PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     

dalyvaujant prokurorui Genadijui Jefimovui,

gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

nukentėjusiajam P. I.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuroro apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. (D. N.) pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

P. I. (P. I.) civilinis ieškinys atmestas

      Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n  u  s  t  a  t  ė  :

D. N. 2011 m. birželio 3 d.  apie 10 val., atidaręs neužrakintas duris, įėjo į butą, esantį Visagine ir, panaudodamas fizinį smurtą, t.y. sudavęs su plastikiniu buteliu P. I. į ranką, atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, nuo spintelės pagrobė nukentėjusiojo rankinę, kurioje buvo 230 litų vertės bei jam išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pažymėjimą, padarydamas nukentėjusiajam 230 Lt žalą.

D. N. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas kaltinus jį tuo, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą,  pagrobė svetimą turtą: 2011 m. birželio 3 d.  apie 10 val., atidaręs neužrakintas duris, įėjo į butą Visagine ir panaudodamas fizinį smurtą, t.y. sudavęs su plastikiniu buteliu P. I. per ranką, atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis, nuo spintelės pagrobė nukentėjusiojo rankinę, kurioje buvo 230 litų vertės bei jam išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pažymėjimą, padarydamas 230 Lt žalą.

        Apeliaciniu skundu  prokuroras prašo panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti D. N. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį areštu 90 parų, iš jo priteisti atlyginti nukentėjusiajam P. I. 389 litus turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos.

Skunde nurodyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir vadovavosi prielaidomis. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad nuteistąjį ir nukentėjusįjį sieja sutartiniai įsipareigojimai, kurie yra nepalankūs nukentėjusiajam, todėl duodamas parodymus apie D. N. nusikalstamą veiką, jis gali būti suinteresuotas bylos baigtimi, gal būt, ir vengiant prievolės įvykdymo. Byloje yra  pateikta 2011-06-03 sutartis, pagal kurią P. I. savo noru pasirašė sutartį, kad jis pagal D. N. sumušimo faktą ir dokumentų vagystę jam pretenzijų neturi ir padarytos žalos kompensavimui P. I. turi sumokėti D. N. 1000 eurų. Byloje yra pateiktas 2011-10-09 pasirašytas neprotestuotinas vekselis, pagal kurį P. I. įsipareigoja vekselio turėtojui D. N. sumokėti 15000 Lt. Prokuroro teigimu, teismas neturėjo pagrindo remtis šiais dokumentais, nes šiuos ginčus šalys sprendė privataus kaltinimo byloje ir tai nebuvo nagrinėjamos bylos tyrimo objektas.

Išteisintojo D. N. parodymus, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu buvo kitoje vietoje, paneigia nukentėjusiojo P. I., liudytojų N. S., A. D., J. Š., I. K. parodymai. Nei vienas iš išteisintojo prašymu apklaustų liudytojų, išskyrus jo motiną I. N., nepatvirtino jo versijos, kad jis nusikaltimo metu buvo kitoje vietoje : N. P. nurodė, kad nukentėjusiojo rankinė galėjo būti pagrobta ne 2011-06-03, o dieną anksčiau, J. J.. G. L., I. I. apie nusikaltimą nieko nežinojo.

Prokuroras teigia, kad teismas, išteisindamas D. N. dėl plėšimo, neteisingai vertino bylos įrodymus, jų nesusiejo į visumą, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį, kuris turi būti panaikintas ir priimtas apkalinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje išteisintojo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies : pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas - apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas D. N. išteisinimą dėl P. I. turto plėšimo motyvavo tuo, kad byloje nesurinkta tiesioginių, objektyvių, neginčijamų  D. N. kaltės įrodymų, o paties nukentėjusiojo parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl jais negali būti pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas nuosprendyje nurodė besivadovaujantis iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiančiu principu in dubio pro reo ir visas abejones vertinantis buvusio kaltinamojo D. N. naudai. Tačiau teismas nesivadovavo teismų praktikoje įtvirtinta taisykle, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, iš­nau­do­jus vi­sas ga­li­my­bes, ne­pa­vyks­ta jų pa­ša­lin­ti. Teismo išvados apie asmens nekaltumą turi išplaukti iš teismo atliktos išsamios įrodymų analizės, kurioje turi būti įvertinti tiek asmenį teisiantys, tiek kaltinantys įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti D. N. išteisinimo motyvai rodo, kad teismas teikė pirmenybę D. N. teisinantiems įrodymams, nes akcentavo tik dalį nukentėjusiojo P. I. parodymų, nesirėmė tiesioginių įvykio liudytojų A. D. ir J. Š. parodymais, vadovavosi byloje esančiais dokumentais, nesusijusiais su šioje byloje nustatinėtinomis aplinkybėmis. Teismo atliktas įrodymų vertinimas yra prieštaringas, nes, pripažinęs minėtų asmenų parodymus apskritai nepatikimais, teismas jais rėmėsi, spręsdamas, kad jais įrodytas nukentėjusiojo turto plėšimo faktas, ir  D. N. išteisino, neįrodęs jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Šioje byloje vienas pagrindinių įrodymų šaltinių yra nukentėjusiojo P. I. parodymai, kurie dėl esminių aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs. Nukentėjusysis parodė, kad 2011 m. birželio 3 d., būdamas namuose ir ruošdamasis vykti į sodą, rankinę su dokumentais ir pinigais buvo padėjęs koridoriuje ant spintelės. Jam aunantis batus, į butą įbėgo D. N., kuris sudavė plastiko buteliu į ranką ir, pagriebęs rankinę su 230 Lt ir dokumentais, išbėgo. Jis bandė vytis D. N., tačiau nepavijo. Tą pačią dieną kreipėsi į policiją ir bendravo su pareigūnu S. R. (S. R.).

