Civilinė byla Nr. 2A-126/2005
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Kazio Kailiūno (pranešėjas),
kolegijos teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės ir Marytės Mitkuvienės,
sekretoriaujant Violetai Drėmienei, Ernestai Jevaitytei,
dalyvaujant ieškovui S.R. Š. ,
ieškovo atstovui advokatui Vyteniui Gubavičiui,
atsakovui J. I. ,
atsakovų atstovams advokatei Stanislavai Staniukynienei, Rimvydui Pilibaičiui, Vitalijai Bačkerienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S.R. Š. ir O. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3/2004 pagal ieškovo Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginant valstybės ir ieškovų S.R. Š. , O. S. interesus, ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Liucinavo žemės ūkio bendrovei, Užgirių žemės ūkio bendrovei, Šešupės žemės ūkio bendrovei, O. J. , A. J. , F. B. , O. V. , J. P. , K. M. , L. J. , J. I. , E.L. B. , A. T. B., dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Finansų ministerijai, Marijampolės rajono savivaldybei dėl pajų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia bei pastatų teisinės registracijos panaikinimo ir ieškovų S.R. Š. ir O. S. ieškinį atsakovams Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Marijampolės rajono savivaldybei, F. B. , O. V. , J. P. , K. M. , L. J. , J. I. , A. T. B., D. M. , O. J. , Liucinavo žemės ūkio bendrovei, Užgirių žemės ūkio bendrovei, Šešupės žemės ūkio bendrovei, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija, J. Š. , R. Š. , dėl Marijampolės rajono savivaldybės valdybos potvarkio dalies panaikinimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė:
Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės ir ieškovų S.R. Š. , O. S. , interesus padavė teismui ieškinį, kurio reikalavimai buvo patikslinti, ir prašė teismą pripažinti negaliojančia Marijampolės rajono privatizavimo komisijos 1992 m. birželio 30 d. patvirtintą pajų pasirašymo sutartį Nr. 3, taikyti restituciją, panaikinti 2000 m. gegužės 11 d. teisinė registraciją pastatų, esančių Gustaičių kaime. Marijampolės rajone, registracijos Nr. 70/56009.
Ieškovai S.R. Š. , O. S. padavė teismui ieškinį, kurio reikalavimai buvo patikslinti, ir prašė teismą panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą ir atkurti ieškovams S.R. Š. , O. S. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – mūrinį malūną ir jo priklausinius, esančius Gustaičių (buvęs Tarašiškių) kaime, Liudvinavo seniūnijoje, Marijampolės rajone, grąžinant išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2003 m. birželio 25 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 12 d. sprendimą, išskyrus jo dalį, kuria panaikinta pastatų, esančių Gustaičių kaime, Liudvinavo seniūnijoje, Marijampolės rajone, teisinė registracija (registro Nr. 70/56009) S.R. Š. , O. S. vardu, ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartį, išskyrus jos dalį dėl pastatų teisinės registracijos panaikinimo, panaikino ir civilinę bylą perdavė nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui pirmojoje instancijoje.
Kauno apygardos teismas 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimu nusprendė ieškininius reikalavimus atmesti.
Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ginčo objektas – negyvenamosios patalpos, buvęs Marijampolės rajono Žemaitės žemės ūkio įmonės buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinis-technologinis komplektas, esantis Gustaičių (buvęs Tarašiškių) kaime, Liudvinavo seniūnijoje, Marijampolės savivaldybėje, 1992 m. buvo įtrauktas į privatizavimo programą įvardijant jį buitinių-kultūrinių paslaugų bendrove ,,Baltaragio malūnas“. Ginčo objekto pirmasis pajų pasirašymo etapas pradėtas 1992 m. balandžio 13 d., baigtas 1992 m. balandžio 17 d. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovas S.R. Š. dėl šio objekto grąžinimo buvusiems savininkams kreipėsi į Liudvinavo agrarinės reformos tarnybą 1991 m. rugpjūčio 30 d., o 1991 m. gruodžio 12 d. prašymą pateikė ir Marijampolės rajono valdybai. Išnagrinėjusi ieškovo prašymą, Marijampolės rajono valdyba 1992 m. birželio 6 d. potvarkiu Nr. 13-1 atsisakė grąžinti ieškovui turtą natūra, nuspręsdama už išlikusią turto dalį sumokėti kompensaciją. Ieškovas, nesutikdamas su šios institucijos sprendimu, su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti potvarkį negaliojančiu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2003 m. birželio 25 d. nagrinėjamojoje byloje priimtoje nutartyje konstatavo, kad nagrinėjant pareikštus reikalavimus pirmiausia reikia išspręsti, ar pagal ginčo potvarkio metu galiojusius įstatymus turtas, į kurį pretenduoja ieškovas, turėjo būti grąžintas natūra. Nuosavybės teisių atkūrimo klausimus ginčo potvarkio priėmimo metu reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454, kurio 7 straipsnyje buvo įtvirtinta bendro pobūdžio nuostata, kad nuosavybės teisė į ūkinės paskirties pastatus su priklausiniais atkuriama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka grąžinant šiuos pastatus natūra su žemės sklypu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtino Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarką. Šios tvarkos 32 p. buvo nustatyta, kad ūkines-komercinės paskirties pastatai ir juose išlikę įrengimai natūra su sklypu, priklausiusiu savininkui, grąžinami tuo atveju, jeigu per visą naudojimo laikotarpį pastatai nebuvo iš esmės perstatyti (rekonstruoti). Ūkinių-komercinių pastatų perstatymas buvo apibrėžtas dviem savarankiškom sąlygom: kai pastatuose yra pakeista ne mažiau 50 procentų laikančiųjų konstrukcijų arba kai bendras plotas ir tūris padidintas daugiau kaip 1/3. Marijampolės rajono valdyba ginčijamo 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punkte nurodė, kad ginčijami pastatai yra rekonstruoti, nes jų bendras plotas padidintas daugiau 1/3. Teismas taip pat nurodė, kad siekiant nustatyti ginčo pastatų rekonstrukcijos apimtis, t.y. išspręsti ginčo potvarkio teisėtumo klausimą, buvo atlikta statybos techninė ekspertizė. UAB ,,Kauno komprojektas“ 2004 m. sausio 22 d. statybos techninės ekspertizės akte nurodoma, kad sulyginus 1930 m. parengtą vandens malūno projektą su 1985 m. šio malūno projektu, 1985 m. atlikus malūno rekonstrukciją buvo pakeista 6,2 procento pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų, po rekonstrukcijos pastatų komplekso plotas padidėjo 38,33 procento (171,82 kv. m.), tūris – 55,63 procento (839,25 kub.m.), naujai sukurto ploto atskirti nuo buvusiojo vandens malūno neatliktus pastato rekonstrukcijos negalima. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, nusprendė, kad Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkis yra teisėtas, kadangi pagal ginčijamo potvarkio metu galiojusias teisės normas, t.y. pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 nuostatas, institucija, įgalinta spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, teisėtai atsisakė ginčo pastatus natūra grąžinti ieškovui, kadangi ginčo pastatas buvo laikomas iš esmės perstatytu, nes bendras plotas ir tūris po rekonstrukcijos yra padidėjęs daugiau kaip 1/3 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470).
Teismas konstatavo, kad Marijampolės rajono prokuratūra, pareiškusi reikalavimą pripažinti negaliojančia 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartį, ieškinio pagrindu nurodė 1964 m. CK 47 straipsnį, nes prokuratūros vertinimu, sudarant sandorį buvo pažeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo (1997 m. liepos 30 d. redakcija) įstatymo reikalavimai, kuriuose įtvirtinta nuostata, kad privatizavimo objektu negali būti žemės ūkio įmonių turtas, grąžinamas savininkams. Pripažinus, kad pagal ginčijamo potvarkio metu galiojusius teisės aktus, grąžinti ginčo turtą natūra atsisakyta teisėtai, sutikti su prokuratūros reikalavimais, teismo vertinimu, pagrindo nėra. Marijampolės rajono valdyba 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktu, t.y. iki ginčijamo sandorio sudarymo, išsprendė nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo objektą klausimą – nusprendė natūra turto negrąžinti, todėl ginčijamo sandorio sudarymo metu turtas jau neturėjo grąžinamojo turto savininkams statuso, o pripažinus, kad atkurti nuosavybės teises į turtą natūra atsisakyta teisėtai, spręstina, kad malūnas galėjo būti privatizavimo objektu (Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo Nr. I-1624 2 straipsnis).
Teismo vertinimu, prokuratūros ieškinyje nurodyta aplinkybe, jog sudarant ginčijamą sandorį nebuvo laikytasi tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 10 d. Nr. 90 8 punkte, pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu pagrindo taip pat nėra, kadangi ši norma nėra imperatyvi. Be to, byloje surinkta medžiaga yra nustatyta, kad ginčo objektas buvo įtrauktas į privatizavimo programą, apie pardavimą buvo paskelbta skelbime.
