Civilinė byla Nr. e2-298-775/2017

Proceso Nr. 2-69-3-10966-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.5;

2.6.29.1; 3.1.7.4; 3.2.3.1; 3.2.6.1

(S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 28 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo teisėja Edita Šliumpienė,

sekretoriaujant Žydrūnei Mitkevičienei, Jūratei Verseckienei,

dalyvaujant ieškovės (duomenys neskelbtini) atstovui advokatui Evaldui Skurvydui,

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovams advokatui Edvinui Sergaičiui ir K. Š.,

nedalyvaujant trečiajam asmeniui V. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) dėl skolos ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo – V. G..

Teismas

nustatė:

Ieškovė pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 28 962 Eur skolą, 10 426,32 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 1–7).

Ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės 2004 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta finansinės paramos sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 100 000 Lt (28 962 Eur) paramą, kuri iki 2004 m. gruodžio 31 d. turėjo būti grąžinta. 2004 m. rugsėjo 22 d. ieškovė pagal mokėjimo nurodymą Nr. 1523 pervedė atsakovei 100 000 Lt. Mokėjimo nurodymo paskirtyje nurodyta, kad tai mokėjimas pagal 2004 m. rugsėjo 21 d. finansinės paramos sutartį. Paaiškino, kad kadangi ieškovė neturėjo pačios sutarties, pagal kurią buvo pervesti pinigai, o asociacijos buhalterinėje apskaitoje šie pinigai buvo apskaityti ir negrąžinti, todėl 2012 m. balandžio 10 d. ieškovė pateikė atsakovei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kad atsakovės skola ieškovei yra 100 000 Lt. 2012 m. balandžio 23 d. atsakovė paprašė informuoti nuo kada ir kokiu pagrindu susidarė skola bei pateikti tai įrodančių dokumentų kopijas. Ieškovė 2012 m. gegužės 28 d. informavo atsakovę, kad pagal 2004 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo nurodymą jai buvo pervesta 100 000 Lt suma ir pareikalavo, kad atsakovė pateiktų dokumentus, nurodančius piniginių lėšų gavimo pagrįstumą. Atsakovė nurodė, jog neturi jokių su ieškovei suteikta finansine parama susijusių dokumentų bei tai, kad ieškovės pervesta 100 000 Lt suma yra ne paskola, o finansinė parama, kuri yra negrąžinama. Ieškovės atstovas paaiškino, kad sutartį reikia vertinti kaip paskolos sutartį, kadangi atsakovė niekada nebuvo ir nėra paramos gavėja, todėl parama jai negalėjo būti teikiama, be to, pervesta suma nebuvo deklaruota kaip ieškovės suteikta parama. 2016 m. vasario 24 d. ieškovę atstovaujanti skolų išieškojimo bendrovė UAB „Skolų valdymo konsultacijos“ pateikė atsakovei įspėjimą, kuriuo pareikalavo, sumokėti ieškovei 28 962 Eur skolą bei delspinigius. Nors įspėjimas atsakovei paštu buvo įteiktas 2016 m. vasario 29 d., tačiau atsakovė skolos negrąžino iki šiol. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, tačiau nustačius, jog jis vis tik praleistas, prašo ieškinio senaties terminą atnaujinti (1 t., b. l. 154–157).

Atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 78–81), nurodė, jog su ieškiniu nesutinka.