Teismas nuosprendyje nurodė, kad nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų nagrinėjamo įvykio nematė ir apie jį girdėjo iš nuogirdų. Tačiau sekančiu sakiniu, jog liudytojos A. D. ir J. Š. matė D. N. besivejantį nukentėjusįjį, prašantį atiduoti jo rankinę, teismas paneigia savo išvadą apie tiesioginių liudytojų nebuvimą. Šių liudytojų parodymų atitikimo nukentėjusiojo parodymams teismas neanalizavo, apsiribodamas teiginiu, kad liudytojos nesuprato, kodėl nukentėjusysis vijosi D. N.. Tačiau šioje byloje liudytojų subjektyvus situacijos vertinimas nėra svarbus ir įrodomąją reikšmę turi ta jų parodymų dalis, kurioje jos pasakojo apie betarpiškai matytas aplinkybes.

Liudytoja A. D. parodė, kad 2011-06-03, apie 9 val., dirbdama kiemsarge greta nukentėjusiojo namo, pamatė iš laiptinės išbėgantį D. N., kuris vienoje rankoje laikė juodą rankinę, o kitoje – nugertą vyno butelį. Paskui D. N. išbėgo nukentėjusysis, šaukdamas : ,,Atiduok man !“. Netrukus nukentėjusysis iškvietė policiją ir išvyko su policijos pareigūnais.

Liudytoja J. Š. parodė, kad 2011-06-03, apie 9 val. pamatė iš nukentėjusiojo laiptinės išbėgantį D. N., kuris nešėsi tamsios spalvos rankinę, o jį besivejantis nukentėjusysis rėkė : ,,Atiduok rankinę !“.

Teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojos A. D. parodymus todėl, kad jų nepatvirtino su ja kartu dirbęs liudytojas Z. K., nematęs nei bėgančio išteisintojo, nei jį besivejančio nukentėjusiojo. Tačiau Z. K. patvirtino, kad nukentėjusysis, priėjęs prie jo ir A. D., jai sakė, kad pavogė jo daiktus, o jie liepė nukentėjusiajam aiškintis pačiam. Iš šio liudytojo parodymų turinio matyti, kad jis nebuvo linkęs atskleisti visų jam žinomų aplinkybių, nes nukentėjusįjį net kelis kartus apibūdino neigiamai : kaip su jaunesniais asmenimis girtaujantį ir dėl savo paties kaltės daiktus prarandantį asmenį. Paties Z. K. ir nukentėjusiojo parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis po įvykio buvo nuėjęs į Z. K. namus, norėdamas paprašyti duoti parodymus apie jam žinomas įvykio aplinkybes, tačiau Z. K. atsisakė tai daryti. Esant tokiai liudytojo pozicijai, kolegija sprendžia, kad Z. K. parodymai, kad jis nematė bėgančių nukentėjusiojo ir išteisintojo, nėra objektyvūs, todėl nepaneigiantys liudytojos A. D. parodymų.

Teismas, vertindamas liudytojo policijos pareigūno S. R. (S. R.) parodymus, pabrėžė, kad liudytojas nepatvirtino nukentėjusiojo parodymų, kad jie pagrobimo dieną važinėjo policijos automobiliu, ieškodami D. N.. Tačiau nuosprendyje neaptarta liudytojo parodymų dalis, atitinkanti nukentėjusiojo ir A. D. parodymus. S. R. patvirtino nukentėjusiojo ir A. D. parodymus, kad įvykio dieną, t.y. 2011-06-03, nukentėjusysis buvo atėjęs į policijos komisariatą pranešti apie rankinės ir dokumentų pagrobimą ir jis nukentėjusįjį palydėjo pas tyrėją. Be to, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, nukentėjusysis nenurodė, kad policijos automobiliu D. N. ieškojo būtent su pareigūnu S. R. (3 t., 80 b.l.).

