Civilinė byla Nr. 3K-3-410/2012 (S)

                 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02522-2010-9

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

24.4; 42.8; 73.1; 73.2.8; 73.2.10

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

              sekretoriaujant Gražinai Kestauskei,

              dalyvaujant kasatoriaus ,,Coface Austria Kreditversicherung AG“ atstovui advokatui Sauliui Avižai,

              kasatoriaus ,,Coface Austria Kreditversicherung AG“ atstovei A. N.,

              kasatoriaus ,,Coface Austria Kreditversicherung AG“ atstovei E. K.,

              ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės ,,Hronas“ advokatui Andriui Beniušiui,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ,,Coface Kreditversicherung AG“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Hronas“ ieškinį atsakovui „Coface Austria Kreditversicherung AG“ dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir draudimo išmokos priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovas su atsakovu 2006 m. rugsėjo 1 d. sudarė Draudimo sutartį, kuri galiojo iki 2008 m. rugpjūčio 31 d. Šia sutartimi atsakovas apdraudė ieškovo pirkėjų neapmokėtas skolas, atsiradusias dėl pirkėjų nemokumo ar kitų finansinių sunkumų, ir įsipareigojo įvykus draudžiamajam įvykiui kompensuoti 90 proc. pirkėjų neapmokėtos skolos. Atsakovas 2007 m. sausio 29 d. sprendimu suteikė 800 000 Lt kredito limitą pirkėjo UAB „Statybų linija“ įsipareigojimams vykdyti; ieškovas atliko statybos darbus pirkėjui pagal 2007 m. lapkričio 23 d. ir 2008 m. sausio 30 d. statybos darbų rangos sutartis, tačiau šis liko skolingas 767 444,30 Lt. Dėl to ieškovas 2008 m. birželio 27 d. apie tai pranešė atsakovui, o šis 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimu nutarė, kad draudimo išmoka dėl pirmiau nurodytos pradelstos skolos ieškovui nebus mokama. 2009 m. sausio 21 d. atsakovas su ieškovu sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 11687, pagal kurią ieškovas pirkėjo UAB ,,Statybų linija“ skolą perleido atsakovui, o šis sutarties pagrindu atsakovas 2009 m. sausio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui UAB „Statybų linija“ priteisti 767 444,30 Lt ir 27 627,99 Lt delspinigių (patenkintas 2009 m. vasario 4 d. teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. L2-2339-565/2009). Ieškovas ir atsakovas 2009 m. vasario 17 d. sudarė dar vieną reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria atsakovas perleido ieškovui reikalavimo teises į UAB „Statybų linija“ 767 444,30 Lt skolą, dėl kurios ieškovas ir skolininkas sudarė taikos sutartį, patvirtintą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi (taikos sutartis neįvykdyta).

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Forum regis“; 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtintas ieškovo kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai (iš viso 20 705 336,71 Lt); 2011 m. vasario 22 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Ieškovas 2010 m. liepos 10 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančia      2009 m. vasario 17 d. sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento; priteisti iš atsakovo ieškovui 690 699,87 Lt draudimo išmokos, 61 425,14 Lt netesybų ir 6 proc. procesinių palūkanų nuo 752 125,01 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovo teigimu, 2009 m. vasario 17 d. reikalavimų perleidimo sutartis negalioja, nes ji prieštaravo ieškovo veiklos tikslams ir turėjo įtakos tam, jog įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovas, sudaręs reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir priėmęs atsakovo grąžinamą reikalavimo teisę į pirkėją, atsisakė teisės reikalauti iš atsakovo draudimo išmokos – teisės gauti ekonominę naudą.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu atmetė ieškinį. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas būtų pranešęs atsakovui sutartyje nustatytais terminais apie 200 000 Lt pradelstus užsakovo mokėjimus – apie neapmokėtas sąskaitas, išrašytas iki 2007 metų lapkričio mėn., ieškovas privalėjo pranešti atsakovui per 120 d., t. y. iki 2008 m. vasario mėnesio pabaigos. Draudėjui neįvykdžius draudimo sutartyje nustatytos šios pareigos, negalioja draudimo apsauga vėlesniems draudėjo nuostoliams, susijusiems su uždelstu mokėjimu. Atsižvelgęs į tokias aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovas, surašęs 2008 m. gruodžio 24 d. tyrimo aktą, pagrįstai priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Dėl 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo teismas nurodė, kad šia sutartimi nenutraukti ir nepakeisti ginčo šalių santykiai tiek, kiek tai susiję su draudiko prievole mokėti draudimo išmoką, nors ir buvo sukurti savarankiški trišaliai teisiniai santykiai; atsakovo teisė reikalauti, kad pirkėjas įvykdytų prievoles, kylančias iš pirkimo–pardavimo sutarčių su ieškovu, nepatvirtina atsakovo prievolės mokėti draudimo išmoką, nors iš atsakovo pareigos sumokėti draudimo išmoką pagal draudimo sutartį kyla šio teisė reikalauti iš draudėjo reikalavimo teisės į skolininką perdavimo. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas numatytas draudimo sutartyje ir toks draudiko veikimas savo vardu bendrais savo ir draudėjo interesais santykyje su draudėjo skolininku yra įprastas draudimo bendrovių veikloje. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo priešinga jo tikslams bei sumažino jo mokumą. Atsakovui perėmus išieškojimo iš ieškovo skolininko kontrolę ir tokios kontrolės teisę bei realias galimybes vėliau grąžinus atgal, ieškovui ne tik nebuvo sumažintas ieškovo mokumas, bet pasitelkta atsakovo patirtis ir materialieji bei žmogiškieji resursai, ir nebuvo priešingi ieškovo steigimo tikslams.

