Civilinė byla Nr. 2-3249-614/2017

Teisminio proceso Nr. . 2-55-3-02979-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8.

                                                                                                                                                                                      (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovėms Monikai G. G. ir J. J., ieškovų atstovui advokatui V. M., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei S. S., kitiems ieškovams neatvykus, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. G. G., Ž. B., P. B., E. L., J. J. ir N. D. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas

nustatė:

Ieškovai ieškiniu, dubliku ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė pripažinti negaliojančiomis: 2011-04-06 M. G. G. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110406Z990005; 2011-05-11 Ž. B. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110511V990016; 2011-06-07 P. B. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110607Z990001, 2011-03-09 E. L. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110309K990007; 2011-10-28  J. J. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028V990016; 2011-07-29 N. D. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110729V990029, bei taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas AB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; įpareigoti atsakovą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Ieškovai nurodė, kad nei vienam ieškovui nebuvo paaiškinta, kad banko siūlomas produktas (obligacijos) yra rizikingesnis už terminuotąjį indėlį, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Priešingai, ieškovams buvo siūloma geriau pirkti obligacijas, akcentuojant didesnę grąžą bei patikinant, jog tokia investicija yra tokia pat saugi, kaip pinigų įnešimas į indėlio sąskaitą. Ieškovams raštu buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas, todėl jie pagrįstai manė, kad draudimo apsauga obligacijoms galioja ir nėra rizikos, kad pinigai, sumokėti už obligacijas, bus prarasti. Ieškovai siekė laikyti savo sukauptas lėšas banke laikyti kaip saugius indėlius, kai tuo tarpu bankas siekė pritraukti papildomas, trūkstamas lėšas sudarant su klientais obligacijų sutartis. Ieškovai nebuvo iš anksto nusprendę  įsigyti obligacijas, juos atvykus į banką įkalbėjo banko darbuotojai. Taigi, ieškovų valia neatitiko sutarties turinio, t.y. ginčijami sandoriai buvo sudaryti suklydimo įtakoje. Atsakovas mokėjo savo darbuotojams priedus prie atlyginimo už sudarytas obligacijų pasirašymo ir indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, darbuotojams buvo nurodyta sudaryti kuo daugiau obligacijų sutarčių. Šia aplinkybę įrodo 2011-04-05 atsakovo valdybos sprendimas ir šiuo sprendimu patvirtintos  banko ir jo finansinės grupės darbuotojų skatinimo taisyklės. Tie darbuotojai, kurie nesudarydavo jiems nustatyto minimalaus sutarčių skaičiaus, turėdavo pasiaiškinti savo vadovybei. Taigi banko vardu sudarinėję sutartis asmenys buvo be kita ko ir asmeniškai suinteresuoti įkalbėti klientus sudaryti tokias sutartis, todėl jie buvo labai aktyvūs, vykdė agresyvią rinkodarą, akcentuodavo tik obligacijų privalumus, neišaiškindami klientams tokių investicijų rizikingumo. Sudarytose sutartyse  nėra įvardyti atvejai, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami, todėl bankas sudarė ieškovams prielaidas manyti, jog jų įsipareigojimai pagal obligacijų pasirašymo sutartis yra apdrausti  indėlių draudimu. Atsakovas bankas „Snoras“ sudarydamas ginčijamus sandorius teikė investicines paslaugas, todėl ši jo veikla patenka taip pat ir į LR finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) taikymo sritį (FPRĮ 2 str. 2 d.). Atsakovas nevykdė įstatyme numatytos jam pareigos ir nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos produktais, jų ieškovams neįteikė, neišaiškino investicijų rizikingumo. Obligacijų pasirašymo sutartyse esantis 1.22 punktas neatitinka tikrovės, nes ieškovai nebuvo supažindinti su šiais dokumentais, nei su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, realiai šie dokumentai ieškovams nebuvo įteikti. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ nesurinko įrodymų apie ieškovų finansinę padėtį, patirtį investavimo srityje, jų tikslus. Konstatuotina, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus. Šiuo atveju suklydimas turėjo esminės reikšmės, nes ieškovai sudarė sandorius su prielaida, kad egzistuoja indėlių draudimo apsaugos šiems sandoriams, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga. Ieškovai iš viso nesuprato, kad pasirašydami banko pateiktą sutartį, jie tampa ne indėlininkais, o investuotojais ir kokios iš to kyla rizikos. Ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, todėl būtų neteisinga, jei jie turėtų prisiimti riziką dėl sandorio esminių sąlygų klaidingo supratimo. Atsakovas bankas „Snoras“ tuo tarpu yra profesionali, licencijuota kredito įstaiga, ir pagal jos atžvilgiu taikytinus teisės aktus jai tenka pareiga tinkamai išaiškinti klientams visų jos teikiamų paslaugų esmę bei paaiškinti kylančias rizikas. Kadangi šios pareigos netinkamas vykdymas lėmė esminį neprofesionalaus investuotojo suklydimą, todėl atsakovas turėtų prisiimti iš viso to kylančias neigiamas pasekmes. Svarbi aplinkybė yra ta, kad bankas klientams pateikdavo standartinę sutarties formą ir ieškovai sutartį sudarydavo prisijungimo būdu. Visiems Ieškovams informacija apie siūlomą produktą buvo pateikta žodžiu ir banko darbuotojai paruoštoje sutarties formoje tik parodydavo ieškovams, kurioje vietoje jiems reikia pasirašyti. Visą sutarčių ir jų priedų paketą tokiu atveju turėjo sudaryti daugiau kaip 60 puslapių. Objektyviai vertinant, prieš pasirašant sutartis ieškovams fiziškai nebuvo įmanoma perskaityti visų šių dokumentų. Negana to, minėti sutarčių priedai ieškovams realiai netgi nebuvo įteikti. Taigi, esant abejonių, ar bankas suteikė visą reikalingą informaciją ieškovams, šią aplinkybę reiktų vertinti ieškovų naudai. Ieškovai nebūtų sudarę šių sutarčių, jeigu minėtą informaciją būtų žinoję. Visi ieškovai pripažinti neprofesionaliais investuotojais, tačiau bankas nevykdė FPRĮ  nuostatų ir netaikė ieškovams įstatyme numatytos apsaugos. Vidutinis normaliai protingas žmogus  buvusiomis aplinkybėmis niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti aplinkybių ir savarankiškai spręsti, kad draustumo aspektu obligacijos labiau rizikingas produktas nei indėlis. Jei atsakovas būtų suteikęs visą Įstatymo numatytą informaciją, nei vienas ieškovas ginčo sutarčių nebūtų sudaręs ir būtent atsakovo neteisėti veiksmai nulėmė ir jo darbuotojų elgesys turėjo esminę reikšmę ieškovų suklydimui (CK 1.90 str.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovai ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovo AB banko „Snoras“ neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad atsakovui bankui „Snoras“ iškėlus bankroto bylą ieškovai negali savo teisių ir interesų adekvačiai apginti kitais gynimo būdais, t.y. kreditorinių reikalavimų patvirtinimu bankroto byloje ir galimu daliniu patenkinimu. Ieškovai taip pat rėmėsi CK 1.91 str., nurodė, kad nuslėpė esmines aplinkybes, kuriuos žinodami ieškovai nebūtų sudarę sutarčių. Atsakovas jau 2011-01-18 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.03-02 buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos pašalinti, bankas pažeidė LR bankų įstatymo reikalavimus ir savo veiklos trūkumų nepašalino. Ši informacija turėjo būti atskleista  atsakovo išleistuose obligacijų emisijų prospektuose, atsakovas turėjo informaciją pateikti Vertybinių popierių komisijai, atitinkamai paskelbti Centrinėje informacijos bazėje, savo tinklapyje  (LR Vertybinių popierių  įstatymo 2 str. 36 d., 6 str. 1 d., 18 str.). Tačiau atsakovas to neapdarė, slėpė reikšmingą informaciją ir nuo ieškovų, ir nuo Lietuvos banko ir tokiu būdu suklaidino ieškovus, siekdamas prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdamas savo veikos trūkumus. Tikroji banko padėtis – kad ji žymiai blogesnė nei anksčiau, paaiškėjo tik 2011-11-24, lai buvo paskirtas laikinasis administratorius. Pripažinus sutartis negaliojančiomis yra taikytina restitucija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovui bankui „Snoras“ yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui - banko „Snoras“ bankrotui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (b.l. 1-11, 1 t.; 2-8, 164-173, 3 t., 80-93, 4 t.).