Kolegija sprendžia, kad aptarti liudytojų A. D. ir J. Š. parodymai visiškai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad jis plėšimo dieną vijosi jo pagrobtą rankinę besinešusį D. N., o liudytojo S. R. parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis į policiją kreipėsi plėšimo dieną – 2011-06-03.

Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad nukentėjusysis 2011-06-07 protokole pareiškime ir tą pačią dieną surašytame liudytojo apklausos protokole nurodė kitą nei D. N. pareikštame kaltinime nurodytą, plėšimo laiką, t.y. ne 10 val., o 17-17.30 val. (1 t., 24; 26 b.l.). Tačiau nukentėjusysis savo laisva forma surašytame 2011-06-03 pareiškime, kuris Utenos apskrities VPK Visagino r. PK gautas 2011-06-08 (1 t., 30 b.l.), ir vėlesnėse ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo apklausose nuosekliai teigė, kad D. N. jo daiktus pagrobė rytą, apie 10 val., kai jis ruošėsi išeiti ruošėsi vykti į parduotuvę ir autoservisą. Atsižvelgus į S. R. parodymus, kad nukentėjusysis į policijos komisariatą atėjo 2011-06-03, nukentėjusiojo 2011-06-03 laisva forma surašytas pareiškimas vertintinas kaip pirmasis byloje esantis rašytinis dokumentas, kuriame nurodytas plėšimo laikas yra 10 val. Tai, kad plėšimas įvyko ne 2011-06-03 pavakare, o rytą, patvirtino ir liudytojos A. D. ir J. Š.. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija nukentėjusiojo pirminius parodymus policijos pareigūnams apie plėšimo laiką vertina kaip sąžiningą suklydimą ir pripažįsta įrodyta, kad įvykis buvo 10 val.

Teismas nukentėjusiojo P. I. parodymų nepatikimumą motyvavo ir tuo, kad jį su D. N. sieja sutartiniai santykiai, kuriuose nukentėjusysis yra D. N. skolininkas : 2011-06-03 sutartimi P. I. D. N. įsipareigojo atlyginti 1000 Lt žalą dėl D. N. sumušimo ir dokumentų vagystės, o 2011-10-09 P. I. D. N. išdavė vekselį, kuriuo įsipareigojo jo turėtojui sumokėti 15000 Lt (2 t., 89-91 b.l.). Bylos duomenimis, šie sandoriai yra galiojantys ir jų galiojimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad P. I. vekselį D. N. išdavė 2011-10-09, t.y. jau po kreipimosi į policiją dėl D. N. veiksmų, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad nukentėjusysis, inicijuodamas baudžiamąjį procesą D. N., siekia išvengti tuo metu dar neegzistavusios turtinės prievolės vykdymo išteisintajam. Be to, šiame sprendime jau aptarta, kad nukentėjusiojo parodymus iš esmės patvirtino liudytojos A. D. ir J. Š., apie kurių suinteresuotumą bylos baigtimi nėra jokių duomenų. Dėl aptartų aplinkybių kolegija pripažįsta nepagrįstomis teismo prielaidas, kad nukentėjusysis galėjo duoti neobjektyvius parodymus dėl savanaudiškų paskatų.

Byloje išteisintojo alibi, kad jis 2011-06-03, apie 10 val., nebuvo išėjęs iš namų, patvirtino tik jo motina I. N., parodžiusi, kad įvykio dieną, apie 10-12 val. ji bendravo su anksčiau sumuštu sūnumi jo namuose ir sūnus tuo metu nebuvo niekur išėjęs. Tačiau atsižvelgus į anksčiau aptartus nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus bei artimų išteisintojo ir I. N. giminystės ryšių nulemtą šios liudytojos suinteresuotumą bylos baigtimi, liudytojos I. N. parodymai atmestini kaip nepatikimi.

Kolegija pripažįsta teisinga teismo išvadą, kad kitų byloje apklaustų liudytojų N. P., G. L., I. I., J. J., V. S., I. K. parodymai nėra informatyvūs, nes jie įvykio tiesiogiai nematė ir apie jį girdėjo arba iš nukentėjusiojo ar išteisintojo, arba iš trečiųjų asmenų. Apeliantas savo skundo argumentų šių liudytojų parodymais taip pat iš esmės negrindžia, todėl kolegija šių parodymų plačiau neanalizuoja.

