Administracinė byla Nr.: I-689-355/2011;
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00405-2011-9;
Procesinio sprendimo kategorija: 17.2;78.1.;74.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 7 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Donato Daunio,
kolegijos narių teisėjų Marytės Švažienės ir Žano Kubecko,
sekretoriaujant Palmirai Berberaušienei,
dalyvaujant pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje atstovei Loretai Bagdonavičienei,
nedalyvaujant atsakovės Mažeikių rajono savivaldybės tarybos atstovui.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje pareiškimą atsakovei Mažeikių rajono savivaldybės tarybai dėl prašymo pripažinti, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, 36 straipsnio 1 daliai ir laikyti jį panaikintu nuo sprendimo priėmimo dienos.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pateiktą pareiškimą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje 2011 m. liepos 25 d. Šiaulių apygardos administraciniam teismui įteikė pareiškimą, kuriuo teismo prašo pripažinti, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, 36 straipsnio 1 daliai ir laikyti jį panaikintu nuo sprendimo priėmimo dienos.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje atstovė Loreta Bagdonavičienė teismo prašė tenkinti pareiškėjo skundą visiškai. Pasisakymuose teismo posėdžio metu ir teismui pateiktame pareiškime (2-5 b. l.) nurodė, kad Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje vykdydamas Mažeikų rajono savivaldybės priimtų teisės aktų administracinę priežiūrą nustatė, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 4 punkto ta dalis, kur nustatyta, kad „Mokiniai, kurie pravažiuoja artimiausią mokyklą, perka keleivio bilietą nuo artimiausios mokyklos iki tos, į kurią važiuoja (išskyrus mokinius, kurie atitinkamoje mokykloje mokėsi iki 2009 m. rugsėjo 1 d., nustatant galiojimo laiką tokiai išimčiai iki 2010 m. liepos 1 d.). Tokiam bilietui įsigyti išlaidos nekompensuojamos“, prieštarauja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890) 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; 1998, Nr. 67-1940; 2003, Nr. 63-2853) 29 straipsnio 1 daliai, 36 straipsnio 1 daliai.
Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas: kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, šių mokyklų ar įstaigų darbo dienomis važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais; neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis.
Švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti. Švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalis numato, kad mokinys į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu pavežamas visuomeniniu transportu Transporto lengvatų įstatymo nustatytą atstumą. Toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys kaimo bendrojo lavinimo mokyklų priešmokyklinio ugdymo grupių ir 1-8 klasių mokiniai privalo būti vežiojami į artimiausią atitinkamą savivaldybės ar kito steigėjo mokyklą mokykliniais autobusais ar kitu transportu.
Pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad nė viename iš aukščiau paminėtų įstatymų nekalbama apie tam tikrų išlaidų nekompensavimą. Priešingai – Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis kalba apie tai, kad savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, kompensuoja visas važiavimo išlaidas. To paties straipsnio 2 dalis leidžia savivaldybei savo nustatyta tvarka kompensuoti važiavimo išlaidas ir kitais atvejais. Mažeikių rajono savivaldybės taryba, nustatydama išlaidų kompensavimo tvarką, šį klausimą susiedama su artimiausia bendrojo lavinimo ar neformaliojo švietimo ugdymo įstaiga, pažeidžia moksleivių teisę laisvai pasirinkti mokyklą bei jų lygybės ir nediskriminacijos principą. Teisę pasirinkti mokyklą garantuoja Švietimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalis, kuri numato, kad tėvų (globėjų, rūpintojų) ir vaiko pageidavimu vaikas gali būti priimtas į kitą bendrojo lavinimo mokyklą tuo atveju, jeigu joje yra laisvų vietų. Švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalies reglamentavimas siejamas su savivaldybės prievole bet kokiu atveju pavežti 1-8 klasių mokinius iki artimiausios mokyklos mokykliniais autobusais ar kitu transportu, t.y. tuo atveju, jei visuomeninis transportas tuo maršrutu nevažiuoja, savivaldybė turi rasti būdą, kaip atvežti 1-8 klasių mokinius iki artimiausios mokyklos. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad už tolesnį pavėžėjimą mokinys privalo pirkti keleivio bilietą. Pareiškėjas pažymėjo, kad to paties straipsnio 1 dalies pirmuoju sakiniu įstatymų leidėjas aiškiai nurodo, kad mokinys į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu pavežamas visuomeniniu transportu iki 40 km ir atgal, kaip tai nustatyta Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnyje. Mažeikių rajono savivaldybės taryba, nustatydama važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką, priešingai nei Transporto lengvatų įstatyme, nusprendė kompensuoti ne visas važiavimo išlaidas, o tik iki artimiausios mokyklos, įpareigodama toliau važiuojančius pirkti keleivio bilietą bei nustatydama, kad tokiam bilietui įsigyti išlaidos nekompensuojamos. Tokia Tvarkos 4 punkte nustatyta važiavimo išlaidų kompensavimo diferenciacija sudaro skirtingas galimybes lankyti mokymo įstaigas vaikams priklausomai nuo jų gyvenamosios vietos, pažeidžia jų teisėtus interesus gauti įstatymais garantuojamas švietimo, ugdymo paslaugas, t.y. lankyti tėvų ar globėjų pasirinktą mokymo įstaigą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybės atstovas Telšių apskrityje 2011 m. sausio 19 d. teikimu Nr. S-21-V-2 pasiūlė svarstyti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. Tl-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punkto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Mažeikių rajono savivaldybės meras 2011 m. sausio 28 d. raštu Nr. R8-2.21-455 „Dėl teikimo“ atsakė, jog su 2011-01-19 teikimu Nr. S-21-V-2 nesutinka. 2011 m. gegužės 27 d. vykusiame savivaldybės tarybos posėdyje buvo pristatytas sprendimo projektas „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos, patvirtintos Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. Tl-336, 4 punkto pripažinimo netekusiu galios“. 2011 m. liepos 1 d. posėdyje vyko šio projekto svarstymas. 2011 m. liepos 13 d. Mažeikių rajono savivaldybė raštu Nr. R8-2.21-3653 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos patvirtintos Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. Tl-336, 4 punkto pripažinimo netekusiu galios“ informavo, kad 2011 m. liepos 1 d. savivaldybės tarybos posėdyje buvo priimtas sprendimas nekeisti esančios tvarkos.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Švietimo įstatymo naujoje redakcijoje 36 straipsnio 1 dalis dar aiškiau reglamentuoja mokinių pavėžėjimą: mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu vežami visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu, mokykliniu autobusu arba kitu transportu. Į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1-8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas 36 str. 1 d.). Tiek iki liepos 1 d. galiojusi Švietimo įstatymo 36 straipsnio 1 dalies redakcija, tiek ir po liepos l d. – nukreipia į Lietuvos Respublikos transporto lengvų įstatymą, kurio 1 dalis numato, kad savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas. Todėl, Vyriausybės atstovo nuomone, Mažeikių rajono savivaldybė nustatydama Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punkte sąlygą, kad mokiniai, kurie pravažiuoja artimiausią mokyklą, perka keleivio bilietą nuo artimiausios mokyklos iki tos, į kurią važiuoja, ir kad tokiam bilietui įsigyti išlaidos nekompensuojamos, apriboja įstatymu nustatytas mokinių teises į važiavimo išlaidų kompensavimą.