Be to, teismas nurodė, kad ieškovas ieškinį pareiškė praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teismas pripažino, kad atsakovo veiksmai 2009 m. sausio 21 d. sudarant reikalavimo perleidimo sutartį galėjo suklaidinti ieškovą dėl draudiko valios atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes draudikas, priėmęs tokį sprendimą, nebeturėjo ne tik pareigos, bet ir sutartyje nustatytos teisės reikalauti perleisti jam reikalavimo teises, o ieškovas neturėjo pareigos tokias teises perduoti atsakovui. Po 2009 m. vasario 17 d., kai atsakovas grąžino reikalavimo teises ieškovui, šis nebeturėjo jokio pagrindo tikėtis gauti draudiko sutikimą laisva valia sumokėti draudimo išmoką, todėl ne vėliau kaip 2009 m. vasario 17 d. prasidėjo ieškinio senaties terminas. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad 2009 m. sausio 21 d. perleidimo sutartis buvo sudaryta per klaidą.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. kovo 9 d. sprendimu tenkino ieškovo apeliacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – tenkino dalį ieškinio ir pripažino negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį nuo jos sudarymo momento, priteisė iš atsakovo ieškovui 690 699,87 Lt, 55 180,44 Lt palūkanų ir 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kolegija nutartyje nurodė, kad nors 2008 m. gruodžio 24 d. atsakovas atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką dėl pradelstos skolos, tačiau 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, sudaryta pagal ,,Globalliance“ prekinio kredito draudimo taisykles (toliau – Draudimo taisyklės) Nr. 2, perėmė reikalavimo teisę į nurodyto skolininko skolą ir įsipareigojo perimtos reikalavimo teisės įgyvendinimo atveju iš skolininko gautas sumas visų pirma skirti savo išlaidoms, lygioms sumokėtai draudimo išmokai, kompensuoti, o jeigu atsakovas reikalavimo teisę įgyvendins iki draudimo išmokos išmokėjimo, tai per 5 darbo dienas įsipareigojo gautas sumas pervesti ieškovui. Draudimo taisyklėse nenumatyta galimybės šalims sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutartį, tačiau pagal jų 3.3 punkto nuostatą atsakovui subrogacijos pagrindais pereina visos ieškovo teisės į pagrindinę apdraustąją pirkėjo ar trečiojo asmens skolos dalį. Teisė perimti reikalavimo teises į apdraustojo pirkėjo skolą nenumatyta ir Skolų išieškojimo modulyje – atsakovas gali teikti ieškovui apdraudžiamų skolų išieškojimo paslaugas tik pagal įgaliojimą.