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimuose į ieškinį, dubliką ir prašymą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė šiuos ieškovų procesinius dokumentus atmesti. Nurodė, kad klientų einamojoje sąskaitoje esančios lėšos yra draudžiamos indėlių draudimu, todėl nuostata dėl kliento piniginių lėšų grąžinimo užtikrinimo turi būti aiškinama ir taikoma būtent banko sąskaitoje laikomų piniginių lėšų atžvilgiu, bet ne vertybinių popierių – banko obligacijų– atžvilgiu. Sutartyje nėra teigiama, kad banko skolos vertybiniai popieriai – obligacijos - yra draudžiami indėlių draudimu, todėl konstatuotina, kad bankas nepateikė klientams melagingos informacijos ir jų nesuklaidino.  Atsakovas pateikė ieškovams kaip neprofesionaliems klientams Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, o ieškovai raštu patvirtino, kad visą šią informaciją gavo. Sudarydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ieškovai raštu patvirtino, kad gavo apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Jei ieškovai nesuprato šio aprašymo nuostatų, jie galėjo kreiptis į banko darbuotojus dėl papildomų paaiškinimų. Be to, obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 p. yra aiškiai nurodyta, kad „pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir  galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Atkreiptinas dėmesys, kad dauguma ieškovų patvirtino, jog turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, o baziniai prospektai, fiksuotų palūkanų obligacijų emisijų galutinės sąlygos, indėlių sertifikatų bendrųjų sąlygų aprašai, taip pat ir pavedimų vykdymo, sujungimo ir sandorių paskirstymo politika, interesų konfliktų vengimo politikos santrauka, finansinių priemonių užtikrinimo veiksmai bei finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas buvo viešai skelbiami banko internetiniame puslapyje. Taigi, ieškovai turėjo galimybę internete pasitikrini dokumentų sąlygas. Ieškovai banke turėjo ne vieną terminuotojo indėlio sutartį, todėl jiems turėjo būti aišku, kuo terminuotojo indėlio sutartis skiriasi nuo obligacijų pasirašymo sutarties. Be kita ko, terminuotojo indėlio sutartyje nurodytas indėlio terminas, kuriam suėjus bankas perveda indėlį klientui arba klientas jį gali atsiimti pats anksčiau. Atsakovas nenuslėpė nuo ieškovų terminuotojo indėlio ir ginčijamų sutarčių skirtumų, bei nepateikė jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, priešingai, ieškovai turėjo visas galimybes tinkamai susipažinti su visais dokumentais susijusiais su įsigyjamu produktu. Manytina, kad ieškovai neįdėjo visų pastangų, kad iš esmės suvoktų perkamo bankinio produkto esmę, rizikas ir kt. Įstatymo pareiga suteikti klientui reikalingą informaciją reiškia informacijos, kurios pakaktų vidutiniam neprofesionaliam investuotojui priimti pagrįstą investicinį sprendimą, suteikimą, tačiau negali būti išplečiama tiek, kas suponuotų banko pareigą neabejotinai įsitikinti, kaip konkretus klientas jam pateikiamą informaciją supranta, nes tai yra tiesiog objektyviai neįgyvendinama. Tokio tikslo nei Europos Sąjungos teisės aktuose, nei juos įgyvendinančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra. Investuotojų interesų apsauga nereiškia, kad bet kuriuo atveju už neprofesionalių investuotojų, kaip specialių investavimo žinių neturinčių arba mažai turinčių, patirtus finansinius nuostolius turi atsakyti stipresnioji pusė – bankas. Klientų pasirašymas finansiniuose dokumentuose nėra ir negali būti vien tik formalus veiksmas. Laisva valia pasirašydamas atitinkamuose dokumentuose, klientas prisiima vykdyti jame nustatytus įsipareigojimus ir turi pareigą tinkamai su jais susipažinti ir visus neaiškumus aptarti su banko darbuotojais. Ieškovai turėjo pareigą bent jau perskaityti visus jiems pateikiamus pasirašyti finansinės priemonės įsigijimo dokumentus, bei visus iškilusius klausimus aiškintis su banko darbuotojais.  Ieškovai būdami atidūs ir rūpestingi, turėjo galimybę suprasti minimalius obligacijų skirtumus nuo terminuotųjų banko indėlių. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas dėjo visas pastangas ir įvykdė visus įstatymų reikalavimus, bei suteikė visą būtiną informaciją ieškovams prieš pasirašydamas su jais ginčijamas sutartis. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovai turėjo pareigas būti atidūs ir rūpestingi, todėl klaidingas įsivaizdavimas, šiuo atveju, negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Pasirašydami sutartis ieškovai visiškai nevertino sąlygos, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektai ir dėl šios sandorio sąlygos bankui nereikė  jokių pretenzijų iki pat bankroto bylos iškėlimo bankui. Konstatuotina, kad ieškovai nepagrindė ir neįrodė, nei vienos ieš ieškinyje ir dublike nurodytų aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamų sandorių pripažinimą negaliojančiais. Ieškovų į bylą pateikti reklaminiai straipsniai ir ieškovų patvirtinimas aplinkybės, kad bankas vykdė plačią platinamų investicinių produktų reklaminę kampaniją, kaip tik įrodo, kad perskaitę šiuos straipsnius ginčijamų sandorių sudarymo dienomis ieškovai atvyko į banką būtent tuo tikslu, t. y. sudaryti ginčijamas sutartis. Kitaip tariant, patys ieškovai patvirtina, kad jie buvo iš anksto apsisprendę sudaryti ginčijamas sutartis. Ieškovai neturėjo tikslo sudaryti terminuotųjų indėlių sutarčių, nes juos domino didesnė finansinė grąža, todėl mažai tikėtina, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos banko