Administracinė byla Nr. I-9947-394/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02349-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.;

 (S)

55.1.1.

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Šiauliai

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, 

n u s t a t ė:

Pareiškėjas D. Č. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-2 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI 2016 ir 2019 metais baisiomis sąlygomis, kamerose buvo daug žmonių, tarybinis tualetas, baisus kvapas. Būdamas neįgalus buvo laikomas tam nepritaikytoje kameroje su sveikais, darbingais asmenimis, kurie iš jo juokėsi, buvo sunku naudotis sėdimu tualetu, lipti į antro aukšto miegamąją vietą. Buvo labai mažai vietos, laikėsi nemalonus kvapas. 2019 m. rugsėjo 7 d. į Šiaulių TI atvyko prieš pietus, o į kamerą perkeltas tik prieš 17 val., visą tą laiką buvo laikomas patalpoje, kurioje visi rūkė, tualetas toje pačioje patalpoje, nebuvo durų ir ventiliacijos. Buvo paskirtas į kamerą Nr. 20, kurioje jau buvo 4 žmonės, jis buvo penktas ir dar viena vieta laisva. Buvo mažai vietos, nebuvo ventiliacijos, laikėsi baisus kvapas. Tik viena sėdima kėdė, tik keturios pakabos, nebuvo kur laikyti rūbų. Lova trumpa, ilgesnės patalynės niekas neskyrė, negalėjo tinkamai apsikloti, šalo kojos. Auklėtoja nereagavo į jo prašymus ir skundus, jautė psichologinį smurtą. Kai į Šiaulių TI buvo atvežtas pirmą kartą 2016 metais, išsiplovus nebuvo kur džiovinti rūbų, kabindavo ant lovos galų, buvo baisi drėgmė, rūbai nedžiūvo. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė stiprią dvasinę, emocinę traumą.

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (118, 123-124 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (1 b. l.).

Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (118 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (53-60 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas įstaigoje buvo periodiškai laikomas nuo 2016-07-07 iki 2019-09-30 kamerose Nr. 98, 20 ir 60 su dar 2-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,74 iki 6,23 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių, akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Iš nuotraukų matyti, kad kameroje Nr. 98 įrengtas tupimas tualetas, o kamerose Nr. 20 ir 60 tualetai yra sėdimi, taigi atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, visi tualetai įrengti tinkamai. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl nepatogaus tualeto, atsakovė neturi. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų.

Atsakovė nurodo, kad stalai kamerose įrengti tokiose vietose, kad būtų patogu valgyti, rašyti ir t. t. sėdint ant lovos. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo kėdžių trūkumą, tačiau to niekaip nesieja su galimai patirtais nepatogumais. Kamerose įrengtos didelės lentynos bei pakabos, kas kompensuoja spintelių trūkumą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad nėra vietos daiktams ar rūbams melagingi. Šiaulių TI administracija metalines lovas keičia pagal poreikį bei suimtųjų  (nuteistųjų) prašymus. Pareiškėjas jokio prašymo dėl netinkamos lovos nėra pateikęs. Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, lovų ilgis 1,97 m, taigi jos yra standartinio ilgio.

Atsakovė nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus), asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas tik šiltuoju metų laiku, todėl nėra pagrindo teigti, kad kameroje buvo tokios sąlygos, kurios įtakotų negalėjimą džiovinti rūbų. Šiaulių TI sudaromos visos sąlygos suimtiesiems skalbtis rūbus ne kameroje: Šiaulių tardymo izoliatoriuje priimtas 2012-10-31 direktoriaus įsakymas Nr. 1/10-210, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas bei 2012-11-20 įsakymas, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, kuris pakeistas 2015-11-02 įsakymu Nr. 1/01-243 bei 2017-06-28 įsakymu Nr. 1/01-162. 2019-04-01 nutraukta sutartis su UAB „Šiaulių skalbykla, 2017-06-28 įsakymas pripažintas netekusiu galios, galimybė skalbtis buvo užtikrinama kitomis priemonėmis, tačiau pareiškėjo laikymo laikotarpiu Šiaulių TI direktoriaus 2019-09-04 įsakymu Nr. 1/01-209 patvirtintas naujas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, pagal kurį sudaryta galimybė mokiems suimtiesiems bei nuteistiesiems naudotis mažiausią paslaugų kainą pasiūliusios įmonės skalbimo ar cheminio valymo paslaugomis.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai jo prašymai ar skundai nebuvo registruojami, nedetalizuoja, kada ir kokia pagalba jam nebuvo suteikta, skundžiasi abstrakčiai, savo teiginių nepagrindžia jokiais įrodymais. Šiaulių TI pareigūnai savo veikloje vadovaujasi pagarbos žmogui ir valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai apie netinkamą pareigūnų elgesį (skundų neregistravimą, psichologinį skurtą) visiškai neargumentuoti, nenurodytos nei konkrečios situacijos, nei konkretūs darbuotojai, nei tariamai netinkamo elgesio datos.