Kolegijos nuomone, atsakovas, 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi įgijęs teisę savo vardu reikalauti UAB „Statybų linija“ skolos, perėmė ieškovo reikalavimo teisę. Draudimo sutartyje ir Draudimo taisyklėse nedraudžiama sudaryti tokios sutarties, jos sudarymas neprieštarauja sutarties laisvės principui. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas, perimdamas ieškovo reikalavimo teisę, jau buvo priėmęs sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Kadangi draudimo išmokos išmokėjimas yra esminė subrogacijos sąlyga, tai šiuo atveju subrogacija buvo negalima, tačiau šalys 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi siekė sukurti teisinius santykius, kurie atitiktų subrogacijos teisinius padarinius. Dėl to kolegija sprendė, kad atsakovas šiuo atveju pakeitė savo sprendimą ir pripažino, jog UAB „Statybų linija“ neatsiskaitymas su ieškovu yra draudžiamasis įvykis. Taigi, atsakovui pirmiau nurodytais veiksmais pripažinus UAB „Statybų linija“ neatsiskaitymą draudžiamuoju įvykiu, kilo pareiga sumokėti sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, laiku nepranešus apie pradelstus skolininko mokėjimus, atsakovas pagrįstai nusprendė atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui, nes ji padaryta neištyrus ir neįvertinus aplinkybių, susijusių su ieškovo kaltės forma, laiku nepranešus apie pirkėjo uždelstas skolas, draudimo sutarties sąlygų pažeidimu (jo sunkumu), pažeidimo priežastiniu ryšiu su įvykiu, kurį prašoma pripažinti draudžiamuoju, bei žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydžiu.

Nustačiusi, kad atsakovas 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pripažino savo pareigą mokėti draudimo išmoką, kolegija pripažino pagrįstu teiginį, jog dėl ginčijamos 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo ieškovas neteko teisės reikalauti draudimo išmokos, todėl ji pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti ieškovo veiklos tikslams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas procesiniuose dokumentuose nenurodė konkretaus teisinio pagrindo, kuriuo ginčija reikalavimo teisės perleidimo sutartį, apygardos teismo posėdyje nurodė, kad sutartis pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškinio faktinį pagrindą, ieškovo reikalavimą turėjo kvalifikuoti pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju sutartis sudaryta dviejų privačių juridinių asmenų, ieškovas pagal šią sutartį prarado galimybę gauti draudimo išmoką, tai prieštarauja įmonės įstatuose nurodytiems ieškovo veiklos tikslams – gauti ekonominę naudą iš vykdomos veiklos, be to, atsakovas, kaip draudimo srityje veikiantis ir išmanantis jos specifiką asmuo, suprato, jog sudaroma sutartimi ieškovas prarado teisę į draudimo išmoką ir prisiėmė skolos išieškojimo pareigas bei riziką. Be to, šiuo metu ieškovas yra bankrutavusi įmonė, kuriai atstovauja ir ieškinį reiškia bankroto administratorius, o skolininkas UAB „Statybų linija“ – restruktūrizuojama įmonė, todėl, kolegijos nuomone, ieškovo pareikštas reikalavimas yra tinkamas būdas apginti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teises. Vadovaudamasi tais argumentais, kolegija konstatavo, kad yra pagrindas pripažinti reikalavimo teisės perleidimo sutartį negaliojančia CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas ieškinį 2010 m. liepos 9 d. pareiškė praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Kolegijos nuomone, būtina įvertinti tai, kad ieškinį pareiškė bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, kuriam įmonės dokumentai perduoti 2010 m. sausio 10 d. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatą, ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.

Kolegija, nustačiusi, kad atsakovas 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi pripažino ieškovo teisę į draudimo išmoką, laikė, jog pirmoji pradelsta atsakovo įsipareigojimų nevykdymo diena pripažintina 2009 m. vasario 21 d. (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis), todėl tenkino dalį ieškinio reikalavimo priteisti 61 425,14 Lt palūkanų (apskaičiuotų nuo 2008 m. gruodžio 24 d.).

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 20 m. d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

