Administracinė byla Nr. eA-1566-502/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09957-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. birželio 12 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98382 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, prieštarauja ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų, grindžiamas tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. birželio 21 d. raštu Nr. 18-6997 (toliau – ir Raštas), kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir yra neproporcingas bei neteisingas. Sprendimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuotas principines nuostatas dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos.
2.2. Jis didesnę savo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, kurioje buvo ir yra jo nuolatinių ekonominių ir socialinių interesų vieta: nuo 1999 m. dirba ir gauna draudžiamąsias pajamas Lietuvos Respublikoje, nuo 2000 m. deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; pirmasis leidimas nuolat gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduotas 2008 m.; pareiškėjas 1998 m. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ir šeimoje augina Lietuvos Respublikos piliečius – dukrą (gim. (duomenys neskelbtini)) ir sūnus (gim. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas visiškai integravosi į Lietuvos visuomenę, 2023 m. balandžio 3 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą, todėl Migracijos departamentas Sprendimu pažeidė teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.
2.3. Jo keliama grėsmė valstybės saugumui yra siejama išimtinai su verslo santykiais – pareiškėjo veikla praeityje, o Migracijos departamentas savarankiškai nevertino ir netikrino Rašte nurodytų aplinkybių perspektyviniu aspektu, ir kiek tokios aplinkybės lemia draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių. Net jei VSD Rašte nurodytos išvados buvo pakankamos priimti sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tai savaime nereiškia, jog Užsieniečio grėsmė valstybės saugumui išliks dar 30 mėnesių ateityje.
2.4. Migracijos departamentas nevertino jokių kitų reikšmingų aplinkybių – pareiškėjas nuo 2004 m. eina uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini) užsiima šaldytų maisto produktų prekyba ir ekspedijavimu Europos Sąjungos viduje, verslui nėra taikomi jokie apribojimai ar sankcijos, įmonėje dirba 6 darbuotojai, 2022 m. apyvarta buvo 2 294 234 Eur. Atsakovas savarankiškai nepatikrino VSD Rašte nurodytų faktų dėl pareiškėjui skirtos 200 000 Eur baudos ir Sprendime pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas neturi jokių skolų valstybės biudžetui, nėra duomenų, kad jis būtų linkęs pažeisti įstatymus, todėl nesant teistumo atsakovo išvada apie Užsieniečio grėsmės išlikimą dar 30 mėnesių yra nepagrįsta.
2.5. Pareiškėjo vertybės atitinka Lietuvos Respublikos demokratinės valstybės vertybes, kadangi (duomenys neskelbtini), todėl (duomenys neskelbtini) jam kyla grėsmė dėl persekiojimo.
2.6. Priimant Sprendimą buvo pažeistas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimas, įpareigojantis administracinį sprendimą priimantį subjektą priimti motyvuotą, pagrįstą teisės aktų normomis ir objektyviais duomenimis (faktais) sprendimą.
2.7. Perspėjimo įvedimas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, prieštarauja 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas) nuostatoms ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai analogiško pobūdžio bylose. Net jei pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, Sprendime nemotyvuota, kodėl toks tariamos grėsmės elementas perkeliamas ir išplečiamas visai Šengeno erdvei. Reglamente pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybė, vadovaudamasi Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalimi, gali įvesti perspėjimą į SIS, tačiau pareiškėjas neatitinka nei vieno iš atvejų, todėl nėra jokio teisėto pagrindo įvesti perspėjimą į SIS. Net jeigu Migracijos departamentas vadovavosi išimtinai tik Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu, tai ir tokiu atveju Reglamente nustatyta pareiga prieš įvedant perspėjimą nustatyti, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. Valstybės narės dėl perspėjimo (ne)įvedimo į SIS, priimdamos atitinkamą sprendimą, privalo vadovautis proporcingumo ir adekvatumo principais ir tokį sprendimą motyvuoti. Migracijos departamentas, vadovaudamasis tik Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių dėl pareiškėjo negalėjimo atvykti į Šengeno erdvę, todėl Sprendimas įvesti perspėjimą į SIS negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu (VAĮ 10 str. 5 d. 5, 6 p.), priimtas pažeidžiant gero administravimo principą (nedėta pastangų patikrinti VSD Rašte esančių duomenų, neišklausytas pareiškėjas, neįvertintos kitos svarbios aplinkybės).
3. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai patvirtino, kad buvo sulaukęs skambučių iš VSD su kvietimu atvykti pokalbiui, bet atsisakė tai daryti, nes manė, kad skambina sukčiai.