darbuotojų iniciatyva. Ieškovai cituodami straipsnius, pabrėžė, kad obligacijos buvo siūlomos tik kaip alternatyva terminuotiesiems indėliams, tačiau ne kaip pakaitalas. Ieškovai, taip pat, nepagrįstai tapatina straipsnių teiginius apie investicijų saugumą, išimdami tai iš straipsnių konteksto, su indėlių draudimo institutu. Juo labiau straipsniuose nėra nurodyta, kad obligacijoms, kaip ir indėliams, yra taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ. Taigi, konstatuotina, kad bankas neskatino obligacijų įsigijimo vietoj indėlių, o reklaminė kampanija negalėjo sudaryti ieškovų klaidingo įsitikinimo dėl draudimo apsaugos pagal IĮDĮ taikymo banko siūlomų investicinių produktų atžvilgiu. Patikslinto ieškinio teiginys dėl neva obligacijų platinimo metu banko vykdytos agresyvios rinkodaros neturi jokio faktinio pagrindo. Net jei daryti prielaidą, kad ieškovams įsigyti obligacijas pasiūlė banko darbuotojai, tai negali vienareikšmiškai reikšti agresyvios rinkodaros. Atsakovas informavo, kad banko darbuotojams darbo užmokesčiai buvo mokami du kartus į mėnesį. Banke buvo nustatyta skatinimo sistema, galiojusi visiems banko ir banko grupę sudariusių subjektų darbuotojams. Banko darbuotojų skatinimą reglamentavo banko valdybos patvirtintos 2011-04-05 AB banko „Snoras“ ir jo finansinės grupės darbuotojų skatinimo taisyklės. Filialų darbuotojai (taisyklių 12.6 p.) be kita ko buvo skatinami už tiesioginį pardavimų vykdymą (taisyklių 12-17 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad skatinimas buvo skiriamas metodikoje aprašyta tvarka (taisyklių 14 p. ir taisyklių priedas Nr. 1) ir tik išleidus banko prezidento įsakymą (taisyklių 17 p.). Taigi, neteisinga ieškovų pozicija, kad darbuotojams buvo mokama už kuo didesnį skaičių obligacijų pasirašymo sutarčių. Tam, kad darbuotojas galėtų pretenduoti į premiją jis turėjo vykdyti planą 100 proc. visų jį sudarančių produktų atžvilgių, o ne tik obligacijų. Ieškovų argumentai dėl apgaulės taip pat nepagysti. Ieškovai nenurodo dėl kokios konkrečiai banko finansinės būklės ar banko veiklos perspektyvų jie buvo apgauti. Remiantis LR Vertybinių popierių įstatymo 6 str. 1 d. prospekte pateikiama informacija apie emitentą, jo vertybinius popierius, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinklioje, t. y. turi būti pateikta visa informacija, kuri atsižvelgiant į konkretaus emitento išleistų vertybinių popierių, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą, ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno  garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, taip pat šių vertybinių popierių suteikiamas teises. Įstatymo 2 str. 10 p. apibrėžia esminį įvykį kaip su emitentu susijusį jam žinomą ir privalomą žinoti įvykį, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai, o 18 str. nustato, jog emitentas, kurio vertybinius popieriais lesta prekiauti reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka nedelsdamas turi pateikti  reguliuojamos rinkos, kurioje prekiaujama jo išleistais vertybiniais popieriais, operatoriui, VPK ir VPĮ 28 str. nustatyta tvarka viešai paskelbti, įdėti į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę, paskelbti savo tinklapyje informacinį pranešimą apie kiekvieną esminį įvykį. Tačiau Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu bankui nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, bankui buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs draudimai teikti tam tikras finansines paslaugas (LR BĮ 72 str. 1 d.). Nutarimo preambulėje konstatuojama, jog  tokių priemonių imamasi dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų ir banko veiklos trūkumų. Taigi, Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui, kas savo ruoštu reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės prižiūrimos institucijos neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko Snoras veikla yra nestabili ir nepatikima. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Nutarime nurodytus pažeidimų ir duotų privalomų nurodymų neįtraukimas į Prospektus neatitiko VPĮ 6 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Be to, viešai paskelbtame Lietuvos banko tinklapyje viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus (kaip ir 2011-06-23 Lietuvos banko  valdybos pirmininko pranešime Seina). Nei viename bylos dokumente, taip pat ir ieškovų minimame Lietuvos banko nutarime Nr.03-2 nėra objektyvių duomenų, įrodančių, kad ginčo obligacijų sutarčių sudarymo metu arba Prospektų paskelbimo metu buvusią blogą banko finansinę būklę arba nemokumą. Bankas buvo kredito įstaiga, kuri užsiėmė finansine veikla, kuri yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių, apie šias rizikas ieškovai buvo informuoti. Banko finansinė būklė nuolat ir gana greitai gali kisti, o nuo obligacijų sutarčių sudarymo iki banko nemokumo praėjo nemažai laiko, bankroto byla iškelta tik 2011-12-07. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos banko tinklapyje buvo paskelbta informacija apie banko inspektavimo ir priežiūrinio tikinimo rezultatus. Atsakovas apie inspektavimo rezultatus informavo VPK, kuri nustatyta tvarka 2011-02-20 apie tai paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje, plačiai skelbta įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Pažymėtina ir tai, kad ieškovai nepateikė jokių argumentų ar aplinkybių, kad būtų nukrypta nuo jau susiformavusios teismų praktikos panašiose bylose (b.l. 1-9, 2 t.; 22-29, 3 t.; 18-22, 4 t., 15-19, 5 t.).