              1. Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo pagrindo.  Kasatorius teigia, kad draudikas gali mokėti draudimo išmoką tik tada, kai yra draudimo sutartyje nustatyti pagrindai (draudžiamasis įvykis). Draudimo įstatymo 82 straipsnyje, taip pat CK 6.987, 6.1012, 6.1014 straipsniuose nustatyti reikalavimai ištirti draudžiamąjį įvykį ir sąlygos draudimo išmokai mokėti. Pagal šias nuostatas draudimo pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo pagrindas yra draudžiamasis įvykis, bet ne subjektyvus draudiko ar draudėjo susitarimas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad reikalavimas, jog draudikas išmoka draudimo išmoką tik tada, kai yra tam nustatyti pagrindai, yra imperatyvus. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo būtinybę nustatyti draudžiamojo įvykio pagrindų buvimą bei nedraudžiamųjų įvykių nebuvimą, juolab kad neįvertino, jog nebuvo ginčijamas 2008 m. gruodžio 24 d. draudiko sprendimas įvykį pripažinti nedraudžiamuoju ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Kasatorius aiškina, kad draudimo sutartimi, kurią sudaro draudimo sutartis ir draudimo liudijimo 10 skyriuje įvardyti moduliai, Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklės Nr. 2, ieškovo prašymas sudaryti draudimo sutartį, apdraustos ieškovo pirkėjų neapmokėtos skolos. Draudimo taisyklių 1.1 punkte nurodytas draudžiamųjų, 1.2 – nedraudžiamųjų įvykių sąrašas. Pagal draudimo sutarties specialiąsias sąlygas  nustatyta ieškovui pareiga pranešti apie skolą per 120 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo dienos. Kadangi pranešimą apie uždelstas skolas ieškovas pateikė dviem mėnesiais praleidęs nustatytą terminą, kasatorius 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimu įvykį pripažino nedraudžiamuoju. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, todėl nepagrįstai nusprendė, jog vėliau sudaryta 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis reiškia, kad draudikas pripažino įvykį draudžiamuoju ir įsipareigojo išmokėti draudimo išmoką. Kasatorius mano, kad tokia išvada yra logiškai klaidinga – klaidingai aiškindamas draudimo santykių, susijusių su draudimo išmokos mokėjimo sąlygomis, esmę, teismas iš esmės pripažįsta, jog draudimo išmokai išmokėti pakanka besąlyginio (nesilaikant CK ir Draudimo taisyklių) draudimo pasižadėjimo sumokėti ar draudėjo supratimo, kad jam bus sumokėta.

              2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo.  Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, nes sutartį, kurioje yra kelių sutarčių rūšių nuostatų, aiškino kaip vienos rūšies sutartį. Reikalavimo perleidimo sutartis – standartinė, taikoma tiek skoloms išieškoti, tiek subrogacijai, todėl nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo perleidimo sutartis reiškia tik subrogaciją. Kasatoriaus nuomone, reikalavimo teisės perleidimo sutartis buvo sudaryta skolai išieškoti, bet ne draudimo išmokai išmokėti. Tai patvirtina faktas, kad prieš reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymą draudikas pripažino įvykį nedraudžiamuoju ir atsisakė mokėti draudimo išmoką. Šio sprendimo ieškovas neprašė pakeisti, reikalavimo perleidimo sutartyje dėl jo galiojimo ar pakeitimo nepasisakyta. Kasatorius mano, kad pagal draudimo sutartį ir šalių tikruosius ketinimus aišku, jog, negavęs draudimo išmokos, ieškovas kreipėsi dėl skolos ieškojimo paslaugų (Draudimo sutarties ,,Skolų išieškojimo modulyje“ nustatytas draudiko įsipareigojimas draudėjo prašymu teikti draudėjo skolų išieškojimo paslaugas). Be to, aiškindamas sutartis,  apeliacinės instancijos teismas laikė, kad dalis sutarties teksto neturi kokios nors teisinės reikšmės – nevertino dalies sutarties teksto, skirto skoloms išieškoti, kai draudimo išmoka neišmokama. Reikalavimo perleidimo sutartyje nėra teiginio, kad kasatorius pripažįsta pareigą mokėti  draudimo išmoką, juolab kad sprendimai dėl draudimo išmokos mokėjimo draudimo bendrovėse priimami ne sudarant sutartį su draudėju, bet atskiru draudimo sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo sutarčių laisvės principą sudarant sutartis, tokiu būdu neteisingai vertino ieškovo ir kasatoriaus sudarytų sutarčių santykį – reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu šalims nebuvo draudžiama susitarti dėl tokios skolos išieškojimo paslaugos. Kasatoriaus nuomone, draudikui nesumokėjus draudimo išmokos, subrogacija negalima ir atitinkami nekyla reikalavimo į draudėjo skolininką. Tokiu atveju galimas tik reikalavimo teisių perleidimas skolai išieškoti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad po to, kai ieškovas pats susitarė su skolininku UAB ,,Statybų linija“ dėl areštuoto turto ir turėjo galimybių išsiieškoti skolą savarankiškai, jis paprašė kuo skubiau grąžinti jam reikalavimo teisę į skolininką – dėl to ir buvo sudaryta 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis.

