Administracinė byla Nr. eA-542-525/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06800-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28; 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. kovo 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Š., M. S. ir V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Š., M. S. ir V. G. skundą atsakovams Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl sprendimų dalies panaikinimo ir žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai A. Š., M. S. ir V. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašydami:
1) iš dalies panaikinti 2013 m. spalio 8 d. Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimo, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. 17R-478 ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą dalį A. Š. patirtų išlaidų – 15 761 Lt, 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 17R-478 dalyje dėl 37 094,32 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;
2) iš dalies panaikinti 2013 m. spalio 8 d. Komisijos sprendimą Nr. 17R-479 ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą dalį M. S. patirtų išlaidų – 15 661,00 Lt, 2013 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 17R-479 dalyje dėl 37 094,32 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;
3) iš dalies panaikinti 2013 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimą Nr. 17R-654 ir įpareigoti Komisiją kompensuoti neatlygintą dalį V. G. patirtų išlaidų – 28 126,27 Lt, 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 17R-654 dalyje dėl 30 766,82 Lt išlaidų kompensavimo palikti galioti nepakeistą;
4) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės pareiškėjos A. Š. naudai patirtus nuostolius – negautas pajamas – 312 800 Lt, patirtus pakeitus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą (toliau – ir AIEĮ), bei 50 904,32 Lt nuostolių saulės jėgainėms įrengti, kurie nėra kompensuotini pagal 2013 m. birželio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5.4.2. punktą;
5) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės pareiškėjo M. S. naudai patirtus nuostolius – negautas pajamas – 312 800 Lt, patirtus pakeitus AIEĮ, bei 50 904,32 Lt nuostolių saulės jėgainėms įrengti, kurie nėra kompensuotini pagal Aprašo 5.4.2. punktą;
6) priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės pareiškėjo V. G. naudai patirtus nuostolius – negautas pajamas – 312 800 Lt, patirtus pakeitus AIEĮ, bei 50 904,32 Lt nuostolių saulės jėgainėms įrengti, kurie nėra kompensuotini pagal Aprašo 5.4.2. punktą.
Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu galiojo AIEĮ (redakcija galiojo nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d.) nuostatos, pagal kurias saulės jėgainių savininkams buvo numatyta teisė į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą, galiojusį leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą metu. 2012 metais, t. y. tais metai, kai visiems pareiškėjams buvo išduoti leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, elektrinėms iki 30 kW galiojo 1,44 Lt – 1,80 Lt/kW tarifas. Pareiškėjai nedelsiant po leidimų išdavimo pradėjo įrenginėti fotovoltines saulės elektrines. Pagal naująją AIEĮ redakciją, įsigaliojusią 2013 m. vasario 1 d., saulės jėgainių savininkai neteko teisės į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą. Taip pat buvo sutrumpinti projektų vystymo terminai. Komisija visuose skundžiamuose sprendimuose nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjų prašymus ir nustatė, kad kompensuojamos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Komisija priimdama skundžiamus sprendimus nenurodė jokių kitų motyvų, taip pat nepaaiškino, kaip apskaičiavo kompensuojamos žalos dydį. Pareiškėjai, siekdami išsiaiškinti skundžiamų sprendimų motyvus, kreipėsi į Komisiją dėl protokolų pateikimo, tačiau Komisijai pateikus posėdžių protokolus, paaiškėjo, kad protokoluose taip pat nėra nurodyti skundžiamų sprendimų motyvai. Tokiais veiksmais Komisija pažeidė tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek Aprašo 21 punktą, neužtikrino viešojo administravimo subjektams privalomo objektyvumo principo įgyvendinimo, priėmė iš dalies neteisėtus, todėl naikintinus sprendimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad kompensuotinų sumų dydžiai yra ne tik nepagrįsti, bet ir netinkamai apskaičiuoti. Pareiškėjai Komisijai pateikė prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, kuriuose nurodė patirtus išlaidų dydžius ir pridėjo išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Komisija sprendimuose nenurodė ir nepaaiškino, kokiu būdu apskaičiavo kompensuotinų sumų dydžius. A. Š. patirtas išlaidas sudaro 52 855,32 Lt, M. S. – 52 755,32 Lt, V. G. – 58 220,59 Lt, o Komisija pareiškėjams A. Š. ir M. S. nusprendė kompensuoti po 37 094,32 Lt, o V. G. – 30 766,82 Lt. Taigi, A. Š. nebuvo kompensuota 15 761,00 Lt, M. S. – 15 661,00 Lt, V. G. – 28 126,27 Lt patirtų išlaidų. Pareiškėjai darė prielaidą, kad Komisija į skundžiamuose sprendimuose apskaičiuotą kompensuotiną sumą neįtraukė inverterių kainos. Nepaisant to, kad už inverterius visi pareiškėjai atsiskaitė po 2013 m. vasario 1 d., jų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos 2013 m. sausio 8 d., t. y. iki 2013 m. vasario 1 d. Nors įsipareigojimai pagal sutartis buvo įvykdyti po 2013 m. vasario 1 d., tačiau dar 2013 m. sausio 8 d. buvo aišku, kad pareiškėjai privalės sumokėti sutartyse sulygtą kainą. Tuo atveju, jeigu Komisija į kompensuojamas sumas neįtraukė inverterių kainos, vertintina, kad Komisija formaliai pritaikė Aprašo 4 straipsnį. Taip pat atkreipė dėmesį, kad AIEĮ pataisos buvo priimtos tik 2013 m. sausio 17 d., o įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., t. y. jau po minėtų sutarčių sudarymo. Pareiškėjų nuomone, nebuvo atlygintos ir išlaidos darbams už medienos supjovimą konstrukcijai (mediniams tąšams įrengti), nors pareiškėjai pristatė Komisijai sutartis, kurių pagrindu buvo atliekami darbai, taip pat apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. V. G. nebuvo kompensuotos išlaidos, susijusios