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
4.1. VSD informavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes Užsieniečio nelegali veikla ir ryšiai su kriminalinio pasaulio atstovais, (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėjas gali būti (duomenys neskelbtini). Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis VSD Rašte pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalį išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD, Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.
4.2. Pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui grindžiama individualiomis pareiškėjo situacijos aplinkybėmis (darbu, jo veikla), ne prielaidomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023 (toliau – ir 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas) paliko nepakeistą Migracijos departamento sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi pareiškėjui panaikinimo (grėsmės valstybės saugumui pagrindu). Nepagrįsti ir hipotetiniai pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės patirti persekiojimą (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas ne kartą vyko į (duomenys neskelbtini) ir 2023 m., be to, iš VSD Rašte pateiktos išvados matyti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su (duomenys neskelbtini) institucijomis.
4.3. Pagal Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Net ir lingvistiniu metodu aiškinant Reglamento 24 straipsnio 2 dalį akivaizdu, kad joje nurodyti pavyzdiniai atvejai, kada gali būti įvedamas SIS perspėjimas. Pagal esmę šie pavyzdiniai atvejai, kada turėtų būti įvedamas perspėjimas, labiau susiję su grėsme viešajai tvarkai, o ne grėsme nacionaliniam saugumui.
4.4. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis VSD Rašte pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o Įstatymas nenustato pareigos Migracijos departamentui apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Aplinkybės, susijusios su šeimos ryšiais ir integravimusi į visuomenę, buvo įvertintos priimant Sprendimą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas turi ryšių Lietuvoje, savaime nereiškia, kad negali būti priimtas sprendimas dėl draudimo jam atvykti.
4.5. Pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 punktą priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimo atvykti laikotarpį (daugiau 5 m.), pareiškėjui nustatytas perpus trumpesnis draudimo atvykti terminas (2,5 m.), todėl toks laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašo jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
5.1. Migracijos departamento Sprendimas yra priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytas faktas, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamas, jog pareiškėjo, kaip užsienio šalies piliečio, teisė laisvai judėti būtų apribota, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, negali būti svarbiau nei Lietuvos Respublikos valstybės saugumas.
5.2. Sprendimas priimtas vadovaujantis Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas situacijų, kurioms esant taikomas Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktas, kadangi Reglamento 24 straipsnio 2 dalies normos pradžia aiškintina kaip pateikianti neginčijamus ir būtinus šios normos taikymo atvejus (kai nėra vertinamas proporcingumas, o tiesiog įvedamas perspėjimas į SIS II), o ne kaip nustatanti baigtinį ir neginčijamą atvejų, kuriems esant norma taikoma, sąrašą.
5.3. VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui jau buvo nagrinėtos administracinių teismų, taip pat buvo įvertinti ir prie šio pareiškėjo skundo selektyviai pridėti dokumentai ir nuotraukos. Pareiškėjas nepateikė didžiosios dalies jo teiginių objektyviai galinčių pagrįsti įrodymų, nors kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pareiškėjas teismui teikė labai ribotą informaciją ir ją galinčius pagrįsti įrodymus, taip pat pareiškėjo teiginiai arba iš dalies prieštarauja vienas kitam, arba nėra objektyviai pagrįsti. Nors skunde teigiama, jog Migracijos departamento nebuvo įvertinta, kad jis nuo 2004 m. eina UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas, tačiau teismui nepateikia jokių dokumentų, kad įmonė apskritai vykdo veiklą, kad joje iš tiesų dirba ir darbo užmokestį gauna 5 darbuotojai.
5.4. Migracijos departamentas išsamiai išnagrinėjo visas socialines, ekonomines ir šeimines aplinkybes ir proporcingai sutrumpino VSD prašytą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti pareiškėjo duomenis į SIS iki 2,5 metų (30 mėnesių). Dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybės saugumui Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs galutinį sprendimą.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
7. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
7.1. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 23S97143 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio (rašymo apsirikimas taisytinas į Įstatymo 54 straipsnio) 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes Užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, šis sprendimas buvo apskųstas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023 pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas įsiteisėjo jo priėmimo dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime konstatavo, kad Migracijos departamentas 2023 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 23S97143 teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, kadangi VSD Rašte nurodyta informacija ir pateikta išvada sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog Užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui.