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į pareikštą ieškinį, dubliką ir pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, prašė juos atmesti, bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo BAB banko „Snoras“ atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Nurodė, kad prie ieškinio nėra pridėtų dokumentų įrodančių, kad 2011-11-24 ieškovai ieškinyje nurodomas pinigų sumas laikė banke pagal indėlio ar banko sąskaitos sutartį.  Draudžiamo įvykio dieną ieškovai jau buvo savo valia perdavę bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas, t.y. neturėjo reikalavimo teisių į šias pinigines lėšas. Taigi, jie neturi teisės į indėlio draudimo išmokas už įgytas banko obligacijas pagal IĮDĮ. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai, įgydami obligacijas, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Todėl bankas yra jiems perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, kurio nežinojimas, negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Pačiose ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Banko obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas, yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka į Indėlių direktyvos 7 str. 2 d. bei I priedo 12 p. numatytas išimtis. Kadangi ieškovų ginčo sutartimis įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu (tiesiogiai numatyta teisės aktuose), ieškovų teiginiai apie tai, kad atsakovas juos suklaidino, neatskleidė visos su sandorių rizika susijusios informacijos yra atmestini. Tai, kad ieškovai suprato sudarantys ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog  sudarydami ginčo sutartis, tuo pačiu metu, jie sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nebūna sudaromos pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su jų sąlygomis iki pasirašymo bei išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo atvejus pažymima, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Ieškovai neįrodė, jog ginčijamas sutartis sudarė suklydimo įtakoje, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovams su atsakovu sudarant ginčijamas sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas (lyginant su banko siūlomomis palūkanomis už terminuotus indėlius) jie gauna dėl padidintos rizikos, kadangi didesnes palūkanas už vertybinius popierius atsakovas galėjo pasiūlyti klientams todėl, kad nereikėjo mokėti draudimo įmokos indėlių ir investicijų draudimui, ir sutaupomos lėšos galėjo būti mokamos klientams. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad indėlių sertifikatai ar obligacijos yra draudžiami indėlių draudimu. Be to, ieškovai klaidingai teigia, kad jų suklydimas pasireiškia tuo, kad jie manė, jog obligacijos yra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios ir bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Dar daugiau, visi be išimties ginčo sutartyse nurodomi dokumentai (aprašai, prospektai, galutinės sąlygos ir t. t.) buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje, todėl ieškovai galėjo su jais susipažinti naudodamiesi internetu. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Todėl pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Kitaip tariant, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Atsakovo nuomone, ieškovai privalo įrodyti, jog atsakovas pažeidė minėtose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Kadangi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vėliau vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas. Bankas neturėjo motyvo klaidinti ieškovus, teikti jiems melagingą informaciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Priešingai - darbuotojai privalėjo kelti kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, o mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti pinigines lėšas priklausančias jiems. Atsiliepimuose pažymima, kad ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, o patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo. Taigi, ieškovai negali būti pripažinti indėlininkais IĮIDĮ prasme ir net pripažinus ieškovų ginčijamas sutartis negaliojančiomis, ieškovų pagal sutartis sumokėtos lėšos netaptų draudimo objektu (b.l. 111-124, 1 t.; 13-20, 3 t.; 23-36, 4 t.,  1-14, 5 t.).

