Civilinė byla Nr. e2-1214-790/2019
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00647-2018-5
Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1 (s)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 28 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ ieškinį atsakovams R. B., A. S., V. T., A. B. dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – D. M..
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Litlita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. B., A. S., V. T. ir A. B. ir prašė (1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo pat sudarymo momento 2013 m. liepos 9 d. UAB „Litlita“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį; (2) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: 2013 m. liepos 9 d. UAB „Litlita“ akcininko sprendimą dėl atsakovės R. B. atšaukimo iš pareigų ir atsakovo V. T. paskyrimo direktoriumi; 2013 m. liepos 9 d. UAB „Litlita“ akcininkų sąrašą, 2013 m. rugsėjo 5 d. pakvitavimą dėl UAB „Litlita“ daiktų ir dokumentų grąžinimo atsakovui V. T., 2013 m. lapkričio 5 d. pakvitavimą dėl UAB „Litlita“ daiktų grąžinimo atsakovui V. T., 2013 m. lapkričio 20 d. pakvitavimą dėl UAB „Litlita“ daiktų grąžinimo atsakovui V. T., (3) ieškovei solidariai iš atsakovų R. B., A. S. priteisti 257 119,72 Eur padarytos žalos, neperdavus 2010 m. balanse apskaityto turto; (4) ieškovei solidariai iš atsakovų A. B., R. B., A. S. priteisti 218 911,96 Eur padarytos žalos, praradus (nuslėpus) nuo įmonės kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos nustatytą pinigų likutį; (5) atmetus 3 punkte nurodytą ieškinio reikalavimą, ieškovei iš atsakovų R. B. ir A. S. solidariai priteisti 1 106 755,49 Eur padarytos žalos atlyginimą; (6) atmetus 5 punkte nurodytą ieškinio reikalavimą, ieškovei iš atsakovų R. B., ir A. S. solidariai priteisti 1 047 416,16 Eur padarytos žalos atlyginimą, kuri yra susijusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos konstatuotais mokestiniais pažeidimais; (7) atmetus 6 punkte nurodytą ieškinio reikalavimą, ieškovei iš atsakovų R. B., ir A. S. solidariai priteisti 434 452,47 Eur padarytos žalos atlyginimą, kuri yra susijusi su Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo metu apskaičiuotomis baudomis ir delspinigiais; (8) ieškovei iš atsakovų solidariai priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė atsakovo A. B. atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą 218 911,96 Eur sumai, nesant ar nepakankant šio turto, areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, išskyrus naudojimą atsiskaitymui su ieškove pagal šioje byloje pareikštą ieškinį. Nurodė, kad atsakovo A. B. nesąžiningumą įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu ieškovė sieja su baudžiamojoje byloje Nr. 1-153-354/2013 priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu, kuriuo atsakovas A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį. Pažymėjo, kad atsakovo A. B. veiksmų (neveikimo) nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, jog jis nesugebėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai paaiškinti ir pagrįsti, kur yra jam priskirtos 218 911,96 Eur UAB „Litlita“ piniginės lėšos. Ieškinyje nurodyti atsakovo A. B. veiksmai (neveikimas) ieškovės (bendrovės kreditorių) atžvilgiu turi būti vertinami kaip nesąžiningi, konstatuoti ir teismo procesiniu dokumentu baudžiamojoje byloje, o tai leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovas A. B. gali elgtis nesąžiningai ir tuo atveju, jeigu teismas patenkins ieškovo ieškinį, t. y. gali siekti išvengti teismo sprendimo realaus įvykdymo. Be to, pagal byloje esančius duomenis, ieškinio suma atsakovui laikytina didele.
3. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinė byla pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litlita“ ieškinį atsakovams R. B., A. S., V. T., A. B. dėl akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir dėl žalos atlyginimo sustabdyta iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje dėl UAB „Litlita“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. birželio 13 d. nutartimi ieškovės BUAB „Litlita“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, nutarė areštuoti atsakovui A. B. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias jo sąskaitose, taip pat pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant pareikšto reikalavimo ribų – 218 911,96 Eur, uždraudžiant bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą, leidžiant iš nurodytų lėšų atsiskaityti su ieškove.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė suformulavo ieškinio pagrindą, t. y. nurodė bylai reikšmingas aplinkybes dėl jai atsakovo veiksmais padarytos turtinės žalos, bei konkrečiai suformulavo ieškinio dalyką, pateikė reikšmingus įrodymus, todėl padarė išvadą, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.
6. Atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones kitų atsakovų R. B. ir A. S. atžvilgiu.
7. Teismas sprendė, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, kadangi ieškovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo, tad būtina imtis priemonių, kad būtų užtikrintas galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymas, tokiu būdu apsaugant visų įmonės kreditorių interesus. Tarp šalių kilęs turtinis ginčas, ieškinio suma yra labai didelė ir duomenų apie atsakovo turtinę padėtį nėra.
8. Teismas sprendė, kad atsakovo nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog atsakovas teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį. Sprendė, kad atsakovas gali perleisti turtą kitiems asmenims ar kitaip jį apsunkinti, todėl padarė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Ieškinyje teigiama, kad A. B., būdamas bankrutavusios bendrovės darbuotoju, turi atsakyti pagal ieškinio reikalavimus solidariai su atsakovais – buvusiu direktoriumi ir akcininku, tačiau ieškinyje nėra nurodytas joks teisinis pagrindas. Vien tik faktas, kad A. B. buvo bendrovės vadybininkas, yra nepakankamas jo solidariai atsakomybei kilti. Ieškovė nurodo, kad 2011 m. kovo 31 d. buvo 218 911,96 Eur dydžio nepanaudotų lėšų likutis, tačiau avansinės apyskaitos duomenys kinta kiekvieną dieną, todėl, jei būtų analizuojami duomenys kitu laikotarpiu, galima rasti išlaidas patvirtinančių duomenų didesnei sumai, nei iš kasos gauta pinigų. Pažymėjo, kad į bylą teikiami kasos išlaidų orderiai, kurie nėra pasirašyti A. B., kaip asmens, kuris neva gavo šias pinigų sumas, o kasos išlaidų numeriai rodo, kad jie atrinkti selektyviai.
9.2. Pažymėjo, kad jei atsakovas darbo santykių pabaigos metu būtų neatsiskaitęs su ieškove, bendrovė jau tuo metu būtų kreipusis dėl žalos atlyginimo. Pati ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovas nebuvo nei bendrovės savininkas de jure (teisiškai), nei de fakto (faktiškai). Vadinasi, neegzistuoja tikimybė, kad jam įmonės savininkas leistų „pasilikti“ 218 000 Eur.
9.3. Akcentavo, kad ieškovė, keldama klausimą dėl A. B. atsakomybės, remiasi tarpiniu dokumentu – 2012 m. spalio 2 d. Klaipėdos apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu dėl informacijos pateikimo Nr. (8.18)-D2-7194. Tačiau galutinis sprendimas įformintas 2015 m. sausio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Šiame dokumente konstatuota, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Vadinasi, avansinės apyskaitos duomenys, kurie grindžiami A. B. nepasirašytais kasos pajamų bei kasos išlaidų orderiais, negali būti laikomi patikimais įrodymais.
9.4. Ieškovė nepateikė teismui duomenų, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Teismo baudžiamasis įsakymas baudžiamojoje byloje neturi nieko bendro su atsakovo sąžiningumu. Atsakovas baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr.1-153-354/2013 puvo patrauktas atsakomybėn už klaidą, susijusią su daikto gabenimu per sieną metu (kontrabanda) ir tai neturi nieko bendro su jo sąžiningumu ar siekiu išvengti kokios nors atsakomybės. Akcentavo, kad taip pat nėra objektyviai įmanoma pateikti paaiškinimo dėl jam priskirtų 218 911,96 Eur piniginių lėšų, kadangi yra imamas laikotarpis ne nuo avansinės apyskaitos vedimo pradžios, o nuo vidurio.
9.5. Ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
10. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė BUAB „Litlita“ prašo skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius nesutikimo su atskiruoju skundu motyvus:
10.1. Pagal atskaitingo asmens vadybininko A. B. avanso apyskaitas ir pagal įformintus kasos išlaidų orderius, iš bendrovės kasos per laikotarpį nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2011 m. kovo 31 d. jam buvo išdauota 7 037 800 Lt. Į AB banko Snoras Šiaulių filialo bendrovės banko sąskaitą apmokėjimui „American Auto Inc.“ už įvežtas ir reeksportuotas transporto priemones A. B. įnešė 5 877 093,56 Lt bei apmokėjimui už prekes ir paslaugas panaudojo 405 477,50 Lt. Todėl darytina išvada, kad pas A. B. liko nepanaudotas 755 859,24 Lt likutis. Laiko, kad minėta suma buvo paslėpta arba prarasta, o vadovas V. T., kuris buvo atsakingas už apskaitos dokumentus, paskirtas fiktyviai. Atsakovas A. B. neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo teigti, kad yra grąžinęs ieškovei nepanaudotus 218 911,96 Eur.
