Administracinė byla Nr. A662-460/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03210-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.1, 15.2.1, 15.2.3.1

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltic Orthoservice“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB „Baltic Orthoservice“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2013 m. vasario 26 d., ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK), 1 924 500,71 Lt, 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti jam iš atsakovo ir bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 234 patvirtintu Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), VLK ir pareiškėjas 2008 m. gruodžio 31 d., 2010 m. sausio 4 d. ir 2011 m. sausio 3 d. sudarė sutartis „Dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis“ 2009, 2010 ir 2011 metams (toliau – ir Sutartys). Šių sutarčių prieduose Nr. 2 buvo nustatytas atitinkamiems metams planuojamų pagaminti ortopedijos techninių priemonių (toliau – ir OTP) kiekis, kurio pareiškėjas negalėjo viršyti. Sutarčių pagrindu pareiškėjas pagal pacientų užsakymus gamino ir išdavė privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems asmenims OTP, kurių pagaminimo išlaidas pagal Sutartis VLK įsipareigojo kompensuoti iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų. Pareiškėjas teigė, kad jis nei karto neviršijo Sutarčių prieduose Nr. 2 nustatyto atitinkamiems metams planuoto pagaminti OTP kiekio.

Pažymėjo, jog visi apdraustųjų užsakymai, vadovaujantis Aprašu ir Sutartimis buvo registruojami VLK SVEIDROS Ortopedijos informacinėje sistemoje (toliau - ir Ortopedijos IS). Visi pacientai, kurių užsakymai buvo įvesti į Ortopedijos IS, turėjo galiojančius gydytojų paskyrimus OTP įsigyti ir turėjo teisę į šių priemonių įsigijimo kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis. Laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. VLK patvirtino įmonės užsakymus, kurių bendra suma buvo 2 843 829,27 Lt. Pareiškėjas įvykdė užsakymus, teisės aktų nustatyta tvarka ir nustatytais terminais pagamino ir perdavė OTP apdraustiesiems. Tačiau įvykdžius užsakymus VLK sumokėjo tik dalį nurodytos sumos – 1 063 132,59 Lt. Taip pat nurodė, kad padavus skundą teismui, VLK 2012 m. gruodžio 31 d. anuliavo 3 užsakymus 406 Lt sumai tuo pagrindu, kad Rokiškio rajono ligoninės ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojai skyrė pacientams 3 OTP nesilaikydami teisės aktų reikalavimų. Taigi, pareiškėjui VLK nesumokėta suma už 2009-2011 metais patvirtintus užsakymus, dėl kurios dydžio tarp šalių ginčo nėra – 1 780 290,68 Lt.

Paaiškino, kad pagal Aprašą OTP įsigijimo išlaidos kompensuojamos per ortopedijos įmones, sudariusias sutartis su VLK šio Aprašo nustatyta tvarka (8 punktas), ortopedijos įmonės apdraustųjų užsakymų duomenis jų priėmimo dieną perduoda į Ortopedijos IS (25 punktas) ir užsakymas gali būti vykdomas tik VLK patikrinus ir patvirtinus jų pagrįstumą (26 punktas). Pareiškėjas šias sąlygas įvykdė, todėl VLK turėjo apmokėti už įmonių įvykdytus užsakymus OTP gaminti iš PSDF biudžeto lėšų, tačiau šios pareigos nevykdė. Pareiškėjas reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatomis bei reikalavo priteisti iš atsakovo 144 210,03 Lt nuostolių (palūkanų), kadangi atsakovas laiku neįvykdė Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų (per sutartyse nustatytą terminą neapmokėjo išrašytų sąskaitų) bei 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. I, b. l. 1-4; t. III, b. l. 140-145).