su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, nes neva pareiškėjas nepateikė Komisijai tai pagrindžiančio dokumento. Toks Komisijos motyvas yra formalus, nepagrįstas, nes akivaizdu, jog V. G. šias išlaidas yra patyręs – kitaip leidimas jam nebūtų išduotas. Be to, nebuvo atlygintos išlaidos, patirtos transportavimui bei nepriklausomam turto vertintojui. Šioje dalyje V. G. prašymas atmestas be jokių motyvų. Komisija atsisakė patenkinti V. G. prašymą nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimo ir elektrinės bei technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidų, neįvertino, kad V. G. pats rengė nurodytus projektus ir pats sau išrašyti sąskaitos už darbus neturi galimybės, tačiau tai nereiškia, kad V. G. šių projektų parengimas nekainavo. V. G. buvo kompensuota mažesnė suma už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių nuvertėjimą. V. G. per neatidumą galėjo avansinio mokėjimo kvito nepridėti prie prašymo Komisijai, tačiau tai nepateisina ir nepagrindžia šių išlaidų nekompensavimo. Pažymėjo, kad V. G. prašymą Komisijai tikslino, Komisija teikė jam prašymus dėl trūkstamų dokumentų bei paaiškinimų pateikimo, tačiau nė karto nebuvo paprašytas pateikti trūkstamą dokumentą. Pažymėjo, jog daugelis saulės jėgainių savininkų, įskaitant ir pareiškėjus, pakeitus elektros energijos supirkimo tarifus ir jų nustatymo tvarką, nusprendė atsisakyti vystyti jėgainių projektus vien tik dėl to, kad pagal Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnį pagrįstai tikėjosi, jog jiems bus visiškai atlygintos saulės jėgainių įrengimo išlaidos. Pati tiesioginių išlaidų atlyginimo tvarka (Aprašas) buvo priimta tik 2013 m. birželio 23 d., t. y. likus 7 dienoms iki 2013 m. liepos 1 d., termino, iki kurio asmenys turėjo apsispręsti tęsti ar atsisakyti saulės jėgainių projekto. Minėta, Aprašo 4 dalyje įtvirtinta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Taigi, Aprašas iš esmės yra taikomas atgal, t. y. teisiniams santykiams atsiradusiems iki Aprašo priėmimo. Teigė, kad buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai. Gavę leidimus gaminti elektros energiją, kiekvienas pareiškėjas pagrįstai tikėjosi per 12 metų uždirbti 312 800 Lt. Pareiškėjams jau buvo nustatytas elektros energijos supirkimo 1,44 Lt/kW tarifas 12 metų laikotarpiui. Šių pajamų pareiškėjai negavo dėl valstybės neteisėtų veiksmų, t. y. dėl to, jog Lietuvos Respublikos Seimas skubos tvarka nusprendė pakeisti AIEĮ, kartu nustatydamas, kad pakeitimai galioja atgal. Be to, pagal Įgyvendinimo įstatymą pareiškėjai tikėjosi, kad bus kompensuojamos visos jų jėgainių įrengimui patirtos išlaidos, o ne dalis, kaip buvo numatyta Apraše, todėl kiekvienas patyrė dar po 50 904,32 Lt išlaidų, nekompensuotinų pagal Aprašą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Paaiškino, kad Komisijai suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl su saulės šviesos energijos elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo, pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją. Ministerija neturi kompetencijos vertinti kito viešojo administravimo subjekto – Komisijos priimtų sprendimų teisėtumo ir faktinių aplinkybių, todėl dėl skunde teikiamų reikalavimų nepasisakė. Laikėsi pozicijos, kad Komisija priimdama ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi jai suteikta diskrecija.
Atsakovas Komisija prašė skundą atmesti.
Nurodė, kad A. Š. buvo kompensuota valstybės rinkliava už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą – 100 Lt, nekompensuotos išlaidos už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas) – 1 851 Lt, nes šios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje. Kompensuotos saulės šviesos elektros plokščių pirkimo atskaičius vidutinę rinkos vertę išlaidos – 36 994,32 Lt, nes jos atitinka Aprašo 5.4.2. punktą ir buvo pagrįstos išlaidų apmokėjimo dokumentais (saulės šviesos elektros plokščių pirkimo-pardavimo sutartis, mokestiniai pavedimai, kasos pajamų orderis, turto vertintojo E. L. ataskaita). Komisija nekompensavo inverterių pirkimo išlaidų atskaičius vidutinę rinkos vertę 13 910,0 Lt, nes jos neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų – buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d. M. S. buvo kompensuota valstybės rinkliava už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą – 100 Lt, nekompensuotos išlaidos už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas) – 1 851 Lt, nes šios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje. Kompensuotos saulės šviesos elektros plokščių pirkimo atskaičius vidutinę rinkos vertę išlaidos – 36 994,32 Lt, nes jos atitinka Aprašo 5.4.2. punktą ir buvo pagrįstos išlaidų apmokėjimo dokumentais (saulės šviesos elektros plokščių pirkimo-pardavimo sutartis, mokestiniai pavedimai, kasos pajamų orderis, turto vertintojo E. L. ataskaita). Komisija nekompensavo inverterių pirkimo išlaidų atskaičius vidutinę rinkos vertę 13 910,0 Lt, nes jos neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų – buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d. V. G. nekompensuotos išlaidos už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas) – 1 851 Lt, nes šios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje. Kompensuotos saulės šviesos elektros plokščių pirkimo atskaičius vidutinę rinkos vertę išlaidos – 36 994,32 Lt, nes jos atitinka Aprašo 5.4.2. punktą ir buvo pagrįstos išlaidų apmokėjimo dokumentais (saulės šviesos elektros plokščių pirkimo-pardavimo sutartis, mokestiniai pavedimai, kasos pajamų orderis, turto vertintojo E. L. ataskaita). Komisija nekompensavo inverterių pirkimo išlaidų atskaičius vidutinę rinkos vertę 13 910,0 Lt, nes jos neatitiko Aprašo 4 punkto reikalavimų – buvo patirtos po 2013 m. vasario 1 d. Komisija taip pat nekompensavo pareiškėjų išlaidų už medinių tašų įrengimą, nes pareiškėjai neįrodė, kad tai išlaidos atitinkančios Aprašo 5.4.1. punktą. Komisijos nuomone, mediniai tašai nėra technologiškai susiję elektros įrenginiai, todėl 1 851 Lt išlaidos už medinių tašų įrengimą neatitinka Aprašo 5.4.1. punkto reikalavimų ir