Teismo posėdžio metu ieškovė M. G. G. palaikė  ieškinį, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad į banko sąskaitą pravesdavo  jos pensiją, ji pasitikėjo banku. Įsigyti obligacijų nutarė, nes didesnės palūkanos. Banko darbuotoja pasiūlė pirkti, perskaitė, kad bus draudžiama įstatymo nustatyta tvarka. Prospekto jokio jai nedavė, davė tų popierių buvo daug. Paaiškino, kad jos išsilavinimas aukštasis universitetinis, dirbo agronome, Technikume dėstytoja, Mokėjimo agentūros Skyriaus vedėja. Ūkio banke obligacijų taip pat turėjo ir valstybinių obligacijų, suprato, kad tai yra vertybinis popierius. Ūkio bankas išpirko obligacijas, turėjo „Pajūrio autorika“ akcijų 50 proc. Visą laiką internetu naudojosi, bankas skelbėsi, kad jis geros būklės. Ieškovė nurodė, kad ji nesuklydo, juos apgavo, nes įsiūlė tokią sutartį. Jokių rizikų neįžvelgė. Sutartyse buvo parašyta – draudžiama įstatymo nustatyta tvarka.

Ieškovė J. J. palaikė  ieškinį, prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad turėjo santaupas banke pasidėję taupomajame banke, Švitrigailos skyriuje, jį uždarė ir pranešė, kad atsiimti indėlį, vyras pasiūlė, kad į Snorą banką padėti. Nuėjo, kad indėlį padėti ir ją įtikimo, kad pajamos bus didesnės.  Apie draudimą darbuotoja nepasakojo tada. Sutartį perskaitė, suprato, kad priima indėlį saugoti. Tėvai turėjo obligacijų, galvojo, kad tai saugu. Turėjo vidurinį išsilavinimą, dirbo pardavėja, virėja. Kitų obligacijų neturėjo, akcijų taip pat neturėjo, vertybinių popierių turbūt turėjo taupomajam banke.  Negirdėjo, kad tuo metu bankas galėtų bankrutuoti. Suprato, kad obligacijos ir indėliai ne tas pats, tačiau galvojo, kad tai patikima. Nepamena kokius dokumentus banke pasirašė.

Ieškovų advokatas V. M. palaikė ieškovų ieškinį, prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais. Visi ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai. Jų tikslas buvo ne pelno siekimas. Iniciatyva sudaryti sutartis kilo iš banko pusės. Bankas turėjo pareigas tokių klientų apsaugai – išaiškinti siūlomų produktų esmę dėl siūlomų produktų, rizikos. Šių pareigų bankas nevykdė ar vykdė formaliai, dėl to ieškovai suklydo ar buvo suklaidinti ir to pasėkoje sudarė ginčo sutartis. Ieškovai nesuprato sutarčių esmės skirtumų ir rizikos. Bankas veikė ir kaip bankas, ir kaip emitentas ir kaip platintojas, todėl turėjo vykdyti įstatymų nustatytas informavimo pareigas, nevykdė IĮIDĮ 13 str. pareigos informuoti apie draudžiamus ir nedraudžiamus atvejus. Banko pažeidimus konstatavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Realiai ieškovai negavo nei  rizikos aprašymo santraukos, nei bazinių prospektų. Atsakovas nesurinko duomenų apie ieškovų išsilavinimą, patirtį, parmiegą vykdė formaliai. Kitas pažeidimas - Snore platinimą vykdė licencijos neturintys darbuotojai. Apgaulė pasireiškė tuo, kad bankas nebuvo atskleidęs savo realios finansinės padėties ir nebuvo nurodęs, kad Lietuvos banko nutarimu kad buvo pripažinti pažeidimai nebuvo vykdomi nurodymai ir pažeidimai nebuvo pašalinti. Žinodami tokią informaciją ieškovai labai rintai būtų pagalvoję ar tokias sutartis sudaryti. Atsakovas nuslėpė tą informaciją ir nuo ieškovų ir nuo Lietuvos banko ir tai tyčiniai ir kryptingi veiksmai.