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose nurodė, kad VLK už 2009-2010 metais pagamintas OTP pagal pareiškėjo 2011 m. spalio 11 d. sąskaitą atsisakė apmokėti, vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-999 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-999), kuriame buvo nurodyta, jog VLK 2011 metams skirtas lėšas OTP įsigijimo išlaidoms kompensuoti turi naudoti 2011 metais pagamintų ir išduotų OTP išlaidoms kompensuoti. Atsisakymas apmokėti sąskaitą buvo patvirtintas VLK direktoriaus pavaduotojo 2011 m. lapkričio 23 d. viza ir sąskaita buvo grąžinta pareiškėjui. Taigi, jau 2011 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas žinojo apie galimai pažeistas jo teises gauti apmokėjimą už pagamintas OTP, tačiau per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą su skundu į teismą nesikreipė. Be to, VLK 2012 m. liepos 24 d. raštu nurodė pareiškėjui, kad galiojantys teisės aktai nenumatė 2009-2011 m. pagamintų ir išduotų OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo ir tuo pagrindu atsisakė pareiškėjui kompensuoti 2009-2011 m. pagamintų ir išduotų OTP įsigijimo išlaidas. Šio individualaus administracinio akto per įstatymo nustatytą terminą pareiškėjas taip pat neskundė teismui. Taigi, atsakovo manymu, pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo Sutarčių nuostatų aiškinimu, ir nurodė, kad Sutarčių prieduose Nr. 2 buvo nustatytas atitinkamiems metams planuojamų pagaminti OTP kiekis, tačiau pareiškėjas nepateikė argumentų dėl visų pagamintų ir išduotų OTP apmokėjimo, o ir Sutartyse VLK nebuvo prisiėmusi įsipareigojimų apmokėti visas pareiškėjo pagamintas ir išduotas OTP. Sutarčių priede Nr. 2 nurodyti tik OTP kiekiai, kurių, atsižvelgiant į PSDF biudžeto galimybes, pareiškėjas negali viršyti, o VLK, neviršydama PSDF biudžete numatytų lėšų, apmoka pareiškėjui už pagamintas ir išduotas OTP. Paaiškino, kad nuo 2006 metų iki 2010 m. gegužės 1 d. buvo susidariusi situacija, kuomet įmonės, taip pat ir pareiškėjas, pagamino ir pritaikė pacientams OTP, viršydamos PSDF biudžeto lėšas. Tokiu atveju, pagal Sutartį ortopedijos įmonės turėjo dėl pasibaigusių lėšų kompensacijai informuoti apdraustąjį (pacientą) apie laukimo eilę bei galimybę priemonę pacientui įsigyti savo lėšomis. Anot atsakovo, kitas pacientų aprūpinimo OTP būdas, kurį pasirinko daugelis įmonių, tai – savo rizika ir sąskaita gaminti bei išduoti OTP apdraustiesiems, tikintis, kad tam tikra dalis kainos (atsižvelgiant į PSDF biudžete skirtus asignavimus) bus kompensuota. Atsižvelgiant į pacientų interesus, kad jiems nereikėtų OTP laukti eilėje ir kad būtų patenkinti pacientų teisėti lūkesčiai į sveikatos priežiūrą ir patenkintas OTP poreikis, VLK minėtas OTP, kurios išduotos viršijant PSDF lėšas, automatiniu būdu patvirtino Ortopedijos IS. Įmonės, savo ruožtu, prisiėmė įsipareigojimą nereikšti pretenzijų dėl priemonių, kurios išduotos apdraustiesiems viršijant PSDF biudžeto lėšas, kompensavimo. Taigi, jau vien dėl to pareiškėjo reikalavimas atlyginti visą sumą, atsakovo įsitikinimu, neteisėtas ir nepagrįstas.