7.2. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 23S98382, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos iki 30 mėnesių; įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių. Sprendimas priimtas, nes Užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
8. Teismas aptarė Migracijos departamento Sprendimo turinį, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (įstatymo galia) aspektu, nurodė, jog dėl VSD Rašto pagrįstumo ir jame konstatuotos pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui bei Migracijos departamento išvadų jau yra pasisakyta įsiteisėjusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime, todėl nevertino skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui.
9. Teismas pažymėjo, kad nors VSD buvo pateikęs slaptą informaciją, su kuria pareiškėjui ir advokatui nebuvo leista susipažinti, tai nesuvaržė Užsieniečio teisių į gynybą, nes VSD pažyma, kurioje nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo ryšiais ir veikla, ir kurios pagrindu buvo konstatuota pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, buvo vieša, yra pateikta į bylą, ir tiek pareiškėjas, tiek jo atstovas (advokatas) su ja susipažino ir teikė su tuo susijusius paaiškinimus bei argumentus.
10. Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 5, 8 dalimis, Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37–41 punktais, nustatė, jog pareiškėjas kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, taip pat turėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, VSD Rašte siūlė nustatyti Užsieniečiui 5 metų uždraudimo atvykti laikotarpį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo nustatytas perpus trumpesnis – 30 mėnesių laikotarpis. Teismas vertino, jog pareiškėjas nepateikė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad net ir toks 30 mėnesių draudimo atvykti laikotarpis yra neproporcingas, o laikotarpio neproporcingumą grindė argumentais, susijusiais su jo grėsme nacionaliniams saugumui ir (ar) ilgalaikiu gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui klausimas yra jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, teismas sprendė, kad šios išvados negali paneigti pareiškėjo nurodomi argumentai, susiję su įstatymų laikymusi, doru gyvenimu ir sukurta šeima. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjui nustatytas draudimo laikotarpis iš esmės paneigs jo verslo santykius ir (ar) bus iš esmės apribota jo teisė į šeiminius ryšius. Teismas sprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad Sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir (ar) jo šeiminius ir kitus ryšius. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija proporcingumo principo aspektu, nustatė, jog nors pareiškėjas nurodė gyvenantis Lietuvoje 28 metus ir visiškai integravęsis šalyje, tačiau posėdžio metu paaiškėjo, kad jis nemoka valstybinės kalbos net elementariu lygiu, negali suprasti klausimų lietuvių kalba ir į juos atsakyti, o, kalbėdamas apie vykimą į (duomenys neskelbtini), vartojo sąvoką „grįžti“. Teismas priėjo prie išvados, jog tai parodo, kad ir pats pareiškėjas subjektyviai savo ryšio su Lietuva nelaiko pakankamai stipriu. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog Sprendimo dalis dėl 30 mėnesių (2,5 metų) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką yra nemotyvuota ir (ar) nustatytas laikotarpis yra neproporcingas.
11. Dėl įtraukimo į informacinę sistemą teismas vadovavosi Reglamento 24 straipsnio 2 dalimi, sistemiškai ir lingvistiškai įvertino Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 24 straipsnio 2 dalies nuostatas bei priėjo prie išvados, kad Reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas, o Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje – sąrašas aplinkybių, kurioms esant valstybė privalo laikyti, kad tai atitinka 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas, tačiau tai savaime nedraudžia valstybei įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti esant kitoms aplinkybėms, jei jos atitinka Reglamento 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas vertino, jog Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje yra aptartos tam tikros situacijos, kurios yra privalomai laikomos patenkančiomis į Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, tačiau valstybės narės tokiomis situacijomis gali laikyti ir kitus atvejus, jeigu jie tenkins Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas. Kai draudimas atvykti ir apsigyventi šalyje yra susijęs su nacionaliniu saugumu, bendra taisyklė yra ta, kad perspėjimas dėl tokio asmens yra įvedamas, ir tik išimtiniais šiame straipsnyje nurodytais atvejais (kai dėl perspėjimo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras) valstybė narė galėtų tokio perspėjimo neįvesti.
12. Teismas nustatė, kad egzistuoja kompetentingų administracinių institucijų sprendimas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu, pagal nacionalines proceso teisės normas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Byloje nenustatyta, ir pareiškėjas neįrodinėjo, kad egzistuoja išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą valstybei narei neįvesti perspėjimo, todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
13. Teismas nustatė, jog tiek VSD Rašte, tiek Sprendime yra nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis sprendimo įvesti perspėjimą į SIS pagrindas. Teisiniu pagrindu laikoma Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostata, o faktiniu pagrindu – VSD ir Migracijos departamento konstatuota aplinkybė dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, kurios pagrįstumas nebuvo nuginčytas. Teismas vertino, jog šis pagrindas pats savaime yra pakankamas duomenims į SIS sistemą įtraukti.