Atsakovės atstovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2004 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta finansinės paramos sutartis. Ieškovė atsakovei suteikė 100 000 Lt ir atsakovė juos per du kartus ieškovei grąžino. Paaiškino, kad visos ieškovės finansinės operacijos yra fiksuojamos ieškovės buhalterinėje apskaitoje, todėl 100 000 Lt grąžinus, buhalterinėje apskaitoje šios skolos pas atsakovę seniai nėra. Nurodė, kad visi ieškovės kreditorių įsiskolinimai yra fiksuojami ieškovės buhalterinėje apskaitoje ir apskaitos duomenų pagrindu ieškovė 2012 m. balandžio 10 d. atsakovei pateikė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodė, kad atsakovės skola ieškovei yra 100 000 Lt. Taigi, ieškovė žinojo ir visą laiką fiksavo savo apskaitoje atsakovės skolą, kuri pagal ieškovę susidarė 2004 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju ieškovė yra praleidusi 10 metų ieškinio senaties terminą, kadangi terminas ieškovės ieškinio reikalavimams reikšti suėjo dar 2014 m. gruodžio 31 d. Nurodė, kad ieškovės naujo prezidiumo bei generalinio sekretoriaus išrinkimas nedaro jokios įtakos ieškinio senaties termino eigai, kadangi vadovo pasikeitimas nesudaro pagrindo netaikyti senaties. Paaiškino, kad ieškovės vadovas buvo atleistas 2010 metais, todėl ieškovė iki 2014 metų turėjo 4 metus ieškiniui pareikšti. Be to, ieškovei pateikus tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriame nurodyta skolos grąžinimo data 2004 gruodžio 31 d., iki ieškinio senaties termino pabaigos buvo likę daugiau nei dveji metai. Taigi ieškovė turėjo visas galimybes pareikšti ieškinį nepraleidusi ieškinio senaties termino, tačiau to nepadarė. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiu, jog šiuo atveju reikia taikyti normas, reglamentuojančias paskolos sutarties sudarymą ir taikymą. Norint 2004 m. rugsėjo 21 d. finansinės paramos sutartį laikyti paskolos sutartimi, turi būti sutarties originalas. Vadovaujantis teismų praktika dokumento originalas turi būti pas kreditorių, jei jis jo neturi, laikytina, kad prievolė yra įvykdyta. Šiuo atveju byloje nėra 2004 m. rugsėjo 21 d. sutarties originalo. Todėl tikėtina, jog nelikus atsakovės įsiskolinimo, atsakingi ieškovės asmenys sutarties originalą tiesiog sunaikino. Be to, nesant sutarties originalo, negalima teigti, jog teismui pateikta sutarties kopija atitinka originalą.

Trečiasis asmuo V. G. teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepimą į ieškinį, nurodė, jog su ieškiniu nesutinka (1 t., b. l. 86–88).

Bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2004 m. rugsėjo 21 d. buvo sudaryta finansinės paramos sutartis, pagal kurią 2004 m. rugsėjo 22 d. ieškovė atsakovei sumokėjo 28 962 Eur, o atsakovė įsipareigojo pinigus grąžinti iki 2004 m. gruodžio 31 d. Paaiškino, kad pinigai jam grąžinti nebuvo ir duomenų buhalterinėje apskaitoje, jog  paskola grąžinta, nėra. Nurodė, kad kiekvienais metais buvo sudaromi skolininkų sąrašai ir jiems siunčiami priminimai. Paaiškino, kad pasibaigus pinigų grąžinimo terminui, senaties terminas prasidėjo 2005 m. sausio 1 d. Nurodė, kad pagal įstatymą bendras ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė dar 2015 metais. Nurodė, kad ieškovės teigimu jis privalėjo imtis priemonių susigrąžinti pinigines lėšas. Trečiasis asmuo paaiškino, kad asociacijoje dirbo nuo 1991 m. spalio 9 d. iki 2010 m. lapkričio 29 d. ir jam iš jos pasitraukus dar du metus iki 2012 metų ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad susigrąžinti pinigus iš atsakovės. Nurodė, kad juridinis asmuo turi būti maksimaliai atidus bei rūpestingas ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad būtų užtikrinti įmonės interesai. Šiuo atveju, ieškovė skolos išieškojimą pradėjo praėjus daugiau nei 10 metų, nors galėjo tai padaryti daug anksčiau.

Trečiasis asmuo į 2017 m. rugpjūčio 7 d. teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką informuotas tinkamai (2 t., b. l. 177), todėl byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant.