Teigė, kad nuo 2004 m., kuomet VLK pradėjo vykdyti apdraustųjų aprūpinimą OTP, visos lėšos, kurios buvo numatytos PSDF biudžete ir skirtos OTP priemonėms, pagal VLK ir ortopedijos įmonių sutartis, kompensuoti, biudžetiniais metais buvo išnaudojamos. Pareiškėjo reikalaujama atlyginti 1 780 696,68 Lt suma yra už OTP, kurios išduotos apdraustiesiems viršijant PSDF biudžeto lėšas. Atsakovo teigimu, nurodyta suma turi būti vertinama kaip neapibrėžti įsipareigojimai, o ne kaip skola (kreditorinis įsiskolinimas). Paaiškino, kad šiai dienai visų ortopedijos įmonių (taip pat ir pareiškėjo) suma, susidariusi už pagamintas ir išduotas OTP už praėjusius laikotarpius 2009-2011 m., yra atvaizduota VLK nebalansinėje sąskaitoje, kaip neapibrėžtieji įsipareigojimai. Šių sumų VLK finansinėje apskaitoje nepripažįsta, nes nėra tikėtina, kad įsipareigojimus reikės dengti turtu ir suma nėra patikimai nustatyta. Šiems neapibrėžtiesiems įsipareigojimams padengti (kompensuoti) 2013 metams PSDF biudžete buvo numatyta 15 000 000 Lt. Kuomet bus patikimai nustatyta kompensuotina OTP suma, lėšos bus paskirstytos OTP neapibrėžtiesiems įsipareigojimams kompensuoti.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su VLK 2011 m. gruodžio 16 d. pasirašė Susitarimą dėl 2011 m. sausio 3 d. Sutarties pakeitimo, pagal kurį pareiškėjas iš esmės sutiko su atsiskaitymo už OTP tvarka, nustatančia, kad apmokamos einamuoju laikotarpiu pagamintos ir išduotos OTP, o ne viršijant PSDF biudžeto lėšas pagamintos ir išduotos OTP. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT) panaikinus Įsakymą Nr. V-999, VLK neliko pareigos apmokėti pareiškėjo pateiktą sąskaitą, kadangi apmokėjimo už OTP tvarka buvo nustatyta 2011 m. gruodžio 16 d. Susitarimu. Nesutiko su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl procesinių palūkanų priteisimo. Pažymėjo, kad mokėjimai UAB „Baltic Orthoservice“ niekada nebuvo nutrūkę, pasikeitė tik laikotarpis, už kurį buvo mokama. Paskirsčius 15 000 000 Lt, skirtų OTP neapibrėžtiesiems įsipareigojimams kompensuoti, vertinant vien tai, kad pareiškėjas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų nereikšti pretenzijų dėl priemonių, kurios išduotos apdraustiesiems viršijant PSDF biudžeto lėšas, kompensavimo, pareiškėjui būtų visiška satisfakcija. Procesinių palūkanų priteisimas prieštarautų viešajam interesui ir leistų pareiškėjui nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita. Be to, pažymėjo, kad VLK su pareiškėju sudarytos Sutartys yra administracinės, o ne komercinės, todėl Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas šiuo atveju negali būti taikomas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir SAM) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad atsižvelgiant į PSDF biudžeto galimybes, pareiškėjas negalėjo viršyti, o VLK privalėjo, neviršydamas PSDF biudžete numatytų lėšų, apmokėti pareiškėjui už pagamintas ir išduotas OTP. Kad ir kiek pareiškėjo įmonės suteiktų OTP paslaugų, tačiau VLK atitinkamais metais apmokėtų už jas tik tiek, kiek nebūtų viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius.