Atsakovo BAB banko Snoras A. M. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Ieškovės nurodė, kad suprato, jog tai kitas produktas nei indėliai, siekė didesnių palūkanų, pasitikėjo banku. Suklydimo dėl sandorio nebuvo, galbūt buvo suklydimas dėl banko veiklos perspektyvų. Jokiuose banko dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijos draudžiamos taip pat kaip ir indėliai. Suklydimas dėl draudimo nepripažintinas  turinčiu esminės reikšmės, ieškovai norėjo gauti didesnę finansinę grąžą, tai ir turėjo suvokti, kad toks produktas turi didesnę riziką. Vieno ieškovo suma ženkliai didesnė nei draudimo suma – tai draudimas padengtų tik dalį, tai rodo, kad draudimas ieškovei nebuvo esminė aplinkybė. Dalis ieškovų pervesdavo pinigus iš kitų bankų, nutraukė indėlių sutartis, kad įsigytų obligacijas. Dalis ieškovų paskirstė savo riziką. Dalis ieškovų yra įmonių vadovai. Obligacijos istoriškai žinomos žmonėms, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Ieškovų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo ieškinio patenkinti. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie sandorių sudarymo metu tariamai buvusią blogą banko turtinę būklę ar negalimumą vykdyti sandorius. Prašė priteisti 4.980,31 Eur bylinėjimosi išlaidas, duomenys apie kurias pateikti su 2013-10-17 d. pareiškimu.

Atsakovo VĮ Indėlių Investicijų draudimas atstovė S. S. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Ieškovai suprato ir turėjo įžvelgti sutarčių skirtumus. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas 814,77 Eur.

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė M. G. G. atsakovo banke nuo 2000 m. buvo sudariusi / pratęsusi 20 terminuotojo indėlio sandorių (b.l. 13, 2 t.). 2011-04-06 ji su atsakovu sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.Z9924455, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l.64-72, 2 t.). 2011-04-06 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110406Z990005, pagal kurią įsigijo 280 vnt. obligacijų su 4% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 27988,18 Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-04-27 (b.l. 12, 1 t.). Pažymėtina, kad paskutinį terminuotojo indėlio sandorį ieškovė atsakovo banke sudarė 2011-05-31,t.y. jau po ieškovės ginčijamo sandorio sudarymo (b.l. 13, 2 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu  (b.l. 65, 2 t.). Ji atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 72, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l.15, 1 t.).

Byloje nustatyta, kad ieškovas Ž. B. nuo 2002 m. atsakovo banke buvo sudaręs / pratęsęs 11 terminuotojo indėlio sandorių (b.l. 15, 2 t.). 2011-05-11 jis su atsakovu sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9932719, pagal kurią  atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l.22-31, 2 t.). 2011-05-11 sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110511V990016, pagal kurią įsigijo 268 vnt. obligacijų su 4% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 26793,3Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-06-01 (b.l. 27, 1 t.). Pažymėtina, kad vienas terminuotojo indėlio sandoris buvo sudarytas jau po ginčijamos sutarties  pasirašymo, t.y. 2011-10-12 (b.l. 15, 2 t.). Ieškovas atsisakė bankui pateikti  duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 30, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (b.l. 30-33, 1 t.). Ieškovas turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo veterinarijos gydytoju.

Byloje nustatyta, kad ieškovė P. B. atsakovo banke buvo sudariusi 2 terminuotojo indėlio sandorius (b.l. 16, 2 t.). 2011-06-07 ji su atsakovu  sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. Z9934414, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 33-42, 2 t.). 2011-06-07 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110607Z990001, pagal kurią įsigijo 100 vnt. obligacijų su 4% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 9996,33 Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-07-05 (b.l. 34, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (b.l. 34, 2 t.). Ji atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l.41-42, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas. Ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, baigė dirbo mokytoja, šiuo metu yra pensininkė.

Byloje nustatyta, kad ieškovė E. L. atsakovo banke buvo sudariusi 1 terminuotojo indėlio sutartį (b.l. 18, 2 t.). 2011-03-09 ji su atsakovu  sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.K9922358, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l.94-103, 2 t.). 2011-03-09 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110309K990007, pagal kurią įsigijo 200 vnt. obligacijų su 4% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 19995,78Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-03-22 (b.l. 44, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (b.l. 95, 2 t.). Ji atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 102, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas. Ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, baigė Kauno technikos universitetą, dirba direktorės pareigose UAB „Edmonas“.