Atsakovė Mažeikių rajono savivaldybės taryba teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai. Teismui pateiktame atsiliepime atsakovė nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus. Prašė teismo pareiškėjo pareiškimo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad LR transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad „<...> savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, šių mokyklų ar įstaigų darbo dienomis važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais; neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis.<...>“ Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2010 m. spalio 19 d. administracinėje byloje Nr. A143-1197/2010 pasisakė: „<...> Aiškindama šią teisės normą, kolegija pažymi, kad pirmiausia ji yra skirta garantuoti joje nurodytų mokinių grupėms visų (šioje normoje aptartomis sąlygomis) važiavimo išlaidų kompensavimą. Tačiau šioje teisės normoje tiesiogiai nėra nurodytas tokio kompensavimo mechanizmas (tvarka). Pagal aptariamos teisės konstrukciją, nurodyta tvarka turi būti nustatyta pačios savivaldybės (kurios teritorijoje yra švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų, kultūros ir meno įstaigos). Pažymėtina, kad šioje normoje nurodytas kompensavimo mechanizmas yra pakankamai sudėtingas ta prasme, jog šiame procese turi dalyvauti net kelios subjektų grupės, tarp jų ir vežėjai. Taip pat pažymėtina, kad šioje normoje panaudota sąvoka „visos važiavimo išlaidos“ reikalauja atitinkamo aiškinimo, nes tam tikra važiavimo išlaidų dalis atitinkamų lengvatų suteikimo pavidalu kompensuojama (turi būti kompensuojama) kitos Transporto lengvatų įstatymo normos – 5 straipsnio – pagrindu. Nurodyti aptariamos teisės normos taikymo ypatumai taip pat ir paminėta nuoroda joje į savivaldybės nustatytą tvarką suponuoja savivaldybei (šiuo atveju atsakovui) privalomą elgesio modelį, t. y. būtinumą nustatyti paminėtą tvarką ir jos laikytis.<...>“.
Pažymėjo, kad Transporto lengvatų įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numato, kad „<...> dieninių bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai, profesinio mokymo įstaigų dieninių skyrių mokiniai <...> turi teisę įsigyti važiavimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais bilietą su šiomis nuolaidomis:
1) terminuotą vardinį važiavimo bilietą – su 80 procentų nuolaida;
2) vienkartinį važiavimo bilietą – su 50 procentų nuolaida“.
Europos vietos savivaldos chartijos 4 straipsnis numato, kad įstatymu vietinės valdžios organams gali būti suteikti specialios paskirties įgaliojimai ir pareigos. Konstitucinis Teismas sprendimuose yra ne kartą pasisakęs, kad savivalda turi veiklos laisvę ir savarankiškumą. Mažeikių rajono savivaldybės taryba teisės aktų nustatyta tvarka ir suteiktų įgaliojimų ribose nustatė tvarką, galiojančią Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje. Kaip ir nustato Transporto lengvatų įstatymas, mokiniai Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje nemokamai vežami iki 40 kilometrų atstumu. Be to, vadovaujantis Transporto lengvatų įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi mokiniai turi teisę įsigyti važiavimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais bilietą su 50 arba 80 procentų nuolaida.
Atsakovės nuomone, Transporto lengvatų įstatymas yra bendrasis ir nustato, kad mokiniai turi būti nemokamai vežami iki 40 km atstumu, specialusis Švietimo įstatymas nustato tai, ko nenustato bendrasis įstatymas, tai yra, kad mokiniai privalo būti vežiojami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą. Esant teisės normų kolizijai pagal lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją) principą taikytinos prioritetinę (prieš Transporto lengvatų įstatymo nustatytas) reikšmę turinčios Švietimo įstatymo normos. Atsakovės nuomone, šiuo atveju šį principą reikėtų suprasti taip, kad mokinius privalu pavežti iki artimiausios atitinkamą ugdymo programą vykdančios mokyklos, bet ne didesniu, kaip 40 kilometrų atstumu.
Nurodė, kad 2009-10-29 Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-336 patvirtinta Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka neprieštarauja Švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti vien dėl nemokamo pavėžėjimo apribojimo iki norimos mokyklos, kadangi visos Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje veikiančios mokyklos veikia pagal tuos pačius Švietimo įstatymo 5 straipsnyje išvardytus švietimo sistemos principus, visose mokyklose įgyvendinami tie patys švietimo tikslai pagal tokį patį ugdymo turinį. Įstatymo prasme visose mokyklose sudarytos vienodos sąlygos įgyti valstybės garantuojamą išsilavinimą artimiausioje mokykloje. Mokinio tėvai turi teisę pasirinkti valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti. Jeigu mokinio tėvai nusprendžia savo vaikus leisti ne į artimiausią mokyklą, bet į toliau esančią, tai yra jų teisė, tačiau tada tėvams atsiranda pareiga pasirūpinti vaiko nuvykimu į pasirinktą atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą. Be to, pastebėjo, kad mokiniams suteikta teisė įsigyti važiavimo vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais bilietą su 50 arba 80 procentų nuolaida. Atsižvelgdama į savo argumentus, atsakovė mano, kad 2009-10-29 Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-3 3 6 patvirtinta Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka neprieštarauja nei LR transporto lengvatų įstatymo nei LR švietimo įstatymo nuostatoms, todėl nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti minimos tvarkos 4 punktą.
Pareiškėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Telšių apskrityje prašymas tenkintinas.
Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punktas pripažintinas prieštaraujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai, 36 straipsnio 1 daliai ir laikytinas panaikintu.
Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje nustato Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; Valstybės žinios, 2003, Nr. 63-2853; Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804) ( 1 straipsnis).
Minėto įstatymo trečiojo skirsnio, reglamentuojančio švietimo prieinamumą ir kokybę, 36 straipsnio „Vežimas, apgyvendinimas, maitinimas“ 1 dalis numato, kad mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu vežami visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu, mokykliniu autobusu arba kitu transportu. Į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą.
Aiškinant šią nuostatą lingvistiniu ir teleologiniu (įstatymo tikslo, tai yra nustatyti Lietuvos Respublikos švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, švietimo sistemos sandaros, švietimo veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje) teisės aiškinimo metodais, matyti, kad Lietuvos Respublikoje mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą gali būti vežami keliais būdais, tai yra visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu arba mokykliniu autobusu, arba kitu transportu.
Kaip nurodo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 str. 1 d., visuomeniniu transportu mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą vežami vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890).
Minėto straipsnio dalis numato, kad važiavimo keleiviniu transportu lengvatos, numatytos šiame įstatyme, pagal šio įstatymo nuostatas teikiamos važiuojantiems tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, vietinio (miesto ir priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais, keleiviniais traukiniais (2 ir 3 klasės sėdimuose vagonuose, kai keleivio kelionės pradinė ir galinė stotys yra Lietuvos Respublikos teritorijoje), reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais Lietuvos Respublikos piliečiams, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, teisėtai gyvenantiems Lietuvos Respublikoje, ir turintiems leidimą laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės. Šios lengvatos, numatytos minimame įstatyme, netaikomos važiuojantiesiems tarptautinio reguliaraus susisiekimo autobusais, lengvaisiais automobiliais taksi ir maršrutiniais taksi.
Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas apibrėžia tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusų, vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų ir troleibusų, vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusų sąvokas.
Nurodoma, kad:
Tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusai – kelių transporto priemonės, vežančios keleivius pagal patvirtintus tvarkaraščius nustatytais maršrutais daugiau kaip per dviejų savivaldybių (neįskaitant miestų savivaldybių) teritorijas (2 str. 2 d.).
Vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusai ir troleibusai – kelių transporto priemonės, vežančios keleivius pagal patvirtintus tvarkaraščius miesto maršrutais, kuriuos nustato savivaldybės (2 str. 3 d.).
Vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusai – kelių transporto priemonės, vežančios keleivius pagal patvirtintus tvarkaraščius nustatytais priemiestiniais maršrutais ne daugiau kaip per dviejų gretimų savivaldybių (neįskaitant miestų savivaldybių) teritorijas (2 str. 4 d.).
Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras 2003 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. ISAK-1778 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo metodinių rekomendacijų“ patvirtino Mokinių vežiojimo organizavimo metodines rekomendacijas, kurių 2 skirsnyje apibrėžė sąvokas. Šiame teisės akte nurodyta, kad Mokyklinis autobusas – geltonai dažytas, skiriamaisiais ženklais paženklintas autobusas, vežantis vaikus (mokinius) specialiais reisais; jis priklauso savivaldybei arba mokyklai. „Geltonasis“ autobusas – geltonai dažytas, skiriamaisiais ženklais paženklintas autobusas, vežantis vaikus (mokinius) specialiais reisais, įsigytas pagal specialias Lietuvos Respublikos Vyriausybės programas. Paaiškinta, jog specialūs reisai – tokie reisai, kurie numato specialiųjų keleivių vežimą, pvz. mokinių – į mokyklas ir iš jų.