SAM nesutiko su VLK argumentu, jog šioje byloje ginčas dėl neapmokėtos sąskaitos kilo priėmus Įsakymą Nr. V-999. Paaiškino, kad SAM nebuvo ir nėra šioje byloje minimų Sutarčių, nors jos ir laikomos administracinėmis, viena iš šalių, todėl tik pareiškėjas ir atsakovas įgyvendina prisiimtus įsipareigojimus dėl OTP įsigijimo išlaidų kompensavimo. SAM nurodė, jog pareiškėjo teiginys, kad VLK OTP įmonei nekompensavus visų įvykdytų užsakymų išlaidų, pareiškėjas negavo jam neva priklausančių pajamų – 1 780 696,68 Lt, nepagrįstas. Pagal valstybės paramos OTP įsigyti organizavimo teisinį reguliavimą ir Sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) numatytus biudžeto subalansavimo principus, valstybė, šiuo atveju VLK, atitinkamais metais gali prisiimti tik tiek finansinių įsipareigojimų, kiek atitinkamais metais yra skiriama PSDF biudžeto lėšų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Aprašo 8 punktas nustato, jog valstybei dėl ribotų atitinkamais metais PSDF biudžeto lėšų negalint visiems apdraustiesiems kompensuoti OTP įsigijimo išlaidų, OTP įsigijimo išlaidos, vadovaujantis Aprašu, kompensuojamos tiesiogiai apdraustiesiems, įsigijusiems OTP savo lėšomis Aprašo nustatyta tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, UAB „Baltic Orthoservice“ naudai 1 780 290,68 Lt turtinės žalos atlyginimo, 144 210,03 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 148,3 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog ginčas kilo dėl UAB „Baltic Orthoservice“ turtinės žalos, kaip negauto pelno, patirtos dėl VLK vengimo įvykdyti savo prievolę pagal su pareiškėju sudarytas Sutartis dėl OTP gamybos ir jų įsigijimo išlaidų kompensavimo 2009, 2010 ir 2011 metams, t. y. išmokėti iš PSDF biudžeto lėšų kompensaciją už pagamintas OTP.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), CK, SDĮ, Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. V-234 patvirtinto Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo ir Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. birželio 10 d. įsakymo Nr. V-466 „Dėl ortopedijos techninių priemonių, kurių įsigijimo išlaidos kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, ir jų bazinių kainų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) nuostatomis, atliko sutarčių analizę ir nustatė, jog VLK nuo 2009 m. vasario 5 d. iki 2011 m. rugsėjo 28 d. priėmė UAB „Baltic Orthoservice“ OTP užsakymus 1 780 693,68 Lt sumai ir ginčo dėl pastarosios aplinkybės byloje nėra. Visi pacientai, kurių užsakymai buvo įvesti, turėjo galiojančius gydytojų paskyrimus OTP įsigyti, turėjo teisę į šių priemonių įsigijimo kompensavimą PSDF biudžeto lėšomis, užsakymų vykdymą VLK patvirtino Ortopedijos IS, užsakymus įvykdė pareiškėjas ir teisės aktų nustatyta tvarka perdavė juos pacientams.

Teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo tenkintinas pilnai. Teismas šį sprendimą motyvavo nurodydamas, jog nėra ginčo dėl ginčo laikotarpiu VLK automatiniu būdu patvirtintų pareiškėjo į Ortopedijos IS įvestų užsakymų, nėra įrodymų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų pagaminęs daugiau OTP, nei buvo įsipareigojęs pagal sutarties priedą Nr. 2, taip pat nėra įrodymų, kad užsakymai dėl OTP pagaminimo buvo priimti, pasibaigus atitinkamo mėnesio priemonių įsigijimui iš PSDF biudžeto kompensacijoms skirtoms lėšoms, nors teismas kelis kartus įpareigojo atsakovą tokius įrodymus pateikti. Teismas konstatavo, jog užsakymų patvirtinimas suteikė teisę pareiškėjui juos įvykdyti. Todėl pareiškėjas patyrė išlaidų (nuostolių), kurias patvirtino byloje esančios sąskaitos-faktūros.

Nurodė, jog VLK iš esmės neneigė, kad yra nepadengtų įsiskolinimų įmonėms už pagamintą OTP, o kreditoriniams įsipareigojimams padengti PSDF biudžete yra numatytos lėšos.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl VLK atsirado pareiga kompensuoti pareiškėjui iš PSDF biudžeto lėšų už OTP gamybą, tačiau VLK šios pareigos neįvykdė. Teismas konstatavo, kad VLK neįvykdė Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, o sutartiniai santykiai tarp VLK ir pareiškėjo nebuvo pasibaigę, todėl pareiškėjas nebuvo praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino kreiptis dėl žalos atlyginimo.