nekompensuotinos. Galimos V. G. patirtos išlaidos neatitinka Aprašo 4 punkto, nes nepagrįstos išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, todėl nekompensuotinos. Pareiškėjas nepateikė ir mokėjimą patvirtinančio dokumento, todėl Komisija pagrįstai jo nekompensavo. Nors pareiškėjai žalą kildina dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje, tačiau nenurodė kokie konkretūs neteisėti veiksmai buvo padaryti, nepagrindė prašomos priteisti žalos dokumentais, neįrodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.250 straipsniuose nustatytų sąlygų, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, todėl jų skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo nepagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu atmetė pareiškėjų V. G., M. S. ir A. Š. skundą kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjams leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (2012 m. spalio 30 d. leidimas Nr. 3127 išduotas V. G.; 2012 m. spalio 26 d. leidimas Nr. 3012 išduotas A. Š.; 2013 m. gruodžio 13 d. leidimas Nr. LP-11844 išduotas M. S.) išduoti galiojant AIEĮ (redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 31 d.). Elektrinėms iki 30 kW galiojo 1,44 Lt–1,80 Lt/kW tarifas. Pareiškėjai po leidimų išdavimo pradėjo įrenginėti fotovoltines saulės elektrines, 2012 m. lapkričio 9 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartis dėl saulės šviesos elektros plokščių įsigijimo, 2013 m. sausio 7 d. – pirkimo-pardavimo sutartis dėl medinių tąšų supjovimo, 2013 m. sausio 8 d. – pirkimo-pardavimo sutartis dėl inverterių, visą šią įrangą įsigijo, už ją apmokėjo. Seimui 2013 m. sausio 17 d. priėmus AIEĮ pataisas, kurios įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., jie neteko teisės į fiksuotą elektros energijos supirkimo tarifą, buvo sutrumpinti projektų vystymo terminai, todėl pareiškėjai nutarė raštu kreiptis į Komisiją, kad būtų atlygintos tiesioginės išlaidos, susijusios su elektrinių projektų plėtojimu, nes nutarė šių projektų toliau nevystyti (t. I, b. l. 16, 17, 37-76, 83-87, 91-103, 97-103, 106-108, 110-112). Pareiškėja A. Š., pateikė prašymą, kurį vėliau patikslino, dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, iš viso prašė kompensuoti 52 855,32 Lt: 100 Lt sumokėtą valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 1 851 Lt išlaidas, už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas), 36 994,32 Lt saulės šviesos elektros plokščių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (75 494,32 Lt - 38 500 Lt), 13 910 Lt interverterių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (25 410 Lt - 11 500 Lt) (t. III, b. l. 90-91). Komisijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 17R-478 pareiškėjai kompensuotos 37 094,32 Lt išlaidos, nekompensuota – 15 761 Lt, t. y. 1 851 Lt išlaidos, kurias pareiškėja priskyrė prie išlaidų už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus ir 13 910 Lt interverterių pirkimo išlaidos, viso – 15 761 Lt (t. I, b. l. 26). Pareiškėjas M. S. prašymu Komisijos prašė kompensuoti 52 755,32 Lt: 1 851 Lt išlaidas, už medinių konstrukcijų supjovimo paslaugas, kurias pareiškėjas priskyrė prie atliktų bendros instaliuotosios galios darbų (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas), 36 994,32 Lt saulės šviesos elektros plokščių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (75 494,32 Lt - 38 500 Lt), 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (25 410 Lt - 11 500 Lt) (t. I, b. l. 102-103). Ginčijamu 2013 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. 17R-479 pareiškėjui kompensuotos 37 094,32 Lt išlaidos, nekompensuota – 15 761 Lt, t. y. 1 851 Lt išlaidos, kurias pareiškėjas priskyrė prie išlaidų už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus ir 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidos, viso – 15 761 Lt (t. I, b. l. 28). Kaip matyti, pareiškėjui Komisija kompensavo 100 Lt valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą, nors šių išlaidų pareiškėjas neprašė kompensuoti. Ginčo dėl to tarp šalių nėra, todėl teismas plačiau apie šio pobūdžio išlaidas nepasisakė. Pareiškėjas V. G. prašė kompensuoti 58 220,59 Lt: 100 Lt sumokėtą valstybės rinkliavą už Ministerijos išduotą veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimą; 1 200 Lt už elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimą, 3 000 Lt už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas, 1 851 Lt už medinių konstrukcijų supjovimo paslaugas, kurias priskyrė prie atliktų bendros instaliuotosios galios darbų (žemės darbai, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių montavimas), 36 994,32 Lt saulės šviesos elektros plokščių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (75 494,32 Lt - 38 500 Lt), 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidas, atskaičius turto vertintojo nustatytą rinkos vertę (25 410 Lt - 11 500 Lt), 365,27 Lt kitų išlaidų (kuro išlaidas, patirtas nuosavu transportu, kai saulės baterijas transportavo iš Tauragės r. į Kėdainių r.), 800 Lt už rinkos vertės nustatymą turto vertinimo ekspertų (t. I, b. l. 111-112). Ginčijamu 2013 m. spalio 15 d. Komisijos sprendimu Nr. 17R-654 pareiškėjui kompensuotos 30 766,82 Lt išlaidos, t. y. dalis elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių (saulės šviesos elektros plokščių pirkimo) nuvertėjimo išlaidos, palyginti su turto vertintojo nustatyta esama rinkos verte. Iš bylos medžiagos matyti, kad likusi – 6 227,50 Lt – šių išlaidų dalis buvo nekompensuota, nes pareiškėjas Komisijai, kaip pats nurodo, per klaidą nepateikė avansinį mokėjimą patvirtinančių dokumentų. Visos kitos prašytos išlaidos nekompensuotos remiantis Aprašo 4, 5.7 punktais.
Teismas vertino, jog visiems pareiškėjams Komisija nekompensavo 1 851 Lt išlaidų, kurias jie priskyrė prie išlaidų už atliktus bendros instaliuotosios galios darbus (medienos supjovimo darbus), nes laikė, kad tokio pobūdžio išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje, ir 13 910 Lt inverterių pirkimo išlaidų, nes jas pareiškėjai patyrė po 2013 m. vasario 1 d. (Aprašo 4, 5.4.1 punktai).
Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjų argumentus, kad inverterių pirkimo išlaidos jiems turėjo būti atlygintos, nes inverterių pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos 2013 m. sausio 8 d., o sutartyse nurodytą 25 410 Lt sumą jie įsipareigojo sumokėti iki 2013 m. vasario 1 d., nes bylos dokumentai įrodo, ką skunde patvirtina ir patys pareiškėjai, kad už inverterius pareiškėjai A. Š., M. S. atsiskaitė 2013 m. vasario 18 d., o V. G. – 2013 m. vasario 19 d. (t. III, b. l. 81, 138, 201). Taigi, tokio pobūdžio išlaidas pareiškėjai faktiškai neabejotinai patyrė po 2013 m. vasario 1 d., todėl jos pagrįstai remiantis Aprašo 4 punktu nebuvo kompensuotos. Pažymėta, jog teismo pozicijos negali pakeisti ir pareiškėjų argumentai, jog AIEĮ pataisos buvo priimtos tik 2013 m. sausio 17 d., o įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d., t. y. po sutarčių sudarymo. Pažymėta, kad AIEĮ pakeitimai Lietuvos Respublikos Seime inicijuoti dar 2012 m. gruodžio mėnesį. Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012 m. gruodžio 5 d. posėdyje (protokolo Nr. 107-P-46(3)) buvo svarstytas klausimas dėl elektros energijos, pagamintos naudojant saulės energiją supirkimo tarifų ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų tikslinio naudojimo bei atsinaujinančių išteklių energetikos įtakos elektros energijos kainai ir nutarta pasiūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei artimiausiu metu pateikti Seimui svarstyti AIEĮ projektą, kuriame būtų patikslintos įstatymo nuostatos, dėl kurių iškilo problemos jo įgyvendinimo metu. Būtent to pasekoje Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) projektas Lietuvos Respublikos Seime buvo pateiktas 2013 m. sausio 15 d., priimtas – 2013 m. sausio 17 d. Šios aplinkybės suponavo teismo išvadą, kad pareiškėjai dar iki ginčui reikšmingų sutarčių sudarymo galėjo numatyti veiklos sąlygų pasikeitimus. Pažymėta, jog esant šiai situacijai teismas neturi pagrindo inverterių pirkimo išlaidų vertinti kaip patirtų iki 2013 m. vasario 1 d.
Teismas sutiko su Komisijos padaryta išvada, kad išlaidos už medienos supjovimo darbus nėra tiesiogiai susijusios su veikla elektros energetikos sektoriuje. Komisija pareiškėjo V. G. prašė paaiškinti, kaip šios išlaidos yra susijusios su minėta veikla (t. I, b. l. 109), tačiau pareiškėjai įrodymų, pašalinančių Komisijos abejones, nepateikė. Byloje nesant duomenų, kurie įrodytų medienos supjovimo darbų būtinumą veiklos energetikos sektoriuje vykdymui, teismas nematė pagrindo daryti priešingos išvados nei Komisija.
Teismas nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas V. G. Komisijai nepateikė dokumentų, pagrindžiančių išlaidas, susijusias su prašymo išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus parengimu, elektrinės – nesudėtingo statinio supaprastinto projekto parengimu, elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas, kitas išlaidas (kuro išlaidas), rinkos vertės nustatymo. Taigi, pareiškėjas neišpildė Aprašo 4 punkte nustatytos sąlygos, būtinos išlaidų kompensavimui – galimai patirtų išlaidų nepagrindė apmokėjimo dokumentais. Pareiškėjo argumentai, kad pats rengė minėtus projektus ir sau išrašyti sąskaitos už šiuos darbus neturi galimybės, nepaneigia Komisijos pareigos vadovautis Aprašo nuostatomis, o būtent imperatyvu, nustatytu Aprašo 4 punkte. Pareiškėjo pateikti degalų pirkimo kvitai taip pat vienareikšmiškai nesusieja šių išlaidų su elektrinės projekto plėtojimu, nes byloje nėra jokių duomenų, kad būtent tuo metu, kai buvo pirktas kuras, transportuotos saulės baterijos. Pažymėta, kad Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. rugsėjo 2 d. raštu Nr. 2R-2319 V. G. prašė pateikti papildomus dokumentus ir paaiškinimus (t. I, b. l. 109), pareiškėjas dalyvavo Komisijos 2013 m. spalio 14 d. posėdyje (t. I, b. l. 36), taigi jam buvo suteikta galimybė šalinti jo prašymo dėl išlaidų kompensavimo trūkumus, todėl skundo argumentai dėl procedūrinių pažeidimų atmesti.
Teismas vertino, kad Komisija ginčo sprendimus priėmė vadovaudamasi Aprašo nuostatomis, ginčijamų sprendimų turinys atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Komisija sprendimuose nurodė, kokiais teisės aktais ir konkrečiomis normomis vadovaujamasi, nurodė faktinį sprendimų iš dalies kompensuoti pareiškėjų patirtas išlaidas pagrindą, t. y. aiškiai įvardijo kompensuojamas ir nekompensuojamas išlaidas. Sprendimuose nurodyta apskundimo tvarka, jie pasirašyti Komisijos pirmininkės, todėl, teismo vertinimu, yra pakankamai aiškūs ir konkretūs. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Komisija priimdama ginčijamus sprendimus veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi AIEĮ ir Aprašo nuostatomis, jai suteikta diskrecijos teisė vertinti pareiškėjų pateiktus įrodymus, susijusius su elektrinės projektų išlaidų kompensavimu, atitinka VAĮ nuostatas, todėl nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais.
Pasisakydamas dėl pareiškėjų keliamo ginčo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė AIEĮ pataisas ir dėl to, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Aprašą, teismas rėmėsi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Taip pat nurodė, jog sprendime nurodytu teisiniu reguliavimu siekiama skatinti atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, taip pat atlyginti dalį pagrįstų praradimų, kuriuos dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo patyrė asmenys, siekę plėtoti atsinaujinančių išteklių energijos gamybą. Kaip nurodyta Aprašo 23 punkte, kompensuotinos išlaidos, susijusios su elektrinės projekto plėtojimu, pripažįstamos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų išlaidomis, todėl Vyriausybė Apraše nustatė maksimalius tokių išlaidų kompensuotinus dydžius, Komisijai suteikta teisė vertinti išlaidų pagrįstumą ir būtinumą.
Vertindamas pareiškėjų argumentus dėl jų teisių pažeidimo šiuo aspektu, teismas pažymėjo, jog pareiškėjai žalą sieja su teisėtų lūkesčių pažeidimu, teigia, kad nuo leidimų plėtrai gavimo momento, žinodami būsimą Fiksuotą tarifą, tikėjosi, kad toks tarifas bus taikomas 12 metų, buvo pradėję elektrinių įrengimo darbus, įsigiję įrangą. Teismas su tokiais pareiškėjų argumentais nesutiko, nurodydamas, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. AIEĮ nuostatų pakeitimais įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Iš Pakeitimo įstatymo aiškinamojo rašto matyti, kad nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5 199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje pateiktas nagrinėjamai bylai aktualus taikytinų teisės normų aiškinimas, konstatavo, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė AIEĮ nuostatas. Pareiškėjai, pasirinkę tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Tuo remdamasis teismas atmetė pareiškėjų argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.