Taigi, kaip matyti iš aukščiau nurodytų apibrėžimų, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas nereglamentuoja santykių, susijusių su mokinių vežiojimu į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą mokykliniais autobusais ar kitu transportu, nes mokykliniai autobusai nepriskiriami visuomeniniam transportui, kadangi mokykliniai autobusai važiuoja specialiais, o ne reguliaraus susisiekimo reisais, dažniausiai jie priklauso ne savivaldybei, o tam tikrai mokyklai.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 str. 1 d. nurodoma, kad į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą.
Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvienas mokinys, atsižvelgdamas į esamas sąlygas (pvz. į susisiekimą, patogumą), turi teisę rinktis jam tinkamą vežimo į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą būdą, pagal esamas sąlygas kiekvienas mokinys gali rinktis, kokiu transportu vykti į mokyklą, visuomeniniu, mokykliniu ar kitu.
LR švietimo įstatymas išskiria mokinių grupę, kuri gyvena kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos ir mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas, ir imperatyviai nurodo, jog jie privalo būti vežami. Teisėjų kolegijos nuomone, ši teisės norma imperatyviai įpareigoja savivaldybę organizuoti šios grupės mokinių vežiojimą ir nesant visuomeninio transporto, bet esant tokiai grupei priklausančių mokinių išreikštam norui būti vežamiems, vežti juos mokykliniais autobusais ar kitu transportu. LR švietimo įstatymo 36 str. 1 d. nurodo, kad priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą. Teisėjų kolegijos nuomone, ši teisės norma taikoma mokinius vežant mokykliniais autobusais ar kitu transportu ir tikrai netaikoma mokiniams važiuojant visuomeniniu transportu. Tai taip pat patvirtina ir LR švietimo įstatymo 36 str. 1 d. redakcija, galiojusi nuo 2006 m. birželio 30 d. iki 2011 m. liepos 1 d., kuri aiškiau nurodė, jog mokinys į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu pavežamas visuomeniniu transportu Transporto lengvatų įstatymo nustatytą atstumą. Toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys kaimo bendrojo lavinimo mokyklų priešmokyklinio ugdymo grupių ir 1–8 klasių mokiniai privalo būti vežiojami į artimiausią atitinkamą savivaldybės ar kito steigėjo mokyklą mokykliniais autobusais ar kitu transportu.
Teismas pažymi, kad Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje galioja Mokinių vežiojimo mokykliniu transportu organizavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu Nr. T1-125. Šį viešai paskelbtą norminį administracinį aktą atsakovė priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2008, Nr. 113-4290, Nr. 137-5379; 2009, Nr. 77-3165, Nr. 159-7206; 2010, Nr. 25-1177) 16 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853; 2004, Nr. 103-3755) 36 straipsniu ir Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (Žin., 2000, Nr. 32-890; 2004, Nr. 171-6324; 2007, Nr. 120-4879; 2008, Nr. 74-2862) 6 straipsniu, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003-12-11 įsakymu Nr. ISAK-1778 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo metodinių rekomendacijų“ patvirtintomis mokinių vežiojimo organizavimo metodinėmis rekomendacijomis, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2001-01-10 įsakymu Nr.4 „Dėl tipinės mokyklinio autobuso vairuotojo darbo instrukcijos ir mokyklinio autobuso vairuotojo instruktavimo tvarkos tvirtinimo“ ir juo patvirtino, kad mokyklos, turinčios mokyklinius autobusus, organizuoja kaime gyvenančių toliau nei trys kilometrai nuo mokyklos mokinių vežiojimą į artimiausią mokyklą ir atgal iš joms priskirtų teritorijų, nedubliuodamos maršrutinių autobusų reisų bei neįgalių mokinių gyvenančių mieste vežiojimo.
Nagrinėjamoje byloje tiriamas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punkto teisėtumas.
Atsakovė šiame norminiame administraciniame akte nurodė, kad Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka nustato važiavimo išlaidų kompensavimą Mažeikių rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams, vaikų globos įstaigų gyventojams bei kitais atvejais (1 punktas). Važiavimo išlaidos kompensuojamos važiuojant vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais (2 punktas).
Taigi, šis norminis administracinis teisės aktas taikomas Mažeikių rajono bendrojo lavinimo mokyklų mokiniams, vaikų globos įstaigų gyventojams bei kitais atvejais važiuojant vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais. Dėl to juo reguliuojami santykiai patenka į Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo reguliavimo sritį.
Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnis „Važiavimo išlaidų kompensavimas mokiniams ir vaikų globos įstaigų gyventojams bei kitais atvejais“ (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890) (aktuali redakcija nuo 2009 06 01) numato:
1. Savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka kompensuoja visas važiavimo išlaidas:
1) kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams, šių mokyklų ar įstaigų darbo dienomis važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais; neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis;
2) vaikų globos įstaigose, vaikų socializacijos centruose, bendrojo lavinimo mokyklų ir profesinio mokymo įstaigų bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo laivais ir keltais;
3) vaikų globos namuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais ir troleibusais.
2. Savivaldybių tarybos savo nustatyta tvarka gali kompensuoti važiavimo išlaidas ir kitais atvejais.
Vadovaujantis minėto straipsnio 2 dalimi savivaldybės savo nustatyta tvarka gali kompensuoti važiavimo išlaidas ir kitais atvejais.
Teisėjų kolegija, sutikdama su šia teisės norma, pažymi, kad atsakovė, įgyvendindama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 22 punktą – keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas yra savivaldybėms priskirtoji (ribotai savarankiška) funkcija, galėjo norminiu administraciniu aktu nustatyti ir kitą Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarką nei nustato Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnis, tačiau jokiu būdu ne priešingą ar siauresnę numatytai įstatyme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė teisėtai vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsniu Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkoje nustatė, kad bendrojo lavinimo mokyklos, profesinio mokymo ir neformaliojo vaikų švietimo įstaigos iš Savivaldybės biudžeto tam tikslui skirtų asignavimų apmoka vežėjams netaikant bilietų pirkimo procedūrų už kaimuose ir miesteliuose gyvenančių bendrojo lavinimo mokyklų, profesinio mokymo įstaigų, neformaliojo vaikų švietimo įstaigų, Mažeikių politechnikos mokyklos mokinių pavėžėjimą visomis mokyklos darbo dienomis į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu pagal vežėjo išduotus leidimus (3.1.1.). Tačiau tos pačios tvarkos 4 punktu nustatydama, kad „toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos kaime gyvenantys 1-8 klasių mokiniai vežami tik į artimiausią bendrojo lavinimo ar neformaliojo vaikų švietimo įstaigą (jeigu tose mokyklose ugdymo programa atitinka mokinių poreikius). Mokiniai, kurie pravažiuoja artimiausią mokyklą, perka keleivio bilietą nuo artimiausios mokyklos iki tos, į kurią važiuoja (išskyrus mokinius, kurie atitinkamoje mokykloje mokėsi iki 2009 m. rugsėjo 1 d., nustatant galiojimo laiką tokiai išimčiai iki 2010 m. liepos 1 d.). Tokiam bilietui įsigyti išlaidos nekompensuojamos“, neteisėtai sumažino kompensuojamo pavėžėjimo atstumą bei susiaurino važiavimo išlaidų kompensavimo atvejus.
Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnis aiškiai numato, jog savivaldybės kompensuoja visas važiavimo išlaidas važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu. Įstatymas nenumato, jog mokiniai visuomeniniu transportu vežami tik į artimiausią mokyklą ir jog ją pravažiavus mokiniai privalo įsigyti bilietus, kurie nekompensuojami.
Šiame sprendime jau minėta, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 36 str. 1 d., kurioje nurodoma, kad „į mokyklą ir atgal privalo būti vežami kaimuose, miesteliuose toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos gyvenantys mokiniai, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas. Priešmokyklinio ugdymo ir 1–8 klasių mokiniai vežami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą“, netaikoma mokiniams į mokyklą ar kitą įstaigą važiuojant visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890) 6 straipsnio 1 daliai (aktuali straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2009 04 28), Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; Valstybės žinios, 2003, Nr. 63-2853; Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804) 36 straipsnio 1 daliai (aktuali straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2011 07 01).
Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais dėl tiriamojo norminio administracinio akto 4 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 daliai. Mano, kad tiriamoji teisės norma pažeidžia moksleivių teisę laisvai pasirinkti mokyklą bei mokinių lygybės ir nediskriminavimo principą.