Teismas

konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, jog 2004 m. rugsėjo 21 d. (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), pagal kurią iki 200 m. gruodžio 31 d. suteikė UAB (duomenys neskelbtini) 100 000 Lt finansinę paramą (1 t., b. l. 8). 2004-09-22 asociacija (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymu šią sumą pervedė atsakovei (b. l. 1 t., b. l. 9). 2012-04-10 asociacija (duomenys neskelbtini) nusiuntė atsakovei tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą dėl 100 000 Lt pervedimo  (1 t., b. l. 10–11). 2012-04-23 UAB (duomenys neskelbtini) raštu paprašė informuoti, nuo kada ir kokiu pagrindu susidarė minėta skola (1 t., b. l. 12). 2012-05-28 asociacija (duomenys neskelbtini) dar kartą parašė raštą atsakovei, kad ši pateiktų dokumentus, patvirtinančius piniginių lėšų gavimo pagrįstumą (1 t., b. l. 13). 2012-12-10 UAB (duomenys neskelbtini) atsakė, jog jokie dokumentai dėl šio mokėjimo gavimo nėra išlikę, o finansinė parama negali būti grąžinama (1 t., b. l. 14). 2012-12-14 UAB „Finansų tyrimų biuras“ pranešė ieškovei, kad nesant skolą patvirtinančių dokumentų, ikiteisminis skolos išieškojimas nutraukiamas (1 t., b. l. 15). 2016-02-24 UAB „Skolų valdymo konsultacijos“ pranešė UAB (duomenys neskelbtini), kad toliau vykdomas skolos išieškojimas pagal finansinės paramos sutartį (1 t., b. l.  16–18). Remiantis VMI duomenimis, UAB (duomenys neskelbtini) nėra paramos gavėjas (1 t.,  b. l. 19). 2016-07-26 buvusi vyr. buhalterė E. J. raštu paaiškino, jog iki 2012 m. liepos mėn., kol ji dirbo asociacijoje, 100 000 Lt suma nebuvo grąžinta ar įskaityta, taip pat pateikė 22000 sąskaitos analitinį likutį 2012-01-01 dienai (1 t. b. l. 142–143). UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas K. Š. asociacijoje (duomenys neskelbtini) dirbo nuo 2002-05-27 iki 2010-11-24, jis užėmė prezidiumo nario pareigas (1 t., b. l. 148). Asociacijos prezidiumo narys A. K. asociacijoje (duomenys neskelbtini) ėjo pareigas iki 2015-05-15, A. D. – iki 2014-09-10 (2 t.,  b. l. 14–16). 2016-05-30 asociacijos (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad 2004 metais atsakovei pervesta 100 000 Lt suma nebuvo deklaruota kaip suteikta parama (1 t., b. l. 149–153). Nuo 2012 metų asociacijos nariai buvo priversti kreiptis į teismus dėl įpareigojimo asociacijos valdymo organų pateikti informaciją, susijusią su asociacijos veikla (1 t. 158–191). 2016-05-18 LR Generalinė prokuratūra patvirtino, kad FNTT prie LR VRM atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl buvusių asociacijos valdymo organų veiksmų (1 t., b. l. 192). 2017-02-15 UAB (duomenys neskelbtini) nurodė, jog  ginčo suma buhalterinėje apskaitoje nėra apskaitoma, nes 2004–2005 metais yra grąžinta (2 t., b. l. 3). 2017-03-02 ieškovė pateikė pažymą, kad 100 000 Lt mokėjimas jos buhalterinėje apskaitoje nuo 2004 metų užregistruotas kaip išankstinis mokėjimas (2 t.,  b. l. 20–23). 2017-04-07 UAB (duomenys neskelbtini) raštu paaiškino, jog neturi galimybės atspausdinti iš buhalterinės programos kaip 2004 metais buvo apskaityti pinigai, nes tokios programos niekada neturėjo, taip pat pateikė 2004 ir 2005 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, gautus iš VĮ Registrų centro (2 t., b. l. 32, 35–61). Byloje pateikta asociacijos (duomenys neskelbtini) revizijos komisijos  2015 m. finansinės veiklos ataskaita (2 t. b. l.69–173). Byloje buvo apklausti atsakovės liudytojai V. S. ir K. Š., kuris vėlesniuose posėdžiuose dalyvavo kaip atsakovės atstovas.