14. Teismas nustatė, kad Sprendime yra papildomai nurodyta, jog pareiškėjas ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, o VSD Rašte konstatuota, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) organizavo medžioklę, kurioje dalyvavo (duomenys neskelbtini) politikai, verslininkai; kad pareiškėjas padeda užmegzti reikiamus ryšius vykdant Europos Sąjungos šalių eksportą į (duomenys neskelbtini); kad padeda persikelti į Lietuvą ir išvengti Vakarų sankcijų. Tai teismas taip pat įvertino, kaip pagrindą būtinybei įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti į Šengeno informacinę sistemą.
15. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl Sprendimu paneigtos pareiškėjo teisės į šeiminius ryšius ir (ar) privatų gyvenimą (Konvencijos 8 str.), nes byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo šeimos nariai negali lankytis kitose valstybėse, į kurias pareiškėjui nėra draudžiama atvykti, ar kad toks šeiminių ryšių išsaugojimo būdas būtų neproporcingas ar pareikalautų neprotingai daug išlaidų. Vien tai, kad Sprendimu pareiškėjo teisės yra apribojamos ar pareiškėjas patiria tam tikrų nepatogumų, teismas sprendė, jog tai savaime nereiškia tokio ribojimo nepagrįstumo.
16. Teismas nepagrįstais pripažino ir skundo argumentus dėl teisės būti išklausytam, nes teisės aktuose nenustatyta Migracijos departamento ar VSD pareigos apklausti pareiškėją prieš priimant sprendimą dėl jo grėsmės nacionaliniam saugumui. Pareiškėjas pripažino, kad porą kartų buvo kviečiamas į VSD pokalbiui, tačiau atsisakė atvykti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo realizuota vykdant teisminę Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėjas, tiek jo atstovai galėjo teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus dėl visų su Sprendimais susijusių aspektų.
17. Teismas nereikšmingais pripažino pareiškėjo argumentus dėl galimos jo persekiojimo grėsmės (duomenys neskelbtini), nes byloje nebuvo sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo ar papildomos apsaugos suteikimo klausimas. Teismas taip pat nepasisakė dėl likusių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kurie, teismo vertinimu, niekaip nekeičia sprendime padarytos išvados, netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, susijusius su tuo, jog Migracijos departamento Sprendime VSD Rašto išvados buvo perrašytos, jų savarankiškai netikrinant ir nepagrindžiant kitais objektyviais duomenimis, Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių yra neproporcingas siekiamam tikslui, Sprendime niekaip nepaaiškinta ir nemotyvuota, kodėl toks tariamos grėsmės elementas automatiškai perkeliamas ir išplečiamas visai Šengeno erdvei ir kodėl būtent 30 mėnesių laikotarpiui, akcentuoja gyvenimo Lietuvoje trukmę, ekonominius ir socialinius interesus bei teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
19.1. Teismo pozicija, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023 konstatuotas pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui elementas ir dėl šios priežasties šioje byloje nėra pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjo keliamos grėsmės ir su tuo susijusių VSD bei Migracijos departamento išvadų, yra ydinga. Administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023 grėsmės nacionaliniam saugumui kriterijus buvo vertintas kitu aspektu, t. y. retrospektyviai ir tiek, kiek tai galėjo lemti leidimo pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimą. Tačiau šios bylos kontekste, kuomet draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra nukreiptas į ateitį (30 mėnesių), VSD Raštas ir grėsmė nacionaliniam saugumui turėjo būti vertinama kitu aspektu, t. y. perspektyviai ir aiškiai pagrindžiant, kodėl ir kaip VSD Rašte dėstomos aplinkybės, neva vykusios praeityje, gali turėti ar turės įtakos dar 30 mėnesių į ateitį ir kiek pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kels grėsmę valstybės saugumui. Teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2024 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1154-502/2024) dėl įrodymų visumos vertinimo, nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo argumentus dėl jo individualių aplinkybių (šeiminiai ryšiai, socialiniai ir darbo interesai, gyvenimo trukmė Lietuvoje, lojalumas visuomenei ir vertybėms) ir nustatyto grėsmės nacionaliniam saugumui santykio su draudimu atvykti į Lietuvą 30 mėn., tokiu būdu iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundo dalies.