              3. Dėl subrogacijos ir reikalavimo teisės perleidimo tapatumo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias subrogaciją ir reikalavimo teisės perleidimą, nurodęs, kad CK 6.1015 ir 6.101 straipsnių normos tapačios. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad subrogacija gali atsirasti tik įstatymo pagrindu, o reikalavimo teisė perleidžiama sutartimi, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis. Draudikui neišmokėjus draudimo išmokos, tarp šalių negalėjo susiklostyti subrogacijos teisiniai santykiai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nors draudimo išmoka ir nebuvo išmokėta, tačiau šalims susitarus dėl išmokos mokėjimo pagal 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, laikytina, jog draudimo išmoka turi būti priteista. Kasatorius pažymi,  kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvykusi subrogacija, nes draudikas neišmokėjo draudėjui draudimo išmokos dėl to, kad nebuvo draudžiamojo įvykio.

              4. Dėl sandorių negaliojimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 1.82 straipsnį ir nurodydamas, kad pagal ginčijamą 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį ieškovas prarado galimybę gauti draudimo išmoką ir toks sandoris prieštarauja įmonės tikslui gauti ekonominę naudą, pažeidė materialiosios teisės normas ir sąžiningumo, teisingumo principus.  Kadangi įvykis pripažintas nedraudžiamuoju ir draudimo išmoka neišmokėta, ieškovas 2009 m. vasario 19 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi nieko neprarado, priešingai – atgavo reikalavimo teisę į skolininką. Negali bloginti ieškovo padėties tai, ko jis negavo ir neturėjo teisės gauti. Vien dėl to, kad šiuo metu ieškovo turtinė padėtis bloga, draudikas negali būti įpareigojamas mokėti draudimo išmoką, jeigu šis įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Teisės aktų reikalavimų, juolab imperatyviųjų, įvykdymas (šiuo atveju – draudimo išmokos neišmokėjimas nenustačius draudžiamojo įvykio) negali būti laikomas prieštaraujančiu įmonės tikslams sandoriu.     Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nesistemiškai aiškino sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas – spręsdamas dėl CK 1.82 straipsnio taikymo, turėjo nustatyti, ar ieškovas, sudarydamas ginčijamą reikalavimo teisių perleidimo sutartį, atsisakė to, kas jam priklausė, t. y. ar turėjo teisę į draudimo išmoką.

              5. Dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamu atveju. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties skaičiavimo taisykles. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą bankroto administratorius turi teisę ginčyti sandorius, priešingus įmonės tikslams, arba galėjusius turėti įtakos, kad įmonės negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamu atveju reikalavimo teisių perleidimo sutartis yra neatlygintinė. Taigi, šia sutartimi nebuvo mažinamas ieškovo mokumas, todėl ieškinys pareikštas nepagrįstai. Kartu kasatorius pažymi, kad ieškovas reikalauja išmokėti draudimo išmoką, kurią kasatorius 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimu atsisakė išmokėti. Ieškovas šio sprendimo neginčijo, todėl akivaizdu, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, taikytinas ir draudimo teisiniams santykiams, yra praleistas.

              6. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas (CPK 12, 13, 178 straipsnių, 320 straipsnio 1 dalies), nes peržengė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas – nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas reikalavimas pripažinti įvykį draudžiamuoju; be to, neatskleidė bylos esmės – pripažindamas pirmosios instancijos teismo išvadą nepagrįsta, netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su įvykio pripažinimu draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju.

              Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo pagrindo. Ieškovas teigia, kad nekilo šalių ginčo dėl to, ar įvykis draudžiamasis. Iš esmės, ieškovo nuomone, ginčas kilęs dėl to, ar draudikas įrodė, kad jo sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką yra pagrįstas ir atitinka imperatyviųjų teisės aktų reikalavimus. Ieškovas įvykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, tačiau kasatorius, pažeisdamas DĮ 82 straipsnio 2 dalį, neišmokėjo draudimo išmokos. Be to, kasatorius pagal DĮ 82 straipsnio 8 punktą privalėjo išsamiai informuoti draudėją apie draudžiamojo įvykio tyrimo eigą. Kasatoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl to, jog laiku nepranešė apie pradelstą skolą,  yra nepagrįstas ir priimtas pažeidžiant DĮ 82 straipsnio 6 dalyje nustatytą draudiko pareigą įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančio teisę mažinti draudimo išmoką. Ieškovas mano, kad kasatorius turėjo įrodyti, kurie ieškovo veiksmai ar neveikimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir žalos atsiradimui. Tokių argumentų kasatorius nenurodė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal DĮ 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006). Taigi, byloje nesant rašytinių įrodymų, kad įvykis yra draudžiamasis, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog įvykis būtent toks. Ieškovas mano, kad ieškinio pareiškimas dėl draudimo išmokos priteisimo ir jo palaikymas kasatoriui pateikus 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką reiškia, kad jis nesutinka su draudimo sprendimu ir jį ginčija. Be to, ieškovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad po 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimo neišmokėti draudimo išmoką priėmimo kasatorius sudaręs 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pakeitė savo sprendimą ir pripažino, kad įvykis draudžiamasis.

              2. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo.  Tiek draudimo sutartis, tiek reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo parengta kasatoriaus, ieškovas ją sudarė prisijungimo būdu, todėl bet kokie šalių ginčai dėl sutarčių turinio ir jų sąlygų turi būti aiškinami draudėjo naudai. Taigi, ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių ir jas taikė tinkamai – ieškovo, kuris sudarė sutartį prisijungimo būdu, naudai. Aplinkybę, kad reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta ne skolų išieškojimo tikslu, be tam, kad draudikas de jure priimtų sprendimą dėl draudimo išmokos, patvirtina ir Draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatas, jog draudikas negali teikti skolos išieškojimo paslaugų.

3. Dėl subrogacijos ir reikalavimo teisės perleidimo tapatumo. Ieškovas teigia, kad kasatorius klaidingai aiškina apeliacinės instancijos teismo argumentus, nes jis netapatino šių institutų. Teismas aiškindamas draudimo sutarties sąlygas konstatavo, kad iš 2009 m. sausio 21 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties matyti, jog šalys siekė sukurti teisinius santykius, kurie atitiktų subrogacijos padarinius. Ieškovas pažymi, kad Draudimo taisyklėse įtvirtinta, kad prieš draudikui priimant sprendimą dėl draudimo išmokos ir išmokant ją, t. y. prieš atsirandant subrogacijos padariniams, ieškovas privalo perleisti atsakovui reikalavimo teisę į pirkėjo skolą, tai reiškia, kad kasatorius reikalavimo teisių perleidimo sutartimi siekia sukurti teisinius santykius, artimus subrogacijai.

              4. Dėl sandorių negaliojimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Ieškovas nurodo, kad kasatoriaus argumentai dėl CK 1.82 straipsnio taikymo sąlygų būtų teisingi, jeigu kiltų ginčas dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties (2009 m. vasario 17 d.) pripažinimo negaliojančia šios sutarties galiojimo pagrindus aiškinantis skyrium nuo draudimo sutarties ir 2009 m. sausio     21 d. reikalavimo perleidimo sutarties. Tai yra, ieškovas, ginčydamas 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, įrodė, kad jeigu jis nebūtų 2009 m. sausio 21 d. perleidęs reikalavimo teisių į pirkėjo UAB ,,Statybų linija“ skolą, neturėtų teisės reikalauti draudimo išmokos.

              5. Dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamu atveju. Nesutikdamas su šiuo kasacinio skundo argumentu, ieškovas nurodo, kad pareiškė byloje du reikalavimus: pripažinti negaliojančia 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir priteisti draudimo išmoką. Pirmajam reikalavimui pareikšti taikomas CK 1.125 straipsnyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, reikalavimui priteisti draudimo išmoką – vienerių. Ieškovas, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismu, nurodo, kad ieškinio senaties termino pradžia laikytina diena, kai bankroto administratorius sužinojo apie priimtą sprendimą. Ieškinio senaties dėl draudimo išmokos priteisimo pradžia laikytina 2009 m. vasario 17 d., kai buvo sudaryta ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartis, bankroto byla ieškovui iškelta 2009 m. lapkričio 23 d., t. y. nesuėjus ieškinio senaties terminui, todėl pagal kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2007) reikalavimui priteisti draudimo išmoką pareikšti ieškinio senaties termino pabaiga laikytina 2010 m. lapkričio 23 d. Ieškinys pareikštas 2010 m. liepos 2 d., todėl terminas nepraleistas.

