Civilinė byla Nr. 2-1064-178/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02227-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.7.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties dalies, kuria iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos, civilinėje byloje Nr. 2-614-661/2016 pagal ieškovų N. V., F. M., A. R., V. B., M. R., V. B., A. A. Z., S. B., A. B., R. S., A. S., G. R., D. U., A. D., J. B., J. C., R. V., R. P., G. P., M. U., A. O., N. O., J. P., V. V., L. K., A. V., S. L., Z. T., J. Š., V. J., M. P., S. R., S. S., V. G., A. L., R. S., D. O. G., A. K. J., V. J., K. L., V. V., G. K., M. B., S. A. J., E. K., V. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas, dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas pripažinimo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės.

Ieškovai kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių ir indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas, dėl teisės gauti indėlių draudimo išmokas už neįsigaliojusias obligacijas pripažinimo.

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas, o 2016 m. vasario 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Ieškovai pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo. Nurodė, kad atsisako ieškinio reikalavimų toje bylos dalyje, kurioje ginčijo sudarytas indėlių sertifikatų sutartis ir prašė bylą toje dalyje nutraukti. Ieškovai patvirtino, kad jiems yra žinomos ir suprantamos ieškinio atsisakymo procesinės pasekmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartimi priėmė ieškovų pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo; civilinę bylą dalyje pagal ieškovų ieškinį atsakovei BAB bankui SNORAS ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nutraukė; priteisė iš atsakovo BAB bankas „Snoras“ administravimui skirtų lėšų ieškovams N. V. - 210,26 Eur, V. B. - 140,18 Eur, V. B. - 140,18 Eur, R. S. - 315,40 Eur, A. S. - 140,18 Eur, G. R. - 139,02 Eur, R. P. - 241,80 Eur, G. P. - 140,18 Eur, A. D. - 140,18 Eur, J. B. - 140,18 Eur, A. O. - 140,18 Eur, N. O. - 238,30 Eur, L. K. - 210,26 Eur, J. Š. - 182,23 Eur, S. S. - 259,33 Eur, A. L. - 140,18 Eur, V. J. - 140,18 Eur, K. L. - 140,18 Eur, M. U. - 70,09 Eur, S. L. - 157,70 Eur, Z. T. - 70,09 Eur, t. y. iš viso - 3 496,28 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, nustatęs, kad ieškinio dalies atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajam interesui atsisakymą priėmė ir bylą šioje dalyje nutraukė (CPK 140 str., CPK 293 str. 4 p.). Teismas sutiko su ieškovų pozicija, jog atsakovas iš esmės patenkino ieškinio reikalavimus, todėl konstatavo, jog atsakovas ieškinio reikalavimus pripažino ir faktiškai įvykdė jau po to, kai ieškovai kreipėsi su ieškiniu į teismą. Teismas sprendė, kad ieškovai bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, dėl ko ieškovai siekdami apginti savo teises ir teisėtus interesus buvo priversti kreiptis į teismą, todėl reikalauti ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš trečiojo asmens teismas nematė jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą patvirtintų maksimalių dydžių (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), todėl teismas jas tenkino visa apimtimi (CPK 94 str. 1 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