Dėl finansinės paramos sutarties kopijos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad kai nėra dokumento originalo, o tik kopija, teismas sprendžia, ar kopiją pripažinti įrodymu, ir vertina jos įrodomąją reikšmę nustatydamas bylos faktines aplinkybes. Kai dokumento originalas neišlikęs, jo kopija teismo gali būti pripažįstama įrodymu, atsižvelgiant į tai, kaip šioje kopijoje esantys duomenys dera ir ar neprieštarauja kitoms bylos aplinkybėms bei kitiems įrodymų duomenims, ar kiti bylos įrodymai nepaneigia kopijoje išdėstytų duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2013).

Ieškovė nurodė, jog į bylą pateikia tik finansinės paramos sutarties kopiją, nes originalo Asociacijoje nėra, o naujam Asociacijos prezidiumui (išrinktam 2014-05-09 ) inicijavus buvusių Asociacijos valdymo organų sudarytų sandorių  tikrinimą, pavyko rasti tik 204-09-21 finansinės paramos sutartie kopiją.

              Atsakovės atstovai prašė finansinės paramos sutartie kopijos byloje nelaikyti įrodymu, nes ieškovė nepateikė jos originalo.

              Teismas atmeta šį atsakovės argumentą, vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma ir pačios atsakovės atstovų paaiškinimais.

              Prie civilinės bylos prijungtame garso įraše, kuriame atsakovės akcininkas K. Š. kalbasi su skolų išieškojimo bendrovės atstovu, K. Š. jokių prieštaravimų dėl finansinės paramos sutarties turinio ar formos nereiškė, nenurodė, kad ji yra suklastota, o tikroji sutartis buvo visai kitokia. Atvirkščiai, šiame pokalbyje  jis patvirtino, jog buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią pinigai turėjo būti grąžinti. Teismo vertinimu, jei sutartis būtų suklastota, K. Š. iš karto būtų tai nurodęs. Kadangi K. Š. savo paaiškinimus pakeitė tik bylos nagrinėjimo metu, teismas konstatuoja, jog tai yra gynybinės pozicijos pakeitimas siekiant atsakovei palankaus sprendimo. Kadangi atsakovė, keldama abejones dėl šio įrodymo tinkamumo, nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti šios sutarties turiniu, teismas finansinės paramos sutarties kopiją byloje laiko tinkamu įrodymu.

              Dėl ieškinio senaties

              Atsakovė prašė ieškinį atmesti, pritaikius ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, 100 000 Lt mokėjimas UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje nuo 2004 metų buvo užregistruotas kaip išankstinis mokėjimas (2 t., b. l. 20–23). Mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta – „pagal 2004-09-21 finansinės paramos sutartį“ (b. l. 1 t., b. l. 9).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog nuo 1991-10-09 iki 2010-11-29 (duomenys neskelbtini) generaliniu sekretoriumi nepertraukiamai buvo V. G.. Atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas K. Š. nuo 2002-05-27 iki 2010-11-24 buvo tos pačios Asociacijos prezidiumo narys. Kaip prie bylos prijungtame garso įraše patvirtino K. Š., ginčo suma bendrovei buvo suteikta, pasinaudojant šiais ryšiais ir jo užimamomis pareigomis. Taigi, darytina išvada, jog kol V. G. ir K. Š. dalyvavo Asociacijos valdyme, UAB (duomenys neskelbtini) atlikto mokėjimo klausimas nebuvo viešinamas ir V. G. nesiėmė jokių priemonių dėl šių piniginių lėšų sugrąžinimo Asociacijai. 2012-05-28 naujas Asociacijos generalinis sekretorius V. A. rašė pretenziją UAB (duomenys neskelbtini), prašydamas pateikti asociacijai dokumentus, patvirtinančius šių lėšų gavimo pagrįstumą, nes Asociacijoje nebuvo išlikusi finansinės paramos sutartis.  Iš byloje pateiktų teismo sprendimų matyti, jog 2012–2014 metais Asociacijos valdymo organuose dalyvavę asmenys taip pat vengė atskleisti informaciją apie Asociaciją ir jos veiklą, todėl Asociacijos nariai buvo priversti kreiptis į teismą su ieškiniais dėl įpareigojimo pateikti informaciją (1 t. 158–191). Situacija pasikeitė tik po to, kai buvo išrinktas naujas Asociacijos prezidiumas. Nuo 2015-06-10 Asociacijos prezidentu išrinktas E. M., o nuo 2015-09-07 generaliniu sekretoriumi – V. M.. Būtent šių asmenų iniciatyva buvo pradėti tikrinti buvusių Asociacijos valdymo organų sudaryti sandoriai ir buvo rasta finansinės paramos sutarties kopija.

