Administracinė byla Nr. I-139-583/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01398-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.2; 1.16.5; 3.21

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 8 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas,

sekretoriaujant Dianai Šėperienei,

dalyvaujant pareiškėjai V. L.,  

2016 m. balandžio 4 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. L. prašymą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, ir

n u s t a t ė:

        pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama:

-panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 3-PAZ1-505 dėl atsisakymo sumokėti darbo užmokesčio nepriemoką;

-įpareigoti atsakovą išmokėti 1122,86 Lt (325,20 Eur) darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Prašyme pareiškėja nurodo, kad yra valstybės tarnautoja ir nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ėjo Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio viršininko pareigas (A lygis, 11 kategorija), o nuo 2013 m. sausio 2 d. iki kreipimosi į teismą dienos ėjo Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (lygos A, kategorija 11).

Argumentuoja, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos ir kiti teisės aktai, kuriais buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaravo inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“. Būtent iš šio Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatų pareiškėja ir kildina reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. 

Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK atsiliepime (b.l.12-14) nurodė, kad su pareikštu prašymu nesutinka ir prašo pareiškėjos prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Akcentuoja, jog įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatas, yra numatęs sukurti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėja teisminio nagrinėjimo metu prašo tenkinti jos pareikštą prašymą.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja yra valstybės tarnautoja ir nuo ir nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ėjo Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos poskyrio viršininko pareigas (A lygis, 11 kategorija), o nuo 2013 m. sausio 2 d. iki kreipimosi į teismą dienos ėjo Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas (lygos A, kategorija 11).

Valstybės tarnautojų, taip pat ir statutinių valstybės tarnautojų su tam tikromis išimtimis, darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis Įstatymas (1 priedas). Pareiginės algos koeficiento vienetas yra valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis). Ateinančių finansinių metų bazinis dydis, atsižvelgiant į praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, nustatomas nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje. Nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje sulygtą bazinį dydį tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.

Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus aukštesnės nei 10 kategorijos valstybės tarnautojams. Be to, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas vertina, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju Klaipėdos apskrities VPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

Pareiškėja reiškia ir išvestinius reikalavimus, prašydama panaikinti 2013 m. spalio 17 d.  Klaipėdos apskrities VPK raštą Nr. 3-PAZ1-505 „Dėl prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“. Šiuo raštu atsisakyta išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, kadangi tai turi būti numatyta rengiamu praradimų kompensavimo mechanizmu (b.l.7). Teismas konstatuoja, kad šis reikalavimas yra išvestinis reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, teismas aukščiau šiame teismo sprendime pasisakė dėl praradimų kompensavimo būdo, todėl nėra teisinių prielaidų tenkinti reikalavimo dalyje dėl rašto panaikinimo. 

Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, darytina išvada, jog pareiškėjos prašymo reikalavimai visa apimtimi laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:             

Pareiškėjos V. L. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas                                                         Remigijus Arminas