Atsakovė BAB bankas SNORAS (toliau – apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties dalį, kurioje iš apeliantės priteistos bylinėjimosi išlaidos, arba ją pakeisti nustatant, kad ieškovams N. V., V. B., V. B., R. S., A. S., G. R., R. P., G. P., A. D., J. B., A. O., N. O., L. K., J. Š., S. S., A. L., V. J., K. L., M. U., S. L. ir Z. T. iš apelianto priteisiama po 70,09 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas patenkino ieškinio reikalavimus. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančiomis su apeliantu sudarytas indėlio sertifikato įsigijimo sutartis CK 1.91 straipsnio pagrindu iš esmės dėl to, kad jie, įsigydami šiuos finansinius produktus, klydo dėl taikomos draudimo apsaugos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pažymėjo, jog apelianto išleistiems indėlio sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą. Toje byloje išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų dėl suklydimo net nepasisakė. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė ne tik pripažino, bet ir patenkino ieškovų reikalavimus.
2. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ieškovai nesuklydo, byloje nebuvo pripažinti negaliojančiais nė vienas iš ginčo sandorių. Aplinkybė, kad trečiasis asmuo po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 išmokėjo ieškovams draudimo išmokas nereiškia, kad apeliantas ieškovų reikalavimus pripažino ir įvykdė.
3. Teismas netinkamai išsiaiškino ir pritaikė CPK 94 straipsnio 1 dalį, nes nepagrįstai pripažino, kad apeliantas kaltas (atsakingas) dėl proceso. Ieškovai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą ir ieškinyje nurodė netinkamą atsakovą, nes ieškovų teisės nebuvo pažeistos dėl apelianto veiksmų. Tuo atveju, jeigu teismas būtų nagrinėjęs bylą iš esmės, jis būtų privalėjęs apeliantui pareikštų ieškinio reikalavimų netenkinti. Indėlių draudimo išmokos mokėjimas ieškovams, kurį atliko trečiasis asmuo, sąlygotas kitais motyvais nei ieškovai nurodė ieškinyje. Kadangi apeliantas neįvykdė ieškinio reikalavimų, iš jo neturi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos.
4. Ieškovų bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė ne dėl apelianto ar trečiojo asmens kaltės ar piktnaudžiavimo procesu, o dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas savo ruožtu sąlygojo ypatingai sudėtingų teisinių klausimų atsiradimą.
5. Iš ieškinio struktūros matyti, kad jis susideda iš specialių, su kiekvienu iš ieškovų susijusių faktinių aplinkybių išdėstymu bei visiems ieškovams tenkančio bendro teisinio pagrindo. Todėl honoraras už faktiškai suteiktas atstovavimo paslaugas visiems ieškovams turi būti vienodas ir neturi priklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovų ginčijamo sandorio suma. Byloje pateiktas ieškinys ir teisinės paslaugos suteiktos viename teismo posėdyje, dėl ko visiems klientams buvo suteiktos analogiško pobūdžio ir analogiškos apimties teisinės paslaugos, todėl ir jų kaina turi būti vienoda. Be abejo, bet kuris iš ieškovų galėjo su savo atstovu susitarti dėl skirtingo honoraro už suteiktas paslaugas dydžio, bet tokiu atveju dalis honoraro sumos turi tekti kiekvienam tokiam ieškovui ir neturi būti priteisiama iš priešingos šalies ar šalių. Apeliantas neprivalo atlyginti tos ieškovo atstovui sumokėto honoraro dalies, kuri yra didesnė nei realiai suteiktų paslaugų vertė.
6. Minimalus vienam ieškovui tenkančio honoraro dydis už atstovavimą byloje, už kurį sutiko teikti paslaugas ieškovų atstovas yra 70,09 Eur. Tokio dydžio honoraras buvo numatytas už visą procesą pirmojoje instancijoje ieškovui M. U.. Todėl ieškovų atstovai savo honorarą už atstovavimą pirmoje instancijoje buvo įvertinę minimalia 70,09 Eur suma. Esant bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrindui tik tokio dydžio išlaidos ir galėjo būti priteisiamos iš apelianto, o 70,09 Eur viršijanti honoraro atstovui suma tenka asmeniškai kiekvienam ieškovui.

Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovai reikalavimų šioje byloje atsisakė dėl to, kad jie atgavo atitinkamas indėlių draudimo išmokas, kurių ir siekė pateiktu ieškiniu. Ieškinys pareikštas 2013 m. spalio 3 d., t. y. kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar nebuvo priėmęs nutarties, pagal kurią indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, ir net nebuvo kreipęsis į ES Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Ieškovai ieškinį pareiškė tuo pagrindu, kad jie indėlių sertifikatų sutartis sudarė dėl suklydimo, tokios pozicijos jie laikosi ir šiuo metu. Kadangi kasacinis teismas konstatavo, kad indėlių sertifikatams taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, neliko ginčo dalyko, nes ieškovų reikalavimas buvo patenkintas trečiajam asmeniui išmokėjus draudimo išmokas.
2. Iki ieškinio pareiškimo trečiasis asmuo negalėjo ieškovams išmokėti draudimo išmokų vien dėl to, kad apeliantas nepateikė trečiajam asmeniui tam būtinų dokumentų. Todėl paties apelianto veiksmai lėmė tai, kad trečiasis asmuo negalėjo patenkinti ieškovų reikalavimų, dėl ko ieškovai buvo priversti kreiptis į teismą dėl pažeistųjų teisių gynimo. Dėl ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidu yra kaltas apeliantas, nes jis iki 2015 m. lapkričio 17 d. kasacinio teismo nutarties paskelbimo nepripažino nei ieškovų suklaidinimo, nei to fakto, kad jo išleistiems indėlių sertifikatams turi būti taikoma ta pati indėlių garantijų sistema.
3. Apelianto argumentai dėl ieškovams priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio yra nepagrįsti, prieštarauja logikos principui, neatitinka advokato veiklai keliamų reikalavimų. Be to, apelianto pozicija yra grindžiama tik jo samprotavimais. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog honoraras už atstovavimo paslaugas negali priklausyti nuo to, kokia yra kiekvieno iš ieškovų ginčijamo sandorio suma.
4. Kad nagrinėjamoje byloje būtų suteiktos kokybiškos teisinės paslaugos, reikėjo specialių žinių. Advokatas turi teisę susitarti su kiekvienu klientu individualiai ir netgi toje pačioje byloje taikyti skirtingą honorarą, atsižvelgiant tiek į to kliento ginčijamą sumą ir sandorio aplinkybes, tiek į kliento turtinę padėtį, tiek į socialinę padėtį, jo amžių ir kitas individualias aplinkybes. Todėl apelianto argumentai yra nepagrįsti, nelogiški bei prieštarauja Rekomendacijose įtvirtintoms nuostatoms ir advokatų veiklos principams.
5. Teismas išsamiai išnagrinėjo ieškovų bylinėjimosi išlaidų susidarymo aplinkybes, kilmę bei pagrįstai konstatavo, kad jos neviršija Rekomendacijose patvirtintų maksimalių dydžių, todėl pagrįstai jas priteisė visa apimtimi. Nutartis atitinka susiklosčiusią Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką analogiškose bylose, pagal kurią tokie prašymai yra tenkinami.

Trečiasis asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties išaiškinimais, apeliantė perdavė trečiajam asmeniui duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms už indėlio sertifikatus išmokėti. Trečiasis asmuo juos gavęs, išmokėjo indėlio draudimo išmokas indėlių sertifikatų turėtojams. Tačiau, priešingai negu nurodo teismas, indėlio draudimo išmokos išmokėjimas ieškovams nereiškia, kad apeliantė patenkino ieškinio reikalavimus.
2. Nei apeliantė, nei trečiasis asmuo procesiniuose dokumentuose nepripažino ieškovų reikalavimų, priešingai, nesutiko su tariamu ieškovų suklydimu.
3. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl nepakankamai aiškaus buvusio 2011 m. indėlių bei investicijų draudimo sistemos ir finansinių priemonių rinkų teisinio reglamentavimo, kas sąlygojo sudėtingų teisinių klausimų sprendimą bei užsitęsusį teismo procesą, kuriame prireikė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.
4. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantės ar/ir trečiojo asmens procesinis elgesys buvo netinkamas. Indėlio draudimo išmokos išmokėjimas negali būti laikomas ieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia pripažinimu ir jo reikalavimų įvykdymu, todėl ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos.
5. Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl to, kad ieškovai pareiškė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl jų valios trūkumų sudarant indėlio sertifikato įsigijimo sutartis. Tačiau ieškovų suklydimo dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių klausimas nebuvo išspręstas, t.y. ieškovai teismo nebuvo pripažinti suklydę dėl apgaulės, sudarant indėlio sertifikato sutartis, todėl teismas nepagrįstai nutarė priteisti ieškovų naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas teismui nutraukus bylos dalį (nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, reglamentuoja CPK 94 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių, ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

Kaip matyti iš pareikšto ieškinio faktinio pagrindo, ieškovai ieškinį dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė dėl to, kad jiems, apeliantei iškėlus bankroto bylą, nebuvo išmokėta draudimo išmoka už įsigytą apeliantės indėlio sertifikatą. Taigi, ieškovų siekis iš esmės buvo užsitikrinti, kad jiems būtų taikoma Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatyta draudimo apsauga. Tačiau apeliantei ir trečiajam asmeniui laikant, kad ieškovų lėšos pagal indėlio sertifikatą nėra apdraustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovai kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti su apeliante sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia dėl esminio suklydimo, taip pat ir dėl įpareigojimo išmokėti indėlių draudimo išmokas. Neginčytina, kad draudimo išmoka ieškovams išmokėta tik po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo, kurioje konstatuota, jog indėlių sertifikatui, dėl kurio pripažinimo negaliojančiu vyko ginčas ir šioje byloje, turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga. Todėl ieškovams jau išmokėjus draudimo išmoką, ginčyti minėtą sandorį tapo nebetikslinga ir tai lėmė jų ieškinio dalies, susijusios su indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimu negaliojančiomis, atsisakymą. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad būtent apeliantei, dėl kurios veiksmų ieškovai patyrė bylinėjimosi išlaidas, ir tenka pareiga šias išlaidas atlyginti (CPK 94 str. 1 d.).