Atsakovė nurodė, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras – TLK, esančias administraciniame pastate. Įforminus dokumentus ir atlikus asmens kratas bei patikrinus daiktus, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras. Priimtiems į tardymo izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne daugiau kaip dviem valandoms gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Į dviejų valandų laiko tarpą neturi būti įskaitomas laikas, skirtas pačiai medicininei apžiūrai bei sanitariniam švarinimui, tačiau siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, minėtų asmenų naudai medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami tų dviejų valandų laikotarpiu. Rėžiminiame korpuse esančiose trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1-9 asmenys laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, po to paskirstomi į gyvenamąsias kameras. Šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie iš trijų pusių atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą naudojantis sanitariniais mazgais. Laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, tai numatyta Šiaulių TI direktoriaus 2018-11-28 įsakymu patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.4 punkte, todėl jeigu pareigūnai būtų pastebėję, kad asmenys rūko, būtų surašę tarnybinius pranešimus, o asmenims būtų taikytos drausminio poveikio priemonės.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. 

Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas D. Č. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, galiojusio iki 2019 m. kovo 5 d., 1.3.1. punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 įsakymą Nr. V-124 panaikino ir tuo pačiu įtvirtino nuostatą (1.3. punktas), pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).

Iš byloje esančios 2019-10-26 pažymos Nr. 60/09-37829 (20-21 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. Č. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016-07-07 iki 2016-07-18 ir nuo 2019-09-05 iki 2019-09-30, viso 38 dienas. 2016 metais pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 98 su dar 4 asmenimis ir jam teko 3,97 kv. m, o 2019 metais - gyvenamosiose kamerose Nr. 20 ir 60 su dar 2-4 asmenimis, ir jam teko nuo 3,73 iki 6,23 kv. m., taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų Nr. 98, 20 ir 60 dydį (atitinkamai 19,87 kv. m, 18,69 kv. m ir 17,68 kv. m; 20-21 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (1,372 kv. m kameroje Nr. 98, 2,278 kv. m kameroje Nr. 20 ir 1,466 kv. m kameroje Nr. 60; 22-23 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (5 kameroje Nr. 98, 3-5 kameroje Nr. 20 ir 3-4 kameroje Nr. 60), nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 20 buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,28 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kamerose Nr. 98 ir 60, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (26-29 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas fotonuotraukas (37-39 b.l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2016 metais kameroje buvo labai drėgna, o kameroje Nr. 20 nebuvo ventiliacijos.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (31-36 b. l.), iš kurių matosi, kad pareiškėjo laikymo kamera Nr. 98, kurioje jis buvo laikomas 2016 m. liepos mėn.,  buvo patikrinta 2016 m. spalio 5 d. operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (31-33 b. l.). Patikrinimo metu nustatyta, kad santykinė oro drėgmė kameroje Nr. 98 atitiko reikalavimus, oro temperatūra nebuvo vertinama dėl matavimo metu pravertų langų, pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta. Kamera Nr. 60 patikrinta 2019 m. birželio 11 d., nustatyta, kad galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, pelėsio nėra (34-36 b. l.). Taigi atliktų patikrinimų duomenys paneigia pareiškėjo teiginį dėl per didelės drėgmės kameroje Nr. 98, duomenų apie kameros Nr. 20 patikrinimų rezultatus byloje nėra, tačiau 2019 m. birželio 11 d. buvo tikrinamos ir kitos Šiaulių TI gyvenamosios kameros (Nr. 15, 26, 28, 35, 69, 79, 86, 103 ir 104), patikrinimo akte užfiksuota, jog galimybė išvėdinti visas tikrintas kameras per langus sudaryta, todėl nėra pagrindo laikyti, kad nebuvo galimybės išvėdinti kameros Nr. 20.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).