              6. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą neišeidamas už apeliacinio skundo ribų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo pagrindo

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį ir priteisti draudimo išmoką iš kasatoriaus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neįvykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos per 120 dienų pranešti kasatoriui apie neapmokėtas sąskaitas, todėl draudikas 2008 m. gruodžio 24 d. atsisakė išmokėti draudimo išmoką, pripažinęs įvykį nedraudžiamuoju, ir sprendė, jog reikalavimo perleidimo sutartis nepatvirtina kasatoriaus prievolės mokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors kasatorius ir buvo priėmęs sprendimą įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, tačiau, sudaręs reikalavimų perleidimo sutartį, pakeitė savo sprendimą ir pripažino, kad neatsiskaitymas su ieškovu yra draudžiamasis įvykis ir todėl jam kyla pareiga sumokėti draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Kasaciniame skunde keliamas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pagrindą draudimo išmokai išmokėti, sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga, tačiau ji nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo apsauga nustatoma tiek draudiko parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo polise aptartomis individualiomis sąlygomis. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v.  UAB DB „Ergo Lietuva“, bylos  Nr. 3K-3-91/2012; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, Nr. 3K-3-257/2009; kt.).

Pagal CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui ar trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo įstatymo 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti; 3 dalyje – draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu, arba atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Taigi, pagrindas draudimo išmokai išmokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą. Visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-516/2012; 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Khaled Kh Kh Y Alghunaim v. AB ,,Lietuvos draudimas”, bylos Nr. 3K-3-213/2006). Dėl to draudžiamajam įvykiui konstatuoti ir draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką įgyvendinti turi būti atliekamas įvykio tyrimas, kurį draudikas atlieka laikydamasis procedūrų ir nustatytų terminų. Remdamasi pirmiau aptartu reglamentavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl šioje byloje ieškovo reikalavimo pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar draudėjas turėjo teisę į draudimo išmoką, t. y. nustatinėjama, ar įvykis draudžiamasis.

Byloje teismų nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 24 d. draudiko sprendimu įvykis pripažintas nedraudžiamuoju. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas šio sprendimo neginčijo. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad draudikas, laikydamas įvykį nedraudžiamuoju, buvo priėmęs sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau sprendė, jog, šiam sudarius reikalavimų perleidimo sutartį, draudikas pakeitė savo nuomonę ir iš esmės pripažino, kad UAB ,,Statybų linija“ neatsiskaitymas su ieškovu yra draudžiamasis įvykis. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neanalizuodamas pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų dėl draudžiamojo įvykio nebuvimo, svarbiausiu byloje nustatyti laikė klausimą, kokiu pagrindu kasatorius perėmė iš ieškovo reikalavimo teisę, ir reikalavimo perleidimo sutarties sudarymą prilygino draudžiamojo įvykio konstatavimui.

Minėta, kad draudimo išmoka mokama, kai yra sąlygos, nustatytos draudimo sutartyje, pripažinti įvykį draudžiamuoju ir nėra aplinkybių, kurios darytų įvykį nedraudžiamąjį. Šalys sudarė 2006 m. rugsėjo 1 d. prekinio kredito draudimo sutartį, kurios sudėtinės dalys yra draudimo liudijimas, Moduliai ir Draudimo taisyklės Nr. 2. Šios sutarties dalimi laikytinas ir ieškovo prašymas sudaryti sutartį. Šia draudimo sutartimi kasatorius apdraudė ieškovo pirkėjų neapmokėtas skolas, atsiradusias dėl pirkėjo nemokumo ar kitų finansinių sunkumų. Globalliance prekinio kredito draudimo taisyklių Nr. 2 1.1 punkte nustatytas  draudžiamųjų, 1.2 punkte – nedraudžiamųjų įvykių sąrašas; 2.3 punkte – pareiga draudėjui informuoti draudiką raštu, kai tik sužino kokią nepalankią informaciją apie pirkėją, apie visas uždelstas skolas, kurios yra neapmokėtos iki pranešimo apie uždelstą skolą pateikimo termino; 3.2 punkte – draudimo išmoka gali būti mokama, jeigu tinkamai vykdytos šios sutarties sąlygos ir draudikui pateikti visi rašytiniai skolos bei prievolių užtikrinimo priemonių įrodymai, o jei pirkėjas nemokus – jo nemokumo įrodymus. Draudimo sutarties Specialiųjų sąlygų 6 punkte nustatyta, kad pardavėjas privalo pranešti per 120 dienų nuo sąskaitos už parduotas prekes ar suteiktas paslaugas išrašymo dienos. Taigi, vertinant visą draudimo sutartį CK 6.193 straipsnio nuostatų aspektu, draudimo sutartyje yra aptarti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, aplinkybės ir sąlygos, kurioms esant draudimo išmoka nebus mokama. Tačiau nei Draudimo taisyklėse, nei draudimo sutarties dalimi esančiuose moduliuose nėra nuostatų, reglamentuojančių reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo pagrindus ir padarinius.