Taigi, teismas sprendžia, jog ieškinio senaties pradžia, atsižvelgiant į tai, kad Asociacijos generalinis sekretorius V. G. 2004 metais pats suteikė šią pinigų sumą UAB (duomenys neskelbtini) ir pats dėl teismui nežinomų priežasčių, galimai būdamas suinteresuotas,  visą savo vadovavimo laikotarpį nekėlė šios sumos grąžinimo klausimo, skaičiuotinas nuo 2012-05-28, t. y. kai naujas generalinis sekretorius V. A., suvokęs galimai pažeistas Asociacijos teises, kreipėsi  į UAB (duomenys neskelbtini) prašydamas informuoti, kokiu pagrindu buvo pervesti minėti pinigai. Kadangi atsakovė tikrųjų faktinių aplinkybių neatskleidė, o pasikeitus Asociacijos valdymo organams,  finansinės paramos sutarties kopiją ieškovė surado tik 2015 metais, ieškinys teisme gautas 2016-05-30, todėl teismas konstatuoja, jog 10 metų bendrasis ieškinio terminas nėra praleistas.

Atsakovės atstovas argumentavo, kad ieškinio senaties termino skaičiavimui teisinės reikšmės neturi juridiniam asmeniui atstovaujančių valdymo organų narių sudėties pasikeitimai, tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kai V. G. kaip Asociacijos generalinis sekretorius, t. y. juridinio asmens valdymo organas, neatliko savo pareigų ir nesiėmė priemonių, kad būtų ginami juridinio asmens interesai, toks ieškinio senaties termino taikymas neatitiktų teisingumo principo. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą ir įvertinęs tai, kad trečiasis asmuo V. G., kuriam teko pareiga įgyvendinti ir ginti Asociacijos teises, ieškinio teisme nereiškė, daro išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovė neturėjo objektyvios galimybės apie savo galbūt pažeistas teises suvokti, kol generaliniu sekretoriumi Asociacijoje buvo V. G. (LAT civilinė byla Nr. 3K-3-427/2013).

Dėl skolos

Byloje nustatyta, jog ieškovė (duomenys neskelbtini) 2004-09-21 pagal mokėjimo nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 100 000 Lt  (28 962 Eur). Mokėjimo paskirtis nurodyta pagal „finansinės 2004-09-21 paramos sutartį“. Minėtoje sutartyje nurodyta, jog įmonė paramą įsipareigoja grąžinti iki 2004-12-31.