Byloje nustatyta, kad ieškovė J. J. nuo 2006 m. atsakovo banke sudarė / pratęsė 15 terminuotojo indėlio sandorių (b.l. 19, 2 t.). 2011-10-28 ji su atsakovu  sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.V9962031, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 84-92, 2 t.). 2011-10-28 ieškovė sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111028V990016, pagal kurią įsigijo 532 vnt. obligacijų su 4,5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 53199,63Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-11-05 (b.l. 57, 1 t.). Ieškovė nepateikė bankui duomenų apie galimybę naudotis interneto ryšiu, turimą investavimo patirtį, investavimo lūkesčius, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 85, 92, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas. Ieškovė baigė Vilniaus prekybos technikumą, įgijo maisto paruošimo technologo specialybę, dirbo padavėja, kasininke kontroliere.

Byloje nustatyta, kad ieškovė N. D. nuo 2006 m. atsakovo banke sudarė / pratęsė 20 terminuotojo indėlio sandorių (b.l. 20, 2 t.). 2011-01-10 ji su atsakovu  sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.V9914342, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 44-53, 2 t.). N. D. 2011-07-29 sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110729V990029, pagal kurią įsigijo 2450 vnt. obligacijų su 5% metine palūkanų norma, kiekvienos nominali vertė 100 Lt, už kurias sumokėjo 244995,84 Lt. Sutartyje buvo numatyta šių obligacijų išpirkimo data - 2012-08-02 (b.l. 74, 1 t.). Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (b.l. 45,2 t.). Ji atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 52, 2 t.). BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (b.l.78-81, 1 t.). Ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, dirba direktore UAB „Ebemina“.

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Šalių sudarytose obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 iki kurios priėmimo nagrinėjama byla Vilniaus apygardos teismo 2014-01-13 nutartimi buvo sustabdyta. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms  būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovė M. G. G. yra baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją, jos profesija agronomė; Ž. B. pagal išsilavinimą yra veterinarijos gydytojas, dirba Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje Vilniaus skyriuje; P. B. yra baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją, dirbo mokytoja; E. L. yra baigusi Kauno technikos universitetą, cheminės inžinerijos fakultetą, yra įgijusi viešojo maitinimo inžinieriaus - technologo specialybę, o šiuo metu dirba UAB „Edmonas“ direktorės pareigose; J. J. yra baigusi Vilniaus prekybos technikumą, kur įgijo maisto paruošimo techniko - technologo specialybę, iki 1998 m. dirbo padavėja ir kasininke; N. D. turi aukštąjį išsilavinimą, dirba UAB „Ebemina“ direktorės pareigose. Iš to galima spręsti, kad visi ieškovai turėjo gyvenimiškos patirties, beveik visi ieškovai buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą, išskyrus  J. J., kuri baigusi technikumą ir taip pat turėjo darbinės ir gyvenimiškos patirties. Visi ieškovai, išskyrus Ž. B., nurodė, kad nuolat naudojosi internetu. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas 2012-12-19. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančių neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad visi ieškovai atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą  anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11- 24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12- 20. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip  ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos  2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir   1.91 str.  Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų: Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju, atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė iš kiekvieno ieškovo priteisti 814,77 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovo BAB banko „Snoras“ įrodymai, patvirtinantys patirtas bylinėjimosi išlaidas, nėra pateikti.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas LITEKO duomenimis turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tos pačios advokatų kontoros ir to paties advokato, į tai, kad teisės naujumo ar taikymo problematikos šioje byloje nėra indentifikuota, ieškinį dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmetus, atsakovo prašoma atlyginti suma laikytina nepagrįsta ir todėl yra mažinama, t.y. iš kiekvieno ieškovo atsakovo naudai priteistina po 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, išskyrus Damalakienę, kadangi jos dalis reikalavimo dėl indėlio sertifikato įsigijimo buvo patenkinta teismo 2016-05-27 d. nutartimi patvirtinta taikios sutartimi (b.l. 184, t. 3), todėl iš jos priteistina 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovų M. G. G., Ž. B., P. B., E. L., J. J. ir N. D. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai iš ieškovų M. G. G., Ž. B., P. B., E. L., J. J. ir po 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai iš ieškovės N. D. 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                                                                                 Eglė Surgailienė