Civilinė byla Nr. 3K-3-566/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 50.11.1; 94.2.1;
95.3; 99.1.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens G. N. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. S. ir R. S. ieškinį atsakovams Tauragės rajono savivaldybės tarybai, Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl buto nuomos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir Tauragės rajono savivaldybės garantinių dokumentų panaikinimo; tretieji asmenys: R. R., M. R., G. R., G. N., A. K. J., uždaroji akcinė bendrovė „Tauragės butų ūkis“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių pripažinimo šeimos nariu, gyvenančio savininkui pagal nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą grąžintame gyvenamajame name tvarką, taip pat nustatančių garantijos galiojimo momentą, taikymo.
Tauragės rajono savivaldybės valdyba, vadovaudamasi 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, 1997 m. gruodžio 17 d. sprendimu atkūrė A. J. nuosavybės teisę į 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Tauragės rajono savivaldybės administracijos direktorius pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį 2003 m. sausio 22 d. ir 2005 m. birželio 17 d. išdavė valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintiname gyvenamajame name; garantijoje įrašant, jog ji suteikiama V. S., R. S., M. S., M. S., G. N., I. N., K. N., R. R., M. R., G. R. Ieškovų teigimu, R. R. nurodytame bute nebegyveno nuo 1987 metų, o G. N. – nuo 2000 metų, todėl garantija joms ir jų vaikams buvo išduota pažeidžiant Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 8 straipsnį, nes sutarties 1 punkte įrašytos nuomininko V. S. šeimos narės G. N. ir R. R. nebebuvo tokios. Ieškovai prašė teismo pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 14 d. buto nuomos sutarties dalį, kuria R. S. (R.) ir G. S. (N.) pripažintos ieškovų šeimos narėmis, panaikinti Tauragės rajono savivaldybės 2003 m. sausio 22 d. ir 2005 m. birželio 17 d. išduotų garantinių dokumentų dalis ir pašalinti iš šių dokumentų valstybės garantijos suteikimą R. R., M. R., G. R., G. N., I. N., K. N.
- Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Tauragės rajono apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, reikalavimą dėl 2003 m. sausio 14 d. nuomos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia atmetė suėjus ieškinio senačiai. Teismas pažymėjo, kad, nors išduodant 2003 m. sausio 22 d. garantinį dokumentą ir 2005 m. birželio 17 d. garantiją G. N. ir R. R. bute negyveno, tačiau su jomis 2003 m. sausio 14 d. sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nebuvo nutraukta ar pripažinta negaliojančia, todėl pagal šią sutartį jos turėjo tokias pat teises, kaip ir nuomininkas V. S. Teismas konstatavo, kad, esant galiojančiai nuomos sutarčiai, 2003 m. sausio 22 d. garantinis dokumentas ir 2005 m. birželio 17 d. valstybės garantija buvo išduoti teisėtai, todėl nebuvo pagrindo juos naikinti.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 18 d. sprendimu jį tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: atnaujino ieškovams praleistą ieškinio senaties terminą 2003 m. sausio 14 d. nuomos sutarčiai ginčyti, pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2003 m. sausio 14 d. nuomos sutarties dalį, kurioje nustatyta, kad R. S. ir G. S. yra ieškovo šeimos narės; panaikino Tauragės rajono savivaldybės 2003 m. sausio 22 d. garantinio dokumento ir 2005 m. birželio 17 d. garantijos dalis dėl garantijos suteikimo R. R., M. R., G. R., G. N., I. N., K. N.; priteisė ieškovams iš R. R., G. N. ir Tauragės rajono savivaldybės po 37,33 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant ieškinį pirmosios instancijos teisme, ir po 42 Lt sumokėto žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą. Kolegija, remdamasi pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad atsakovai R. R., M. R., G. R., G. N., K. N., I. N. išduodant garantinius dokumentus nebegyveno savininkui grąžintiname name, nurodė, kad teismas neįvertino šios aplinkybės, neteisingai išaiškino ieškinio senaties instituto paskirtį. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties eigos pradžia turėjo būti nustatyta pagal CK 6.586 straipsnio 5 dalį. Kolegija, iš pridėtų civilinių bylų Nr. 2-253-540/2006 ir 2-882-540/2006 medžiagos nustačiusi, kad ieškovas buvo suklaidintas Tauragės rajono savivaldybės darbuotojų, kurie į nuomos sutartį įrašė visus bute buvusius priregistruotus asmenis, konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimas dėl deklaravimo duomenų apie išvykimą įrašymo įrodė, jog ieškovas 2005 m. lapkričio 30 d. kreipėsi dėl duomenų apie atsakovų išvykimą iš grąžintino buto įrašymą, tačiau šis įrašas buvo padarytas nenurodant atsakovų išvykimo datos, t. y. pagal UAB ,,Tauragės butų ūkio“ 2005 m. spalio 4 d. akto duomenis, atsakovė G. N. ginčo bute negyveno septynerius metus, R. R. – aštuoniolika metų, todėl Tauragės rajono savivaldybė privalėjo užtikrinti, kad valstybės išduodamą garantiją gautų tik įstatyme nustatyti asmenys (faktiškai gyvenę grąžintinose patalpose). Kolegija tokį ieškovo klaidinimą pripažino jo teisių pažeidimu ir svarbia priežastimi atnaujinti praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą nuomos sutarties dalai ginčyti. Kolegija iš pridėtų civilinių bylų taip pat nustatė, kad faktiniai ginčo buto nuomos santykiai susiklostė tarp ieškovo ir savivaldybės, atsakovės tik iki 2005 m. lapkričio 30 d. Migracijos skyriaus sprendimu buvo priregistruotos nurodytame bute; be to, pagal CK 6.588 straipsnio 3 dalį byloje nebuvo teismo sprendimo, kuriuo atsakovės būtų pripažintos ieškovo šeimos nariais, nes jos pagal giminystės ryšį yra ieškovo seserys, atsakovės taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad nuomos sutarties sudarymo dieną ir garantinio rašto išdavimo metu faktiškai gyveno ginčo bute.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu trečiasis asmuo G. N. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl teisės į kompensaciją atsiradimo momento. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, nuo kurio momento atsirado asmenims teisė į valstybės garantiją už valstybės išpirktą nekilnojamąjį turtą. Byloje nustatyta, kad namas savininkui buvo grąžintas Tauragės rajono valdybos 1997 m. gruodžio 17 d. sprendimu, kasatorė tuo metu gyveno grąžintino gyvenamojo namo dalyje, išsikraustė tik 2000 metais. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1, 3 dalis, nes nurodė, kad teisė į kompensaciją ieškovams atsirado nuo ginčo buto nuomos sutarties sudarymo ir garantinių raštų išdavimo momento, tačiau, kasatorės teigimu, tokia teisė atsirado nuo gyvenamojo namo dalies nuosavybės teisės atkūrimo momento. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 1 dalį. Kasatorės teigimu, turto sugrąžinimo tikrajam savininkui momentu kasatorė gyveno ginčo gyvenamajame name, ji buvo teisėtai ir pagrįstai įrašyta į nuomos sutartį kaip nuomininko šeimos narė, todėl valstybės garantija turėjo būti išduota ir jai.
Dėl ieškinio senaties ir teismingumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė administracinių aktų, priimtų Tauragės rajono savivaldybės administracijos, teisėtumą, tačiau sprendime nieko nepasisakė dėl kasatorės argumentų apie bylos teismingumą. Tuo tarpu Tauragės rajono savivaldybės administraciniai aktai buvo priimti remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, kurio 19 straipsnyje nurodyta, kad su nuosavybės teisės atkūrimu susiję administraciniai aktai nagrinėjami administraciniame teisme, o skundai paduodami per trisdešimt dienų nuo skundžiamo akto priėmimo. Dėl to ieškovai Tauragės rajono savivaldybės administracijos sprendimus dėl išduotų garantinių raštų turėjo skųsti Klaipėdos administraciniam teismui per trisdešimt dienų. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė, kokia teisės norma remdamasis jis atnaujino ieškovams terminą ieškiniui paduoti; be to, teismas terminą ieškiniui paduoti atnaujino tik dėl 2003 m. sausio 14 d. nuomos sutarties, tačiau nieko nepasisakė dėl garantinių raštų apskundimo termino.
Dėl netinkamos proceso šalies ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai ir nepagrįstai pakeitė kasatorės procesinę padėtį iš trečiojo asmens į atsakovės, tačiau dėl šio pakeitimo nebuvo priimta nutartis. Teismas, pakeitęs kasatorės procesinę padėtį, nepagrįstai iš jos priteisė bylinėjimosi išlaidas, nes iš trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Be to, teismas pažeidė CPK 80 straipsnio 4 dalį ir 87 straipsnį. Ieškovai, paduodami ieškinį sumokėjo 112 Lt, pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis kaip ir paduodant ieškinį, tačiau ieškovai sumokėjo 126 Lt, o apeliacinės instancijos teismas permokėto žyminio mokesčio nesugrąžino.
Atsakovai Tauragės rajono savivaldybės taryba ir administracija pareiškimu dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens kasacinio skundo prašo jį tenkinti, panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą.
