtis. Teismas padarė išvadą, kad atsakovai tarpusavyje sudarydami dovanojimo sandorius, iš esmės pažeidė ieškovo (kreditoriaus) interesus, nes likusio turto nepakaktų atsakovui A. P. atsiskaityti su ieškovu.
15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sandoriai sudaryti tarp artimų giminaičių, vadovaudamasis CK 6.67 straipsniu, taikė prezumpciją, kad ginčo sandorių šalys yra nesąžiningos. Taip pat pažymėjo, kad buvo sudaryti neatlygintiniai sandoriai, todėl trečiojo asmens (asmens, sudariusio sandorius su skolininku) (ne)sąžiningumas neturi reikšmės.
16. Teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovų argumentus dėl skolos grąžinimo ginčo turtu, nes ginčijamose dovanojimo sutartyse tokios nuostatos nėra. Atsakovų nurodyti motyvai dėl perleisto turto naudojimo verslui nepatvirtina, kad atsakovai turėjo teisinę pareigą sudaryti sutartis, tai nėra aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Teismo vertinimu, neįrodytos aplinkybės, kad ginčo sandorių sudarymo metu atsakovai A. P. ir D. P. būtų turėję įstatyminę, sutartinę ir / ar teismo sprendimu pagrįstą prievolę, suponuojančią ginčo sandorių sudarymo būtinybę. Nagrinėjamu atveju atsakovų sprendimas sudaryti ginčo sandorius negali būti pateisinamas ir atidaus, apdairaus ir protingo asmens, veikiančio išimtinai kreditoriaus interesais, elgesiu.
17. Teismas sprendė, kad atsakovai S. P. ir G. M. neįrodinėjo konkrečios ginčijamais sandoriais perleisto turto vertės padidėjimo, todėl, taikant restituciją, nėra pagrindo vertinti, ar pasikeitė perleisto turto vertė ir kokias turto pagerinimo išlaidas turi grąžinti atsakovai A. P. ir D. P..
18. Atsakovė D. P. kaip atsikirtimą nurodė argumentą, kad ji nėra įsipareigojusi pagal 2013 m. vasario 4 d. paskolos sutartį, o ginčo sandoriais buvo perleistas turtas, kuris, kaip nurodyta dovanojimo sutartyse, atsakovams D. P. ir A. P. priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teismo vertinimu, ši aplinkybė nereikšminga, nes atsakovo A. P. turtas iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės neatidalintas.
19. Iš Hipotekos registro duomenų teismas nustatė, kad dovanų gavėjai, t. y. atsakovai G. M. ir S. P. nekilnojamojo turto objektus apsunkino hipoteka, įkeisdami juos UAB „Admiras“ už UAB „Scandlita“ prievolę, UAB „Medicinos bankas“ ir AB DNB bankas (teisių ir pareigų perėmėjas – Luminor bankas AS) už S. P. ir A. P. prievolę. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neįrodinėjo trečiųjų asmenų hipotekos kreditorių ir trečiųjų asmenų paskolų gavėjų nesąžiningumo ir neprašė pripažinti hipotekos sandorių negaliojančiais. Teismas netaikė restitucijos hipotekos sandorių atžvilgiu, nes ginčijamu sandoriu perleistam nekilnojamajam turtui taikoma hipoteka turi įtakos tik išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilės nustatymui, t. y. pirmąja eile išieškoma iš hipotekos, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus naudai. Hipoteka suteikia hipotekos turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Tačiau tai nereiškia, kad skolininko mokumo atstatymas actio Pauliana pagrindu esant nustatytai turto hipotekai neapgina skolininko kreditorių teisių ir todėl yra netikslingas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
20. Apeliaciniame skunde atsakovai A. P., D. P., S. P. ir G. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, remdamasi ankstesne praktika, pasisakė dėl kreditoriaus reikalavimo teisės, kad teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą, pabrėždamas, kad tai reikšminga dėl to, jog paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tokie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Taigi akivaizdu, kad ieškovo teises galėjo pažeisti tik tai, kad atsakovas A. P. neįvykdė 2014 m. gegužės 30 d. prievolės grąžinti skolą pagal tarp jo ir pradinio kreditoriaus B. F. 2013 m. vasario 4 d. sudarytą paskolos sutartį. Kita vertus, aiškinant skundžiamą teismo sprendimą laikantis kasacinio teismo išaiškinimų ir siejant ieškovo teisę reikšti ieškinį su Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties priėmimu, ieškovo ieškinys neturėjo būti tenkinamas vien todėl, jog ieškovui neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė atsirado po jo ginčijamų sandorių sudarymo. Taigi pirmosios instancijos teismas neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimo momentą aiškina priešingai kasacinio teismo praktikai.