Teismas pareiškėjui priteisė iš atsakovo 144 210,03 Lt palūkanų. Nurodė, jog pagal Sutartis VLK įsipareigojo sumokėti pareiškėjui ne vėliau, kaip per 30 dienų nuo sąskaitos ir kompensuotinų priemonių užsakymų vykdymo ataskaitos gavimo dienos, o pagal bylos duomenimis, VLK praleido piniginės prievolės pagal Sutartis įvykdymo terminą.

Nustatė, jog pareiškėjas su reikalavimu priteisti turtinę žalą į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 14 d., teisme byla buvo iškelta 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi, todėl, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui teismas priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas (nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo) bei pareiškėjui iš atsakovo priteisė 2 148,30 Lt teismo išlaidų sumą.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą.

Atsakovas nurodė, jog nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, nes pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, susijusių su PSDF biudžeto lėšų viršijimu, nevertino ir neaiškino Sutarčių dėl apdraustųjų aprūpinimo OTP nuostatų, todėl pažeidė ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas. Taip pat pažymėjo, jog teismas vertindamas, ar buvo viršytos PSDF biudžeto lėšos 2009-2011 m. aprūpinant apdraustuosius OTP, nepagrįstai nurodė, jog užsakymai dėl OTP pagaminimo buvo priimti pasibaigus atitinkamo mėnesio priemonių įsigijimui iš PSDF biudžeto kompensacijoms skirtoms lėšoms. Atsakovas pažymėjo, jog buvo būtina vertinti teisės aktų, sutarčių nuostatas bei reikšmingas ginčui aplinkybes. Teigė, kad teismas nenurodė, kuo vadovaudamasis jis konstatavo, jog iš PSDF biudžeto kompensuotinos lėšos buvo viršytos tik 2009 m. Akcentavo tai, kad pareiškėjas nepagrindė, dėl kokių priežasčių jis nepateikė turėtų apskaitos dokumentų (sąskaitų) į bylą teikdamas skundą, kaip reikalauja Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis ir Sutarties 4.1 punktas.

Teigė, jog neaišku kokiais įrodymais ir aplinkybėmis remdamasis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VLK netinkamai kontroliavo PSDF biudžeto lėšų, skirtų OTP įsigijimui kompensuoti, panaudojimą bei akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė visų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 str.). Atsakovo manymu, nėra aišku kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas siejo sutartinių santykių pasibaigimą su ieškinio senatimi bei nurodė, kad teismas nepagrįstai priteisė palūkanas.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko.

Pareiškėjo nesutikimas su apeliaciniu skundu iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismo teismas įvertino visus įrodymus, kurie buvo reikšmingi nagrinėjant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą. Teigė, jog atsakovo nurodyti argumentai nepagrįsti ir atmestini.

Nurodė, kad vengiama pripažinti, jog VLK yra skolinga įmonėms, bei tai, kad skolos, kuri susidarė sutarčių pagrindu, mokėjimą bandoma įvairiais būdais vilkinti. Taip pat atsakovas bando pateisinti įsiskolinimo apmokėjimo vilkinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl VLK vengimo įvykdyti prievolę pagal su UAB „Baltic Orthoservice“ sudarytas sutartis dėl ortopedijos techninių priemonių gamybos ir jų įsigijimo išlaidų kompensavimo 2009–2011 metais, t. y. išmokėti iš PSDF biudžeto kompensaciją už pagamintas OTP. Patirtą turtinę žalą pareiškėjas vertina 1 780 696,68 Lt, taip pat prašo priteisti 144 210,03 Lt palūkanų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.  