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo turi teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą ir ją keisti. Teisėjų kolegijos nuomone, tiriamoji nuostata „toliau kaip 3 kilometrai nuo mokyklos kaime gyvenantys 1-8 klasių mokiniai vežami tik į artimiausią bendrojo lavinimo ar neformaliojo vaikų švietimo įstaigą (jeigu tose mokyklose ugdymo programa atitinka mokinių poreikius). Mokiniai, kurie pravažiuoja artimiausią mokyklą, perka keleivio bilietą nuo artimiausios mokyklos iki tos, į kurią važiuoja (išskyrus mokinius, kurie atitinkamoje mokykloje mokėsi iki 2009 m. rugsėjo 1 d., nustatant galiojimo laiką tokiai išimčiai iki 2010 m. liepos 1 d.). Tokiam bilietui įsigyti išlaidos nekompensuojamos“, ribodama mokinių važiavimo išlaidų kompensavimą, pažeidžia asmens teisę rinktis valstybinę, savivaldybės ar nevalstybinę mokyklą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, nurodytus teismui pateiktame atsiliepime į pareiškimą, tai yra kad Transporto lengvatų įstatymas yra bendrasis ir nustato, kad mokiniai turi būti nemokamai vežami iki 40 km atstumu, o Švietimo įstatymas yra specialusis ir jis nustato tai, ko nenustato bendrasis įstatymas, tai yra, kad mokiniai privalo būti vežiojami į artimiausią atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą. Atsakovė nurodė, kad toks teisinis reglamentavimas yra normų kolizija. Pagal lex specialis derogat legi generali (specialioji norma nugali bendrąją) principą taikytinos prioritetinę (prieš Transporto lengvatų įstatymo nustatytas) reikšmę turinčios Švietimo įstatymo normos. Šiuo atveju šį principą reikėtų suprasti taip, kad mokinius privalu pavežti iki artimiausios atitinkamą ugdymo programą vykdančios mokyklos, bet ne didesniu, kaip 40 kilometrų atstumu.
Teismas pažymi, kad atsakovas netinkamai supranta ir taiko teisės normas. Teisės teorijoje nurodoma, kad teisės normų kolizija (lot. collisio – susidūrimas, sukrėtimas) – tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos. Teisės norma yra kolizinė, jeigu joje suformuluota taisyklė nurodo, kaip reikia elgtis, kai viena kitai prieštarauja dvi galiojančios teisės normos. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890) 6 straipsnio 1 dalis (aktuali straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2009 04 28), Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; Valstybės žinios, 2003, Nr. 63-2853; Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804) 36 straipsnio 1 dalis (aktuali straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2011 07 01) viena kitai neprieštarauja. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo teisės norma nukreipia įstatymo skaitytoją į kitą teisės aktą ir aiškiai nurodo, jog mokiniai į atitinkamą ugdymo programą vykdančią mokyklą visuomeniniu transportu mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vežami vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymu.
Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890) 6 straipsnio 1 daliai (aktuali straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2009-04-28), Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; Valstybės žinios, 2003, Nr. 63-2853; Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804) 29 straipsnio 1 daliai ir 36 straipsnio 1 daliai (aktualios straipsnių redakcijos, galiojančios nuo 2011 07 01), todėl Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punktas laikytinas panaikintu.
Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 115 str. 1 d. 2 p.,
n u s p r e n d ž i a:
Pripažinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2009 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. T1-336 „Dėl mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos“ patvirtintos Mokinių važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos 4 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (Valstybės žinios, 2000, Nr. 32-890) 6 straipsnio 1 daliai (aktuali straipsnio redakcija, galiojanti nuo 2009-04-28), Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Lietuvos aidas, 1991, Nr. 153; Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 23-593; Valstybės žinios, 1998, Nr. 67-1940; Valstybės žinios, 2003, Nr. 63-2853; Valstybės žinios, 2011, Nr. 38-1804) 29 straipsnio 1 daliai ir 36 straipsnio 1 daliai (aktualios straipsnių redakcijos, galiojančios nuo 2011 07 01) ir jį panaikinti.
Paskelbti šį sprendimą leidinyje Valstybės žinios.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Kolegijos teisėjai Donatas Daunys
Marytė Švažienė
Žanas Kubeckas