20.2. Atsakovai pažymėjo, kad ieškovas neprašė ieškinio senaties termino pradžios skaičiuoti nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos – teismas tą padarė savo iniciatyva. Teismas, savo iniciatyva pakeitęs ieškinio senaties taikymo taisykles, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnyje nustatytą bylos šalių rungimosi principą, nes atėmė galimybę apeliantams atsikirsti į šią aplinkybę, pateikiant savo argumentus.
20.3. Jau po teismo sprendimo priėmimo, 2019 m. lapkričio 13 d., buvo gauti Nekilnojamojo turto registro duomenys apie tai, kada ir kas domėjosi A. P. priklausančiu turtu. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, buto, esančio (duomenys neskelbtini) (registras Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybe ieškovas domėjosi 2015 m. kovo 17 d., 2015 m. spalio 27 d., 2016 m. lapkričio 14 d. ir 2018 m. gruodžio 4 d., automobilių stovėjimo aikštele (registras Nr. (duomenys neskelbtini)) 2015 m. spalio 27 d., 2016 m. lapkričio 14 d., 2016 m. gruodžio 9 d., 2017 m. birželio 1 d., 2018 m. gruodžio 4 d., 2019 m. sausio 9 d. Taigi akivaizdu, kad apie buto 2014 m. liepos 1 d. dovanojimo sutarties sudarymą ieškovui tapo žinoma jau 2015 m. kovo 17 d., o automobilių stovėjimo aikštelės – 2015 m. spalio 27 d. Taigi nėra abejonių, kad ieškovas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti sudarytą buto ir automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartį. Apie buto dovanojimo sutartį jam tapo žinoma dar prieš reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą, o tai visiškai patvirtina atsakovų teiginį, kad ieškovas negalėjo neįsitikinti skolininko mokumu, todėl sudarydamas sutartį jis privalėjo įvertinti iš to kylančias rizikas, o būtent, žinodamas, jog skolininkas iki 2014 m. gegužės 30 d. neįvykdė prievolės grąžinti skolą, žinodamas, kokį nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise valdo A. P. ir galėdamas įvertinti jo mokumą bei žinodamas, kad dar 2014 m. liepos 1 d. buvo perleistas vertingiausias turimas turtas, turėjo galimybę pasirinkti tinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. pirmiausiai reikšti ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, o ne reikšti ieškinį dėl skolos priteisimo, prieš tai įvertindamas tai, jog bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, bei kitas aplinkybes, galinčias sutrukdyti reikšti actio Pauliana ieškinį.
20.4. Iš pateikiamų Nekilnojamojo turto registro duomenų taip pat galima daryti išvadą, kad ieškovas praleido terminą ginčyti 2016 m. birželio 30 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų A. P., D. P. ir G. M. (galbūt išskyrus ūkinį pastatą). Duomenis apie gyvenamojo namo dovanojimą ieškovas pirmą kartą gavo 2016 m. lapkričio 14 d., apie ūkinį pastatą – 2018 m. gruodžio 4 d., apie žemės sklypą (duomenys neskelbtini) – 2016 m. lapkričio 14 d., apie žemės sklypą (duomenys neskelbtini) – 2016 m. lapkričio 14 d. Nors apie kitus atsakovei G. M. dovanotus daiktus duomenų negauta, tačiau ieškovo nuoseklūs veiksmai domintis atsakovui A. P. priklausančiu ir priklausiusiu turtu leidžia teigti, kad apie likusio turto perleidimą jam tapo žinoma netrukus po minėto turto dovanojimo sandorio sudarymo. Atsakovų teigimu, šiuo atveju ieškovo elgesys procese, atsižvelgiant į jo profesiją, turi būti vertinamas kaip nesąžiningas naudojimasis procesinėmis teisėmis ir piktnaudžiavimas jomis. Advokatas yra profesionalus teisininkas, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jis teikia teisines paslaugas pagal teisės aktuose nustatytas taisykles, jam žinomos civilinį procesą reglamentuojančius teisės normos. Ieškovas, teigdamas, kad apie ginčijamus sandorius jis sužinojo tik 2018 m. gruodžio 4 d., taip pat iš antstolės I. K. gautų dokumentų, klaidino teismą nesąžiningai naudodamasis procesinėmis teisėmis.