19.2. Teismas neteisingai vertino VSD pateiktus slaptus dokumentus iki jie bus išslaptinti ir taip apribojo pareiškėjo galimybę tinkamai apsiginti. Pareiškėjas nurodė ir akcentavo skunde VSD Rašte nurodomų aplinkybių akivaizdžius neatitikimus tikrovei, klaidingumą, tačiau patikrinti kokiais informacijos šaltiniais rėmėsi ir grindė savo Raštą VSD nebuvo galimybės. Todėl pareiškėjas laikosi pozicijos, kad VSD Rašte nurodytų aplinkybių vertinimas tiek, kiek tai lemia sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašyti į Šengeno informacinę sistemą (SIS) 30 mėn. liko neištirtos ir tinkamai neįvertintos.
19.3. Teismas netinkamai įvertinto visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo šeiminiais ryšiais, visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjo šeimos nariai – Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių visas socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvoje, o ne valstybėse, į kurias pareiškėjui nėra draudžiama atvykti. EŽTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendime Gulijev prieš Lietuvą pažymėjo kad faktas, jog užsieniečio šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra svarbi aplinkybė, į kurią būtina atsižvelgti vertinant įsikišimo į šeimos gyvenimą būtinumą ir jo proporcingumą. Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimas Hasanbasic prieš Šveicariją) bei, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę). Atsakovas 2023 m. gruodžio 1 d. priėmė sprendimą Nr. 23S215277, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Šioje valstybėje pareiškėjui gresia sulaikymai ir susidorojimas. Aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini), papildomai įrodinėti nereikia (ABTĮ 57 str. 1 d.), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija rekomenduoja Lietuvos Respublikos piliečiams nevykti į (duomenys neskelbtini), o iš viešai skelbiamos informacijos žinoma, jog Lietuvos Respublikos pasienio punktai su (duomenys neskelbtini) yra uždaromi. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjo bendravimas su šeima būtų itin komplikuotas ir neigiamos pasekmės dėl Sprendimo būtų neproporcingai didelės. Teismas priėmė formalų ir nepagrįstą sprendimą bei nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškiai nurodyta, kad sprendžiant tokio pobūdžio bylas, kiekvieno užsieniečio situacija yra unikali ir būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023).
19.4. Teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas subjektyviai savo ryšio su Lietuva nelaiko pakankamai stipriu. Bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas nurodė sąvokos „grįžti“ išsireiškimo priežastis, paaiškino, kad jis neturi patirties teismuose, Sprendimo pasekmės jam yra itin sunkios, jis buvo itin susijaudinęs, todėl ir išsakė savo mintis, tikėtina, ne visai teisiškai tiksliai. Todėl tokia aplinkybė negali būti interpretuojama kaip pakankamo ryšio su Lietuva neturėjimas. Priešingai nei nurodė teismas, pareiškėjas posėdžio metu užduodamus klausimus suprato, tačiau atsakymus dėstė ne teisine kalba, o buitiniais išsireiškimais. Todėl pasisakymas grįžti į (duomenys neskelbtini), šiuo atveju neturi tokios teisinės prasmės, kurią teismas suteikia pareiškėjo atsakymui. Juolab, kad teismui buvo paaiškinta, kodėl tokią konstrukciją pareiškėjas panaudojo (dėl jau esamo sprendimo išsiųsti (grąžinti) į (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu – t. y. kaip Lietuvos Respublikos piliečio šeimos narys, todėl nebuvo taikomas valstybinės kalbos ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino išlaikymo reikalavimas. Todėl valstybinės kalbos nemokėjimas ar jos prastas mokėjimas šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės ir dėl to negali būti vertintinas neigiamai.