Ieškovai atsiliepimu į trečiojo asmens kasacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, pagrįstai atnaujino terminą ir teisingai išsprendė šalių ginčą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės į valstybės garantiją atsiradimo momento
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba jau 1990 metais patvirtino teiginį, kad neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą, ir nustatė, kad Lietuvos piliečiai turi teisę įstatymo apibrėžtomis ribomis ir tvarka susigrąžinti išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra. Ribotą restituciją skelbiančių nuostatų įgyvendinimo tvarka buvo įtvirtinta 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Šis įstatymas garantavo nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgiant į tai, kad okupacijos metu prievarta nutrauktų nuosavybės teisių atkūrimas neišvengiamai veikia susiformavusią socialinių bei teisinių santykių sistemą, nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti taip, kad būtų suderinti buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 15 d. nutarimas). Tiek Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuota, kad nuosavybės teisių atkūrimui reguliuoti taikytas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis, be kita ko, reiškiantis, kad būtina siekti suderinti tiek savininkų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, tiek ir nuomininkų, kurie gyvena savininkams grąžintiname gyvenamajame name, jo dalyje ar bute interesus. Siekimas išlaikyti abiejų asmenų grupių teisėtų interesų pusiausvyrą lėmė būtinybę suvaržyti savininkų nuosavybės teises ir suteikti nuomininkams garantijas naudotis esamu būstu, kol pastarieji bus aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Valstybė, atkurdama nuosavybės teises, prisiėmė pareigą užtikrinti, kad grąžintinų namų nuomininkų teisės į gyvenamąjį būstą nebus pažeistos, ir nustatė šios pareigos įgyvendinimo būdus. Šiuo metu nuosavybės teisių atkūrimo teisiniai santykiai reglamentuojami 1997 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytos valstybės garantijos gyvenamųjų namų, jų dalies ar butų nuomininkams ir savininkams. Šių garantijų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos nustatytos Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme Nr. VIII-792, priimtame 1998 m. birželio 16 d. Nurodytų teisės normų analizė leidžia konstatuoti, kad valstybė užtikrina nuomininkams teisę toliau nuomoti savininkui grąžintiną gyvenamąją patalpą tik tam tikrą laikotarpį, kol nuomininkui ar jo šeimos nariams ir kitiems gyventojams, pagal įstatymus turintiems teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą, nebus suteikta viena iš 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų garantijų. Savininko teisės naudotis grąžintinu gyvenamuoju namu, butu, ar namo dalimi yra apsunkintos susiformavusiais nuomos santykiais iki turto grąžinimo. Garantijų išdavimas bei jų įvykdymas yra susijęs tiek su grąžintino gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininko, tiek ir su savininko teisių apsauga. Abi garantijos yra susijusios, nes garantijos nuomininkams įvykdymas taip pat reiškia, kad bus sudarytos sąlygos įvykdyti valstybės garantiją savininkui, perduodant pastarajam turtą, į kurį jam atkurtos nuosavybės teisės. Nagrinėjamoje byloje ieškovų ir jų šeimos narių ginčas dėl teisės į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje bei Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnyje nustatytą garantiją (garantinį dokumentą), todėl, nagrinėjant šį ginčą, tampa aktualus nurodytose teisės normose išdėstytų nuostatų dėl valstybės garantijos suteikimo aiškinimas ir taikymas laiko atžvilgiu.
Siekiant suderinti grąžintinų gyvenamųjų namų savininkų ir tokiuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenančių nuomininkų interesus, įstatyme yra atitinkamai sureguliuoti gyvenamojo namo, savivaldybės ir nuomininkų tarpusavio santykiai. Savininko ir jam grąžintame name gyvenančių nuomininkų nesieja gyvenamosios patalpos nuomos santykiai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį (2003 m. spalio 14 d. įstatymo redakcija), atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės vykdomoji institucija kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Iš šios teisės normos matyti, kad valstybės garantijos suteikimas laiko atžvilgiu siejamas su sprendimo grąžinti natūra gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) priėmimo momentu, nes kartu su institucijos pareiga išduoti nurodytą garantiją atsiranda ir teisė gauti tokią. Tai leidžia daryti išvadą, kad teisės į nurodytą garantiją atsiradimo momentas yra tapatus sprendimo grąžinti natūra gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) priėmimo momentui. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pati išvada darytina ir analizuojant bei aiškinant lingvistiniu bei sisteminiu teisės aiškinimo metodais ankstesnių redakcijų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio nuostatas dėl minėtos garantijos suteikimo. Dėl to konstatuotina, kad nuomininkų (jų šeimos narių) teisės į nurodytą garantiją atsiradimo laikas sietinas su sprendimo grąžinti jų užimamą (nuomojamą) butą priėmimo momentu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios išvados nepaneigia ir atitinkamos valstybės garantijos suteikimą reglamentuojančios Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio nuostatos, nes garantijos išdavimo laikas jose konkrečiai nenurodytas, o šių nuostatų aiškinimas pirmiau įvardytais teisės aiškinimo metodais leidžia daryti analogišką išvadą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant nurodytos garantijos atsiradimo laiko atžvilgiu klausimą, bylai yra reikšmingos aplinkybės, buvusios ne garantinio dokumento išdavimo, o sprendimo grąžinti atitinkamą butą natūra buvusiam savininkui (jo įpėdiniams) priėmimo metu.