20.5. Teismas iš esmės nesvarstė atsakovų nurodytų argumentų dėl restitucijos taikymo negalimumo, nes ginčo turtas apsunkintas hipoteka, o ieškovas jos naikinti neprašė. Taip pat teismas nepasisakė dėl to, kad sudarius ginčijamus sandorius, turto vertė iš esmės pasikeitė, pavyzdžiui, už paimtas kredito lėšas butas ir dalis automobilių stovėjimo aikštelės buvo iš esmės pagerinti (butas pabaigtas įrengti ir pan.), todėl perdavus šį turtą atgal buvusiems savininkams, iš esmės nepagrįstai pablogėtų atsakovo S. P. ir trečiojo asmens A. P. turtinė padėtis, o ieškovo – nepagrįstai pagerėtų, nes vykdant išieškojimą iš šio turto, jis gautų daugiau, negu 2014 m. liepos 1 d. buvusi šio turto vertė.
20.6. Sprendžiant dėl restitucijos taikymo galimybės ir dėl viso ieškovo reikalavimo patenkinimo būtina įvertinti, ar ieškovo reikalavimas atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo reikalavimus, nes reikalavimo teisę ieškovas iš pradinio kreditoriaus B. F. nusipirko vos už 15 000 Eur, todėl akivaizdu, kad restitucijos taikymas ieškovo turtinę padėtį nepagrįstai ir nesąžiningai pagerintų, t. y. jis iš esmės praturtėtų atsakovų sąskaita.
20.7. Prie apeliacinio skundo yra pridedamos UAB „Ober-Haus“ konsultacijos apie tai, kad 2014 m. liepos 1 d. dovanojimo sutarties sudarymo momentu padovanoto turto – buto ir 2/258 dalies negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės kaina rinkoje, tikėtina, galėjo būti 240 000 Eur, o 2019 m. spalio 4 d. – 390 000 Eur. Taigi reali turto vertė (kaina) nuo jo padovanojimo atsakovui S. P. momento iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo dienos padidėjo 150 000 Eur. Ši aplinkybė svarbi sprendžiant ir dėl restitucijos taikymo, t. y. šiuo atveju restitucija būtų neproporcinga priemone ginant ieškovo teises, nes labiau pažeistų atsakovo S. P. ir trečiojo asmens A. P. teisėtus lūkesčius, susijusius su civilinių teisinių santykių stabilumu.
20.8. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis), todėl neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovas įgijo 2015 m. kovo 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, jau po to, kai buvo sudaryta 2014 m. liepos 1 d. buto ir automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartis. Kadangi ši dovanojimo sutartis nepažeidė ieškovo teisių ir teisėtų interesų, nes buvo sudaryta iki neabejotinos ir galiojančios jo reikalavimo teisės įgijimo, tai ieškovas iš viso neturi teisės ginčyti 2014 m. liepos 1 d. dovanojimo sutarties.
21. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas K. V. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
21.1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pažymima, kad ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013, 2015 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015 ir kt.). Apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika yra išimta iš konteksto, siekiant ją mechaniškai pritaikyti prie atsakovų pozicijos.
21.2. Net jei ieškovas ir būtų žinojęs apie sudarytus ginčo sandorius, tos informacijos nepakaktų įrodyti egzistuojant actio Pauliana ieškinio sąlygą, kad dėl šių sandorių skolininkas tapo nemokus ar atsirado grėsmė jo skolinių įsipareigojimų vykdymui. Nesant nuginčytai atsakovo, kaip paskolos sandorio šalies, sąžiningumo prezumpcijai, ieškovas turėjo pagrindo tikėtis, kad, nežiūrint sudarytų sandorių, skolininkas vykdys savo įsipareigojimus. Ieškovas negavo ir be teismo leidimo negalėjo gauti informacijos apie skolininko A. P. pajamas, jo debitorius, indėlius finansų įstaigose ir panašiai, o nepradėjus išieškojimo proceso pagal paskolos sutartį ir teismo sprendimą, negalėjo sužinoti A. P. tikrosios finansinės padėties ir realių galimybių vykdyti paskolines prievoles. Tik įsiteisėjus jau minėtam Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimui (po Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutarties priėmimo), atsirado galimybė kreiptis į antstolius dėl sprendimo vykdymo. Tuomet ir išaiškėjo reali A. P. finansinė padėtis.