Teismas nedarančiais įtakos ginčo išsprendimui laikė pareiškėjų skundo teiginius, kad pagal Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnį tikėjosi, jog jiems bus visiškai atlygintos saulės jėgainių įrengimo išlaidos, tačiau įvertinę Aprašo nuostatas, visų patirtų išlaidų net neprašė atlyginti. Pažymėta, kad Aprašas priimtas 2013 m. birželio 23 d. Dėl saulės jėgainių plėtojimo asmenys iš esmės galėjo apsispręsti iki 2013 m. liepos 1 d (Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3 dalys), dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto vystymu, kompensavimo galėjo kreiptis iki 2013 m. rugsėjo 1 d. Įgyvendinimo įstatyme nebuvo nurodyta, jog bus atlygintos visos patirtos išlaidos. Be to, pareiškėjai, susipažinę su Aprašo nuostatomis, turėjo laiko nuspręsti, ar toliau vykdyti projektus, o teikdami prašymus dėl išlaidų kompensavimo jau žinojo, kokios išlaidos galimos atlyginti, todėl nėra jokio pagrindo teigti dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo ir šiuo aspektu.
Teismas nurodė, jog turtinės žalos atsiradimo faktas galėtų būti konstatuojamas nustačius pareiškėjų valstybės neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareiškėjų patirtus nuostolius ar negautas pajamas ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų. Įstatymų leidyba yra išskirtinė Seimo prerogatyva, kurią riboja tik konstitucinės normos. Įstatymų leidėjas, tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, yra laisvas, spręsdamas, kaip sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus). Seimas, įgyvendindamas įstatymų leidybos funkciją, atsižvelgdamas į pasikeitusias aplinkybes, siekdamas subalansuoti viešuosius interesus, turėjo teisę priimti AIEĮ pakeitimus, t. y. teisės aktais reguliuoti ūkinę veiklą, kad būtų išvengta elektros energijos kainų didėjimo. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas darė išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovo Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą.
Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Teismui nepatenkinus pareiškėjų skundo reikalavimų, netenkintas ir prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2014 m. birželio 23 d, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą dėl Komisijos sprendimų patenkinti visiškai.
Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:
1) Teismas konstatuodamas, jog Komisijos sprendimai atitiko įstatymų reikalavimus ir buvo pakankamai motyvuoti, netinkamai taikė VAĮ nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Komisijos sprendimuose nėra nurodyti nei faktiniai sprendimų priėmimo pagrindai, neišdėstyti jokie argumentai, nėra detalizuotos nei kompensuotinų, nei nekompensuotinų išlaidų kategorijos, nėra nurodyta, kokių išlaidų Komisija nusprendė nekompensuoti, kokiais įrodymais rėmėsi priimdama ginčijamus sprendimus. Remiantis VAĮ 8 straipsniu, Aprašo 21 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas neturėjo pagrindo nagrinėti šių sprendimų motyvų pagrįstumo, privalėjo juos panaikinti, kaip nemotyvuotus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3833-484/2014, kurios faktinės aplinkybės bei Komisijos priimto sprendimo turinys buvo identiškas šioje administracinėje byloje ginčijamiems Komisijos priimtiems sprendimams, panaikino Komisijos priimtą sprendimą dėl to, kad jo turinys neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, t. y. buvo nemotyvuotas.
2) Pasisakydami dėl išlaidų medžio konstrukcijai nurodo, kad Komisijai buvo pateikti 2013 m. sausio 7 d. sutartis bei apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai, jog pareiškėjai turėjo išlaidų medienos konstrukcijai pagaminti. Šių sutarčių 1 punkte nurodyta, kad mediniai tąšai yra gaminami saulės baterijų konstrukcijoms. Mediniai tąšai buvo panaudoti tam tikslui, kuriam ir buvo pagaminti. Šios išlaidos patenka į Aprašo 5.4.1. punkte įtvirtintų išlaidų kategoriją, nes tai išlaidos už darbus, tiesiogiai susijusius su elektrinės projekto plėtojimu, t. y. elektrinių konstrukcijų gamybos darbai. Apraše nurodyti dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjų turėtas išlaidas (sąskaitos, sutartys, apmokėjimo dokumentai), buvo pateikti tiek Komisijai, tiek teismui. Be to, pareiškėjai teismo posėdžio metu pateikė teismui papildomus įrodymus – nuotraukas, iš kurių matyti, kaip mediniai tąšai naudojami saulės baterijoms laikyti. Pareiškėjai teismui taip pat paaiškino, kad nėra draudžiama saulės baterijų konstrukcijas gaminti iš medžio, kad medines, o ne aliuminio konstrukcijas pareiškėjai pasirinko siekiant taupyti elektrinių įrengimo kaštus (Komisija neprašė A. Š. ir M. S. pateikti įrodymų dėl medinių konstrukcijų panaudojimo), tačiau teismas į pareiškėjų pateiktus įrodymus bei paaiškinimus neatsižvelgė, pareiškėjų pateikto papildomo įrodymo – nuotraukos apskritai neįvertino.
3) Nesutinka su teismo pozicija dėl išlaidų inverteriams įsigyti. Remiasi Aprašo 5.4.2 punktu, teigia, kad pagal jį yra atlyginamos ne faktiškai patirtos išlaidos, o elektrinių ir kitų įrenginių nuvertėjimas, t. y. skirtumas tarp buvusios vertės ir naujai nustatytos vertės, todėl šiuo atveju neturėtų būti vertinama, ar faktiškai išlaidos už elektrinių ir kitų susijusių įrenginių įsigijimą buvo patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. ar nebuvo. Pareiškėjai pateikė teismui įrodymus, t. y. inverterių įsigijimo sutartis, iš kurių matyti, kokia inverterių vertė buvo iki 2013 m. vasario 1 d. Be to, pareiškėjai pagal sutartis buvo įsipareigoję atsiskaityti su inverterių pardavėjais: sutarčių 8.2.4. punktas nustatė, kad sutarties nutraukimas neatleidžia šalių nuo tarpusavio įsipareigojimų vykdymo iki pilno atsiskaitymo, todėl pareiškėjams nebuvo kito pasirinkimo kaip tik vykdyti sutartį, nes priešingu atveju, pareiškėjai vis tiek būtų įpareigoti sumokėti visą kainą pardavėjams.
4) Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai jau 2012 m. gruodžio mėnesį, po Lietuvos Respublikos Seimo aplinkos apsaugos komiteto 2012 m. gruodžio 5 d., galėjo prognozuoti veiklos sąlygų pasikeitimus. Pirma, pareiškėjai neturėjo pareigos ir galimybės sekti visų Seimo komitetų posėdžių. Antra, po teismo nurodyto posėdžio nebuvo aišku, kaip bus keičiamas reglamentavimas ir, ar jis bus aktualus asmenims, kuriems jau buvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus. Trečia, nei 2012 m. gruodžio mėnesį, nei pareiškėjams sudarant sutartis dėl inverterių įsigijimo nebuvo žinoma, kad asmenims, kuriems leidimai buvo išduoti iki AIEĮ pakeitimo, bus taikomi nauji tarifai ir keisis tarifų nustatymo momentas. Tai patvirtina apeliaciniam teismui pateikiami papildomi įrodymai – išrašas iš Ministerijos tinklalapio bei 2014 m. sausio 17 d. Seime įregistruoto Pakeitimo įstatymo projektas, jo 20 straipsnio 6 dalis.
5) Teismo motyvai dėl V. G. išlaidų kompensavimo, yra formalūs ir nepagrįsti. Akivaizdu, jog V. G. šias išlaidas yra patyręs – kitaip jam nebūtų išduotas leidimas. Be to, V. G. pats rengė nurodytus projektus, pats sau sąskaitos išrašyti negalėjo, bet tai nereiškia, kad jam šių projektų parengimas nekainavo. Priešingai pats faktas, kad leidimai buvo išduoti, baterijos ir inverteriai įsigyti, patvirtina, kad projektai buvo parengti ir vykdomi. Teismas neįvertino, kad V. G. avansinis mokėjimas (6 227,5 Lt) su pirminiu prašymu nebuvo pateiktas Komisijai iš esmės per klaidą, tačiau vėliau pateiktas Komisijai kartu su paaiškinimu. Komisija šios sumos neįvertino ir nekompensavo iš esmės dėl savo pačios Komisijos neteisėtų veiksmų, nes nepaprašė paaiškinti, kodėl prašyme nurodyta suma bei apmokėjimo dokumentais pagrįsta suma nesutapo, nors tai buvo daroma A. Š. atveju, po jos paaiškinimo, tokios išlaidos jai buvo kompensuotos.
6) Pasisakydami dėl žalos pažymi, kad kėlė Seimo priimtų įstatymų atitikimo Konstitucijai bei Aprašo atitikimo AIEĮ klausimą, t. y. kad būtent priimant šiuo neteisėtus teisės aktus ir pasireiškė valstybės neteisėti veiksmai, todėl teismas turėjo pareigą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti nurodytų teisės aktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Aprašo atitiktį AIEĮ. Tik Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą šiuo klausimu, teismas būtų turėjęs teisėtą pagrindą spręsti dėl valstybės veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo. Tačiau teismas nurodytų teisės aktų teisėtumą grindė įstatymo aiškinamuoju aktu, kuris yra nepagrįstais jokiais objektyviais duomenimis, negali užtikrinti teisės akto atitikties Konstitucijai bei valstybės veiksmų teisėtumo. Teismas, vertindamas Pakeitimo įstatymo tikslingumą, nurodydamas, kad vartotojas turi būti ginamas įstatymo papildomai, pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį. Taip pat pažymi, jog pareiškėjai sutarčių su vartotojais nebuvo sudarę, be to, jie patys yra fiziniai asmenys, ne verslininkai, nuo kurių, teismo vertinimu, vartotojus reikia ginti. Atkreipia dėmesį, jog valstybė, priimdama įstatymų pataisas, grindė jų būtinumą siekiu apsaugoti vartotojus, tačiau priimant pirminį, elektros energiją iš saulės energijos gaminti skatinantį, AIEĮ jokių instrumentų vartotojų interesams apsaugoti nenumatė; nesuprantama, kodėl Ministerija nenutraukė leidimų išdavimo, kai susidomėjimas tokia veikla pradėjo ženkliai augti, tai pačiai įmonei buvo išduodama po kelis leidimus; valstybė nesiėmė veiksmų, siekiant apginti vartotojus nuo verslininkų, kuriems ir dabar už pagamintą elektrą taikomas 1,44 LT/kWh tarifas; kryptingi veiksmai vienos asmenų grupės atžvilgiu, ir atitinkamai jokių veiksmų nesiėmimas kitos grupės atžvilgiu (t. y. asmenų, kuriems liko galioti didesni energijos supirkimo tarifai), laikytini lygybės prieš įstatymą principo pažeidimu bei yra neabejotini valstybės neteisėti veiksmai.
7) Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai visų patirtų išlaidu net neprašė atlyginti. Pareiškėjai teismo prašė atlyginti visus nuostolius: tiesioginius, t. y. patirtas išlaidos, ir netiesioginius, t. y. negautas pajamas. Visi dokumentai, pagrindžiantys patirtas išlaidas buvo pateikti. Vertina, jog Įgyvendinimo įstatymas numato galimybę kompensuoti visas asmenų patirtas išlaidas. Tai, kad bus atlyginta tik dalis išlaidų, numatyta tik Apraše. Pažymi, kad pareiškėjų išlaidos neviršijo maksimalių Apraše nurodytų dydžių. Paruoštame prašyme nebuvo galimybės įrašyti negautas pajamas, tačiau buvo pateikta nepriklausomo eksperto ataskaita, kurioje nurodyti skaičiavimai, kiek įsigytas turtas nuvertėjo dėl pakeisto įstatymo, ir kokios pajamos būtų su tarifu 1,44 Lt ir su tarifu 0,69 Lt. Nepaisant to, pareiškėjai gavo nemotyvuotą, nepagrįstą sprendimą, tačiau teismas neįsigilino į pareiškėjų skunde nurodytą Komisijos padarytą procedūrinį pažeidimą – nemotyvuotą sprendimą. Dėl tokio neteisėto Komisijos veikimo, atsiranda CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta atsakomybė už pareiškėjams padarytą žalą ir neteisėtumas.
8) Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjai nuo 2013 m. birželio 23 d. iki 2013 liepos 1 d., turėjo laiko nuspręsti, ar toliau vykdyti projektus, nes jau žinojo, kokios išlaidos galimos atlyginti, todėl nėra jokio teisėtų lūkesčių pažeidimo. 7 dienų terminas yra per trumpas apsispręsti ir tinkamai įvertinti, ar Komisija teisingai nuspręs kompensuoti; ar ekspertai nustatys teisingą rinkos vertę; ar pavyks už tokią nustatytą rinkos vertę apskritai parduoti įsigytą įrangą. Be to, Aprašo priėmimo metu, pareikėjai negalėjo tikėtis ir numatyti, kad Komisija nemotyvuotai, be jokio išaiškinimo, tik iš dalies kompensuos pareiškėjų patirtas išlaidas arba prašymus atmes.
9) Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų reikalavimus. Pareiškėjai prašė atlyginti nuostolius, kilusius dėl: žalos, padarytos Komisijai padarius procedūrinį pažeidimą; žalos, kilusios iš pačios Vyriausybės nustatytos kompensavimo Tvarkos, atlyginimo; žalos, pažeidus teisėtų lūkesčių principą, kai nutraukiamos ilgalaikės sutartys.
Atsakovo Komisijos atstovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pateikia šiuos argumentus:
1) Inspekcija įgaliota atstovauti Komisiją tik ta apimti, kiek tai susiję su ginčais dėl Komisijos priimtų sprendimų dėl išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo.
2) Pareiškėjai nepateikia jokių objektyvių įrodymų, kodėl Komisijos sprendimais nekompensuotinomis pripažintos išlaidos, susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, turėtų būti kompensuotos. Pareiškėjai taip pat nenurodo VAĮ 8 straipsnyje nurodytų individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų pažeidimų bei ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Akcentuoja, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimą reglamentuojančių teisės aktų normomis. Sprendimuose aiškiai išdėstyti priimto Komisijos sprendimo iš dalies kompensuoti patirtas išlaidas motyvai bei nurodyta šio administracinio akto apskundimo tvarka, jie pasirašyti komisijos pirmininkės R. C.. Komisija sprendimą priėmė pagal jai suteiktus įgaliojimus ir diskreciją. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl teismo atliekamo komisijos veiklos vertinimo. Pareiškėjai prašo priteisti žalą dėl negautų pajamų ir teisėtų lūkesčių pažeidimo, nors savo prašymuose Komisijai nėra nurodę, kad nori gauti kompensaciją už negautas pajamas. Tačiau, jeigu ir būtų nurodę tokias išlaidas, Komisijai nesuteikta teisė kompensuoti galimą žalą dėl negautų pajamų ar teisėtų lūkesčių pažeidimo. Komisijai Aprašas suteikė teisę kompensuoti tik tas išlaidas, kurios nurodytos Aprašo normose.
3) Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą išsamiai ir visapusiškai įvertino esminės reikšmės bylai turinčias aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, rėmėsi teismų praktika bei turėjo pagrindo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: publikaciją „keičiamas atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas“, ministerijos komentarą dėl leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus saulės elektrinėms, Pakeitimo įstatymo tekstą, dokumentus, patvirtinančius V. G. sumokėtą 6227,50 Lt avansą už saulės plokštes, pretenziją komisijai, tačiau pagrindo pridėti juos prie nagrinėjamos bylos nėra. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, pareiškėjų pateiktus duomenis atsisakytina pridėti prie bylos medžiagos.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimų Nr. 17R-478 ir Nr. 17R-479 bei 2013 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 17R-654, kuriais atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjų prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra. Komisija Sprendimais atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjų prašymuose nurodytų išlaidų, nes jos nepagrįstos, dalį – kadangi jos patirtos po 2013 m. vasario 1 d.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.
Pareiškėjai su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija netinkamai įvertino pareiškėjų prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).
Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.
Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.
Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.
Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.
Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).
Pareiškėjai prieštarauja Komisijos išvadai, kad jų išlaidos, susijusios su mediniais tąšais, kurias pareiškėjai grindė 2013 m. sausio 7 d. sutartimis ir mokėjimo dokumentais, nepripažintinos tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusiomis išlaidomis. Pareiškėjai taip pat nesutiko su Komisijos išvada, kad V. G. išlaidos už elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimą, taip pat avansinis 6227,50 Lt mokėjimas už saulės plokštes yra neatlygintinos. Pareiškėjai mano, kad Komisija nepagrįstai atsisakė kompensuoti išlaidas už saulės inverterių pirkimą, kaip patirtas po 2013 m. vasario 1 d.
Kaip jau minėta pagal Aprašo 4 punktą kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Kaip teisingai nustatė Komisija ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas V. G. kartu su prašymu dėl išlaidų kompensavimo nepateikė elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių projektavimo darbų išlaidas patvirtinančių duomenų, todėl šios išlaidos pagrįstai laikytos nekompensuotinomis. Pareiškėjas V. G. taip pat nebuvo pateikęs Komisijai avansinį 6227,50 Lt mokėjimą už saulės plokštes patvirtinančių duomenų, todėl šių išlaidų taip pat nebuvo pagrindo pripažinti kompensuotinomis. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad minėtą mokėjimą patvirtinantys duomenys buvo pateikti Komisijai su pareiškėjo patikslintu prašymu, pateiktu rugsėjo mėnesį, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pažymėtina, kad būtent asmeniui, prašančiam kompensacijos, yra nustatyta pareiga pateikti su elektrinės projekto plėtojimu tiesiogiai susijusių paslaugų, prekių įsigijimą ar avansinius mokėjimus patvirtinančius dokumentus (Aprašo 10.1 p.). Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįsta Komisijos ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad išlaidos už saulės inverterių pirkimą pripažintinos nekompensuotinomis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai A. Š. ir M. S. už saulės inverterius sumokėjo 2013 m. vasario 18 d., V. G. – 2013 m. liepos 18 d., t. y. po Aprašo 4 punkte numatyto termino (2013 m. vasario 1 d.). Pareiškėjų argumentai, kad šiuo atveju kalbama apie įrenginių nuvertėjimą, o ne faktiškai patirtas išlaidas, todėl minėtas terminas neturėtų būti taikomas, atmestini kaip nepagrįsti. Aprašo 4 punkte įtvirtintas vienas iš kriterijų, nustatytų kompensuotinoms išlaidoms, taikomas visoms kompensuotinų išlaidų kategorijoms, tarp jų ir Aprašo 5.4.2 punkte numatytam elektrinės ir technologiškai susijusių elektros įrenginių nuvertėjimui, palyginti su turto vertintojo nustatyta esama rinkos verte, kuris kompensuojamas nustatant pateiktuose įsigijimo dokumentuose nurodytų verčių ir turto vertintojų nustatytų rinkos verčių skirtumą vertinimo dieną.