Atsakovė į bylą pateikė 2019 m. spalio 25 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2655 (30 b. l.), kurioje nurodyta, kad D. Č. į Šiaulių TI direktorių su skundais ir prašymais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Įvertinęs šias aplinkybes teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 98 ir 20, neatitinkančiose higienos normos reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad 2016 metais jis buvo laikomas kameroje, kurioje „tarybinis tualetas“, baisus kvapas, o 2019 metais kameroje Nr. 20 taip pat laikėsi nemalonus kvapas.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (22-23 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 60 ir 98 mūrinės, o kameroje Nr. 20 - pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis nuo 1,96 iki 2,25 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kamerų erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų fotonuotraukos (37-39 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinio mazgo zoną kameroje Nr. 98 atitvertas užuolaida, o kamerose Nr. 60 ir 20 – durimis. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis arba užuolaida, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Pareiškėjas skunde nenurodo, kad naudojantis sanitariniais mazgais gyvenamosiose kamerose būtų buvęs pažeistas jo privatumas, tik skundžiasi kamerose buvusiu nemaloniu kvapu. Nagrinėjamu atveju kamerose Nr. 98 ir 20 buvo laikoma ir po 5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog prieiga prie tinkamai įrengtų ir higienos reikalavimus atitinkančių sanitarinių įrenginių yra pirmaeilės svarbos tam, kad kaliniai galėtų išlaikyti asmens orumo jausmą. Higiena ir švara yra ne tik dalis pagarbos, kurią asmenys turi skirti savo kūnui ir savo kaimynams, su kuriais dalijasi patalpomis ilgą laiką, jos taip pat yra sveikatos išsaugojimo sąlyga ir būtinybė. Tikrai humaniška aplinka yra neįmanoma be laisvos prieigos prie tualeto arba galimybės išlikti švariam (žr., pvz., 2015 m. sausio 27 d. sprendimo byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimų Nr. 36925/10 ir kt.), 240 p., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 114 p.).

Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) buvo laikomas būtent Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-10-31) 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priduriama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (žr., pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018). Iš byloje esančios kameros Nr. 98 fotonuotraukos matosi, kad sanitariniame mazge yra tik sanitarinis įrenginys grindyse (37 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes laikytina, kad pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 98 sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus.

Pareiškėjas nurodo, kad atvykęs į Šiaulių TI 2019 m. rugsėjo 7 d. buvo laikomas patalpoje, kurioje visi rūkė, tualetas buvo  toje pačioje patalpoje, nebuvo durų ir ventiliacijos, į Šiaulių TI atvyko prieš pietus, o į kamerą perkeltas tik prieš 17 val.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.

Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad į Šiaulių TI atvykę nuteistieji ir suimtieji, kol įforminami dokumentai bei atliekama krata, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, esančias administraciniame pastate, o įforminus dokumentus ir atlikus kratas, naujai atvykę asmenys laikinai patalpinami į rėžiminiame korpuse esančias kitas trumpalaikio laikymo kameras, siekiant kuo operatyvesnio suimtųjų (nuteistųjų) paskyrimo į kameras, medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu; šiose patalpose įrengti sanitariniai mazgai, jie atitverti ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą.