21.3. Išieškojimas pagal paskolos sutartį buvo įmanomas tik turint įsiteisėjusį teismo sprendimą. Tačiau atsakovo A. P. procesinis elgesys bylos dėl skolos priteisimo nagrinėjimo metu buvo nukreiptas į įrodinėjimą, kad paskolos sutartis sudaryta nebuvo (pareikštas priešieškinis), proceso vilkinimą, inicijuojant nepagrįstus ikiteisminius tyrimus, siekiant įrodyti, kad jo parašai paskolos sutartyje suklastoti, nors iš anksto buvo žinoma, kad parašai yra jo, o tai patvirtino ir atlikta ekspertizė. Paminėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo ir ekspertizės atlikimo metu civilinė byla buvo sustabdyta, o tai reiškia, kad teismas tuo metu sprendė, jog reikalavimo teisė nėra neabejotina ir galiojanti. Tik priėmus galutinį sprendimą civilinėje byloje ir jam įsiteisėjus, buvo galima teigti, kad kreditoriaus teisė yra neabejotina ir galiojanti.
21.4. Atsakovų teiginiai, kad ieškovas neprašė ieškinio senaties termino skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir vykdymo momento, neatitinka tikrovės, kadangi šie argumentai išdėstyti ieškinyje. Atsakovų nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime pasisakyta, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Taigi ieškovas laiko, kad ieškinio senaties terminas actio Pauliana ieškiniui pareikšti nėra praleistas.
21.5. Ieškovas akcentuoja, kad UAB „Ober-Haus“ konsultacijas atsakovai galėjo pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu. Vis dėlto, net ir preziumuojant, kad į ginčo sandoriu dovanotą butą buvo investuota kredito forma suteikta suma (60 588 Eur), tai nėra kliūtis restitucijos taikymui. CK 6.150 straipsnis reglamentuoja, kad išlaidos, susijusios su dėl restitucijos grąžinamo turto priežiūra ir saugojimu, atlyginamos pagal CK ketvirtosios knygos normas, reglamentuojančias sąžiningą ir nesąžiningą turto valdymą. Nurodytuose straipsniuose pažymėta, kad sąžiningas neteisėtas valdytojas (ką šiuo atveju įrodinėja atsakovai) turi teisę gauti daikto išlaikymo ir pagerinimo išlaidų atlyginimą. Tačiau tai yra santykiai tarp atsakovų A. P. ir S. P. bei trečiojo asmens A. P., todėl šis klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
21.6. Ieškovo manymu, yra visos sąlygos restitucijos taikymui natūra. Tai, kad turtas yra įkeistas, netrukdo restitucijos taikymui, o turi įtakos tik vykdymo etapui. Analogiškoje byloje teismas yra nurodęs, kad ,,ginčijamu sandoriu perleistam nekilnojamajam turtui taikoma hipoteka turi įtakos tik išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilės nustatymui, t. y. pirmąja eile išieškoma iš hipotekos, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus naudai. Hipoteka suteikia hipotekos turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius. Tačiau tai nereiškia, jog skolininko mokumo atstatymas actio Pauliana pagrindu esant nustatytai turto hipotekai neapgina skolininko kreditorių teisių ir todėl yra netikslingas“ (Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-472-264/2018).
21.7. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovas įgijo pirminio kreditoriaus teises visa jų apimtimi. Kreditoriaus reikalavimo teisė atsirado nuo paskolos sutarties sudarymo momento ir šią reikalavimo teisę pirminis kreditorius perleido ieškovui. Todėl buto ir automobilių stovėjimo vietų dovanojimo sutartis buvo sudaryta po prievolės atsiradimo, veikiant nesąžiningai ir siekiant išvengti jos vykdymo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
23. Atsakovai kartu su apeliaciniu skundu pridėjo naujus įrodymus – 2019 m. spalio 10 d. UAB „Ober-Haus“ konsultacijas dėl galimos buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir 2/258 negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), kainos rinkoje 2014 m. liepos 1 d. ir 2019 m. spalio 4 d. Atsakovai prašo priimti šias konsultacijas ir nurodo, kad jos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pateiktos, nes nebuvo perduotos atstovui. Taip pat atsakovai prie apeliacinio skundo pridėjo duomenis iš Nekilnojamojo turto registro apie tai, kas ir kada domėjosi atsakovui A. P. priklausančiu turtu. Atsakovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas privalės spręsti, kada apie sudarytus sandorius tapo žinoma ieškovui, todėl šie duomenys leis nustatyti šią reikšmingą aplinkybę. Atsakovų teigimu, naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir leis teismui priimti teisingą sprendimą.
24. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aiškindamas šią proceso teisės normą kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, egzistavimu, t. y. draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu, pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus, antra, įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas ir 20 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti sprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą).
25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad naujai pateikiami įrodymai yra surašyti jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovai neturėjo objektyvios galimybės juos pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat įvertinęs tai, kad šiais įrodymais atsakovai siekia pagrįsti pirmosios instancijos teismui jau nurodytas aplinkybes ir argumentus, taigi jie susiję su šalių ginču, be to, ieškovas turėjo galimybę susipažinti su šiais įrodymais ir dėl jų pasisakyti atsiliepime į apeliacinį skundą (šia galimybe ieškovas faktiškai pasinaudojo), sprendžia priimti naujus įrodymus ir juos vertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir kilusio ginčo esmės
26. Atsakovas A. P. 2013 m. vasario 4 d. sudarė paskolos sutartį su paskolos davėju B. F. dėl 579 240,03 Eur paskolos, kuri turėjo būti grąžinta iki 2014 m. gegužės 30 d. Atsakovas A. P. paskolos nustatytu terminu negrąžino.
27. Atsakovai A. P. ir D. P. 2014 m. liepos 1 d. sudarė dovanojimo sutartį, kuria S. P. padovanojo butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir dalį negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini).
28. Reikalavimo teisę pagal minėtą paskolos sutartį perėmęs ieškovas K. V. 2015 m. balandžio 10 d. su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo iš atsakovo A. P.. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 27 d. nutartimi ieškovo K. V. reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir 673 159,89 Eur sumai areštavo atsakovui A. P. priklausantį turtą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 1 d. nutartimi tenkino atsakovo A. P. atskirąjį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį, kuria buvo areštuotas atsakovo turtas, ir klausimą išsprendė iš esmės – ieškovo K. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
29. Vykstant civilinės bylos pagal ieškovo K. V. ieškinį nagrinėjimui (bylai esant sustabdytai dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo), atsakovai A. P. ir D. P. 2016 m. birželio 30 d. sudarė dovanojimo sutartį, kuria G. M. padovanojo 6,79 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), 11,65 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat 28/33 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą su ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini).
30. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 22 d. sprendimu tenkino ieškovo K. V. ieškinį ir priteisė ieškovo naudai iš atsakovo A. P. 579 240,03 Eur skolos ir 46 294,76 Eur palūkanų, iš viso 625 534,79 Eur, taip pat metines 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėjęs bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą, skundą atmetė ir 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.
31. Ieškovas K. V. 2019 m. sausio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiais minėtus dovanojimo sandorius, kuriais atsakovai A. P. ir D. P. padovanojo turtą S. P. ir G. M.. Ieškovo tvirtinimu, ginčijamais dovanojimo sandoriais atsakovai pažeidė jo, kaip A. P. kreditoriaus, teises, kadangi sudarius sandorius atsakovas A. P. neteko didelės dalies turto, už jį negaudamas jokio ekvivalento, ir nebeliko galimybės patenkinti jo (ieškovo) finansinius reikalavimus.
32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu patenkino ieškovo reikalavimus, konstatavęs visų actio Pauliana sąlygų egzistavimą. Be to, teismo vertinimu, ieškovas nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino, nustatyto CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, kadangi tik Lietuvos apeliacinio teismui 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendimą palikus nepakeistą, ieškovo turima turtinė teisė tapo neabejotina, todėl tik nuo šios datos ieškovas įgijo teisę ginčyti minėtus sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu ir, ieškinį padavęs 2019 m. sausio 28 d., senaties termino nepraleido. Teismas taikė restituciją natūra ir grąžino padovanotą turtą atsakovo A. P. nuosavybėn.