Kasacinis teismas yra nurodęs, jog aiškinant sutartį, svarbu nustatyti, kokių tikslų ir teisinių padarinių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640/2013). Teismas sprendžia, jog 2004-09-21 finansinės paramos sutarties pagrindu tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai, nes buvo pervestos piniginės lėšos, kurios nustatytu terminu turėjo būti grąžintos. Nepaisant to, kad byloje pateikta tik finansinės paramos sutarties kopija, tačiau paskolos teisnius santykius patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Prie bylos yra prijungtas garso įrašas, kuriame pats UAB (duomenys neskelbtini) atstovas akcininkas K. Š., dar iki šios bylos užvedimo bendraudamas su skolų išieškojimo bendrovės atstovu, patvirtino, jog iš tikrųjų tai buvo paskolos sutartis, joje buvo nustatytas skolos gražinimo terminas ir jis tą skolą per du kartus grąžino (garso įrašo 1 failas, priedas prie civ. bylos). Pažymėtina, jog minėto pokalbio metu K. Š. visiškai neginčijo finansinės paramos sutarties tikrumo ir nekėlė jos suklastojimo  klausimo, tik bylos nagrinėjimo metu jis pakeitė savo poziciją ir pradėjo teigti, jog šios sutarties kopija negalima vadovautis, nes iš tikrųjų sutartis buvo kitokia, dviejų lapų, joje buvo numatytos kitokios sąlygos, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų byloje nepateikė.

2017-05-08 teismo posėdyje apklausta atsakovės direktorė V. S. taip pat tvirtino, jog 2004-09-21 sutartis buvo kitokia, ji neatsimena tiksliai, bet didesnės apimties, sudaryta dėl nekilnojamojo turto įsigijimo. Vėliau teismo posėdyje ji vis tik patvirtino, kad asociacija (duomenys neskelbtini) atsakovei tuos pinigus skolino ir tai buvo grąžintina suma. Atsakovės buhalterinėje apskaitoje jie turėjo būti apskaityti „kaip pinigai, kuriuos reikia grąžinti“.

Pažymėtina, jog ir Asociacijos 2005 m. pateiktoje paramos teikimo metinėje ataskaitoje, pateiktoje Valstybinei mokesčių inspekcijai ginčo suma nebuvo deklaruota kaip suteikta parama (1 t., b. l. 149–153).

Taigi, byloje esančių įrodymų visuma, o taip pat atsakovės atstovų paaiškinimai patvirtina, jog tarp šalių buvo sudaryta finansinės paramos sutartis tokio turinio, kokio sutarties kopija yra pateikta į bylą, todėl  konstatuotina, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino.

Ieškovė byloje įrodė, jog minėta pinigų suma mokėjimo nurodymu atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) 2004-09-22 buvo pervesta ir iki šiol nėra grąžinta. Tai patvirtina buvusios Asociacijos vyr. buhalterės  E. J. rašytinis paaiškinimas (1 t. b. l. 142–143) ir 2017-03-01 ieškovės pažyma, jog  buhalterinėje apskaitoje minėtas avansinis mokėjimas nuo 2004 metų iki šiol yra užregistruotas kaip išankstinis mokėjimas (2 t., b. l. 20–23).

Atsakovė teigia, jog paskolą per du kartus: 2004 m. pabaigoje ir 2005 m. balandžio mėnesį grąžino po 50 000 Lt grynais pinigais į ieškovės kasą, tačiau tai patvirtinantys kasos pajamų orderiai 2016 metais jau yra sunaikinti, pasibaigus 10 metų saugojimo terminui, todėl šio fakto ji negali įrodyti.

Teismas sprendžia, jog atsakovė neįrodė, kad pinigai ieškovei buvo grąžinti.