Pažymėtina ir tai, kad apeliantė, kvestionuodama skundžiamos nutarties dalį, nepagrįstai akcentuoja tik teisinį byloje pareikšto ieškinio pagrindą, ignoruodama tai, kad ieškinio dalykas ir teisinis pagrindas buvo suformuluotas atsižvelgiant būtent į apeliantės poziciją nepripažinti ieškovų lėšoms taikytinos draudimo apsaugos. Kaip jau minėta, ieškovai ieškinį dėl indėlių sertifikatų įsigijimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė dėl šio apeliantės elgesio. Tai, kad ieškovų teisme siektas pažeistų teisių gynybos būdas buvo realizuotas kitu teisiniu pagrindu, nepaneigia apeliantės kaltės dėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo nagrinėjamoje byloje kalta apeliantė. Taip pat atmestinas apeliantės argumentas, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl objektyviai neaiškaus ir neišsamaus indėlių bei investicijų draudimo sistemos bei finansinių priemonių rinkos įstatyminio reglamentavimo, kas sąlygojo ypatingai sudėtingų teisinių klausimų, susijusių su apeliantės platintais indėlio sertifikatais, atsiradimą. Teismų praktikoje pažymėta, kad ta aplinkybė, jog ginčo aspektas dėl to, ar indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, teisės požiūriu buvo neaiškus, nereiškia, kad turėtų būti ribojama teisėtai teismo procesą iniciavusio ieškovo teisė į jo turėtų bylinėjimosi išlaidų kompensaciją. Aukščiau paminėti motyvai ir išvados  atitinka apeliacinės instancijos teismo praktiką iš esmės analogiškose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-12-943/2016Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-639-823/2016; 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-728-186/2016; 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016 ir kt.), o atskirajame skunde nėra nurodoma naujų esminių argumentų, dėl kurių ji turėtų būti keičiama.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas turėjo priteisti ieškovams tokias pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas dėl to, kad visiems ieškovams buvo suteiktos analogiško pobūdžio ir analogiškos apimties teisinės paslaugos, todėl ir jų kaina turi būti vienoda. Sutiktina su ieškovais, kad advokatas turi teisę susitarti su kiekvienu klientu individualiai ir netgi toje pačioje byloje taikyti skirtingą honorarą, atsižvelgiant tiek į kliento ginčijamą sumą ir sandorio aplinkybes, tiek į kliento turtinę padėtį, tiek į socialinę padėtį, amžių ir kitas individualias aplinkybes. Beje, ir pati apeliantė pripažįsta, kad sandorių sudarymo faktinės aplinkybės yra susijusios su kiekvienu iš ieškovų. Pagal Rekomendacijų 2 punktą vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama priteisiant užmokestį už advokato suteiktas paslaugas, yra būtent ginčo (reikalavimo) sumos dydis, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiekvieno iš klientų mokamas ir pralaimėjusios šalies atlyginamas užmokestis, priešingai nei nurodo apeliantė, gali priklausyti ir nuo reikalavimo sumos. Pažymėtina ir tai, kad įstatymas nenustato, kad tuo atveju, kai paduodamas bendras kelių asmenų ieškinys, jiems negali būti priteistos skirtingo dydžio bylinėjimosi išlaidų, neviršijančių Rekomendacijose nustatytų dydžių, atlyginimas. Priešingas aiškinimas reikštų ieškovų, pateikusių bendrą ieškinį, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apribojimą palyginus su tuo pačiu pagrindu atskirus ieškinius reiškiančiais asmenimis. Toks aiškinimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šios kategorijos bylose (su tokia pat procesine baigtimi) taip pat atitinka apeliacinės instancijos teismo praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-806-516/2016).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, bei atsižvelgiant į tai, kad panašiose bylose bylinėjimosi išlaidų klausimo išsprendimas tokiu būdu Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne vienoje nutartyje pripažintas teisingu, skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                      Alvydas Poškus