33. Atsakovai apeliaciniame skunde su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dėl šių argumentų – 1) atsakovų manymu, teismas neteisingai aiškino teisės normas dėl ieškinio senaties taikymo, 2) 2014 m. liepos 1 d. buto ir automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartis, atsakovų tvirtinimu, nepažeidė ieškovo teisių, nes jis reikalavimo teisę įgijo po to, kai buvo sudaryta ši sutartis (2015 m. kovo 20 d.), 3) teismas nesvarstė atsakovų argumentų dėl restitucijos taikymo negalimumo (turtas apsunkintas hipoteka, turto vertė iš esmės pasikeitusi).
Dėl ieškinio senaties termino
34. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.
35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015 nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Nagrinėjamu atveju atsakovai, teigdami, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti actio Pauliana ieškinį dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, nepagrįstai akcentuoja tik aplinkybes, kada ieškovas apie šiuos sandorius sužinojo (turėjo sužinoti). Nors iš atsakovų kartu su apeliaciniu skundu pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas Nekilnojamojo turto registre domėjosi kai kuriais atsakovui A. P. priklausiusiais nekilnojamaisiais daiktais dar nuo 2015 – 2016 m., taigi ieškovas apie ginčo sandorius sužinojo (turėjo sužinoti) ženkliai anksčiau, nei prieš vienerius metus iki kreipimosi į teismą (2019 m. sausio 28 d.), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie duomenys nepakankami konstatuoti ieškinio senaties termino praleidimą.
37. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama su aplinkybėmis, kada ieškovas sužinojo (turėjo sužinoti), jog sandoriai pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas teigė, kad apie tai, jog ginčijami sandoriai pažeidžia jo teises jis sužinojo tuomet, kai 2019 m. sausio 16 d. iš antstolės gavo parengtą atsakovo turimo turto aprašą ir kitus dokumentus, iš kurių nustatė, jog atsakovo turto nepakanka reikalavimams patenkinti. Toks ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstas. Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovas A. P. neigė savo prievolę grąžinti paskolą, dėl to tarp šalių nuo 2015 m. iki 2018 m. lapkričio 20 d. vyko teisminis ginčas, kuriame buvo sprendžiama dėl atsakovo pareigos grąžinti paskolą ir palūkanas. Vykstant šiam teisminiam ginčui, ieškovas neturėjo pagrindo išsamiai ir aktyviai domėtis atsakovo turtine padėtimi bei galimybėmis įvykdyti prievoles, nes jam nebuvo objektyvaus pagrindo manyti, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju atsakovas geruoju neįvykdys tokio sprendimo. Tik 2018 m. lapkričio 20 d., įsiteisėjus teismo sprendimui dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo priteistų sumų sumokėjimo bei, atitinkamai, atsakovui geruoju jų nesumokant, įgijo pareigą išsamiai ir aktyviai domėtis atsakovo turtine padėtimi. Kadangi ieškovas į teismą kreipėsi nepraėjus vienerių metų terminui nuo to, kai sužinojo apie tai, kad atsakovas geruoju nevykdo teismo sprendimo bei kada iš antstolės gavo išsamią informaciją apie atsakovo turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 6.66 straipsnio 3 dalyje.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptarto ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo pagrįstumą patvirtina ir kasacinio teismo praktika. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. liepos 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2013 vienerių metų ieškinio senaties termino, nustatyto CK 6.66 straipsnio 3 dalyje, pradžią skaičiavo nuo momento, kai ieškovui iš antstolio paaiškėjo išieškojimo negalimumas; Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-219/2016 šio termino pradžią skaičiavo nuo tada, kai vykdymo procesas parodė, jog skolos išieškoti iš atitinkamo turto nėra galimybių, o kito turto skolininkas neturėjo.
Dėl pažeistų ieškovo teisių atsakovams sudarius 2014 m. liepos 1 d. dovanojimo sutartį
39. Atsakovų teigimu, neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovas įgijo 2015 m. kovo 20 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu, jau po to, kai buvo sudaryta 2014 m. liepos 1 d. buto ir automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutartis. Dėl to, atsakovų manymu, ši dovanojimo sutartis ieškovo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Tokie atsakovų argumentai pripažintini nepagrįstais.
40. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Actio Pauliana gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 60–61 punktus).