Byloje esantis 2012 metų šalių susirašinėjimas patvirtina (1 t., b. l. 10–14), jog atsakovė, žinodama, kad Asociacija neturi finansinės paramos sutarties, ir sąmoningai siekdama ieškovę suklaidinti, nurodė, kad minėta 100 000 Lt suma atsakovei buvo pervesta ne kaip paskola, o kaip finansinė parama, todėl negali ir neturi būti grąžinama, nors žinojo, kad faktiškai tai buvo paskolos sutartis, kuri, anot atsakovės, jau 2004-2005 metais buvo įvykdyta. Taigi, dar 2012 metais atsakovė UAB (duomenys neskelbtini) turėjo visas galimybes pranešti Asociacijai, kad minėtu sandoriu jai buvo suteikta ne finansinė parama, o paskola, kuri yra grąžinta, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus – kasos pajamų orderius, kuriuos jai išdavė Asociacija (duomenys neskelbtini), tačiau dėl nesuprantamų priežasčių to nepadarė, o 2012-12-10 atsakyme ieškovei nurodė, jog jokių dokumentų, susijusių su gauta parama, dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių jie neturi (1 t., b. l. 14).  Vis tik bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovai K. Š. ir V. S. patvirtino, jog 2004–2005 metų dokumentai buvo sunaikinti tik 2016 metais, todėl teismas sprendžia, jog 2012 metais atsakovė turėjo visas galimybes surasti ir išsaugoti su šiuo sandoriumi susijusius dokumentus. Tuo labiau, kad 2012-04-10 ieškovė savo rašte dėl tarpusavio skolų suderinimo akto pasirašymo prašė, kad atsakovė pateiktų visus dokumentus, susijusius su šia skola ir jos grąžinimu (1 t. b. l. 10). Toks atsakovės elgesys rodo jos nesąžiningumą ir siekį išvengti prievolės įvykdymo.

Teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovo atstovo K. Š. paaiškinimai dėl paskolos grąžinimo faktinių aplinkybių taip pat yra labai nenuoseklūs ir prieštaringi, kadangi atstovas kiekvieną kartą skirtingai aiškina pinigų grąžinimo aplinkybes. Prie bylos prijungtame garso įraše (1 failas) K. Š. tvirtino, jog tiksliai nepamena, paskolą lyg padavė generalinio sekretoriaus V. G. kabinete, bet greičiausiai pas Finansų skyriaus vedėją A. D. kabinete. 2017-05-08 teismo posėdyje jis jau tvirtino, jog pinigus atidavė į kasą, prie langelio, kasininkei. Daugiau to fakto niekas nematė. Trečiasis asmuo V. G. tame pačiame teismo posėdyje patvirtino, jog Asociacijos patalpose (duomenys neskelbtini) gatvėje jokio kasos langelio iš viso nebuvo.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, konstatuoja, jog atsakovė neįrodė, kad paskolą grąžino, todėl ieškinys tenkintinas ir iš atsakovės ieškovei priteistina 28 962 Eur skola.

Dėl delspinigių

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai; CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Tai yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis), kartu – viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais.

Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška. Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo. Visgi aplinkybė, kad abi šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, nesudaro pagrindo teismui nevertinti sutartyje nustatytų netesybų dydžio. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu pareiškiamas reikalavimas mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas, kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius. Pagal kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką tokiais atvejais kreditorius turi įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013). Taigi bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2012 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-303/2012; 2013 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

Nagrinėjamu atveju paskolos sutarties 2 punkte numatyta, kad šalys susitarė dėl netesybų, skaičiuojant 0,2 procento delspinigius už kiekvieną uždelsto mokėjimo dieną. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė negrąžino skolos, ieškovė turi teisę skaičiuoti sutartines netesybas, kadangi pagal CK 6.205 straipsnį prievolės įvykdymo termino praleidimas reiškia iš sutarties kylančios prievolės neįvykdymą, tačiau, teismas konstatuoja, jog 10 426,32 Eur netesybos yra aiškiai per didelės ir neproporcingos. Kreditorius nepagrindė netesybų įrodinėdamas patirtus nuostolius. Atsižvelgiant į tai, teismas delspinigių dydį mažina iki  0,1 proc. ir priteisia iš atsakovės 5 212,80 Eur delspinigių (28 962 Eurx0,1 proc.x180=5 212,80 Eur).

Dėl procesinių palūkanų

                            Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis numato, jog pagal prievolę neatsiskaitęs asmuo privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Prievolė tinkamai neįvykdyta, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl iš atsakovės priteistinos 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

Patenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovės ieškovei proporcingai priteistinos jos turėtos bylinėjosi išlaidos.