Pažymoje apie pareiškėjo laikymą Šiaulių TI kamerose (20-21 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI 2019 m. rugsėjo 5 d. buvo patalpintas į trumpalaikio laikymo kamerą Nr. PK-5. Atsakovė nurodo, kad sanitariniai mazgai trumpalaikio laikymo patalpose atitverti iš trijų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad laikino sulaikymo patalpose naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas. Sanitariniam mazgui esant įrengtam toje pačioje patalpoje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos trumpalaikio laikymo kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, tačiau pareiškėjas į šią patalpą buvo patalpintas tik vieną kartą, atsakovė nurodė, kad tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, todėl toks trumpalaikis poveikis negali būti traktuojamas kaip neturtinė žala. Atsakovė taip pat nurodo, kad laikino sulaikymo patalpose rūkyti draudžiama, tai numatyta Šiaulių TI direktoriaus 2018-11-28 įsakymu patvirtinto Suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.4 punkte, todėl pareiškėjo teiginys, kad kameroje buvo rūkoma, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje Nr. 20 buvo tik viena kėdė, tik keturios pakabos, nebuvo kur laikyti rūbų, lova trumpa, ilgesnės patalynės niekas neskyrė, negalėjo tinkamai apsikloti, šalo kojos. Būdamas neįgalus 2016 metais buvo laikomas tam nepritaikytoje kameroje, teko lipti į antro aukšto miegamąją vietą.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (26-29 b. l.) nurodyta, kad kameroje Nr. 20 yra tik viena taburetė, nors šioje kamerose buvo laikomi ir 5 asmenys, o gulto ilgis 1,97 m. Iš byloje esančių fotonuotraukų matosi, kad kameroje Nr. 20 viršutinių drabužių pakabos yra, taip pat yra ir pastatoma lentyna daiktams susidėti (39 b. l.). Susipažinus su įrašais pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje matosi, kad pareiškėjo ūgis 1,92 m. (63 b. l.). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo kamera Nr. 20 nebuvo tinkamai aprūpinta privalomu inventoriumi, konkrečiai imant, tokiu taburečių skaičiumi, kad užtektų po vieną sėdimą vietą vienam asmeniui, o būdamas 1,92 m ūgio pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus gulėdamas 1,97 m. ilgio gulte, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis dėl tokio gulto ilgio skundėsi Šiaulių TI administracijai, prašė pakeisti jam gultą ar perkelti jį į kitą kamerą, pareiškėjas nenurodo, kokius nepatogumus dėl taburečių trūkumo jis jautė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Iš įrašų pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje (63 b. l.) matosi, kad atliekant pirminę gydytojų apžiūrą pareiškėjas nurodė, jog 2013 m. turėjo galvos smegenų traumą ir jam nustatytas invalidumas iki 2018 m. birželio mėn., jokių kitų duomenų apie pareiškėjo neįgalumą byloje nėra. Nei Suėmimo vykdymo įstatymas, nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nereglamentuoja atskirų gyvenamųjų kamerų įrengimo neįgaliesiems ar jų aprūpinimo specialiu inventoriumi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad 2016 metais pareiškėjui Šiaulių TI buvo paskirtas gultas antrame aukšte, taip pat nėra duomenų, kad jis prašė leisti jam miegoti pirmame gulto aukšte, o pareigūnai jo prašymus ignoravo ir į jo sveikatos būklę neatsižvelgė. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI pažeidė teisė aktus, reglamentuojančius asmenų paskirstymą į gyvenamąsias kameras.

Pareiškėjas nurodo, kad 2016 metais Šiaulių TI nebuvo kur džiovinti išplautų rūbų.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI sudaromos visos sąlygos suimtiesiems skalbtis rūbus ne kameroje: Šiaulių tardymo izoliatoriuje priimtas 2012-10-31 direktoriaus įsakymas Nr. 1/10-210, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas bei 2012-11-20 įsakymas, kuriuo patvirtintas Šiaulių TI suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas, kuris pakeistas 2015-11-02 įsakymu Nr. 1/01-243 bei 2017-06-28 įsakymu Nr. 1/01-162. Šie aprašai numatė, kad įstaiga skalbia viršutinius drabužius, jeigu suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip tris mėnesius neturi pinigų. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo metu konstatavo, kad Šiaulių TI sąlygos skalbti bei džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos, Šiaulių TI skalbykloje įrengta ir naudojama pagal nustatytą tvarką skalbimo (2 skalbimo mašinos) ir džiovinimo įranga, vedamas Skalbimo ir cheminio valymo paslaugų užsakymų lapų apskaitos žurnalas (31-33 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad Šiaulių TI buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl to, jog jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teiginys, kad auklėtoja nereagavo į jo prašymus ir skundus, kad jis jautė psichologinį smurtą abstraktus, pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai jis skundėsi ir dėl ko, kuo pasireiškė psichologinis smurtas, todėl tokių jo teiginių nepakanka, kad būtų galima įvertinti nurodytas aplinkybes ir spręsti, ar atsakovė pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius asmenų skundų ir prašymų nagrinėjimo tvarką.

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). 

Nors šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais, tačiau ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008), ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018).

Atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose Nr. 98 ir 20, kuriose iš sanitarinių įrenginių nuolat sklido nemalonus kvapas, iš viso buvo laikomas 35 dienas, kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų nesiskundė (30 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, dėl laikymo sąlygų 2016 metais į teismą kreipėsi tik 2019 m. spalio mėn. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (LVAT 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2087-602/2018, LVAT 2019-06-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1008-261/2019 ir kt.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, laiko, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. Č. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja                                                         Jarūnė Sedalienė