Pareiškėjai prašė kompensuoti išlaidas už medienos supjovimą konstrukcijai pagal 2013 m. sausio 7 d. sutartis, PVM sąskaitas faktūras ir pinigų paėmimo kvitus, kiekvienam pareiškėjui po 1 851 Lt. Komisija šių išlaidų nepripažino kompensuotinomis. Tokiai išvadai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad pareiškėjai neįrodė medienos supjovimo darbų būtinumo veiklos energetikos sektoriuje vykdymui.
Teismui pateiktos 2013 m. sausio 7 d. sutartys patvirtina, kad pareiškėjai susitarė su A. P. (sutarties vykdytoju), kad šis pateiks pareiškėjams (užsakovams) sutartyje nurodytų matmenų ir nustatytą kiekį medinių tąšų (saulės baterijų konstrukcijoms). Pareiškėjai už šiuos tąšus sutarties vykdytojui sumokėjo 2013 m. sausio 31 d. Pareiškėjai Komisijai paaiškino, kad šiuos medinius tąšus naudos saulės elektrinių statybai vietoje aliuminio konstrukcijų. Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti šiais pareiškėjų paaiškinimais, todėl atsižvelgdama į tai, kad išlaidos už medinius tąšus patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., jos yra pagrįstos mokėjimo dokumentais, teisėjų kolegija vertina, jog yra pagrindas iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš dalies tenkinant pareiškėjų skundo reikalavimus, t. y., panaikinant skundžiamas Komisijos Sprendimų dalis ir įpareigojant Komisiją iš naujo įvertinti pareiškėjų prašymus (jų dalis) ir priimti dėl jų atitinkamus sprendimus.
Pareiškėjai taip pat ginčijo Sprendimų atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal minėto straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Komisija Sprendimuose atsisakydama kompensuoti pareiškėjų prašomų kompensuoti išlaidų dalį nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjų pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paaiškino, dėl ko dalis pareiškėjų patirtų išlaidų nepripažintos kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotus, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkančius Sprendimus ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiami Sprendimai yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje A-328-525/2015, 2015 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje A-157-525/2015 ir kt.).
Pareiškėjai prašė teismo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, nuostolius, t. y. negautas pajamas.
Pareiškėjai savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pareiškėjų elektrinėse pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Pareiškėjų manymu, toks įstatymo pakeitimas pažeidžia principą lex retro non agit, jų teisėtus lūkesčius, nes minėtų sąlygų pakeitimas ir elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiškėjų patirtus nuostolius (negautas pajamas).
Šiai administracinei bylai yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje iš esmės, kaip ir turimoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, taip pat išnagrinėtose analogiškose administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14, A-381-525/2015, A-271-525/2015 ir kt. suformuota teismo praktika.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“. „<...> kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Taigi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėtu atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu.
Bylos medžiaga patvirtina, kad Energetikos ministerija pareiškėjai A. Š. 2012 m. spalio 26 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3012 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,03 MW. Pareiškėjui V. G. leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3127 saulės elektrinėje, kurios instaliuotoji galia 0,03 MW, buvo išduotas 2012 m. spalio 30 d. Pareiškėjui M. S. leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-11844 buvo išduotas 2012 m. gruodžio 13 d.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog pareiškėjai net nebuvo gavę leidimų gaminti elektros energiją, nepastatė saulės elektrinių, t. y. nesukūrė nuosavybės teisės objekto, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjų, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.
Nagrinėjamu atveju, minėta, pareiškėjas žalą kildina iš Seimo veiksmų priimant AIEĮ pakeitimus, susijusius su elektros energijos supirkimo tarifu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas elektros energijos fiksuotas tarifas bei sąlygos, susijusios su leidimų gaminti elektros energiją išdavimu, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.
Pažymėtina, kad panašiose LVAT nagrinėtose bylose buvo keliamas įstatymų nuostatų, susijusių su elektros energijos supirkimo tarifo pakeitimu, konstitucingumo klausimas ir teismui nekilo pagrįstų teisinių abejonių dėl atitinkamų įstatymų nesuderinamumo su Konstitucija (žr., pvz., 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A-449-525/2015).
LVAT taip pat ne kartą yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą, negarantavo, jog asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos.
Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją. Kaip minėta, tiek Įgyvendinimo įstatyme, tiek Apraše nustatyta, jog kompensuotinos iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2013 m. vasario 1 d., patirtos tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos, todėl pareiškėjų argumentai dėl teisėtų lūkesčių gauti visų su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliaciniame skunde pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, jog, nors, kaip minėta, Liteko duomenys patvirtina, kad pareiškėjų atstovė sumokėjo žyminį mokestį už apeliacinį skundą, byloje nėra duomenų, kad šias išlaidas būtų patyrę pareiškėjai.
Atsižvelgiant į tai, apeliantams nepateikus konkretaus ir išsamaus prašomų priteisti išlaidų pagrindimo, kaip to reikalauja ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis, toks prašymas negali būti tenkinamas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą, prašymai raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, gali būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir iš esmės tinkamai aiškino ir taikė išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tačiau suklydo vertindamas įrodymus dėl išlaidų medienos supjovimo konstrukcijai, todėl ši teismo sprendimo dalis keistina.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
Pareiškėjų A. Š., M. S. ir V. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimus Nr. 17R-478; Nr. 17R-479 ir 2013 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 17R-654 ta apimtimi, kiek jais buvo atsisakyta kompensuoti dalį pareiškėjų A. Š., M. S. ir V. G. prašymais prašytų kompensuoti išlaidų dėl medienos supjovimo konstrukcijai ir įpareigoti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisiją iš naujo išnagrinėti šią pareiškėjų prašymo dalį.
Kitą pareiškėjų apeliacinio skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Ramūnas Gadliauskas