19.5. Teismo sprendimo motyvas dėl įvedimo į SIS akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai, kad „<...> aplinkybė, jog yra Reglamento (ES) 2018/1861 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga, savaime nėra pagrindas įvesti perspėjimą dėl draudimo trečiosios šalies piliečiui atvykti ir apsigyventi į SIS <...>“ (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1229-492/2024). Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad kuomet situacija susijusi su nacionaliniu saugumu, perspėjimo įvedimas į SIS yra bendra taisyklė. Migracijos departamentas negali įvesti perspėjimo į SIS vien dėl konstatuotos grėsmės valstybės saugumui, nesilaikius pareigų nustatyti, ar atvejis tokiam įvedimui yra būtinas ir tokį sprendimą motyvuoti (nėra motyvų, kodėl atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS). Dėl to ši Migracijos departamento Sprendimo dalis negali būti laikoma pagrįsta, kadangi neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
19.6. Teismas neteisingai sprendė, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam nebuvo pažeista. Tiek skunde, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas išsamiai paaiškino šias aplinkybes ir nurodė, kad kviečiamas atsisakė atvykti į VSD pokalbiui dėl to, kad tokį neoficialų ir telefonu išreikštą kvietimą palaikė telefoninio sukčiavimo atveju. Taip pat nurodė, kad į pokalbį atvyks gavęs oficialų dokumentą-šaukimą. Tokia pareiškėjo pozicija negali būti įvertinta kaip pareiškėjo atsisakymas atvykti į VSD ir, juo labiau, nepažeista pareiškėjo teise būti išklausytam. Nors teisės aktuose nenustatyta pareiga Migracijos departamentui kviesti pareiškėją pokalbiui, tačiau Migracijos departamentas, kaip atsakinga ir rūpestinga institucija, siekdama atlikti visapusišką pareiškėjo aplinkybių vertinimą, galėjo ir turėjo jį išklausyti.
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su teismo priimtu sprendimu, pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą dėl Užsieniečio šeimos ryšių ir integravimosi, aptaria Sprendimo argumentus dėl pareiškėjo veiklos, ir papildomai akcentuoja šias aplinkybes:
20.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023 susijęs su pareiškėju ir jo keliama grėsme valstybės saugumui, turi prejudicinę galią.
20.2. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas dėl suvaržytų teisių nesant galimybei susipažinti su įslaptinta medžiaga yra deklaratyvus, nes Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne įslaptinta VSD išvados dalimi, o ta, kuri buvo vieša ir pareiškėjas su šia dalimi galėjo susipažinti ir ją paneigti. Sprendime buvo įvertintos pareiškėjo šeimos ryšių ir integravimosi aplinkybės, motyvuotai argumentuotas duomenų įvedimas į SIS ir 30 mėnesių draudimo atvykti termino nustatymas.
20.3. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai, socialiniai, ekonominiai – nenusveria pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.
21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. VSD atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su skundžiamu teismo sprendimu, akcentuoja draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuojančias Įstatymo normas ir res judicata svarbą, bei pabrėžia, kad:
21.1. Faktas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir iš naujo neįrodinėtinas. Vykdant Migracijos departamento sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo teisėtumo teisminę kontrolę, be kita ko, buvo įvertintos pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiko, šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ir kt. aplinkybės, t. y. įsiteisėjusiu teismo sprendimu pasibaigusio teismo proceso metu buvo įvertintos visos aplinkybės, faktiškai sudarančios ir Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies įtvirtintos normos taikymo turinį. Todėl pareiškėjas visiškai nepagrįstai tiek apeliaciniu skundu, tiek ir apskritai inicijuodamas šį teisminį ginčą siekia pakartotinio įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių įvertinimo.
21.2. Migracijos departamento Sprendime yra pateiktas vertinimas ir motyvacija dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą: „<...> tai, kad Užsienietis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS <...>. Migracijos departamentas išsamiai išnagrinėjo visas su pareiškėju susijusias faktines, socialines, ekonomines ir šeimines aplinkybes ir sutrumpino VSD prašytą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti pareiškėjo duomenis į SIS iki 2,5 metų (30 mėnesių).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
22. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 23S98382, kuriuo pareiškėjui V. K. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų) ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesiams (2,5 metams), teisėtumo ir pagrįstumo.
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui bei Migracijos departamento išvadų šiuo aspektu jau yra pasisakyta įsiteisėjusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-2405-968/2023, o atsakovo Sprendimas tiek dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, tiek dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą yra proporcingas, todėl teisėtas ir pagrįstas.
24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui (esą neturėjo vadovautis jau priimtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu), neatliko išsamaus situacijos vertinimo proporcingumo principo, teisės į šeimos gyvenimo gerbimą aspektais, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas.
25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais kvestionuojama pirmosios instancijos teismo išvada dėl įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu nustatytos pareiškėjo keliamos grėsmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia.
27. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).