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltic Orthoservice“ skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės ligonių kasos, UAB „Baltic Orthoservice“ naudai 1780 290,68 Lt (vieną milijoną septynis šimtus aštuoniasdešimt tūkstančių du šimtus devyniasdešimt litų ir 68 centus) turtinės žalos atlyginimo, 144 210,03 Lt palūkanų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už piniginę prievolę atlyginti nuo 2012-12-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2148,3 litų bylinėjimosi išlaidų.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą pažymėtina, kad žalos atlyginimo klausimas nėra pilnai ir visapusiškai išnagrinėtas. Nepasisakyta dėl visų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-153/2013 yra pažymėjęs, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju teismas tarsi nustato VLK neteisėtus veiksmus, tačiau konkrečiai ir aiškiai nenurodo, kokios teisės aktų ar Sutarčių nuostatos buvo pažeistos. Kita vertus, teismui nustačius, kad atsakovas savo veiksmais pažeidė teisės aktų ar Sutarčių nustatytas elgesio taisykles ir šis pažeidimas yra pakankama priežastis žalai atsirasti. Teorijoje vieningai sutariama, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant tam tikram ryšiui tarp asmens veikos/institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Būtent Vilniaus apygardos administracinis teismas ir turėjo nustatyti tą ryšį – ar VLK neteisėti veiksmai buvo tiesiogine žalos atsiradimo priežastimi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo priežastinio ryšio sąsajumo su atliktais atsakovo veiksmais ir kilusiomis pasekmėmis (žala), todėl darytina išvada, jog šios būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos (priežastinio ryšio) teismas nevertino. Taip pat visiškai nenagrinėtas dėl VLK neteisėtų veiksmų kilusios žalos dydžio klausimas.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatuoja, kad VLK atsirado pareiga kompensuoti pareiškėjai iš PSDF biudžeto lėšų už OTP gamybą, tačiau nagrinėjamu atveju VLK neįvykdė šios pareigos. VLK netinkamai kontroliavo PSDF lėšų, skirtų OTP įsigijimui kompensuoti, panaudojimą, pasibaigus ataskaitinio laikotarpio PSDF lėšoms, neinformavo apie tai pareiškėjos, patvirtino OTP užsakymus, tuo sudarydama teisę pareiškėjai juos vykdyti. Nurodyti VLK veiksmai, teismo vertinimu, yra neteisėti, atlikti dėl nerūpestingumo, dėl jų pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos Lietuvos valstybė turi atlyginti bei konstatuojama, kad VLK neįvykdė Sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Su tokia vienpusiška pirmosios instancijos teismo išvada negalima sutikti, nes ją teismas padarė visiškai nevertindamas visų Sutarčių nuostatų. Visų pirma, visose Sutartyse buvo įtvirtinti identiški punktai, pagal kuriuos kompensuojama neviršijant metinės visoms apdraustųjų aprūpinime priemonėmis dalyvaujančioms įmonėms pagal atskirus priemonių poklasius skirtos PSDF biudžeto sumos. Analogiška nuostata reglamentuota ir Aprašo 23 punkte (VLK ir ortopedijos įmonių sutartyse dėl apdraustųjų aprūpinimo ortopedijos techninėmis priemonėmis nenurodoma lėšų suma per metus pagamintų priemonių įsigijimo išlaidoms kompensuoti, tačiau negali būti viršijama bendra PSDF biudžete numatyta metinė ortopedijos techninių priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimo suma, paskirstyta pagal atskirus šių priemonių poklasius). Antra, Sutartyse taip pat nustatyta ir kitų reikšmingų nuostatų (2009-2011 metų Sutartyse – 2.3, 2.4 ir 4.2 punktai), kurios sprendžiant žalos atlyginimo klausimą visiškai neanalizuotos ir nevertintos. Be to, 2010 ir 2011 metų Sutartyse įtvirtintos nuostatos (atitinkamai 3.10 ir 3.11 punktai), kuriuose nustatyta, kad įmonė (pareiškėjas) įsipareigoja nereikšti pretenzijų dėl priemonių, kurios išduotos apdraustiesiems viršijant PSDF biudžeto lėšas, kompensavimo. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismo neatlikta minėtų Sutarčių bei Aprašo nuostatų ir įmonės sutartinių įsipareigojimų analizė ir jų reikšmė kilusios žalos atlyginimui bei jos dydžiui.