Ieškovė sumokėjo 807 Eur  žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Susipažinus su ieškovės (duomenys neskelbtini) atstovo advokato pateiktu bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimu nustatyta, jog ieškovė už suteiktas teisines paslaugas sumokėjo 2 613,60 Eur.

Ieškovės atstovas pateikė 2016 m. birželio 7 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. sausio 10 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už teisines paslaugas, kurių suma sudaro 1 742,40 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2., 8.16., 8.17., 8.19., 8.20. ir 9. punktais, minėta suma neviršija maksimalaus nurodyto dydžio, todėl iš atsakovės priteistina 1 742,40 Eur.

Ieškovė pateikė 2017 m. kovo 20 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už pasiruošimą bylai, dalyvavimą 2017 m. vasario 22 d. parengiamajame teismo posėdyje, kelionę į teismą pirmyn ir atgal, įrodymų rinkimą bei jų pateikimą teismui. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19. ir 9. punktais, 435,60 Eur suma viršija maksimalų nurodytą dydį, todėl iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui priteistina 237,99 Eur. Kadangi advokatas šioje sąskaitoje nedetalizuoja kiek laiko užtruko rengdamasi teismo posėdžiui, teismas, vadovaudamasis Rekomendacijų 8.19 ir 9 punktais, negali tinkamai įvertinti ar pasirengimas truko ilgiau ar trumpiau nei 1 val., todėl išlaidos už pasirengimą teismo posėdžiui, pagal šią sąskaitą, nepriteistinos. Pažymėtina, jog atstovas nėra nurodęs kiek laiko sugaišo vykdamas iš Vilniaus į Kauną, todėl šios išlaidos taip pat nepriteistinos.

Pagal 2017 m. gegužės 15 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės atstovas prašo 435,60 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19., 8.20. ir 9. punktais, minėta suma neviršija maksimalaus nurodyto dydžio, todėl iš atsakovės priteistina 435,60 Eur.

Bendra ieškovės (duomenys neskelbtini) atstovo advokato atstovavimo išlaidų suma sudarytų 2 415,99 Eur.

Ieškinį patenkinus 87 proc., iš atsakovės ieškovei priteistina viso 2 804 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).

Atsakovė byloje turėjo 360 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Ieškinį iš dalies atmetus (13 proc.), iš ieškovės atsakovei priteistinos 46,80 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš atsakovės ieškovei priteistina 2 757,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 dalimi, ieškovė, pateikdama ieškinį pagal prašomą priteisti sumą, turėjo sumokėti 807 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau sumokėjo 886 Eur.

Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 5 dalis numato, kad tuo atveju, kai yra sumokėta daugiau žyminio mokesčio nei numato įstatymai, tai jis visas arba jo dalis grąžinami jį sumokėjusiam asmeniui. Kadangi ieškovė, paduodama teismui ieškinį sumokėjo 886 Eur, todėl permokėta žyminio mokesčio dalis – 79 Eur, grąžintina ieškovei (CPK 87 str. 5 d.).

Valstybė šioje byloje patyrė 14,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį patenkinus 87 proc., iš atsakovės priteistina 13 Eur valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). Iš ieškovės šis išlaidos nepriteistinos, nes jų dydis (1,87 Eur) mažesnis už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 (CPK 96 str. 6 d.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263–270 straipsniais, 284 straipsniu, 307 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), a. s. Nr. (duomenys neskelbtini), akcinė bendrovė SEB bankas, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), 28 962 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų) skolą, 5 212,80 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų dvylikos eurų 80 ct) delspinigius, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (34 174,80 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. birželio 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 757,20 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų penkiasdešimt septynių eurų 20 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 13 Eur (trylika eurų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, mokamų Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas (duomenys neskelbtini).

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), permokėtą 79 Eur (septyniasdešimt devynių eurų) žyminį mokestį, sumokėtą 2016 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymu.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                                         Edita Šliumpienė