10.2. Baudžiamasis įsakymas buvo priimtas būtent dėl atsakovo veiklos UAB „Litlita“, kadangi jis per sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršijo 250 MGL. Atsakovas baudžiamojoje byloje pripažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl to nuoširdžiai gailėjosi, todėl atsakovo negalima laikyti sąžiningu civiliniuose teisiniuose santykiuose.
10.3. Būtent atsakovas A. B. buvo atsakingas už finansines operacijas už įvežtas ir reeksportuotas transporto priemones, pavedimus per banką už bendrovės įsigytus automobilius Šiauliuose atlikdavo būtent atsakovas A. B.. Kiekvienas vadybininkas galėjo savarankiškai įnešti pingus į banko sąskaitą.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
12. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
13. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, todėl yra tenkinama pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nepagrįstai, kadangi ieškinyje nenurodomas aiškus teisinis pagrindas, kodėl atsakovas, kuris nebuvo nei bendrovės savininkas de jure, nei de fakto, turi solidariai atsakyti su buvusiais įmonės vadovais ir akcininkais. Be to, ieškinys grindžiamas tikslingai atrinktais ir netiesioginiais dokumentais, kurie nepagrindžia ieškinio atsakovo atžvilgiu. Su šiais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018, 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-44-196/2019 ir kt.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė ir atsakovas atskirajame skunde tokių aplinkybių nenurodė.
15. Atsakovo nurodyti argumentai, kad ieškinys yra grindžiamas netinkamais įrodymais, kasos pajamų ir kasos išlaidų orderiai yra nepasirašyti atsakovo ir atrinkti selektyviai, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir jie bus vertinami bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad ieškinys reiškiamas atsakovui kaip materialiai atskaitingam asmeniui. Atsakovas atskirajame skunde patvirtino, kad jam buvo išduodamos bendrovės lėšos, už kurias jis turėjo atsiskaityti, taigi atskirojo skundo argumentas, kad vien tik faktas, jog A. B. buvo bendrovės vadybininku, nepakankamas jo solidariai atsakomybei kilti, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Šių atskirojo skundo argumentų pagrįstumas bus įvertintas išnagrinėjus bylą iš esmės, juos vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje ir jais remiantis spręsti, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra neteisėta, nėra pagrindo.
16. Atsakovas atskirajame skunde taip pat teigia, kad ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o atsakovo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis neturi nieko bendro su atsakovo sąžiningumu. Su tokia atsakovo pozicija apeliacinės instancijos teismas sutinka tik iš dalies.
17. Naujausioje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai laikosi teisės aiškinimo, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovui savaime dar nepatvirtina rizikos, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl skolininko nesąžiningumo ar su tokiu jo elgesiu susijusių priežasčių. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018 ir kt.).
18. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galimai nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017 ir kt.), todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018 ir kt.).
19. Egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus kiekvienos situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018).
20. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktinių aplinkybių, reikšmingų sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, kadangi ieškovė yra bankrutuojantis juridinis asmuo, tad būtina imtis priemonių užtikrinti galimai palankaus ieškovei sprendimo įvykdymą, tokiu būdu apsaugant visų įmonės kreditorių ir bankrutuojančios bendrovės interesus. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas nepateikė duomenų apie savo turtinę padėtį ir turtinės padėties pokyčių perspektyvas ar kad turi pakankamai turto ieškinio reikalavimams patenkinti, taigi neįrodė, jog ieškinio suma atsakovui yra nereikšminga. Iš turto arešto aktų registro 2019 m. lapkričio 21 d. išrašo matyti, kad areštuoto atsakovo nekilnojamojo turto nepakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė pateikė įrodymus, jog Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu A. B. buvo pripažintas kaltu pagal BK 199 straipsnio 1 dalį dėl to, kad išvengdamas muitinės kontrolės per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršijo 250 MGL sumą. Atlikdamas minėtą nusikalstamą veiką atsakovas veikė būtent kaip UAB „Litlita“ vadybininkas ir žinojo, kad bendrovės vardu importuotas automobilis yra ne iš JAV bendrovės „American Auto Inc.“, yra techniškai tvarkingas. Atsakovas tyčia įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad automobilis yra su defektais ir kad jo nurodoma vertė buvo gerokai didesnė nei pateikta importo deklaracijoje. Atsakovas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (5 t., b. l. 270). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai leidžia teigti, kad yra tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, kadangi atsakovas, atlikdamas savo tiesiogines darbo funkcijas UAB „Litlita“, suvokdamas, jog nurodo neteisingus duomenis, siekė neteisėtų tikslų.
21. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nenukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos teisės aiškinimo praktikos, tinkamai įvertino šiam klausimui spręsti reikšmingas faktines aplinkybes, todėl pagrįstai nusprendė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo A. B. atžvilgiu. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Marius Bajoras