28. Byloje nustatyta, kad:
28.1. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 20 d. gavo VSD raštą Nr. 18-6776, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjo nelegali veikla ir ryšiai su kriminalinio pasaulio atstovais, kontaktai su (duomenys neskelbtini) atitinka slaptųjų tarnybų veiklos modelį, todėl pareiškėjas gali būti jų agentas, išnaudotas tikslams Lietuvoje įgyvendinti. Neatmetama, kad pareiškėjas sudaro galimybes (duomenys neskelbtini) užmegzti reikalingus kontaktus su Lietuvos piliečiais, Lietuvos verslo subjektus įtraukti į neteisėtą veiklą užsienyje, taip pat pasinaudoti pareiškėjo disponuojamais ginklais diversiniams aktams Lietuvoje organizuoti, ir tai panaudoti veikiant prieš Lietuvos interesus. VSD prašė uždrausti Užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus ir įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metus.
28.2. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Rašte išdėstytą informaciją ir geopolitinę situaciją, nustatęs pareiškėjo socialinius, šeiminius ryšius, 2023 m. birželio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 23S97143 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
28.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 23S97143, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Migracijos departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 23S97143.
28.4. Atsakovas Migracijos departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus tenkino, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendimas įsiteisėjęs.
29. Kadangi VSD Rašte konstatuotos pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui bei Migracijos departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 23S97143 išvadų pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, šios nutarties 26–27 punktuose nurodytas teisės aiškinimas suponuoja, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime, turi prejudicinę galią ir nėra pakartotinai įrodinėjami ir vertinami iš naujo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. sprendime nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui nagrinėjamos bylos kontekste neįrodinėtina ir laikoma nustatyta, o priešingi apeliacinio skundo argumentai (žr. šios nutarties 19.1 p.) atmestini.
30. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai suponuoja išvadą, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų, be kita ko, VSD pateiktos slaptos informacijos, vertinimu, nustatant, jog Sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo dienos, tokį draudimą išplečiant visai Šengeno erdvei, yra proporcingas.
31. Įrodymų vertinimo aspektu pirmiausia pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o 2 dalyje įtvirtinta, kad nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Šiuo aspektu taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 3 dalyje nėra įtvirtintas absoliutus draudimas valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodymus administracinėje byloje. Naudojant neišslaptintus duomenis kaip įrodymus administracinėje byloje būtina atsižvelgti į tai, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3672-556/2022, 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-393-520/2023). Paminėtina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad įslaptinta informacija šioje administracinėje byloje įvertinta kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais, todėl šiuo aspektu nenukrypta nuo įrodymų įvertinimo taisyklių. Susipažinus su byloje pateikta įslaptinta informacija, pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra grindžiamas pareiškėjui nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija, pareiškėjas dalyvavo teismo procese ir turėjo galimybę užduoti klausimus atsakovo atstovei. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad pareiškėjo nesupažindinimas su įslaptinta informacija, nepažeidė rungimosi ir proceso šalių lygybės principų, niekaip neapribojo jo galimybių tinkamai apsiginti, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu (žr. nutarties 19.2 p.) atmestini.
33. Kita vertus, Konvencijos 8 straipsnis garantuoja privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Kai trečiosios šalies pilietį sieja tvirti asmeniniai ryšiai su Lietuva, jis gali veiksmingai remtis Konvencijos 8 straipsnio garantuojama privataus gyvenimo apsauga. Teismams suteikiamą vertinimo laisvę patvirtina EŽTT praktika, pagal kurią jokia trečiosios šalies piliečių kategorija negali pretenduoti į absoliučią apsaugą. Remiantis EŽTT praktika, Konvencija neužtikrina užsieniečio teisės atvykti į tam tikrą šalį arba joje gyventi, o susitariančiosios valstybės pagal nusistovėjusią tarptautinę teisę ir sutartinius įsipareigojimus, įskaitant Konvenciją, turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą, apsigyvenimą ir išsiuntimą. Tačiau priemonės, ribojančios teisę apsigyventi šalyje, tam tikrais atvejais gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnį, jei jos sukelia neproporcingą poveikį atitinkamų asmenų privataus ar šeimos gyvenimui arba abiem (žr. 2012 m. birželio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimo byloje Kurić ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06) 355 p. nurodytą teismo praktiką) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).
34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalies nuostata yra viena svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų: ja asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2016 m. birželio 27 d. nutarimai); joje įtvirtintas vienas iš šeimos sampratos aspektų, patvirtinančių šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas); tačiau teisė į šeimos gyvenimo apsaugą, kuri garantuojama pagal Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalį, taip pat nėra absoliuti. Kaip ne kartą savo nutarimuose yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024).
35. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
36. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka [Kriterijų vertinimo] Tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 p.), užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų vertinimo tvarkos 37.2 p.).
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012, 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024).