Teismo nuomone, bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad ginčo objektas – negyvenamosios patalpos – kultūrinių paslaugų gamybinis-technologinis komplektas pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn, spręstina, kad reikalavimas atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymą Nr. VIII-359 yra taip pat nepagrįstas, nes sutinkamai su minėto įstatymo 14 straipsnio 2 punktu ūkinės paskirties pastatai pagal įstatymus (Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymo Nr. I-1624 pagrindu) įsigyti nuosavybėn, iš piliečių, pageidaujančių atkurti nuosavybės teises, yra išperkami valstybės.
Apeliaciniu skundu ieškovai S.R. Š., O.S prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir tenkinti ieškinių reikalavimus, išskyrus ieškinio reikalavimą dėl nekilnojamojo turto 2000 m. gegužės 11 d. teisinės registracijos Nr. 70/56009, kurį išspręsti teismo nuožiūra. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo materialinės teisės normų taikymo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Marijampolės apskrities viršininko administracija, Marijampolės rajono savivaldybė, J. I. , A. J. , L. J. , O. V. , J. P. , F. B. , K. M. , E.L. B. ir D. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimas panaikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja bylą pagal CPK 320 straipsnio reikalavimus dėl bylos nagrinėjimo ribų.
CPK 362 straipsnio antrojoje dalyje nurodyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje šioje byloje 2003 m. birželio 25 d. nutartyje nurodyta, kad kadangi 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 15 straipsnyje nebuvo nurodyta, kokius ūkinės-komercinės paskirties pastatus pripažinti iš esmės perstatytais (rekonstruotais), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje buvo nurodytos dvi savarankiškos sąlygos, pagal kurias turėjo būti sprendžiama, ar pastatai perstatyti, ar ne, o 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 leidėjas sutiko su Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nurodyta sąlyga – pagrindinių konstrukcijų pakeitimu, kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi įstatymo viršenybės principu, pripažįsta, kad sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius-komercinius pastatus būtina nustatyti pagrindinių konstrukcijų pakeitimo apimtį ir tai reiškia, kad vertinant Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą reikia nustatyti, ar buvo pakeista ginčijamų pagrindinių konstrukcijų daugiau kaip 50 procentų. UAB ,,Kauno komprojektas“ 2004 m. sausio 22 d. statybos techninės ekspertizės akte nurodyta, kad ginčo pastatų komplekso pagrindinių (laikančių) konstrukcijų pakeista 6,2 procento. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados ir paminėtų teisės aktų aiškinimas neatitinka kasacinio teismo nutartyje išdėstytiems išaiškinimams.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 14 straipsnio 2 punkto taikymo nėra pagrįsta, kadangi Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 priėmimo momentu ginčo pastatų kompleksas pagal įstatymus nebuvo įsigytas privačion nuosavybėn, nes pajų pasirašymo sutartis Nr. 3, pagal kurią privatizuotas ginčo pastatų kompleksas, Marijampolės rajono privatizavimo komisijos patvirtinta 1992 m. birželio 30 d. ir pagal įstatymo reikalavimus iki šio momento neįregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje (1964 m. 149, 255 str.; CK 4.253 str.). 1964 m. CK 255 straipsnio antrojoje dalyje buvo nurodyta, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties registravimo nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties registravimo nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančia.
Pagal pateiktus į bylą įrodymus nustatyta, kad ginčo pastatų kompleksu naudojasi ieškovai S.R. Š. , O. S. . Byloje dalyvaujantys asmenys įstatymo nustatyta tvarka nepateikė prašymo dėl įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2002 m. birželio 12 d. sprendimo dalies, kuria panaikinta 2000 m. gegužės 11 d. teisinė registracija pastatų, esančių Gustaičių kaime, Liudvinavo seniūnijoje Marijampolės savivaldybėje, registruotų S.R. Š. , O. S. vardu, registro Nr. 70/56009, įvykdymo. Ginčo pastatų kompleksas įstatymo nustatyta tvarka nėra perduotas pagal 1992 m. birželio 30 d. patvirtintą pajų pasirašymo sutartį Nr. 3 jį privatizavusiems atsakovams ir atsakovai nėra įregistravę daiktinių teisių į ginčo pastatų kompleksą. Sprendžiant klausimą dėl galimybės išreikalauti nekilnojamąjį turtą iš sąžiningų įgijėjų yra svarbūs nuosavybės teisės į šį turtą ir tokios teisės atsiradimo momento klausimai. Todėl neišspręsti nuosavybės teisės ir jos atsiradimo momento į ginčo pastatų kompleksą klausimai yra reikšmingi bylos teisingam išsprendimui. Pirmosios instancijos teismas pilnai neišaiškino ir nenustatė turinčių reikšmės šiems klausimams ir bylai aplinkybių.