41. 2014 m. liepos 1 d. buto ir automobilių stovėjimo aikštelės dovanojimo sutarties sudarymo metu reikalavimo teisę turėjo pradinis kreditorius B. F. 2013 m. vasario 4 d. sudarytos paskolos sutarties pagrindu. Minėta dovanojimo sutartis pažeidė pradinio kreditoriaus teises, kadangi, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, šia sutartimi atsakovas A. P. kartu su atsakove D. P. perleido reikšmingą nekilnojamąjį turtą savo sūnui S. P., tuo pablogindami atsakovo A. P. galimybes atsiskaityti su kreditoriumi pagal paskolos sutartį (šios teismo padarytos išvados atsakovai apeliaciniame skunde iš esmės neginčija). Kadangi reikalavimo teisės perleidimo atveju reikalavimo įgijėjas tampa jau egzistuojančios prievolės dalyviu (kreditoriumi) vietoje reikalavimą perleidusio asmens ir jam pereina visos buvusio kreditoriaus papildomos teisės (CK 6.101 straipsnis), jis išsaugo buvusio kreditoriaus teisę ginčyti jo teises pažeidusius skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad perleistą reikalavimo teisę įgijęs asmuo įgyja visas pradinio kreditoriaus teises, įskaitant teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, vertintina kaip pagrįsta.
Dėl restitucijos taikymo
42. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavęs, kad egzistuoja visos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais, taikė restituciją natūra ir grąžino ginčijamais sandoriais perleistą turtą atsakovo A. P. nuosavybėn. Atsakovai mano, kad teismas iš esmės nesvarstė atsakovų nurodytų argumentų dėl restitucijos taikymo negalimumo, nes ginčo turtas apsunkintas hipoteka, o ieškovas jos naikinti neprašė.
43. Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma, siekiant eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Restitucijos taikymo tikslas yra grąžinti sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo (CK 6.145 straipsnis). Vienas iš actio Pauliana instituto ypatumų, nustatytų CK 6.66 straipsnio 4 dalyje, yra tas, kad kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
44. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors po ginčijamų sandorių sudarymo dalis perleisto turto buvo įkeista ir ieškovas įkeitimo (hipotekos) sandorių neginčija, tai nepaneigia galimybės taikyti restituciją natūra. Grąžinus turtą skolininko nuosavybėn, hipoteka išlieka (CK 4.170 straipsnio 6 dalis) ir suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Tačiau tai nereiškia, kad skolininko mokumo atstatymas actio Pauliana pagrindu esant nustatytai turto hipotekai apskritai neapgina skolininko kreditoriaus teisių ir yra netikslingas – šiuo atveju kreditoriaus galimybės nukreipti reikalavimą į grąžintą turtą išlieka, kadangi jis turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto po hipotekos kreditoriaus. Šiuo atveju ieškovas vertina, kad įkeisto turto grąžinimas skolininkui jo, kaip kreditoriaus, teises apgins, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo susiklosčiusios situacijos vertinti kitaip.
45. Atsakovai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad sudarius ginčijamus sandorius, turto vertė iš esmės pasikeitė, nes už paimtas kredito lėšas butas ir dalis automobilių stovėjimo aikštelės buvo iš esmės pagerinti (butas pabaigtas įrengti ir pan.), be to, padovanoto turto – buto ir dalies automobilių stovėjimo aikštelės – kaina rinkoje padidėjo. Atsakovų vertinimu, šiuo atveju restitucija būtų neproporcinga priemone ginant ieškovo teises, nes labiau pažeistų atsakovo S. P. ir trečiojo asmens A. P. teisėtus lūkesčius, susijusius su civilinių teisinių santykių stabilumu. Tokie argumentai pripažintini nepagrįstais.
46. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į CK 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti, netaikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – išvengti, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
47. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad į bylą nebuvo pateikti duomenys, jog už paimtas kredito lėšas butas ir dalis automobilių stovėjimo aikštelės iš tiesų buvo pagerinti. Kita vertus, vien tai, kad buto ir dalies automobilių stovėjimo aikštelės vertė šiuo metu yra pasikeitusi, taip pat neeliminuoja poreikio taikyti restituciją natūra. Šiuo atveju, kaip buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo, atsakovai neatlygintinai ir nesąžiningai padovanojo nekilnojamąjį turtą savo vaikams, siekdami išvengti prievolės ieškovui (jo pirmtakui) įvykdymo, be to, kaip minėta, dalis turto po sandorių sudarymo buvo įkeista (tuo būdu sumažinta turto vertė), todėl atsakovų prašymas visiškai netaikyti restitucijos nepagrįstai pažeistų ieškovo interesus. Kartu pažymėtina, kad, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, restitucija neapima visų neigiamų sudaryto sandorio vykdymo pasekmių, pvz., dėl sandorio vykdymo padarytos žalos ar nuostolių. Jeigu dėl įvykdyto pripažinto negaliojančiu ar niekinio sandorio ar kitų restitucijos pagrindu buvusių aplinkybių asmuo patyrė žalos (nuostolių), tai jų atlyginimas priteisiamas civilinės atsakomybės pagrindais, o ne taikant restituciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017 30 punktas).