Kolegija, įvertinusi anksčiau aptartus įrodymus, sprendžia, kad išteisintojo D. N. versija, jos jis kaltinime nurodytu laiku prieš nukentėjusįjį neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, nes to metu buvo namuose, yra paneigta. Išteisintajam pareikštas kaltinimas dėl P. I. turto plėšimo įrodytas byloje surinktais įrodymais. D. N. veiksmai – sudavimas plastikiniu buteliu nukentėjusiajam per ranką – atitinka plėšimo požymį – fizinio smurto panaudojimą, todėl iš kaltinimo kaip perteklinis šalintinas kitas D. N. inkriminuotas plėšimo požymis - atėmimas nukentėjusiajam galimybės priešintis.

Kolegija pripažįsta įrodyta, kad D. N. 2011 m. birželio 3 d.  apie 10 val., atidaręs neužrakintas duris, įėjo į butą, esantį Taikos g.70-7, Visagine ir, panaudodamas fizinį smurtą, t.y. sudavęs su plastikiniu buteliu P. I. į ranką, nuo spintelės pagrobė nukentėjusiojo rankinę, kurioje buvo 230 litų vertės bei jam išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą, vairuotojo pažymėjimą, automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo pažymėjimą, padarydamas nukentėjusiajam 230 Lt žalą.

Kolegija, skirdama D. N. bausmę, vadovaujasi BK 54 str. 2 d. išdėstytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir BK 55 str. nuostatomis.

D. N. padarė tyčinį apysunkį, turtinį nusikaltimą. Jo atsakomybę švelninančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. D. N. charakterizuojama patenkinamai : anksčiau neteistas, tačiau nusikaltimo padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., 70-74 b.l.). Jam, kaip pirmą kartą teisiamam asmeniui, skirtina BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatyta švelnesnė bausmės rūšis, nesusijusi su laisvės atėmimu – areštas, kurio trukmė artima BK 49 str. 3 d. numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui. Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytinos dvi D. N. laikinajame sulaikyme išbūtos paros (1 t., 50-51 b.l.).

Nukentėjusysis P. I. pareiškė civilinį ieškinį dėl 592 Lt turtinės ir 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (2 t., 62-63 b.l.).

Turtinę žalą sudaro  : pagrobti 250 Lt, naujų dokumentų gavimo išlaidos : vairuotojo pažymėjimo – 25 Lt, paso – 75 Lt, automobilio ,,Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimo – 39 Lt, automobilio privalomo civilinės atsakomybės draudimo pažymėjimo – 178 Lt, automobilio techninės apžiūros talono – 25 Lt. Byloje nustatyta, kad D. N. iš nukentėjusiojo pagrobė ne 250, o 230 Lt; likęs žalos dydis įrodytas nukentėjusiojo parodymais, jis realus, todėl iš D. N. nukentėjusiajam priteistini  572 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusysis nusikaltimo metu nebuvo sužalotas, tačiau patyrė didelį išgąstį, rūpesčius dėl naujų dokumentų gavimo, būtinybės kreiptis į teisėsaugos institucijas. D. N. nusikaltimą įvykdė prieš žymiai už jį vyresnį, garbaus amžiaus (75 m.) asmenį, kuris jam negalėjo adekvačiai pasipriešinti. Nukentėjusysis, pagal jo dukros I. K. parodymus, yra mažai raštingas, be to, dėl amžiaus turintis mažiau fizinių ir psichinių jėgų ginti savo interesus, todėl dalyvavimas ilgiau kaip du su puse metų trukusiame baudžiamajame procese pareikalavo iš jo žymiai daugiau pastangų ir sukėlė daugiau nepatogumų nei tai būtų kitam asmeniui dėl tokio paties nusikaltimo. Didesnė dalis nukentėjusiojo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą grindžiama nesusijusiomis su šia byla aplinkybėmis  - nukentėjusiojo D. N. išduotu vekseliu, todėl teismas į jas neatsižvelgia. Esant tokioms aplinkybės, P. I. iš D. N. priteistini 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

n u s p r e n d ž i a :

Panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

D. N. (D. N.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 1 d., ir jį nubausti areštu 50 parų.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaityti dvi laikinajame sulaikyme išbūtas paras.

Bausmę skirti atlikti areštinėje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo D. N. sulaikymo dienos, vykdant šį nuosprendį.

Priteisti iš D. N. P. I. (P. I.) 572 Lt turtinei ir 2500 Lt neturtinei žalai atlyginti.