Nagrinėjamos bylos šalių sudarytos reikalavimo teisės perleidimo 2009 m. sausio 21 d. sutarties 2.4, 2.5 punktuose skirtingai sureguliuoti atvejai, kai naujasis kreditorius (kasatorius) išieško draustą ir nedraustą skolą: nustatyta, kad pradinis kreditorius (ieškovas) neprivalo padengti naujojo kreditoriaus (kasatoriaus) patirtų skolos išieškojimo išlaidų, patirtų išieškant sumą, lygią (ar mažesnę) sumokėtai ar galimai mokėti draudimo išmokai, susijusiai su skolomis, tačiau privalo tokias išlaidas padengti, jeigu naujasis kreditorius išieško ir nedraustą skolą ar jos dalį. Tokios reikalavimo teisės perleidimo sutarties nuostatos suponuoja išvadą, kad jos sudarymas savaime nesiejamas su draudžiamojo įvykio nustatymo faktu.

Ieškovas atsiliepime į kasacinį skundą teigia, kad teisę gauti draudimo išmoką jis gali įgyvendinti tik sudaręs reikalavimo perleidimo sutartį, ir šiam argumentui pagrįsti nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas, bylos Nr. 3K-3-272/2008. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės turi esminių skirtumų: nurodytos bylos atveju prekinio kredito draudimo sutartis sudaryta 2004 m. liepos 26 d. t. y. anksčiau, nei buvo patvirtintos nagrinėjamai bylai aktualios Draudimo taisyklės; be to, pagal Draudimo taisyklių 8.6, 8.9 punktus draudikas iki reikalavimo į apdraustą pirkėjo skolą perleidimo draudikui, gavęs iš draudėjo visus reikiamus dokumentus, nustato draudimo išmokos dydį ir tik tada perima reikalavimo teisę, todėl konstatuota, jog reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo faktas patvirtino aplinkybę, kad įvyko draudžiamasis įvykis. Nagrinėjamos bylos atveju, minėta, tokių nuostatų Draudimo taisyklėse nėra.

Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė draudimo išmokos mokėjimo pagrindą bei sutarčių aiškinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas patvirtina draudžiamojo įvykio faktą, neatskleidė bylos esmės, nes netyrė ir nevertino pirmosios instancijos teismo argumentų, susijusių su įvykio vertinimu, taip pat aplinkybių, susijusių su įvykio pripažinimu draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju, taip pažeisdamas proceso teisės normas. Dėl to teisėjų kolegija naikina apeliacinės instancijos teismo  sprendimą ir grąžiną ją apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamu atveju

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties skaičiavimo taisykles, todėl nepagrįstai pripažino, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Bankrutuojančios įmonės sudarytiems sandoriams nuginčyti taikomi visi bendrieji senaties terminai, nustatyti CK ir kituose įstatymuose.

Įmonių bankroto įstatymo (2008 m. gegužės 22 d. redakcija) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 36 mėnesių terminas – laikotarpis, už kurį administratorius turi patikrinti bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šioje normoje taip pat nustatyta, kad šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie sandorių sudarymą gavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju ieškovas 2010 m. liepos 9 d. pareiškė du reikalavimus – pripažinti 2009 m. vasario 17 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia ir priteisti draudimo išmoką. Pirmajam reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis dešimties metų, reikalavimui priteisti draudimo išmoką – vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo 2010 m. sausio 10 d., vadovavosi ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata ir pripažino, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas. Teisėjų kolegija sutinka su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, kuri padaryta CK 1.125 straipsnio 7 dalies ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatų pagrindu, todėl kasacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 26,25 Lt. Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5  punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti apeliacinės instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Virgilijus Grabinskas

         Birutė Janavičiūtė

         Pranas Žeimys