48. Atmestini ir atsakovų argumentai, kad sprendžiant dėl restitucijos taikymo galimybės būtina įvertinti, jog reikalavimo teisę ieškovas iš pradinio kreditoriaus B. F. nusipirko vos už 15 000 Eur, todėl restitucijos taikymas ieškovo turtinę padėtį nepagrįstai ir nesąžiningai pagerintų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, už kokią kainą ieškovas įsigijo reikalavimo teisę, nėra bylai reikšminga aplinkybė. Kita vertus, reikalavimo teisės perleidimo kaina yra nustatoma tokį sandorį sudarančių šalių valia, įvertinus įvairias ją lemiančias aplinkybes.
49. Pastebėtina, kad byloje atsakovė D. P. kaip atsikirtimą buvo nurodžiusi argumentą, jog ji nėra įsipareigojusi pagal 2013 m. vasario 4 d. paskolos sutartį, o ginčo sandoriais buvo perleistas turtas, kuris, kaip nurodyta dovanojimo sutartyse, atsakovams D. P. ir A. P. priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teisėjų kolegija šiuo ginčo aspektu pažymi, kad kasacinis teismas jau minėtoje 2017 m. lapkričio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017 yra išaiškinęs, jog tuo atveju, kai skolininkas perleidžia turtą, kurį jis valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu, kuris nėra bendraskolis, atsižvelgtina į actio Pauliana instituto tikslą – atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad actio Pauliana sąlyga dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės į skolininką gali būti laikoma nustatyta ir tada, kai kreditorius ginčija skolininko sudarytą sandorį, kuriuo šis perleido turtą, bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą kartu su sutuoktiniu, kuris nėra kreditoriaus skolininkas. Toks aiškinimas koreliuoja su CK 3.112 straipsnio nuostata, nes minėta norma reglamentuojamas išieškojimas pagal vieno iš sutuoktinių prievoles ir taikytina nukreipiant išieškojimą į skolininkui priklausančią dalį, įeinančią į bendrąją jungtinę nuosavybę.
50. Kita vertus, pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją ir grąžindamas padovanotą turtą atsakovo A. P. nuosavybėn, neatsižvelgė į tai, kad šis turtas jo perleidimo metu buvo bendra jungtinė atsakovų D. P. ir A. P. nuosavybė, todėl taikant restituciją jis turi būti grąžintas šių abiejų atsakovų nuosavybėn.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
51. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją, teisingai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, rėmėsi aktualia teismų praktika ir pagrįstai pripažino negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ginčijamus sandorius bei taikė restituciją natūra. Tačiau pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, neatsižvelgė, kad turtas jo perleidimo metu buvo bendra jungtinė atsakovų D. P. ir A. P. nuosavybė, todėl taikant restituciją jis turi būti grąžintas šių abiejų atsakovų nuosavybėn. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas tikslintinas.
52. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Tačiau ieškovas apeliacinės instancijos teismui duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, dėl to šis klausimas nespręstinas.
53. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimi atsakovams A. P., D. P., G. M., S. P. buvo atidėtas 1405 Eur žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo. Atsakovų apeliacinį skundą atmetus, šis žyminis mokestis priteisiamas iš atsakovų valstybės naudai pagal pirmosios instancijos teismo nustatytą proporciją, t. y. iš atsakovų A. P. ir D. P. priteisiama po 25 proc. šio žyminio mokesčio (po 351,25 Eur), iš atsakovo S. P. 36 proc. (505,80 Eur) ir iš atsakovės G. M. 14 proc. (196,70 Eur).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 14 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Patikslinti, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2/258 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28/33 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinami į atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrąją jungtinę nuosavybę.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 351,25 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovės D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 351,25 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovo S. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 505,80 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovės G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 196,70 Eur žyminio mokesčio.
Teisėjai Marius Bajoras
Vilija Mikuckienė
Aldona Tilindienė