1964 m. CPK ir galiojantis CPK skirtingai reglamentuoja prokuroro teisę pareikšti ieškinį dėl valstybės ir kitų asmenų teisių bei įstatymo saugomų interesų gynimo. Pagal 1964 m. CPK 56 straipsnio reikalavimus prokuroras, padavęs teismui ieškinį dėl valstybės ir kitų asmenų teisių bei įstatymo saugomų interesų gynimo, neturėjo visų šalies procesinių teisių ir pareigų, todėl nebuvo ieškovas ir prokuroro atsisakymas nuo paduoto ieškinio neatėmė iš asmens, kurio teisėms bei įstatymo saugomiems interesams ginti paduotas ieškinys, teisės reikalauti išnagrinėti bylą iš esmės. Galiojančio CPK 50 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui apginti turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai numato kitaip. Todėl įsigaliojus naujam CPK ir pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą pagal galiojančio CPK normas prokuroro procesinė padėtis pasikeitė ir prokuroras yra ieškovu byloje. Atsiliepime į apeliacinį skundą Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras yra ieškovu šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal naujojo CPK normas. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinio reikalavimai buvo patikslinti ieškinio patikslinimu, paduotu teismui nagrinėjant bylą pagal naujojo CPK normas. Ieškovai S.R. Š. , O. S. nėra savarankiškai pareiškę ieškinio dėl 1992 m. birželio 30 d. patvirtintos pajų pasirašymo sutarties Nr. 3 pripažinimo negaliojančia. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausias prokuroras nepadavė apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Teisėjų kolegijos nuomone, 1992 m. birželio 30 d. patvirtintos pajų pasirašymo sutarties Nr. 3 atitikimas įstatymo reikalavimams, jos vykdymas yra reikšmingas ieškovų S.R. Š. , O. S. ieškinio reikalavimų dėl Marijampolės rajono savivaldybės valdybos potvarkio dalies panaikinimo ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra pagrįstumui. Teisėjų kolegijos nuomone, dėl nurodytų aplinkybių tinkamai pagal procesinės teisės normų reikalavimus išnagrinėti 1992 m. birželio 30 d. patvirtintos pajų pasirašymo sutarties Nr. 3 atitikimą įstatymo reikalavimams ir teisingai išspręsti bylą galima tik esant ieškovų S.R. Š. , O. S. savarankiškiems ieškinio reikalavimas dėl paminėtos sutarties atitikimo įstatymui, kadangi pagal galiojančio CPK normas ieškinį dėl paminėtos sutarties pripažinimo negaliojančia yra pareiškęs tiktai ieškovas Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras. CPK normomis nustatyti reikalavimai ieškinio formai ir turiniui. Ieškovai S.R. Š. , O. S. nėra pareiškę tokio savarankiško ieškinio dėl paminėtų objektyvių priežasčių. CPK 49 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. Pirmosios instancijos teismas sprendime yra nurodęs atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pasikeitus prokuroro procesinei padėčiai dėl bylos nagrinėjimo pagal šiuo metu galiojančio CPK normas, turėjo taikyti procesinės teisės normas dėl pareikštuose ieškiniuose suformuluotų reikalavimų patikslinimo, šalinant ieškinio trūkumus, ir tai patvirtina šioje bylos padėtyje atsiradę ieškovų nuomonių skirtumai ir interesų konfliktas, reikšmingi teisingam bylos išsprendimui.
Teisėjų kolegija pagal nurodytus motyvus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl pirmosios instancijos teismo bylos esmės neatskleidimo, procesinės teisės normų netinkamo taikymo, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir apeliacinės instancijos teismo negalėjimo ištaisyti nurodyto netinkamo procesinės teisės normų taikymo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Todėl apeliacinės skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimas panaikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kolegijos pirmininkas Kazys Kailiūnas
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Marytė Mitkuvienė