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nuosavybės teisės į ginčo butą savininkui atkurtos Tauragės rajono savivaldybės valdybos 1997 m. gruodžio 17 d. sprendimu; kasatorė ginčo bute kaip nuomininko šeimos narė gyveno iki 2000 metų, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo metu buvo tinkamas subjektas valstybės garantijai gauti. Ginčijama nuomos sutartimi buvo įforminti Vykdomojo komiteto 1988 metų sprendimo pagrindu atsiradę vykdomosios valdžios institucijos ir ieškovo bei jo šeimos narių patalpų nuomos santykiai, savininkui grąžinus gyvenamąsias patalpas. Taigi, sprendžiant dėl asmenų, turinčių teisę į valstybės garantiją pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą, teisiškai reikšmingos yra aplinkybės, egzistavusios nuosavybės teisių į butą atkūrimo metu. Aplinkybės, atsiradusios po sprendimo atkurti nuosavybės teises, negali paneigti nuomininkų teisės į valstybės garantiją. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1760 redakcija) nustatyta, kad valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalį valstybės garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė iš valstybės garantijos, paveldima Civiliniame kodekse nustatyta tvarka. Įstatyme nenurodyta, kad dėl kokių nors aplinkybių teisė į valstybės garantiją galėtų išnykti ar pasibaigti. Taigi asmens teisė į valstybės garantiją gali būti nuginčyta tik teismo tvarka. Nagrinėjamoje byloje kasatorės teisė į valstybės garantiją galėjo būti nuginčyta tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo momentu kasatorė buvo praradusi teisę į gyvenamąją patalpą, tačiau teismai tokių aplinkybių nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio nuostatas, teisės į valstybės garantiją atsiradimą sutapatindami su garantinio dokumento išdavimo momentu, ir tai yra CK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas kasacijos pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.
Dėl teismingumo
Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reguliuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Šį procesą reglamentuoja specialiuosiuose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytos taisyklės. Valstybės garantijų suteikimas, taip pat ir valstybės garantijos, išduodamos butų, esančių namuose, į kuriuos buvusiems savininkams atkurtos nuosavybės teisės, nuomininkams sumos nustatymas yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinta Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarka bei kiti poįstatyminiai aktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad bylos rūšinis teismingumas nustatomas taip pat vadovaujantis atitinkama Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos bei administracinio teismo spręsti praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktika, kurioje yra pasisakyta dėl atitinkamų bylų rūšinio teismingumo klausimų, atsižvelgiant į konkrečios bylos pobūdį (faktines aplinkybes) bei toje konkrečioje byloje pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-560/2008). Valstybės garantijų suteikimas, kaip ir apskritai nuosavybės teisių atkūrimo procesas, yra viešojo administravimo sritis, tačiau nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą garantijos suteikimo teisėtumas vertintinas tik tuo aspektu, kiek tai susiję su kasatorės nuomos sutartimi, šios sutarties teisėtumu. Klausimai dėl asmens teisės į gyvenamąją patalpą bei nuomos sutarčių teisėtumo nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju taikytina CPK 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta „absorbcijos“ taisyklė, nes ginče dominuoja civiliniai teisiniai santykiai.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus dėl pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, dėl kasatorės interesus, nurodo, kad kiti kasatorės skundo teiginiai tampa nereikšmingi.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis teismas patyrė 125,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus trečiojo asmens G. N. kasacinį skundą, nurodytos išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovų V. S. ir R. S. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis patenkinti ieškinio reikalavimai ir pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2003 m. sausio 14 d. nuomos sutarties dalis, kurioje nustatyta, kad G. S. yra ieškovo šeimos narė ir panaikinta Tauragės rajono savivaldybės 2003 m. sausio 22 d. garantinio dokumento ir 2005 m. birželio 17 d. garantijos dalis dėl garantijos suteikimo G. N., I. N., K. N. bei priteistos bylinėjimosi išlaidos iš G. N., ir palikti dėl šios dalies galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 22 d. sprendimą.
Kitą Klaipėdos apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 125,75 Lt (vieną šimtą dvidešimt penkis litus 75 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui G. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovų V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 112 Lt (vieną šimtą dvylika litų) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Juozas Šerkšnas
Vincas Verseckas