38. Migracijos departamentas Sprendime vadovavosi VSD Raštu dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Rašte VSD, be kita ko, prašė įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką sąrašą 5 metams bei šiam laikotarpiui Užsieniečio duomenis pateikti į Šengeno informacinę sistemą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas savo gyvenamąją vietą nuo 2000 m. deklaruoja Lietuvos Respublikoje. Paskutinė jo gyvenamoji vieta deklaruota Vilniuje. Pareiškėjui pirmasis leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 2008 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas. 2023 m. balandžio 3 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, kuri savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja nuo 2000 m. Paskutinė jos gyvenamoji vieta nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 16 d. buvo deklaruota (duomenys neskelbtini). Nepilnametis pareiškėjo sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo duktė, gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, kurios gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo sūnus, gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini).
39. Migracijos departamentas Sprendime įvertino tai, kad VSD prašė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus Užsieniečiui, kuriam dėl grėsmės valstybės saugumui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi, tai, kad yra nustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir sprendė, kad pareiškėjui nustatomas 2,5 metų draudimo atvykti laikotarpis, kuris vertintas kaip proporcingas.
40. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad Migracijos departamentas Sprendime nustatė perpus trumpesnį – 30 mėnesių laikotarpį nei siūlė VSD, priėjo prie išvados, jog pareiškėjas neįrodė, jog Sprendimu nustatytas draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas, vertinant pareiškėjo individualią situaciją ir (ar) jo šeiminius ir kitus ryšius.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes atsakovas turi visapusiškai įvertinti aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali priimti sprendimą uždrausti Užsieniečiui atvykti į šalį, kuri turi būti argumentuota bei motyvuota ir proporcinga. Migracijos departamento Sprendime tėra nurodyta informacija apie metus, nuo kurių pareiškėjas deklaruoja savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, paskutinė pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta, pirmojo leidimo nuolat gyventi išdavimo metai, pateikto prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo natūralizacijos tvarka data, sutuoktinės bei pareiškėjo vaikų duomenys (gimimo datos ir deklaruotos gyvenamosios vietos), taip pat deklaratyviai konstatuota, kad nei pareiškėjo asmeninis interesas, nei jo Lietuvoje pragyventas laikotarpis negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendime nevertintas pareiškėjo šeiminių ryšių stiprumas su Lietuva, pastangos integruotis į Lietuvos visuomenę, nėra pasisakyta dėl kitų pareiškėjo privataus gyvenimo aspektų (gyvenimo Lietuvoje trukmės, pateikto prašymo suteikti pilietybę), neatsižvelgta į aplinkybę, jog visi pareiškėjo šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vienas kurių – nepilnametis, ir / ar jų visų socialinių ir ekonominių interesų centras yra Lietuvoje. Kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1384-624/2024), todėl tokia aplinkybė (be kita ko, nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta) yra reikšminga ir priimant sprendimą uždrausti Užsieniečiui atvykti į šalį, kurioje yra jo vaiko gyvenamoji vieta. Neatlikus tinkamo tyrimo aukščiau paminėtais aspektais, negalima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjui taikomas apribojimas – draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių – yra proporcingas šioje individualioje situacijoje.
42. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įvedimo į SIS, pažymėtina, jog užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 str. 7 d.). Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (2020 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 566 redakcija) 15 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta, kad „Duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus“.
43. Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta, jog valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
44. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Migracijos departamento Sprendime yra nurodytas tiek teisinis (Reglamento 24 str. 1 d. a p.), tiek faktinis (pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui) sprendimo įvesti perspėjimą į SIS pagrindas, kuris savaime yra pakankamas duomenims į SIS sistemą įtraukti. Pirmosios instancijos teismas papildomas Sprendime nurodytas aplinkybes (pareiškėjas ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, pareiškėjas (duomenys neskelbtini) organizavo medžioklę, kurioje dalyvavo (duomenys neskelbtini) politikai, verslininkai, pareiškėjas padeda užmegzti reikiamus ryšius vykdant Europos Sąjungos šalių eksportą į (duomenys neskelbtini), padeda persikelti į Lietuvą ir išvengti Vakarų sankcijų) taip pat įvertino kaip pagrindžiančias būtinybę įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti į Šengeno informacinę sistemą.
45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, grindžiamas to asmens keliama grėsme nacionaliniam saugumui, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan.
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.).
47. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
48. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas: pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas yra tenkinamas – Migracijos departamento Sprendimas naikinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 23S98382.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Artūras Drigotas
Jolanta Malijauskienė