Iš Sutarčių nuostatų matyti, kad kompensuojama neviršijant metinės visoms apdraustųjų aprūpinime priemonėmis dalyvaujančioms įmonėms pagal atskirus priemonių poklasius skirtos PSDF biudžeto sumos. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, visiškai netyrė ir nevertino to fakto, ar kiekvienu atveju pareiškėjui įvedant duomenis į Ortopedijos IS buvo sudaryta galimybė matyti, koks yra PSDF biudžeto lėšų likutis konkrečiam kompensavimo laikotarpiui, ar šios lėšos jau yra išnaudotos ir pan. 

Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas ne tik nesigilino ir nevertino byloje esančių įrodymų, bet taip pat neišreikalavo naujų (priimdamas sprendimą iš esmės rėmėsi pareiškėjo 2012 m. gruodžio 12 d. pažyma Nr. 121212/1 apie VLK įsiskolinimą), paneigiančių ar patvirtinančių pareiškėjo argumentus (ortopedinių technikos priemonių užsakymų iš Ortopedijos IS). Pavyzdžiui, byloje pateiktas 2011 m. lapkričio 16 d. užsakymas Nr. 11234480, kuriame prognozuojamas užsakymo kompensavimo laikotarpis nurodomas 2013-12-01 – 2013-12-31. Šis dokumentas patvirtina, jog už pareiškėjo pagamintą OTP priemonę numatoma kompensuoti tik po dviejų metų (nors iš bylos medžiagos matyti, kad neaišku dėl kokių priežasčių šis ortopedinės techninės priemonės užsakymas kompensuotas 2011-12-01–2011-12-31 laikotarpiui skirta PSDF biudžeto lėšų suma). Byloje taip pat pateikti ortopedinių technikos priemonių užsakymai Nr. 799688, Nr. 791262, Nr. 823541, Nr. 811578 ir Nr. 805002, kuriuose prognozuojamas užsakymo kompensavimo laikotarpis nurodomas kaip nežinomas.

Ginčijamame sprendime teismo padaryta išvada, kad užsakymų patvirtinimas suteikė teisę pareiškėjai juos įvykdyti. Pagal Valstybės paramos ortopedijos techninėms priemonėms įsigyti organizavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-03-31 įsakymu Nr. V-234, 26 ir 27 punktus, užsakymas gali būti vykdomas tik VLK patikrinus ir patvirtinus jo pagrįstumą (26 punktas), o patvirtintas užsakymas tik nurodo, kad pateikti užsakymo duomenys atitinka teisės aktų nuostatas (27 punktas). Minėto įsakymo 28 punkte nustatyta, kad užsakymo pagrįstumas tvirtinamas automatiniu būdu (t. y. per Ortopedijos informacinę sistemą). Teisės aktų (Aprašo) ir Sutarčių nuostatų kontekste vertintina, ar užsakymo patvirtinimas pareiškėjui vienareikšmiškai suteikia teisę besąlygiškai įvykdyti užsakymą ir gauti kompensaciją už ortopedinės techninės priemonės pagaminimą.

Nagrinėjant bylą iš naujo vertinti ir kiti ginčo išsprendimui reikšmingi aspektai: 1) ar pagal Aprašo ir Sutarčių nuostatas įmonė yra įsipareigojusi pagaminti prieduose nurodytą kiekį OTP, O VLK įsipareigojusi apmokėti visas įmonės pagamintas ir pritaikytas OTP, kurios neviršija atitinkamuose Sutarčių prieduose nustatytų kiekių; 2) dėl sąskaitų ir kompensuotinų priemonių užsakymų vykdymo ataskaitų įforminimo; 3) dėl nepadengtų kreditorinių įsiskolinimų už pagamintas OTP ir neapibrėžtų įsipareigojimų santykio.    

Be to, kaip teisingai apeliaciniame skunde pastebi atsakovas, teismo sprendime visiškai nutylėti VLK atsiliepime išdėstyti argumentai. Pažymėtina, jog atsakovo atsiliepime išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl UAB „Baltic Orthoservice“ skundas dėl žalos atlyginimo priteisimo yra neteisėtas ir nepagrįstas (atsiliepimo apimtis 12 puslapių), tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina VLK atsiliepimuose pateiktų argumentų. 

Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-320/2008). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų teisinių ir faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), nesurinko įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.